Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarties G. D. administracinio teisės pažeidimo byloje

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus (toliau–Institucija) 2013-09-06 nutarimu G. D. nubaustas 500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 mėn. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau–ATPK) 125 str. už tai, kad jis 2013-07-26 7.54 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „M. B. C220“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pervažiavo geležinkelio pervažą, degant draudžiamam šviesoforo signalui, tuo pažeidė KET 173 punktą.

G. D. skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį ir prašo ją panaikinti, priimti naują sprendimą byloje – panaikinti Institucijos nutarimą, kuriuo jam paskirta nuobauda pagal ATPK 125 str. ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodoma, kad jo administracinio teisės pažeidimo byla buvo išnagrinėta, nesivadovaujant ATPK 256 str. ir 257 str. nuostatomis, nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, kadangi administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi Institucija nepateikė pakankamai duomenų apelianto kaltei padarius minėtą teisės pažeidimą pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje ignoruojami paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir liudytojos parodymai, o policijos pareigūno parodymai, kurie viršenybės prieš visus kitus bylos duomenis neturi, nepaneigia kitų proceso dalyvių pateikiamos informacijos. Kauno apylinkės teisme byla buvo išnagrinėta skubotai, nebuvo įsigilinta į Institucijos nutarimą, netinkamai išanalizuota pažeidimo vieta, liudytojų parodymai įvertinti, turint išankstinį neigiamą nusistatymą apelianto atžvilgiu. Teismo posėdžio protokole neužfiksuoti esminiai liudytojų parodymai, nors jie galėjo turėti esminės reikšmės faktinių aplinkybių įvertinimui ir teisingam procesiniam sprendimui priimti. Teismo posėdžių protokolai yra nepilni, surašyti fragmentiškai, netiksliai. Neparemtas jokia faktine medžiaga apylinkės teismo motyvas, jog G. D. parodymai yra gynybinė jo pozicija, kadangi jo parodymai yra grįsti tiek įvykio vietos analize, tiek faktine ir patikrinama medžiaga. Savo duotais parodymais jis prašė nustatyti ir įvertinti įvykį, objektyviai ištirti visas aplinkybes, o ne išvengti administracinės atsakomybės, kaip kad teigia apylinkės teismas. Atsakomybės vengimas procese neįrodytas ir demonstruoja teismo šališkumą. Apeliantas įvažiavo į geležinkelio pervažą, nedegant draudžiamam šviesoforo signalui, jis aiškiai ir dėmesingai stebėjo šviesoforo signalą, šviesoforo signalas buvo išjungtas, todėl jis sustojo prieš kirsdamas bėgius, tikslu įsitikinti, kad neartėja bėginė transporto priemonė ir tik tada pradėjo judėjimą per geležinkelio bėgius. Apylinkės teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos A. D. parodymais. Nėra pagrindo laikyti jos parodymus melagingais, kadangi ši liudytoja dėl melagingų parodymų davimo ir atsakomybės už tai buvo įspėta, tačiau neaišku, kodėl teismas jos parodymus vertino kritiškai. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai ir neobjektyviai vertino ir kitų liudytojų – policijos pareigūnų parodymus, nors jie galėjo paprasčiausiai klysti, pildydami administracinio teisės pažeidimo protokolą. Policijos pareigūnai nematė, kad jis įvažiavo į geležinkelio pervažą, degant draudžiamam šviesoforo signalui, jie užfiksavo tik tai, kad jis pervažiavo geležinkelio bėgius, kai išvažiavimo atitvaras pradėjo leistis. Institucijos pareiga surinkti visus įrodymus, kuriais grindžiama pažeidėjo kaltė, o nesant pakankamai kaltinimą pagrindžiančių įrydomų, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens byla turi būti nutraukta. Administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotas G. D. teiginys „nepastebėjo jokių įvažiavimą į pervažą draudžiančių signalų“ nėra prisipažinimas. Melagingas yra policijos pareigūnų teiginys, kad „jis pats prisipažino, kad užsigalvojo ir pravažiavo“. Teismas netikrino ir nevertino Kauno AVPK kelių policijos valdybos patrulių teiginių pagal įvykio vietos schemas ir fotonuotraukas, neatsižvelgė į posėdžio metu patrulių duotą paaiškinimą, kad reljefas neužstojo būtent išvažiavimo iš pervažos vaizdo. Pareigūnų minimas valstybinių numerių skenavimo įrangos veikimas nepriskirtinas prie jo kaltės įrodymo, o tik demonstruoja patrulių šališkumą ir suklydimo neprisipažinimą. Policijos automobilyje montuojamos tokio tipo kameros paprastai veikia nuo 3 iki 25 metrų atstumu, žinant, kad policijos automobilis stovėjo 100 metrų atstumu nuo pervažos, akivaizdu, kad pažeidimo užfiksuoti tinkamai negalėjo. Teismo posėdyje apklaustas apelianto automobilį sustabdęs patrulis A. M. parodė, kad pažeidimą nustatė pagal išvažiavimo šviesoforo ir išvažiavimo atitvaro požymius. Abu patruliai negalėjo patvirtinti įvažiavimo signalo ir įvažiavimo atitvaro padėties apeliantui įvažiuojant į geležinkelio pervažą. Patrulio A. M. tarnybiniame pranešime teigiama, kad G. D. vairuojamam automobiliui išvažiuojant iš geležinkelio pervažos, pradėjo leistis užtvaras, taigi, jis įvažiavo į pervažą, degant draudžiamam šviesoforo signalui. Šiuo teiginiu patrulis patvirtino, kad pats įvažiavimo į sankryžą momento jis nematė. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad vairuotojas gali įvažiuoti į sankryžą, dar degant leidžiamam šviesoforo signalui, o išvažiuoti jau draudžiamam. Iš fotonuotraukų matyti, kad iš patrulių pozicijos nesimato nei įvažiavimo šviesoforo, nei įvažiavimo į pervažą STOP linijos, o tai reiškia, kad patrulis negali objektyviai įvertinti, ar apelianto automobilis įvažiavo į pervažą, degant draudžiamam šviesoforo signalui. Tokiu būdu apylinkės teismas nenustatė įvykio fakto, kadangi byloje nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti ir patvirtinti, kad buvo padarytas pažeidimas, numatytas ATPK 125 str.. Atitvaras geležinkelio pervažos išvažiavimo pusėje galėjo pradėti leistis, automobiliui kirtus jo leidimosi trajektoriją, tačiau tai neturi būti laikoma objektyviu įrodymu, sprendžiant apie įvažiavimo į pervažą momentą. ATPK 125 str. numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, tačiau jo tyčia padaryti šį pažeidimą nenustatyta, todėl administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.

Motyvuojamoji dalis

G. D. apeliacinis skundas tenkinamas.

Skundžiama Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis naikinama, kadangi apylinkės teismas G. D. administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo netinkamai - neteisingai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

G. D. administracinė nuobauda paskirta pagal ATPK 125 straipsnį, kuris užtraukia administracinę atsakomybę už važiavimą per geležinkelį tam neskirtose vietose, kitų transporto priemonių, sustojusių prieš pervažą praleisti traukinio, apvažiavimą, įvažiavimą į pervažą esant draudžiamam šviesoforo ar pervažos budėtojo signalui arba kai užtvaras yra nuleistas arba pradeda leistis, savavališką užtvaro pakėlimą arba jo apvažiavimą, įvažiavimą į pervažą, jeigu už jos yra kliūtis, kuri verstų vairuotoją sustoti pervažoje, specialiai transportuoti neparengtų žemės ūkio, kelių, statybos ir kitų mašinų gabenimą per pervažą, taip pat kelio ženklo „Stop“ reikalavimo nesilaikymą, kai jis pastatytas prieš geležinkelio pervažą.

Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad G. D. padarė KET 173 punkto pažeidimą, kuris numato administracinę atsakomybę vairuotojui, kuris, įvažiuodamas į geležinkelio pervažą ir važiuodamas per ją, nesivadovauja kelio ženklais, ženklinimu, užtvaro padėtimi, šviesoforų ir geležinkelio pervažos budėtojų (reguliuotojų) signalais. Protokole nurodoma, jog G. D., vairuodamas automobilį, pravažiavo geležinkelio pervažą, degant draudžiamam šviesoforo signalui, t.y. jis nėra kaltinamas kitais šiame straipsnyje nurodytais alternatyviais veiksmais, sudarančiais pažeidimo sudėtį. Rašytiniame paaiškinime G. D. nurodė, kad „sekant paskui kitą automobilį, nepastebėjo akivaizdžių pervažos uždarymo požymių“. Liudytojos A. D. paaiškinime nurodyta, kad ji sėdėjo keleivio vietoje greta vairuotojo, kuomet G. D. kirto geležinkelio pervažą, jokie įspėjamieji ar draudžiamieji signalai nedegė, garsinio signalo nebuvo, užtvaras nesileido. Teisme ši liudytoja davė iš esmės analogiškus parodymus, papildomai parodė, kad užtvaras gal nusileido, jiems išvažiuojant iš pervažos. Patrulio A. M. 2013-07-26 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad G. D. vairuojama transporto priemonė pravažiavo geležinkelio pervažą, degant draudžiama šviesoforo signalui, kad vairuotojas paaiškino nelabai atidžiai stebėjęs šviesoforo signalą, nepastebėjęs degant draudžiamą signalą. To paties patrulio 2013-08-28 surašytame tarnybiniame pranešime aplinkybės papildytos, nurodant, kad patruliai dirbo įsijungę specialią įrangą, kad aiškiai matė, kaip G. D. vairuojamas automobilis išvažiavo iš geležinkelio pervažos, leidžiantis užtvarui, todėl konstatuojama, kad jo automobilis įvažiavo į geležinkelio pervažą, degant draudžiamam šviesoforo signalui. Įvykį stebėjo iš maždaug 110 metrų atstumo. Įranga skenavo per pervažą pervažiavusių ir link jų artėjančių automobilių numerius. Nei įrangai, nei jiems niekas neužstojo pervažos, šviesoforo ir pakeliamo užtvaro. Teisme šis liudytojas parodė, kad akivaizdžiai matė, jog G. D. vairuojama transporto priemonė geležinkelio pervažą pervažiavo, degant raudonam šviesoforo signalui, kad išvažiavo iš pervažos tuomet, kai užtvaras leidosi. Užtvaras leidosi ir priekyje G. D. automobilio važiavusiam automobiliui, tačiau patruliai jo nestabdė, kadangi nebuvo tikri, kokiam signalui degant šis automobilis įvažiavo į pervažą. Liudytojas G. J. teisme patvirtino, kad G. D. vairuojama transporto priemonė geležinkelio pervažą pervažiavo, degant raudonam šviesoforo signalui. Stebėjo pervažą iš 110-120 metrų atstumo. Teisme administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neneigė, kad jam išvažiuojant iš geležinkelio pervažos galėjo leistis užtvaras, tačiau nesutiko su tuo, kad policijos patruliai galėjo matyti, kaip jis įvažiavo į geležinkelio pervažą, degant raudonam šviesoforo signalui. Tai, kad dega draudžiamas signalas, jis pastebėjo pervažiavęs geležinkelį, kuomet buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad iš tos vietos, kur stovėjo policijos automobilis, iki pervažos yra apie 110 metrų atstumas (šią aplinkybę patvirtina ir byloje esanti schema, pareigūnų parodymai), kelio reljefas nelygus – pervažos link kyla aukštyn ir suka į kairę, todėl policijos automobiliui stovint kairėje kelio pusėje, reljefu žemiau stebimo objekto, tarp kurio yra pervažos pakilimas, yra didelė galimybė suklysti, vertinant šoninę objektų tarpusavio padėtį (šviesoforo stovo ir automobilio priekio). Be to, kaip seka iš pateiktų nuotraukų, iš policijos pareigūnų stebėjimo vietos gerai matėsi išvažiuojantys iš pervažos automobiliai, tačiau ne automobilių įvažiavimo į pervažą riba. Pagrįstas abejones tuo, kad G. D. vairuojamas automobilis įvažiavo į pervažą degant draudžiamam šviesoforo signalui kelia ir tai, kad jo vairuojama transporto priemonė važiavo paskui kitą priekyje judančią transporto priemonę, kurios policijos patruliai nestabdė, nors transporto priemonių įvažiavimo į pervažą laikas turėjo būti artimas vienas kitam. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei tai, kad Amalių pervaža yra plati ir nelygi, pervažiuoti ją užtrunka tam tikrą laiko tarpą, neatmetama galimybė, jog draudžiamas signalas įsijungė ir kelio užtvaras išvažiavimo pusėje pradėjo leistis G. D. automobiliui jau kirtus jo leidimosi trajektoriją įvažiuojant į pervažą, todėl aplinkybė, kad automobilis iš pervažos išvažiavo jau leidžiantis užtvarui ir įsijungus draudžiamam signalui, nelaikoma objektyviu įrodymu, kad automobilis į pervažą įvažiavo, degant draudžiamam šviesoforo signalui. Būtina įvertinti ir tai, kad vairuotojas, įvažiavęs į geležinkelio pervažą, degant leidžiamam šviesoforo signalui, nebemato šio signalo, baigdamas išvažiavimo iš pervažos manevrą, o draudžiama signalui užsidegus jau esant pervažoje, vairuotojas privalo baigti manevrą išvažiuodamas iš pervažos, o ne grįždamas atgal, kadangi KET 121.2. p. draudžia apsisukti pervažoje ar sustoti ir stovėti (KET 155.1 p.). Be to, KET 178 p. draudžia vairuotojams įvažiuoti į geležinkelio pervažą, kai užtvaras nuleistas arba pradeda leistis, tačiau tokių duomenų byloje nėra – neginčijamai nustatyta tik tai, kad užtvaras pradėjo leistis ir draudžiamas signalas buvo įsijungęs jam jau baigiant manevrą, todėl tai, kad G. D. baigė savo išvažiavimą iš geležinkelio pervažos, nors ir jau ir degant draudžiamam šviesoforo signalui, nėra joks pažeidimas. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, šių duomenų visumos pagrindu, kaltinimas G. D. tuo, kad jis pravažiavo geležinkelio pervažą, degant draudžiamam šviesoforo signalui, nepagrįstas, kadangi nėra įrodyta, kokiam šviesoforo signalui degant, jis į geležinkelio pervažą įvažiavo.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Įvertinęs bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta vienareikšmiškų, patikimų ir neginčytinų įrodymų, kad G. D. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 125 str.. Pažeidimą fiksavusių pareigūnų parodymai nepaneigia, kad apeliantas į geležinkelio pervažą įvažiavo dar nedegant draudžiamam šviesoforo signalui, tuo tarpu G. D. paaiškinimas, kad jis „nepastebėjo akivaizdžių pervažos uždarymo požymių“ gali būti interpretuojamas įvairiai (tame tarpe reiškiantis ir tai, kad draudžiamas signalas įsijungęs nebuvo) ir nėra pakankamas įrodymas jį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 125 str. ar abejoti jo ir kartu važiavusios keleivės A. D. parodymais.

Konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju ATPK 125 str. numatyto pažeidimo padarymo faktas, kurio padarymu buvo kaltinamas apeliantas (pervažiavo geležinkelio pervažą degant draudžiamam šviesoforo signalui) neįrodytas, nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl G. D. apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jo atžvilgiu nutraukiama (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 ¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

G. D. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą G. D. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja jo priėmimo dieną ir yra neskundžiamas.