Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-09-19 · Administracinė byla Nr. I-2812-580/2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-09-19
Bylos Nr.
I-2812-580/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00956-2012-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūra Marija Strumskienė
Pareiškėjas
UAB „Mobile Center“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Juozas Rėksnys
Kategorijos
  • 9.3.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2812-580/2012(Proceso Nr. 3-61-3-00956-2012-8)Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė,dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Juozui Rėksniui ir P. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Mobile Center“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Mobile Center“ (toliau – ir Bendrovė) prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2012-03-08 sprendimą Nr. S-32(7-6/2012); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011-12-12 sprendimą Nr. 69-282; 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno apskrities VMI) 2011-09-08 sprendimą Nr. (04)-K3-186.

Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus motyvais, kad Bendrovė neperdavė disponavimo prekėmis teisių Latvijos bendrovėms ir elgėsi nesąžiningai, nes nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį atstovaujantį asmenį bei surinkti daugiau informacijos apie prekių pristatymą gavėjams ir laiko, jog tiekimams pagrįstai buvo pritaikytas 0 proc. PVM tarifas. Pažymi, kad ginčo dėl prekių tiekimo SIA Mobilukss apmokestinimo PVM nėra. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra reikalavimo, kad tiekiamos prekės turi būti įteiktos tam pačiam asmeniui, kuris jas įsigyja, įstatymas reikalauja tik prekių fizinio perdavimo kitam asmeniui, neribodamas, kuris asmuo (šis asmuo ar trečiasis asmuo) disponuos šiomis prekėmis kaip jų savininkas. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė sutartis su pirkėjais, PVM sąskaitas faktūras, apmokėjimo dokumentus, elektroninės užsakymų sistemos išrašus, pakavimo lapus, manifestus, prekių pristatymo patvirtinimo dokumentus su parašais ir pirkėjų antspaudais, elektroninio susirašinėjimo duomenis ir kita. Prekės siųstos per patikimą siuntų tarnybą – UAB „DPD Lietuva“ pirkėjų nurodytais adresais, identifikuotais elektroninėje užsakymų sistemoje, įteiktos pasirašytinai. Visais tiekimo atvejais bankiniai pavedimai gauti iš asmenų, kurie nurodyti Bendrovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Bendrovė negavo pretenzijų dėl nepristatymo. Prekių pristatymą 1 248 878,21 Lt sumai (tiekimo suma – 1 265 831,19 Lt) deklaravo ir pirkėjai.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso 4.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog perdavimu laikomas daikto įteikimas įgijėjui, taip pat daikto, perduodamo be prievolės nugabenti, įteikimas transporto organizacijai išsiųsti įgijėjui ir įteikimas paštui persiusti įgijėjui, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Komisija sprendime pažymėjo, kad tiekimo Bendrijos viduje sąlygas tiesiogiai reglamentuoja PVMĮ, todėl siekiant konstatuoti prekių tiekimo faktą PVMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, nėra pagrindo Civilinio kodekso 4 knygos nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisės perėjimo momentą civilinės teisės prasme. Komisija ignoruoja faktą, kad ginčo dėl prekių tiekimo tarp šalių nėra, todėl byloje galimas tik ginčas, kada ir kam perduotos disponavimo prekėmis teisės. PVMĮ nėra nustatyta, kas yra laikoma disponavimo teisėmis, disponavimo teisių perdavimu ir pan. Apibendrintame PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto komentare pats mokesčių administratorius disponavimo teisės perdavimą aiškina privatinės teisės pagrindu.

Pažymėjo, kad Kauno apskrities VMI pažeidė mokesčių mokėtojų lygybės principą ir nesivadovavo protingumo ir teisingumo principais, kadangi griežtai vertino tik su tomis bendrovėmis susijusius prekių tiekimo dokumentus, kurios prekių nedeklaravo nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, buvo įtrauktos į fiktyvių įmonių sąrašą. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad su visomis 19 tirtų bendrovių pareiškėjas vykdė tokias pat prekių tiekimo procedūras.

Nebuvo atsižvelgta į prekių gabenimo per siuntų tarnybas specifiką. Nustačius, jog Bendrovės prekės buvo įteiktos pašto tarnybai, mokesčių administratorius turėjo konstatuoti, kad Bendrovės prekės buvo įteiktos Latvijos pirkėjams. Komisija neatsižvelgė, kad prie elektroninės užsakymų sistemos teisę jungtis turėjo tik asmenys, kurių įgaliojimai buvo patikrinti, prekes atsiimantys asmenys žinojo apie prekių tiekimus, pirkėjai atsiskaitė už prekes ir nereiškė pretenzijų. Centrinis mokesčių administratorius itin formaliai atmetė byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė, kad disponavimas pirkėjo antspaudu leidžia numanyti jį dedančio asmens įgaliojimus veikti pirkėjo vardu patvirtinant prekių priėmimą ir atliekant kitus veiksmus (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija visiškai be jokio pagrindo ignoravo net Latvijos mokesčių administratoriaus atsakymuose patvirtintus faktus, kad pirkėjas faktiškai disponavo iš pareiškėjo įgytomis prekėmis. Sprendime nurodoma, kad Latvijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, jog SIA „G. L.“ įformino mobiliųjų telefonų pardavimą SIA „Bistramie Sakari“, o jos atstovas D. N. patvirtino, kad SIA „G. L.“ pasiūlė jo bendrovei įsigyti mobiliuosius telefonus ir SIA „Bistramie Sakari“ juos įsigijo. Mokesčių administratorius išvadą, kad sandoriuose su Bendrove realiai dalyvavo ne SIA „G. L.“, o SIA „Bistramie Sakari“, grindžia teisiškai nereikšmingom prielaidom – neva SIA „Bistramie Sakari“ ekonomiškai tikslingiau įsigyti prekes tiesiogiai iš pareiškėjo.

Nurodė, kad prieš sudarydamas sandorį su SIA „Baltic Recycling Company“ pareiškėjas atliko verslo partnerio patikimumo patikrinimą – surinko įmonės registravimo pažymėjimo ir PVM mokėtojo pažymėjimo kopijas, patikrino įmonę atstovaujančio asmens tapatybę ir tik tada suteikė prieigą prie Bendrovės užsakymų priėmimo sistemos. Nebuvo įvertinta, jog šios įmonės atstovės I. L. parašas ant sutarties ir PVM sąskaitų faktūrų vizualiai nesiskiria.

Mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų motyvai patvirtina, kad pirkėjų padaryti teisės pažeidimai, apie kuriuos pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti tiekimo metu, tapo būtina apmokestinimo 18 proc. tarifu sąlyga. Tai sąlygoja objektyvią pareiškėjo atsakomybę už pirkėjų teisės pažeidimus ir teisinio saugumo principo pažeidimą. Kitais prekių tiekimo atvejais disponavimo teisės perleidimui nebuvo reikalaujama pateikti iš kurjerių tarnybos prekes priėmusių asmenų tapatybės dokumentų ar įgaliojimų. Nei Komisija, nei mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas tiekimų metu neturėjo ir negalėjo turėti duomenų apie apmokestinimą nulėmusius pareiškėjo teisės pažeidimus dėl administracinių įgaliojimų nebuvimo ir dėl to, kad šie faktai – įtraukimas į fiktyvių įmonių sąrašus, išregistravimas iš PVM mokėtojų, neteisingų duomenų pateikimas deklaracijose ir pan. – atsirado arba paaiškėjo vėliau. Toks apmokestinimas prieštarauja teisinio saugumo principui.

Tiekimų apmokestinimui turėjo būti nustatytos ir kitos reikšmingos aplinkybės, kadangi nuo jų priklauso, kokiu PVM tarifu bus apmokestinama. Vadovaudamasis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi ir 56 straipsnio 5 dalimi mokesčių administratorius 18 proc. PVM galėjo taikyti tik nustatęs, kad prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos arba pirkėjas yra neregistruotas PVM mokėtoju kitoje Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje. Pavyzdžiui SIA „Bistramie Sakari“ turi PVM mokėtojo kodą. Nustačius, kad prekės buvo tiekiamos neapmokestinamiesiems asmenims ir išgabentos iš Lietuvos į Latviją, prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuva ir 18 proc. PVM galėjo būti taikomas tik tol, kol pajamos iš tokios nuotolinės prekybos neviršija 24 000 LVL (arba 36 952 EUR) Lt per tuos pačius metus ribos (viršijus tiekimo vieta persikelia į Latvijos Respubliką). Todėl mokesčių administratorius turėjo nustatyti tokių tiekimų apmokestinamąją vertę ir tinkamai nustatyti prekių tiekimo vietą. Kai Lietuvos PVM mokėtojas savo disponuojamas prekes verslo tikslais persiveža (pats ar jo užsakymu kitas asmuo) į kitą valstybę narę (į kitoje valstybėje narėje esantį savo padalinį (fiksuotą vietą), per kurį Lietuvos įmonė verčiasi ekonomine veikla toje šalyje ar pan.), tai toks prekių tiekimas laikomas prekių tiekimu už atlygį ir, nors prekės savininkas nesikeičia, toks tiekimas laikomas PVM objektu. Jei Lietuvos įmonė kitoje ES valstybėje yra įsiregistravusi PVM mokėtoja, prekių tiekimui taikomas 0 proc. PVM tarifas. Kadangi Bendrovė nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio Latvijoje registruota PVM mokėtoja, tiekimams turėjo būti taikomas 0 procentų PVM tarifas. Mokesčių administratorius nesiaiškino, ar į Latviją išvežtų prekių tiekimo PVM gali būti priskiriamas Lietuvos biudžetui. Išvados dėl faktinių aplinkybių ir teisinis PVM surinkimo mechanizmas patvirtina, kad ginčas byloje vyksta dėl Latvijos Respublikos biudžetui priskirtinų PVM pajamų.

Pažymėjo, kad dalį prekių tiekimo Latvijos įmonėms sandorių deklaravus Latvijoje, buvo apskaičiuota ir deklaruota „atvirkštinio“ PVM suma, kurią Latvijos pirkėjai galėjo taip pat atskaityti kaip pirkimo PVM, t. y. dalis prekių buvo apmokestintos PVM Latvijoje. Todėl prekės PVM yra apmokestintos du kartus. Latvijos mokesčių administratorius yra patvirtinęs prekių už 1248878,21 Lt sumą.

Nei mokesčių administratorius, nei Komisija nepateikė pagrįstų abejonių, kad Bendrovė žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie pirkėjų PVM sukčiavimą, nenurodė papildomų protingų veiksmų, kurių galėjo ir turėjo imtis Bendrovė, kad įsitikintų, jog atliekamas tiekimas nelemia jos dalyvavimo PVM sukčiavime. Bendrovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kuris asmuo prekių pirkėjo nurodytoje vietoje atsiims Bendrovės prekes – siunčiant prekes pirkėjams buvo nurodomas tik pirkėjų juridinis pavadinimas ir adresas, kuriuo pristatyti prekes, pirkėjui nenurodant vieno ar kelių asmenų, kuriems konkrečiai gali būti įteiktos prekės, duomenų. Kiekvienu konkrečiu atveju būtent kurjerių tarnyba privalo užtikrinti tinkamą prekės įteikimą. Jei prekes atsiimtų asmuo, kuris neturėjo teisės veikti prekių pirkėjo vardu ir atsiimtų tas prekes neteisėtai, tuomet aplinkybė, kad prekė nebuvo pristatyta paaiškėtų nedelsiant, kai prekių pirkėjas pareikštų pretenziją dėl nepristatytų prekių arba atsisakytų sumokėti už nepristatytas prekes. Reikalavimas dokumentais pagrįsti prekes atsiėmusių asmenų įgaliojimus objektyviai negali užtikrinti, kad prekių tiekimas (perdavimas) nebus atliktas PVM sukčiavime dalyvaujančiam asmeniui. Prekes atsiimantys asmenys žino apie prekių pirkimo sutartis ir užsakymus, disponuoja įmonių antspaudais, todėl formalus įgaliojimų, pasų ir kitų dokumentų pateikimas negali apsaugoti nuo to, kad prekę priims PVM sukčiavime dalyvaujantis asmuo. Prekių pristatymo patvirtinimo paslauga (jei ją netinkamai atliktų kurjeris) tik po prekių perdavimo patvirtintų koks konkretus fizinis asmuo atsiėmė prekę.

Sandorių sudarymo ir vykdymo metu Pareiškėjo turima informacija nesudarė pagrindo manyti, kad pirkėjai dalyvauja PVM sukčiavime. Abejonės atsirado Latvijos mokesčių administratoriui atlikus tyrimus. Partnerio nesąžiningumo prezumpcija įpareigotų tirti jo veiklą, rinkti apie jį neapibrėžtos apimties duomenis ir pan., o tai stabdytų ekonominę veiklą ir sudarytų nepagrįstas kliūtis prekybai. Bendrovė turi pagrindą pasitikėti, kad PVM mokėtojais registruoti asmenys elgiasi teisėtai ir jos veiksmai nebus perkvalifikuoti dėl pirkėjų padarytų pažeidimų. Reikalavimas kaupti visų sandorius sudarančių asmenų identifikavimo duomenų ir įgaliojimų archyvą būtų ir neprotingas ir neteisėtas.

Pasinaudodama kurjerių tarnybos paslaugomis, Bendrovė vykdė sandorius ne tik su akte minimais pirkėjais, bet ir kitomis Latvijos įmonėmis tikrinamuoju laikotarpiu, todėl aplinkybė, įprasta visiems Bendrovės sandoriams, negali būti vertinama, kaip įrodanti Bendrovės nesąžiningumą dalyje šių atvejų. Ginčijamuose administraciniuose aktuose nebuvo vertinamas Bendrovės sąžiningumas atskiruose sandoriuose, bet visų sandorių atžvilgiu padaryta viena apibendrinanti išvada. Toks motyvavimas patvirtina, kad sąžiningumo vertinimas pagrįstas išimtinai nuo Pirkėjo valios nepriklausančia aplinkybe – ar prekių disponavimo teisę įgiję Pirkėjai dalyvavo PVM sukčiavime.

Nauji Bendrovės klientai negalėjo atlikti prekių užsakymų, kol su jais nebuvo sudarytos sutartys. Sutartys su naujais klientais buvo sudaromos kliento atstovams atvykus pas Bendrovės atstovą Latvijoje. Prieš sudarant sutartis su Latvijos įmonėmis, Bendrovės atstovas įsitikino, kad sutartį pasirašantis asmuo pateikia teisingus savo asmens duomenis ir kad šis asmuo turi teisinį pagrindą veikti juridinio asmens, su kuriuo sudaroma sutartis, vardu. Bendrovės atstovas vizualiai patikrino, ar sutartį pasirašantis asmuo yra būtent tas asmuo, kurio dokumentai yra pateikiami ir kuris yra pavaizduotas asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Pasirašant sutartis su Latvijos įmonėmis, buvo prašoma pateikti juridinio asmens registravimo pažymėjimus ir PVM mokėtojo pažymėjimus. Be to, Bendrovės atstovas viešai prieinamomis priemonėmis atlikdavo Latvijos įmonių PVM mokėtojo kodo patikrą. Sprendimai dėl sutarčių su Latvijos įmonėmis sudarymo buvo priimami tik įvertinus visą apie jas surinktos informacijos visumą. Po Bendrovės atstovo Latvijoje atlikto naujų verslo partnerių patikrinimo duomenys apie Latvijos įmones buvo persiunčiami Bendrovės atstovams Lietuvoje ir buvo dar kartą įvertinami. Tik po šios procedūros Bendrovės darbuotojai Latvijos įmonių atstovams, kurie sudarė sutartis su Bendrove, suteikė prisijungimo prie Bendrovės užsakymo sistemos prisijungimo vardus ir prisijungimo slaptažodžius, kuriais naudodamiesi jie galėjo atlikti prekių užsakymus. Bendrovė prekes pristatė tik gavusi Bendrovės užsakymų sistemoje autorizuotų Latvijos įmonių atstovų atliktus užsakymus. Prekės būdavo pristatomos Bendrovės užsakymo sistemoje autorizuotų klientų, kurių tapatybė jau buvo patikrinta, užsakymo formose arba ryšio priemonėmis perduotose instrukcijose nurodytais adresais, todėl Bendrovei nebuvo pagrindo abejoti, kad prekės gali būti pristatomos ir perduodamos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytam gavėjui. Apmokėjimą už prekes Bendrovė gaudavo būtent iš Latvijos įmonių, kurioms prekės buvo patiektos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai palaikė skunde išdėstytą poziciją.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad VMI nepripažino 0 proc. PVM tarifo taikymo mobiliųjų telefonų tiekimams Latvijos Respublikoje įregistruotiems PVM mokėtojams iš viso už 1265831,19 Lt, nes padarė išvadą, kad nėra įvykdyta viena iš trijų 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų, t. y. kad, pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika tvirtina, kad teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise. Kai kuriais atvejais prekių gabenimo dokumentai iš viso neegzistuoja (SIA „Mobilukss“, SIA „GSM Trading“), todėl laikytina, kad nėra informacijos, patvirtinančios, jog tiektos prekės kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo patiektos jų pirkėjui. Pareiškėjas neturėjo teisės taikyti šiems tiekimams 0 proc. PVM tarifą. Pareiškėjas nepateikė papildomai duomenų, siekdamas įrodyti, jog pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo.

Aplinkybė, jog pareiškėjo kontrahentai deklaravo dalį tiekimų pagal pareiškėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, negali būti laikoma pagrindu PVM 0 proc. tarifo taikymui. Pareiškėjo pateikti išsiuntimo dokumentai nei vienu atveju nepatvirtina prekių gabenimo pirkėjų adresais –gabenimas vykdytas į pareiškėjo padalinį (kokiu būdu perduoti ir ar apskritai perduoti įmonėms pirkėjoms dokumentais nepatvirtinama), ar kitų, sandorių šalimis nebuvusių Latvijos juridinių asmenų adresais. Nustatyta, jog nei vienu iš pateiktų atvejų pareiškėjo kontrahentų įgalioti asmenys prekių neatsiėmė. Pasirašę kaip prekes atsiėmę asmenys nenustatyti, jų įgaliojimų veikti pirkėjų vardu nežinoma. Šie asmenys įmonėse nedirbo, kitokių įgaliojimų egzistavimas nenustatytas. Iš byloje esančių duomenų neįmanoma nustatyti disponavimo teisės perėjimo momento ir kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys iš pareiškėjo atstovo Latvijoje prekes atsiėmė. Kviečiami Latvijos mokesčių administratoriaus, sutartis su pareiškėju sudarę asmenys neatvyko, deklaruotais adresais įmonės nerandamos. Kai kurių įmonių direktoriais įdarbinti asmenys nurodė faktiškai neorganizavę įmonių veiklos, tik pasirašinėdavę įmonių vardu dokumentus tretiesiems asmenims, apie įsigijimus iš pareiškėjo nieko nežinantys. Laikytina, kad disponavimą prekėmis įgijo kiti asmenys, neįgalioti veikti pirkėjų vardu, o tai nesuteikia teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą, kadangi nėra įvykdyta pirkėjo disponavimo prekėmis sąlyga, be to, PVM sąskaitos faktūros išrašytos ne tikrųjų įgijėjų vardu. Nustatyta, jog visos šios įmonės praėjus trumpam laikui (nuo dviejų savaičių iki keleto mėnesių) po sandorių su pareiškėju išregistruotos iš PVM mokėtojų. Atkreipė dėmesį, kad prekybos su SIA „ND Style“, SIA „Baltic Recycling Company“, SIA „G. L.“, SIA „Multicom Line“ atvejais, prekių siuntimo adresuose ar kituose kontaktiniuose duomenyse atsispindi kitos Latvijos įmonės vykdančios prekybos mobiliaisiais veiklą, kai kurios taip pat jau išregistruotos iš PVM mokėtojų, kaip pažeidusios apmokestinimą PVM reglamentuojančias teisės normas. Mano, jog SIA „GSM Trading“, SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „ND Style“, SIA „Baltic Recycling Company“, „SIA G. L.“, SIA „AD Provaider“ iš esmės veikė fiktyviai ir dalyvavo sukčiavime PVM srityje. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad mobiliuosius telefonus perdavė būtent minėtoms Latvijos įmonėms, todėl atsižvelgti į jo argumentus dėl sąžiningumo nėra pagrindo, kaip ir konstatuoti, kad pareiškėjas, vykdydamas prekių tiekimo sandorius su Latvijos įmonėmis, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, o jo pasirinktas elgesio modelis atitiko sąžiningumo principo reikalavimus. Pareiškėjas nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį atstovaujančius asmenis atsiėmusius prekes bei surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams. SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „ND Style“, SIA „Baltic Recycling Company“, „SIA G. L.“, SIA „AD Provaider“ atvejais neįrodytas pirkėjų disponavimo pareiškėjo tiektomis prekėmis kaip savomis faktas, o SIA „Mobilukss“, SIA „GSM Trading“ neįrodytas tiek disponavimas, tiek prekių išgabenimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Taigi, pareiškėjas pritaikė 0 proc. PVM tarifą neįsitikinęs prekių išgabenimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos, bei visų ginčo tiekimų atveju nesiėmė tinkamų priemonių įsitikinti, ar jo kontrahentų vardu visuose sandorio etapuose veikė įgalioti tą daryti asmenys. Kauno apskrities VMI pagrįstai nurodė pareiškėją neteisėtai pasinaudojus teise į 0 proc. PVM tarifo taikymą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 227850 Lt PVM, 111210 Lt PVM delspinigių ir 22785 Lt PVM baudą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą institucijoms buvo pranešta tinkamai (b. l. 106–107). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-09-08 sprendimo Nr. (04)-K3-186, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2011-12-12 sprendimo Nr. 69-282 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2012-03-08 sprendimo Nr. S-32(7-6/2012), kuriais pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 227850 Lt PVM, 111210 Lt PVM delspinigių ir 22785 Lt PVM baudos, teisėtumo ir pagrįstumo. Mokestiniame ginče spręstinas klausimas, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-09-30 pareiškėjo parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės (Latvijos Respublikos) teritoriją, t. y. buvo tiekiamos Latvijos įmonėms SIA „Mobilukss“, SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „ND Style“, SIA „GSM Trading“, SIA „Baltic Recycling Company“, SIA „G. L.“, SIA „AD Provaider“ ir, ar pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kauno apskrities VMI, atlikusi pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-09-30, 2011-06-30 surašė patikrinimo aktą Nr. (20)-AU16-31, kuriame nurodė, kad Bendrovė padarė du pažeidimus: 1) Kauno apskrities VMI pateiktoje PVM deklaracijoje už 2007 m. birželio mėn. 29 laukelyje deklaravo 534477 Lt pirkėjo apskaičiuotą iš kitų Europos Sąjungos narių įsigytų prekių pardavimo PVM, turėjo deklaruoti 537398 Lt; dėl šio pažeidimo mokėtojo apskaičiuota mokėtina PVM suma nesikeičia; 2) įformintiems tiekimams Latvijoje registruotoms įmonėms SIA „Multicom Line“, SIA „BG Toys“, SIA „ND Style“, SIA „GSM Trading“, SIA „Baltic Recycling Company“, SIA „G. L.“, SIA „AD Provaider“ SIA „Mobilukss“ pagal 2008-01-18 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) už 1650,44 Lt, iš viso už 1265831,19 Lt pritaikė 0 proc. PVM tarifą, neturėdama pagrindžiančių įrodymų, kad prekės buvo patiektos dokumentuose nurodytoms įmonėms ir išgabentos iš Lietuvos Respublikos. Nuo tiekimų vertės apmokestinus standartiniu 18 procentų PVM tarifu papildomai apskaičiuota 227850 Lt PVM (Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės byla Nr. (7-6)/2012 (toliau – MGK byla) t. 1, 76–92 l.). Pareiškėjas 2011-08-16 pateikė pastabas dėl patikrinimo akto Nr. AU16-31, prašydamas jo netvirtinti (MGK byla, t. 2, 89–98 l.). Kauno apskrities VMI 2011-09-08 sprendimu Nr. (04)-K3-186 patvirtino Kauno apskrities VMI 2011-06-30 patikrinimo aktą, kuriame papildomai priskaičiuota 227850 Lt PVM, patvirtino apskaičiuotus 111210 Lt PVM delspinigių ir skyrė 22785 Lt PVM baudą (MGK byla, t. 2, 60–77 l.). VMI 2011-12-12 sprendimu Nr. 69-282 nusprendė patvirtinti Kauno apskrities VMI 2011-09-08 sprendimą (MGK byla, t. 1, 171–177 l.). Komisija 2012-03-08 sprendimu Nr. S-32(7-6/2012) patvirtino VMI 2011-12-12 sprendimą (MKG byla, t. 7, 181–195 l.)

Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratoriai ir Komisija savo poziciją iš esmės grindžia tuo, kad pareiškėjas neįvykdė 0 proc. PVM tarifo taikymo tiekimui Bendrijos viduje sąlygų, t. y. neperdavė prekių jų įgijėjams disponuoti jomis kaip savininkams, todėl mokesčių administratorius apskaičiavo UAB „Mobile Center“ papildomai mokėtiną PVM bei su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Pareiškėjas su tokia pozicija nesutinka ir tvirtina, kad savo prievolę perduoti prekes pirkėjams kaip savininkams, įvykdė perduodamas prekes siuntų tarnybai. Šią poziciją grindžia Civilinio kodekso 4.50 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią perdavimu laikomas daikto įteikimas įgijėjui, taip pat daikto, perduodamo be prievolės nugabenti, įteikimas transporto organizacijai išsiųsti įgijėjui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Reikalavimas perduoti prekes jų pirkėjams disponuoti jomis kaip savininkams, yra nepagrįstas, nes PVMĮ 49 ir 56 straipsnyje nėra įtvirtinta tokia sąlyga.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas, o kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant atvejais, nurodytais šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – ir įrodymus, kad tenkinamos šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos.

PVMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas prekių išgabenimas iš šalies teritorijos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam pagal sandorio sąlygas numatytas prekių nuosavybės perdavimas, o prekės yra padedamos saugoti į šiam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas, jeigu toje valstybėje narėje yra taikomos nuostatos, iš esmės atitinkančios šio Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies nuostatas. Toks prekių išgabenimas laikomas prekių tiekimu kitos valstybės narės PVM mokėtojui.

Byloje nagrinėjamas prekių tiekimas nėra susijęs su prekių padėjimu saugoti į kitam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas, todėl PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies išlyga dėl papildomų dokumentų pateikimo netaikoma. Todėl, taikydamas 0 PVM tarifą, pareiškėjas turi pateikti dokumentus, patvirtinančius prekių išgabenimą iš Lietuvos bei įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra Latvijoje registruotas PVM mokėtojas.

Pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas. Vadovaujantis PVMĮ 4 straipsnio 1 dalimi, prekių tiekimu laikoma: prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas, išskyrus prekių, atgabentų iš kitos valstybės narės šio įstatymo 4¹ straipsnio 6 dalyje nurodytomis sąlygomis, nuosavybės perdavimą toje dalyje nurodytam PVM mokėtojui (1 punktas) arba prekių išgabenimas iš šalies teritorijos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam pagal sandorio sąlygas numatytas prekių nuosavybės perdavimas, o prekės yra padedamos saugoti į šiam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas, jeigu toje valstybėje narėje yra taikomos nuostatos, iš esmės atitinkančios šio įstatymo 4¹ straipsnio 6 dalies nuostatas. Toks prekių išgabenimas laikomas prekių tiekimu kitos valstybės narės PVM mokėtojui (2 punktas). Pažymėtina, kad PVMĮ 4 straipsnio 1 dalyje prekių tiekimas laikomas nustatytu, kai konstatuojama, jog prekių gavėjas arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip savininkas pagal sandorio sąlygas, t. y. tikrinamas ne realus disponavimas prekėmis, o prekių perdavimo sandorio sąlygos.

Iš to, kas išdėstyta darytina išvada, kad PVMĮ 0 proc. PVM tarifo taikymo atveju numato pareigą tokį tarifą pritaikiusiam asmeniui mokesčių administratoriui pateikti duomenis, kad 1) prekės išgabentos iš Lietuvos; 2) prekių įgijėjas yra Latvijos PVM mokėtojas ir 3) sandorio sąlygos numato disponavimo teisės perdavimą.

Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo šiuo mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teise, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra 1977-05-17 Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006-11-28 Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB). Šeštoji direktyva buvo panaikinta nuo 2007-01-01. Mokesčių administratorius remiasi Šeštosios direktyvos 28a straipsnio 3 dalies 1 pastraipa bei 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoje pastraipoje numatytų teisės normų aiškinimu, pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-376/2009, 2011-05-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-245/2011 bei Europos Teisingumo Teismo 2007-09-27 sprendime Nr. C-409/04.

Pažymėtina, kad pasikeitus Europos Sąjungos teisės normoms rėmimasis panaikintomis teisės normomis negalimas, o rėmimasis teismų praktika yra galimas tik tokiu atveju, kai teisinis reguliavimas iš esmės lieka toks pat, koks buvo iki šių teisės normų panaikinimo, įvertinant kitų to paties akto teisės normų įtaką naujame teisės akte dėstomoms analogiškoms kaip ir panaikintame teisės normoms.

Šeštosios direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad valstybės narės, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą toliau nurodytų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymą bei užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, atleidžia nuo mokesčio prekių tiekimą, kaip apibrėžta 5 straipsnyje, kurios pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens ar bet kurio jų vardu išsiųstos arba išgabentos ne iš 3 straipsnyje nurodytos teritorijos, bet vis tiek Bendrijos viduje, o prekių pirkėjas yra kitas apmokestinamasis asmuo ar neapmokestinamasis juridinis asmuo, kuris veikia kaip toks kitoje valstybėje narėje, nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos. Šis atleidimas nuo mokesčio netaikomas prekėms, kurias tiekia apmokestinamieji asmenys atleisti nuo mokesčio pagal 24 straipsnį (metinės apyvartos menkumas), arba prekėms, kurios tiekiamos apmokestinamiesiems asmenims arba neapmokestinamiesiems juridiniams asmenims, atitinkantiems 28a straipsnio 1 dalies a punkto 2 pastraipoje nurodyto nukrypimo taikymo sąlygas.

Šeštosios direktyvos 28a straipsnio 3 dalies 1 pastraipa nustato, kad „prekių įsigijimas Bendrijos viduje“ yra teisės disponuoti kilnojamuoju materialiu turtu įsigijimas, tampant jo savininku, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę, nei valstybė narė, iš kurios prekės yra išsiųstos arba išgabentos, atsiunčia arba atgabena pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo parduodančiojo ar prekes įsigyjančio asmens vardu, o to paties straipsnio 6 dalį numatyta, kad prekių įsigijimu Bendrijos viduje už atlygį taip pat laikomas prekių, atsiųstų ar atgabentų apmokestinamojo asmens ar jo vardu iš kitos valstybės narės, kurios teritorijoje jos buvo pagamintos, išgautos, apdorotos ar pirktos, įsigytų, kaip apibrėžta 1 dalyje, ar importuotų apmokestinamojo asmens į tą valstybę narę jo verslo kontekste, panaudojimas jo verslo tikslais.

Pagal Direktyvos 2006/112/EB XII priedo koreliacijos lentelę 28a straipsnio 3 dalies pirma ir antra pastraipos atitinka 20 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas. Direktyvos 2006/112/EB 20 straipsnio 1 dalies 1 pastraipoje numatyta, kad prekių įsigijimu Bendrijos viduje laikomas teisės disponuoti kilnojamuoju materialiuoju turtu kaip savininkui įsigijimas, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę nei tą, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos, siunčia ar gabena pardavėjas arba prekes įsigyjantis asmuo ar kitas asmuo pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Tos pačios straipsnio dalies 2 pastraipa taikoma prekių siuntimui ir gabenimui iš trečiųjų šalių teritorijos ir neturi reikšmės šiam ginčui. Pagal Direktyvos 2006/112/EB XII priedo koreliacijos lentelę 28c straipsnio A antraštinės dalies a punkto pirma pastraipa atitinka 138 straipsnio 1 dalį. Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.

Žemesnės instancijos teismas

Abiejų direktyvų normos, kurios turi būti taikomos šioje byloje, yra panašios, esminių skirtumų nėra, todėl Europos Teisingumo Teismo praktikos, kuri buvo suformuota aiškinant Šeštosios direktyvos nuostatas, taikymas yra galimas, jei nebus nustatyta prieštaravimų kitoms Direktyvos 2006/112/EB normoms. Abi bylos šalys remiasi Europos Teisingumo Teismo 2007-09-27 sprendime Nr. C-409/04 pateiktu teisės neapmokestinti tiekimo Bendrijos viduje išaiškinimu. Šis teismo sprendimas analizuoja labai panašias prekių tiekimo aplinkybes, kokios yra susiklosčiusios ir nagrinėjamoje byloje. Minėtame sprendime yra nustatyta, kad būtinas Bendrijos viduje vykdomo sandorio elementas, kuris skiria jį nuo šalies viduje vykdomo sandorio yra sienos tarp valstybių narių kirtimo sąlygos nustatymas. Teismo sprendimo 42 punkte nustatyta, kad prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, kai tik pirkėjas įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje. Iš šio Teismo sprendimo punkto seka, kad prekių tiekėjas turi turėti įrodymus, jog prekės buvo išgabentos į kitą valstybę. Atkreiptinas dėmesys, kad prekių tiekėjas neturi bent kokių pareigų, susijusių su dokumentų dėl disponavimo teisės perleidimo pateikimu mokesčių administratoriui, Europos Teisingumo Teismas nurodo tik pareigą nustatyti prekių išgabenimo į kitą valstybę faktą. Toliau teismas to paties sprendimo 67 punkte yra papildomai paaiškinęs, kad tuo atveju, kai tiekėjas įvykdo savo pareigas, susijusias su tiekimo Bendrijos viduje įrodymu, o sutartinės pareigos išsiųsti arba išgabenti prekes iš tiekimo valstybės narės neįvykdo pirkėjas, pastarasis ir turi sumokėti PVM šioje valstybėje narėje. Tuo teismas dar kartą apibrėžė prekių tiekėjo pareigų apimtį.

Tiek PVMĮ, tiek Direktyva 2006/112/EB nenumato prekių tiekėjo pareigos pateikti įrodymus, jog pirkėjas disponavo prekėmis kaip savo, todėl mokesčių administratoriaus nurodytas dokumentų trūkumas neturi teisinio pagrindo.

Europos Teisingumo Teismo 2007-09-27 sprendimo Nr. C-409/04 68 punkte yra išaiškinta, kad Šeštosios direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa turi būti aiškinama kaip draudžianti tiekimo valstybės narės kompetentingoms institucijoms įpareigoti tiekėją, kuris veikė sąžiningai ir pateikė įrodymų, iš pirmo žvilgsnio patvirtinančių jo teisę būti atleistam nuo mokesčio už prekių tiekimą Bendrijos viduje, vėliau sumokėti PVM už tas prekes, kai paaiškėja, kad šie įrodymai yra suklastoti, tačiau neįrodyta, jog minėtas tiekėjas dalyvavo sukčiavime mokesčių srityje, jeigu jis ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime. Taigi, siekdamas paneigti prekių tiekėjo teisę į 0 proc. PVM mokesčių administratorius turi įrodyti arba, kad mokesčių mokėtojas pats dalyvavo sukčiavime, arba, kad jis nesiėmė visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime.

Mokesčių administratoriaus sprendimuose nėra įrodinėjamas faktas, jog pareiškėjas pats dalyvavo sukčiavime, VMI sprendime pažymėta, jog SIA „GSM trading“, SIA „Multicom Line“, SIA “BG toys“, SIA „ND style“, SIA „Baltic Recycling Company“, SIA „G.L.“, SIA „AD provider“ iš esmės veikė fiktyviai ir dalyvavo PVM sukčiavime. Mokesčių administratoriaus vertinimu, nepakanka duomenų nustatyti, jog pareiškėjas veikė atidžiai ir rūpestingai, o jo pasirinktas elgesio modelis atitiko sąžiningumo principo reikalavimus, nes jis nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį atstovaujančius asmenis, kurie atsiėmė prekę, bei surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams.

Taigi, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo pateiktų dokumentų, kad prekės buvo išvežtos į Latviją, pakankamumas valstybių sienos kirtimo faktui nustatyti ir prekių tiekėjo pareigų vykdymo tinkamumas, įsitikinant, kad prekių tiekimas nelemia dalyvavimo PVM sukčiavime.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-415-11 yra nustatytas prekes perkančių įmonių dalyvavimo sukčiavime fakto vertinimo taisyklės. Šioje byloje teismas pripažino, kad prekių įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravimas, o netrukus po sandorių išregistravimas iš PVM mokėtojų bei įtraukimas į fiktyvių kompanijų registrą rodo dalyvavimą sukčiavime PVM srityje. Nepakankamai atidžiu prekių tiekėjo elgesiu laikyta nepakankamas ūkinių operacijų partnerio ir jį atstovaujančių asmenų identifikavimas bei nesiėmimas priemonių, kad surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų, jog prekės bus pristatytos dokumentuose nurodytiems gavėjams, nebuvimas susitikimų su krovinio pirkėjų atstovais, rašytinių sutarčių su prekių tiekėju nesudarymas, neįsitikinimas ar Latvijos įmonių išrašomas PVM sąskaitas faktūras pasirašantis asmuo yra įgaliotas jas pasirašyti, ar jis yra nurodytų įmonių atstovas, prekes priimančios įmonės atstovo duomenų nebuvimas PVM sąskaitose faktūrose ir CMR važtaraščiuose.

Pagal Direktyvos 2006/112/EB V antraštinės dalies 2 skyrių prekių tiekimo Bendrijos viduje apmokestinimo vieta yra prekių įsigijimo vieta, kuri pagal tos pačios direktyvos 40 straipsnį suprantama kaip vieta, kur baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas jas įsigyjančiam asmeniui. Pagal Direktyvos 2006/112/EB VI antraštinės dalies 68 straipsnį apmokestinimo momentas įvyksta tada, kai prekės įsigyjamos Bendrijos viduje. Prekių įsigijimas Bendrijos viduje laikomas įvykusiu, kai panašių prekių tiekimas laikomas atliktu atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

Tokia nuostata nukreipia į Lietuvoje galiojančias civilinės teisės normas. Kadangi prekių tiekimas yra siejamas su disponavimo teisės perdavimu, klausimas spręstinas vertinant Civilinio kodekso normas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento. Civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Civilinio kodekso 4.50 straipsnio 1 dalis nustato, kad daikto perdavimu sudaroma galimybė įgijėjui naudotis perduotu daiktu pagal paskirtį, atsižvelgiant į daikto būklę ir teisinį statusą, o to paties straipsnio 2 dalyje papildoma, kad perdavimu laikomas daikto įteikimas įgijėjui, taip pat daikto, perduodamo be prievolės nugabenti, įteikimas transporto organizacijai išsiųsti įgijėjui ir įteikimas paštui persiųsti įgijėjui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Vadinasi, nustačius faktą, kad pagal Civilinį kodeksą prekių įgijėjui perėjo nuosavybės teisė į daiktą, turi būti konstatuojamas prekių įsigijimas ir, esant pateiktiems įrodymams dėl prekių pergabenimo į Latviją, turi būti konstatuojama, jog pasikeitė prekių apmokestinimo vieta. Lietuvos mokesčių administratorius įgyja pareigą ir teisę rinkti PVM tokiu atveju, jeigu yra nustatyta, jog prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos ir prekių tiekimas į kitą Bendrijos narę neįvyko. Pareiškėjas yra teisingai pastebėjo, kad, atsižvelgiant į sienos kirtimo faktą PVM mokesčio perkėlimu į kitą valstybę gali būti ir prekės perdavimas į kitoje Bendrijos valstybėje esantį pardavėjo padalinį.

Dėl sandorių su SIA „Mobilukss“

Mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjas prekių tiekimui pagal 2008-01-18 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 0 proc. PVM tarifą taikė nepagrįstai, ir šią prekių vertę apmokestino 18 proc. PVM tarifu ir priskaičiavo 297 Lt pardavimo PVM.

UAB „Mobile Center“ nuo 2007-07-30 iki 2008-02-12 įformino mobiliųjų telefonų tiekimų už 45362,91 Lt (13138 EUR) pagal 16 PVM sąskaitų faktūrų (MGK byla, t. 2, 133 l). Pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, SIA „Mobilukss“ deklaravo įsigijimus iš UAB „Mobile Center“ už 12660 EUR. Prekės pagal sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 478 EUR nebuvo gautos. Įsigijimai pagal (duomenys neskelbtini) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už 957 EUR ir 2008/01/16 sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už 1095 EUR buvo deklaruoti neteisingai, tačiau 2009-06-06 įmonė pateikė patikslintas deklaracijas. Latvijos mokesčių administratorius nurodė, kad prekės buvo pristatytos į SIA „Mobilukss“ ofisą, esantį (duomenys neskelbtini), Rygoje, o PVM buvo deklaruotas/sumokėtas (pagal SCAC 2004 formos B-11 punktą) Pažymėta, kad apmokėjimas atliktas pilnai iš banko sąskaitos, o užsakymus pateikė SIA „Mobilukss“ oficialus asmuo M. Z.. Gautos prekės parduotos mažmeninėje prekyboje, jų pirkėjai neidentifikuoti (MGK byla, t. 2, 164–171 l. ).

Iš MGK byloje esančio 2008-01-18 manifesto Nr. 1254 (MGK byla, t. 2, 1100-102 l.) matyti, kad UAB „DPD Lietuva“ tą dieną vadybininkas A. P. perdavė siuntą SIA „Mobilukss“ skirtą kurjeriui.

Dėl sandorių su SIA „Multicom Line“

Kauno apskrities VMI įvertinusi mokestinio patikrinimo surinktą informaciją, konstatavo, kad surinkti duomenys neįrodo fakto, jog mobilūs telefonai buvo perduoti PVM sąskaitose faktūrose nurodytai Latvijos bendrovei SIA „Multicom Line“, todėl įformintiems tiekimams 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai ir 246429,80 Lt prekių vertė apmokestinta standartiniu 18 proc. PVM tarifu, t. y. priskaičiuota 44357 Lt pardavimo PVM.

Pareiškėjas 2007-07-27 iki 2007-09-26 buhalterinėje apskaitoje užfiksavo mobiliųjų telefonų ir jų priedų pardavimą SIA „Multicom Line“ už 246429,80 Lt (71371 EUR) pagal 18 PVM sąskaitų faktūrų ir šiam tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą (MGK byla, t. 2, 176, 187 l.). Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitoje už 2007 m. III ketvirtį mokesčių mokėtojas deklaravo 246430 Lt vertės tiekimus SIA „Multicom Line“ (MGK byla, t. 5, 168 l.).

Iš prekių gabenimo dokumentų matyti, kad gavėju nurodytas SIA „DPD Latvija“, (duomenys neskelbtini) Riga (siuntų kompanijos, pervežusios krovinį, adresas) ir A. Z., (duomenys neskelbtini), Riga (pareiškėjo filialo Latvijoje adresas ir atstovas) (MGK byla, t. 2, 196, 197, 200; t. 3, 2, 5, 6, 8, 10, 11A, 19 l.).

Latvijos mokesčių administratorius SCAC 2004 formoje nustatė, kad pagal pateiktas PVM deklaracijas įsigijimai iš pareiškėjo įmonės sudarė 248801,81 Lt. Kadangi įmonė neatsakė į Latvijos mokesčių administratoriaus laišką dėl teminio patikrinimo, nepakako duomenų atsakyti į klausimus dėl faktinio prekių gavimo, prekių įsigijimo teisingo deklaravimo, prekių pristatymo adreso bei PVM deklaravimo/sumokėjimo teisingumo (MGK byla, t. 3, 26–33 l.). Neatsakyta į klausimus dėl prekių pristatymo vietos ir aplinkybių, užsakymą pateikusį asmenį. Nebuvo galimybės atlikti SIA „Multicom Line“ patikrinimo, nes bendrovė nerasta juridiniu adresu (duomenys neskelbtini), paprašyta įmonė nepateikė dokumentų. Mobiliųjų telefonų pardavimas nebuvo registruota įmonės veikla. 2009-05-21 vykdant patikrinimą įmonės struktūriniame padalinyje adresu: (duomenys neskelbtini), Riga, nenustatyta, kad įmonė būtų vykdžiusi kokią nors komercinę veiklą. Kadangi įmonė neatsiliepė į mokesčių administratoriaus kvietimus atvykti ir paaiškinti šiuos neatitikimus, SIA „Multicom Line“ 2008-10-07 (po 2 savaičių nuo paskutinės ūkinės operacijos su pareiškėju) buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro dėl klaidingos informacijos pateikimo.

Papildomoje Latvijos mokesčių administratoriaus informacijoje (MGK byla, t. 5, 181–185 l.) nurodyta, kad nuo 2006 m. SIA „Multicom Line“ nemokėjo PVM į valstybės biudžetą; deklaruoti atskaitomi mokesčiai yra didesni nei apskaičiuotas PVM, nurodytas įmonės deklaracijose. 2009-05-27 SIA „Multicom Line“ buvo įtraukta į Fiktyvių įmonių registrą.

Vilniaus apskrities VMI informavo, kad nustatyti, ar UAB „DPD Lietuva“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti prekių pervežimo sandoriai prekių pirkėjams Latvijoje, nėra galimybės, nes pagal siuntų gavėjus suvestiniai duomenys bendrovėje nevedami. Siuntų perdavimas kurjeriui įforminamas manifestu, o už siuntų gavimą gavėjas pasirašo siuntos pristatymo dokumente. Minėtuose dokumentuose ir PVM sąskaitose faktūrose nurodomi pakuočių numeriai. Pagal bendrovėje galiojančias patvirtintas dokumentų saugojimo taisykles, popieriniai siuntų dokumentai (manifestai ir siuntų pristatymo patvirtinimai, kuriuose yra duomenys apie siuntų gavėjus) yra archyvuojami 2 metus (MGK byla, t. 5, 178 l.).

Iš pareiškėjo pateiktos sutarties Nr. 709 matyti, kad jis 2007-07-27 sudarė sutartį su SIA „Multicom Line“, kurios atstovu nurodytas A. M., dėl prekių pardavimo pagal sutarties specifikacijas. Sutartyje nurodytos prekių pristatymo sąlygos – FCA Riga (pagrindinio transportavimo išlaidas apmoka pirkėjas), numatytos pirkimo užsakyme, atitinkančias 1990 m. Incoterms sąlygas. Sutartyje nurodytas el. paštas (duomenys neskelbtini) (MGK byla, t. 2, 177–178 l.) Mokesčių administratorius teigė, kad šis pašto adresas yra kitos Latvijos įmonės SIA „Baltic Mobile“ ((duomenys neskelbtini)), internetu prekiaujančios elektronine įranga (tarp jų ir mobiliaisiais telefonais), tačiau dokumento neišvertė į lietuvių kalbą, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsniu teismas tokiu įrodymu remtis negali (MKG byla, t. 2, 175 l.).

AB Sampo bankas išrašai (MGK byla, t. 2, 179 l.) rodo, kad SIA „Multicom Line“ 2007-08-02 pervedė pareiškėjui 50984,04 Lt. Kiti banko išrašai pateikti nevalstybine kalba ir negali būti vertinami teisme.

Mokesčių administratorius teigia, kad pagal prekių pristatymo patvirtinimus prekes priėmė H., tačiau dokumentų valstybine kalba byloje nėra. Galimi šį faktą patvirtinantys dokumentai, sprendžiant iš pavardės nurodymo yra MGK bylos t. 3, 20, 21 lapuose, tačiau šie ne valstybine kalba pateikti dokumentai negali būti įrodymais teisme. Todėl mokesčių administratoriaus išvada dėl to, jog Hisamutdinovs nebuvo įmonės darbuotojas nepagrįsta. Neaišku, pagal kokius duomenis mokesčių administratorius nustatė, jog įmonėje dirbo tik A. M., nes iš SCAC 2004 forma dėl SIA „Multicom Line“ tokios informacijos nėra. Čia pažymėta tik tai, kad A. M. nuo 2007-05-11 iki 2008-10-03 buvo įmonės direktorius.

2011-02-22 paaiškinime (MGK byla t. 2, 185-186 l.) pareiškėjo pardavimų vadovas Henrikas Antanavičius nurodė, kad atsiradus naujam klientui, pasirašomos prekybos sutartys. www.vmi.lt puslapyje įsitikinus kliento tikrumu, klientui suteikiamas prisijungimas prie pareiškėjo elektroninių užsakymų sistemos. Pirkėjas užsakymą gali pateikti, internetu, el. laišku, telefonu arba SMS. Gavus užsakymą, prekės išsiunčiamos iš anksto kliento nurodytu pristatymo adresu, kuris ne visada sutampa su registracijos adresu. Dažniausiai tai būna kliento parduotuvės arba sandėlio adresas. Prekės siunčiamos su PVM sąskaita faktūra bei krovinio važtaraščiu. Kaip prekių gavimo patvirtinimas naudojami kliento pasirašyti manifestai bei apmokėtos sąskaitos. Paaiškino, kad pirkėjui mokant iš anksto, prekės kartais siunčiamos į atstovybę Latvijoje (duomenys neskelbtini), Riga (oficialus pareiškėjo atstovybės adresas), (duomenys neskelbtini), Riga, (duomenys neskelbtini), Riga, (duomenys neskelbtini). Visus pirkėjus Latvijoje suranda pareiškėjo atstovybės darbuotojas A. Z. (MGK byla, t. 2, 185–186 l.). Pareiškėjas taip pat pateikė elektroninių užsakymų suvestinius duomenis, tačiau SIA „Multicom Line“ prekių užsakymas pateiktas tik 2007-11-13 6888 EUR sumai (23782,89 Lt), užsakymą pateikęs asmuo A. M. (MGK byla, t. 6, 74 l.).

Dėl sandorių su SIA „BG Toys“

Mokesčių administratorius konstatavo, jog surinkta informacija neįrodo fakto, kad mobilūs telefonai buvo perduoti PVM sąskaitose faktūrose nurodytai Latvijos įmonei SIA „BG Toys“, todėl laikė, jog tiekimams 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, o 182571,63 Lt prekių vertė pagrįstai apmokestinta standartiniu 18 proc. PVM tarifu ir priskaičiavo 29263 Lt pardavimo PVM.

UAB „Mobile Center“ nuo 2007-12-18 iki 2008-03-13 buhalterinėje apskaitoje užfiksavo mobiliųjų telefonų pardavimą už 162571,63 Lt (47084 EUR) pagal 31 PVM sąskaitą faktūrą ir šiems tiekimams taikė 0 proc. PVM tarifą (MGK byla, t. 3, 37-38 l.). Prekių tiekimo į kitas ES valstybes nares ataskaitose už 2007 m. IV ketvirtį mokėtojas deklaravo 49548 Lt, o 2008 m. I ketvirtį – 113024 Lt vertės tiekimus SIA „BG Toys“ (MGK byla, t. 5, 168 l.).

Pareiškėjas pateikė 2007-10-02 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su SIA „BG toys“ dėl prekių pagal sutarties specifikacijas pardavimo, kurioje įmonės atstovu nurodytas G. Z.. Sutartyje nurodytos prekių pristatymo sąlygos – FCA Riga, numatytos pirkimo užsakyme, atitinkančios 1990 m. Incoterms sąlygas (MKG byla, t. 3, 39–40 l.).

Iš pareiškėjo pateiktų prekių gabenimo dokumentų (manifestų), matyti, kad juose nurodytas prekių pristatymo adresas A. Z., (duomenys neskelbtini), Riga (pareiškėjo atstovybės darbuotojas ir adresas (MGK byla, t. 3, 65, 68, 70, 75, 78, 80, 81, 83, 84, 85, 86, 88, 89, 91, 92, 93, 94, 96, 98, 99, 100, 101, 110 l.). Tai matosi pagal PVM sąskaitų numeris, esančius manifestuose. Tačiau teismas negali remtis PVM sąskaitose esančiais duomenimis, kadangi šios sąskaitos pateiktos anglų kalba.

Latvijos mokesčių administratorius SCAC 2004 formoje (MGK byla, t. 3, 117–125 l.) nurodė, kad SIA „BG Toys“ prekių įsigijimo iš pareiškėjo nedeklaravo. SIA „BG Toys“ niekada neturėjo patalpų adresu (duomenys neskelbtini), Riga. Adresu (duomenys neskelbtini), Riga, yra UAB „Mobile center“ užsienio įmonės adresas. Šiuo adresu yra automobilių parodų salė. Kadangi SIA „BG Toys“ nepateikė dokumentų, Latvijos mokesčių administratorius negalėjo atsakyti į klausimus dėl sumokėtos sumos, užsakymą pateikusio asmens, PVM sumokėjimo/deklaravimo. Latvijos mokesčių administratorius nurodė, kad SIA „BG Toys“ nerasta juridiniu adresu, nepateikė dokumentų patikrinimui. SIA „BG Toys“ niekada neturėjo patalpų adresu (duomenys neskelbtini), Riga. 2008-05-08 (praėjus dviem mėnesiams po paskutinės ūkinės operacijos su pareiškėju) įmonė išregistruota iš PVM mokėtojų registro dėl neteisingos informacijos PVM deklaracijose teikimo (MGK byla, t. 5, 181–185 l.). Deklaruota įmonės veikla – kita mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse. Nuo 2008-04-18 SIA „BG Toys“ įtraukta į Fiktyvių įmonių registrą. Kaip matyti iš siuntimo adreso ir gavėjo (duomenys neskelbtini) yra pareiškėjo Latvijos atstovybės vadovas. Šis asmuo 2009-05-28 buvo apklaustas Latvijos Respublikos VMI Rygos regioninės įstaigos teminių patikrų valdybos devintajame teminių patikrų skyriuje dėl UAB „Mobile centre“ veiklos Latvijoje. (b. l. 112-113). Tačiau šioje apklausoje nebuvo išsiaiškintos aplinkybės dėl prekių tiekimo SIA „BG toys“, nors yra žinoma šio asmens buvimo vieta, jis kviečiamas atvyko pas Latvijos mokesčių administratorių. Pagal prekių gabenimo duomenis negalima nustatyti, kokios prekės buvo tiektos, prekių gabenimo dokumentuose nurodytas adresas (duomenys neskelbtini), Riga yra UAB „Mobile Center“ atstovybės adresas. Su pastabomis pareiškėjas pateikė 14 pakavimo lapų, ant kurių yra pirkėjo antspaudas (MGK byla, t. 2, 105–111 l.). A. Z. galėtų paaiškinti, kokiu būdu jam siųstų prekių dokumentai buvo antspauduoti pirkėjo antspaudu.

Dėl sandorių su SIA „ND Style“

Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad surinkta informacija neįrodo fakto, jog mobilūs telefonai buvo perduoti PVM sąskaitose faktūrose nurodytai Latvijos bendrovei SIA „ND Style“, todėl įformintiems tiekimams 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, o 81095,92 Lt prekių vertė pagrįstai apmokestinta standartiniu 18 proc. PVM tarifu ir priskaičiuota 14597 Lt pardavimo PVM.

Pareiškėjas nuo 2008-01-08 iki 2008-02-12 buhalterinėje apskaitoje užfiksavo mobiliųjų telefonų tiekimą už 81095,92 Lt (23487 EUR) pagal 4 PVM sąskaitas faktūras ir šiam prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Pirkėjas atsiskaitė banko pavedimais (MGK byla, t. 3, 131 l.). Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitose už 2008 m. I ketvirtį Bendrovė deklaravo 81096 Lt vertės teikimus SIA „ND Style“ (MGK byla, t. 5, 171 l. antra pusė). Sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos duomenimis SIA „ND Style“ 2008-03-12 išregistruota iš PVM mokėtojų registro dėl klaidingos informacijos pateikimo PVM deklaracijose ir nuo 2008-02-27 SIA „ND Style“ buvo įtraukta į Fiktyvių įmonių registrą (MGK byla, t. 5, 181–185 l.).

Prekių gabenimo dokumentuose nurodytas prekių pristatymo adresas (duomenys neskelbtini), Riga (MGK byla, t. 3, 136, 138, 139, 142 l.). Latvijos mokesčių administratorius SCAC 2004 formoje negalėjo patvirtinti SIA „ND Style“ prekių įsigijimo sandorių iš pareiškėjo. Nurodė, kad SIA „ND Style“ neatvyko pas mokesčių administratorių ir nepateikė paaiškinimų dėl sandorių su pareiškėju. SIA „ND Style“ deklaravo įsigijimus iš pareiškėjo už 23202 Lt (pagal 3 PVM sąskaitas faktūras iš 4). Latvijos mokesčių administratorius taip pat nurodė, kad SIA „ND Style“ adresas yra (duomenys neskelbtini) pag. Rigas raj., įmonė neturėjo registruotų struktūrinių padalinių adresu (duomenys neskelbtini), Riga. Iki 2009-02-18 šiuo adresu buvo registruota SIA „Balttels“, prekiaujančios mobiliojo ryšio įranga, parduotuvė (SIA „Balttels“ išregistruota iš PVM mokėtojų registro dėl PVM deklaracijų neteikimo 2008-11-14). 2008 m. SIA „ND Style“ turėjo 1 darbuotoją – valdybos narį E. K. (MGK byla, t. 3, 145–152 l.).

Mokesčių administratorius teigia, kad remiantis siuntų pervežimo tarnybos SIA „DPD Latvija“ duomenimis, SIA „ND Style“ skirtas siuntas atsiėmė asmuo pasirašęs Balode (MGK byla, t. 3, 134, 135 l.), tačiau dokumentas, kuriame nurodyta tokia pavardė yra neišverstas į lietuvių kalbą ir negali būti naudojamas kaip įrodymas teisme. Prekių pristatymo patvirtinimas (MGK byla, t. 2, 114 l.) taip pat negali būti vertinamas kaip įrodymas dėl kalbos reikalavimų neatitikimo.

Dėl sandorių su SIA „GSM Trading“

Mokesčių administratorius konstatavo, jog surinkta informacija vienareikšmiškai neįrodo fakto, kad mobilūs telefonai buvo perduoti disponuoti PVM sąskaitoje faktūroje nurodytai Latvijos bendrovei SIA „GSM Trading“, todėl įformintam tiekimui 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, o 8217,66 Lt prekių vertė pagrįstai apmokestinta standartiniu 18 proc. PVM tarifu ir priskaičiuota 1479 Lt pardavimo PVM.

UAB „Mobile Center“ 2007-04-04 buhalterinėje apskaitoje užfiksavo mobiliųjų telefonų tiekimą už 8217,66 Lt (2380 EUR) pagal 2007-04-04 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir prekių tiekimams pritaikė 0 proc. PVM tarifą (MGK byla, t. 5, 2 l.). Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitose už 2007 m. II ketvirtį Bendrovė deklaravo 8218 Lt vertės teikimų SIA „GSM Traiding“ (MGK byla, t. 5, 166 l.).

Prekių gabenimo dokumente nurodytas prekių pristatymo adresas (duomenys neskelbtini), Riga (MGK byla, t. 5, 6 l.). Latvijos mokesčių administratorius SCAC 2004 formoje pateikė informaciją, jog apie sandorio, įvykusio tarp pareiškėjo ir SIA „GSM Trading“, aplinkybes duomenų neturi. SIA „GSM Trading“ neatsiliepė į kvietimus atvykti pas mokesčių administratorių, įmonė registracijos adresu buvo nepasiekiama. 2009-02-19 SIA „GSM Trading“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro dėl klaidingos informacijos pateikimo PVM deklaracijoje. SIA „GSM Trading“ vykdoma veikla – didmeninė prekyba namų apyvokos prietaisais ir reikmenimis. Įmonės registracijos adresas – (duomenys neskelbtini),27 kab. Nr. 4, Riga (MGK byla, t. 5, 12–19 l.) 2009-01-29 SIA „GSM Trading“ buvo įtraukta į Fiktyvių įmonių registrą, kadangi buvo nustatyti neatitikimai tarp pateiktų duomenų deklaracijose ir deklaruotų jo verslo partnerių (MGK byla, t. 5, 181–185 l.)

Pareiškėjas pateikė 2007-02-07 sutartį Nr. 802 su SIA „GSM Trading“, kurios atstovu nurodytas K. D. (K. D.) (Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, SIA „GSM Trading“ valdybos narys; MGK byla, t. 6, 73 l.) dėl prekių, nurodytų sutarties specifikacijose, pardavimo (MGK byla, t. 5, 3–4 l.). Prekių atsiskaitymo už prekes dokumentai – banko sąskaitos išrašai (MGK byla, t. 5, 5 l.) nėra išversti į lietuvių kalbą. DPD siuntų tarnybos dokumente (MGK byla, t. 5, 6 l.) yra pažymėtas krovinio pagal PVM sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) perdavimas pristatymui.

Dėl sandorių su SIA „Baltic Recycling Company“

Mokesčių administratorius konstatavo, kad surinkta informacija neįrodo fakto, jog mobilūs telefonai buvo perduoti PVM sąskaitose faktūrose nurodytai Latvijos bendrovei SIA „Baltic Recycling Company“, todėl laikė, kad įformintiems tiekimams 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, o 564805,72 Lt prekių vertė pagrįstai apmokestinta standartiniu 18 proc. PVM tarifu ir priskaičiuota 101665 Lt pardavimo PVM.

UAB „Mobile Center“ nuo 2007-06-14 iki 2008-05-28 buhalterinėje apskaitoje užfiksavo mobiliųjų telefonų pardavimą už 564805,72 Lt (163579 EUR) ir šiam prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą (MGK byla, t. 3, 157–159, 160–164 l.). Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitose už 2007 m. II ketvirtį Bendrovė deklaravo 36051 Lt vertės teikimų SIA „Baltic Recycling Company“, už 2007 m. III ketvirtį – 165569 Lt, už 2007 m. IV ketvirtį – 205259, už 2008 m. I ketvirtį – 18528 Lt, už 2008 m. II ketvirtį –139400 Lt (MGK byla, t. 5, 166, 168, 169, 171 l.).

Pareiškėjas pateikė 2007-06-11 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su SIA „Baltic Recycling Company“ dėl prekių pagal sutarties specifikacijas pardavimo, kurioje įmonės atstove nurodyta L. I.. Sutartyje nurodytos prekių pristatymo sąlygos FCA Riga, numatytos pirkimo užsakyme, atitinkančias 1990 m. Incoterms sąlygas (MGK byla, t. 3, 165–166 l.). Prekių gabenimo dokumentuose nurodyti prekių pristatymo adresai A. Z., (duomenys neskelbtini), 3 aukštas, (duomenys neskelbtini), SIA „Baltic Mobile“ ir Magazin Bistamie Sakari, (duomenys neskelbtini), Riga (SIA „Bistramie Sakari“, taip pat prekiaujančios mobiliaisiais telefonais veiklos vieta) (MGK byla, t. 4, 44, 46, 48, 50, 52, 54, 55, 56, 65, 70, 72, 74, 76, 79, 82, 85, 86, 87, 90, 93 l. ir kt.). Mokesčių administratorius teigia, kad prekių pristatymo patvirtinimuose pasirašė B. ir I. E., tačiau dokumentai, kuriuose gali būti tokios informacijos pateikti latvių kalba (MGK byla, t. 4, 65, 180, 181, 185, 186 l.).

Latvijos mokesčių administratorius nurodė, kad SIA „Baltic Recycling Company“ 2008-06-10 išregistruota iš PVM mokėtojų registro dėl klaidingos informacijos pateikimo PVM deklaracijose ir mokesčių administratoriaus nurodymo atvykti paaiškinti neatitikimus PVM deklaracijose nevykdymo. Nuo 2008-08-08 SIA „Baltic Recycling Company“ buvo įtraukta į Fiktyvių įmonių registrą (MGK byla, t. 5, 181–185 l.).

SIA „Baltic Recycling Company“ deklaravo prekių įsigijimus iš pareiškėjo 2007 m., bet nedeklaravo 2008 metais. Latvijos mokesčių administratorius nurodė, kad SIA „Baltic Recycling Company“ nepateikė dokumentų patikrinimui. Buvusi šios įmonės atstovė I. L. Latvijos mokesčių administratoriui nurodė, kad neįgaliojo nei vieno asmens sudaryti sutartį įmonės vardu ir nepažinojo A. Z.. SIA „Baltic Recycling Company“ buvusio atstovo adresas yra (duomenys neskelbtini), Riga, įmonė neturėjo struktūrinių padalinių (duomenys neskelbtini), Riga (MGK byla, t. 4, 190–199 l.).

Dėl sandorių su SIA „G. L.“

Mokesčių administratorius konstatavo, kad byloje surinkta informacija vienareikšmiškai neįrodo fakto, jog mobilūs telefonai buvo perduoti PVM sąskaitose faktūrose nurodytai bendrovei SIA „G. L.“, todėl įformintiems tiekimams 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, o 30440 Lt prekių vertė pagrįstai apmokestinta standartiniu 18 proc. PVM tarifu ir priskaičiuota 5479 Lt pardavimo PVM. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad sandoriuose su pareiškėju realiai dalyvavo ne SIA „G. L.“, o SIA „Bistramie Sakari“, kuri pateikinėjo užsakymus SIA „G. L.“ vardu. SIA „G. L.“ minėtomis prekėmis nedisponavo, įmonės vardu veikė kiti asmenys, nei oficialūs įmonės atstovai.

Pareiškėjas nuo 2008-08-07 iki 2008-09-22 buhalterinėje apskaitoje užfiksavo mobiliųjų telefonų pardavimą už 30439,88 Lt (8816 EUR) pagal 5 PVM sąskaitas faktūras ir šiam prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą (MGK byla, t. 5, 23 l.). Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitose už 2008 m. III ketvirtį Bendrovė deklaravo 30440 Lt vertės teikimų SIA „G. L“ (MGK byla, t. 5, 175 l.).

Pareiškėjas pateikė 2008-07-14 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su SIA „G. L.“ dėl prekių pagal sutarties specifikacijas pardavimo, kurioje įmonės atstove nurodyta K. S. (MGK byla, t. 5, 24–25 l.). UAB „DPD Lietuva“, teikiančios siuntų gabenimo paslaugas, vardu išrašytus prekių gabenimo dokumentuose nurodyti prekių pristatymo adresai (duomenys neskelbtini), Riga ir SIA „Bistamie Sakari“, (duomenys neskelbtini), Riga (MGK byla, t. 5, 29, 30, 31, 32, 33 l.). Latvijos mokesčių administratorius negalėjo patvirtinti SIA „G. L.“ prekių įsigijimo sandorių iš pareiškėjo. Informavo, kad deklaruota SIA „G. L.“ veikla – mažmeninė prekyba gėlėmis, augalais, sėklomis, trąšomis, gyvūnais ir jų maistu. SIA „G. L.“ nepateikė dokumentų patikrinimui, SIA „G. L.“ deklaravo tiekimus pagal 3 PVM sąskaitas faktūras iš 5. Patikrinimo metu Latvijos mokesčių administratorius nustatė, jog adresu (duomenys neskelbtini), Riga, yra pareiškėjo užsienio filialas, įmonės darbuotojas A. Z., tačiau patikrinimo metu įmonė nerasta. Adresu (duomenys neskelbtini), Riga yra SIA „Bistamie Sakari“ struktūrinis padalinys, nors šios bendrovės internetu parduotuvėje toks adresas nurodomas kaip vienintelis. Deklaruojama SIA „Bistamie Sakari“ veikla – mažmeninė prekyba telekomunikacine įranga. 2009-06-11 Latvijos mokesčių administratoriaus vykdyto patikrinimo metu apsilankius kontrahento adresu (duomenys neskelbtini), Riga, taip pat struktūrinio padalinio adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad SIA „G. L.“ veiklos nevykdo. Įmonė 2008-09-17 buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, nes neteikė dokumentų patikrinimui. SIA „G. L.“ atstovė K. S. paaiškino, kad ji tapo įmonės atstove trečiojo asmens prašymu, ji nedalyvavo sandoriuose, bet pasirašė visus dokumentus įmonės vardu. Dabartinis SIA „G. L.“ atstovas R. S. paaiškino, kad nusipirko įmonę, bet neperėmė įmonės apskaitos dokumentų. R. S. nieko negalėjo paaiškinti apie sandorius tarp SIA „G. L.“ ir pareiškėjo, nes sandoriuose nedalyvavo. Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje taip pat nurodyta, kad 2008-07-14 SIA „G. L.“ įformino mobiliųjų telefonų pardavimą SIA „Bistamie Sakari“ už 14602,5 LVL sumą. SIA „Bistamie Sakari“ atstovas D. N. paaiškino, kad SIA „G. L.“ pasiūlė įsigyti mobiliuosius telefonus iš pareiškėjo. SIA „G. L.“ pateikė priėjimo kodus telefonų užsakymams internetu. SIA „Bistamie Sakari“ įsigyti telefonai buvo pristatyti į jos struktūrinį padalinį adresu (duomenys neskelbtini), Riga (MGK byla, t. 5, 35–43 l.). Latvijos mokesčių administratorius papildomai informavo, kad nuo 2007 m. SIA „G. L.“ nemokėjo PVM į valstybės biudžetą (MGK byla, t. 5, 181–185 l.).

Dėl sandorių su SIA „AD Provaider“

Mokesčių administratorius konstatavo, kad mokestinio patikrinimo metu surinkta informacija neįrodo fakto, jog mobilūs telefonai buvo perduoti PVM sąskaitose faktūrose nurodytai Latvijos bendrovei SIA „AD Provaider“, todėl įformintiems tiekimams 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, o 170620,14 Lt prekių vertė pagrįstai apmokestinta standartiniu 18 proc. PVM tarifu ir priskaičiuota 30712 Lt pardavimo PVM.

UAB „Mobile Center“ nuo 2007-01-03 iki 2007-05-22 buhalterinėje apskaitoje užfiksavo mobiliųjų telefonų tiekimą SIA „AD Provaider“ už 170620,14 Lt (49415 EUR) pagal 39 PVM sąskaitas faktūras ir šiems prekių tiekimams taikė 0 proc. PVM tarifą (MGK byla, t. 5, 46, 49–50 l.). Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitose už 2007 m. I ketvirtį Bendrovė deklaravo 97687 Lt , o 2007 m. II ketvirtį – 72934 Lt vertės teikimų SIA „AD Provaider“ (skirtumas su mokėtojo deklaruotais tiekimais 57906,94 Lt) (MGK byla, t. 5, 163, 165 l.). Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos duomenimis, SIA „AD Provaider“ 2007-12-07 išregistruota iš PVM mokėtojų registro (MGK byla, t. 5, 139 l.). Pareiškėjas pateikė prekių gabenimo dokumentus (manifestus ir prekių pristatymo patvirtinimus), kuriuose nurodyti prekių pristatymo adresai: SIA „AD Provaider“ (Bistamie Sakari), Kr. (duomenys neskelbtini), Riga, SIA „AD Provaider“, (duomenys neskelbtini), Riga (pareiškėjo atstovybės adresas, kuriuo atstovybė nerasta), (duomenys neskelbtini), Riga (oficialus pareiškėjo atstovybės adresas) (MGK byla, t. 5, 64, 65, 66, 67, 68, 71, 72, 75, 77, 79, 83, 86, 89, 91, 95, 97, 100, 101, 103, 105, 107, 108, 109, 112, 114, 116, 117, 119, 123, 130, 132, 136, 138 l.). Pareiškėjas taip pat pateikė 2006-09-20 sutartį Nr. 65 su SIA „AD Provaider“, dėl prekių, pagal sutarties specifikacijas pardavimo (SIA „AD Provaider“ atstovu nurodytas A. K.) (MGK byla, t. 5, 47–48). Latvijos mokesčių administratorius negalėjo patvirtinti SIA „AD Provaider“ prekių iš pareiškėjo įsigijimo sandorių. Nurodė, kad buvęs SIA „AD Provaider“ atstovas A. K. neatvyko į mokesčių inspekciją ir nepateikė paaiškinimo dėl sandorių tarp SIA „AD Provaider“ ir pareiškėjo. Nuo 2006-05-02 iki 2007-05-13 įmonės registracijos adresas (duomenys neskelbtini), Riga. Visi raštai siųsti dabartiniu įmonės adresu (duomenys neskelbtini), Riga – buvo grąžinti (MGK byla, t. 5, 142–149).

Įvertinus aptartas faktines aplinkybes bei byloje esančius rašytinius įrodymus konstatuotina, kad mokesčių administratorius tyrė bylai nereikšmingas aplinkybes, nesigilino į tai, ar prekių tiekimas gali būti laikomas tiekimu Bendrijos viduje ir nesiaiškino Lietuvos valstybės teisės į PVM už prekes rinkimą. Be to, byloje surinkti pagrindiniai dokumentai yra neišversti į valstybinę lietuvių kalbą. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatas administracinės procedūros kalba yra valstybinė lietuvių kalba. Išanalizavus skundžiamus sprendimus, matyti, kad jie surašyti valstybine kalba, tačiau sprendimai surašyti remiantis dokumentais, neišverstais į lietuvių kalbą. Byloje itin gausu esminę reikšmę turinčių dokumentų latvių ir anglų kalbomis – PVM sąskaitos faktūros, prekių gavimo patvirtinimai, banko sąskaitų išrašai. Sunku būtų tikėti, kad bet kuris administracinėje procedūroje dalyvavęs asmuo – tiek mokesčių administratoriaus pareigūnai, tiek mokesčių mokėtojo atstovai, galėjo suprasti šių dokumentų turinį. Latvių kalba nėra populiari kalba, todėl ją moka nedaug Lietuvos gyventojų. Toks faktas rodo, kad nei mokesčių administratorius, nei mokesčių mokėtojas negalėjo įsitikinti dokumentų turiniu ir susipažinti su bylos medžiaga. Mokesčių administratorius yra nurodęs, kad jis nesiremia tam tikrais mokesčių mokėtojo pateiktais dokumentais, nes jie pateikti be vertimų, tačiau iš bylos medžiagos neįmanoma nustatyti, kokiu būdu dokumentai buvo surinkti ir kada bei iš ko gauti. Iš Kauno apskrities VMI 2011-06-30 patikrinimo akto Nr. (20)-AU16-31 negalima suprasti, kokie dokumentai sudaro šio patikrinimo akto priedus, nes jie nėra atskirai įvardinti, pavyzdžiui, nurodoma, kad pridedama 175 lapai sandorių su SIA „Baltic Recycling Company“ dokumentų. Paties patikrinimo akto priedai nepateikiami. Bendrovės pateikti dokumentai taip pat nėra išskiriami, pavyzdžiui, 2011-12-08 paaiškinimuose (MGK byla, t. 1, 95-106) buvo pateikti su priedais, tačiau po šio paaiškinimo minėtų priedų nėra, o pridėti bet kokie kiti dokumentai. Iš to neaišku, ar dokumentai kaip priedai nebuvo pateikti, ar jie buvo neprijungti. Prie minėtų paaiškinimų nurodoma, kad yra pateikta 281 lapą sudarančios Latvijos pirkėjų elektroninių užsakymų formos, sugeneruotos iš Bendrovės elektroninės užsakymų sistemos. MGK byloje tokio dokumento nėra, todėl galima manyti, kad šis dokumentas mokestinio patikrinimo metu nebuvo analizuotas ir nepateiktas mokestinį patikrinimą tikrinančioms institucijoms, jei toks dokumentas buvo pateiktas mokesčių administratoriui.

Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Kadangi iš MGK bylos neaišku, kas ir kada dokumentus pateikė, negalima spręsti dėl galimybės remtis MGK byloje esančiais dokumentais. Kaip jau minėta anksčiau, atleidimo nuo PVM pagrindas atsiranda tada, kad mokesčių mokėtojas pateikia dokumentus, patvirtinančius, jog prekės yra išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje, todėl mokestinėje byloje pareiškėjo pateikti dokumentai turi būti atskiriami nuo kitų dokumentų.

Mokesčių administratorius pažymi, kad nebuvo galima apklausti A. Z., tačiau pareiškėjas teismo posėdyje pateikė duomenis, kad šis asmuo buvo apklaustas, tačiau jo parodymų byloje nėra, nors iš 2009-05-19 kvietimo atvykti į Latvijos Respublikos valstybinė mokesčių inspekciją (b. l. 110-111) matyti, kad jis buvo kviečiamas duoti paaiškinimų dėl sandorių su SIA „BG Toys“ ir SIA „G. L.“, kurios yra prekių iš UAB „Mobile Center“ pirkėjai, o tai leidžia manyti, jog apklausa atlikta Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriaus prašymu. Pažymėtina, kad šios apklausos bylos prasme neinformatyvios.

Teismo vertinimu, byloje reikalinga surinkti duomenis, kurie leistų nustatyti faktą dėl prekių buvimo vietos, ar jos yra Lietuvos Respublikoje ar Latvijos Respublikoje, ir priklausomai nuo to spręsti klausimą dėl galimumo PVM apmokestinti Lietuvoje. Būtina įvertinti, ar pareiškėjas tinkamai įvykdė pareigą pateikti dokumentus, jog prekės yra išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje. Mokesčių administratorius teigia, jog Latvijos įmonės, su kuriomis pareiškėjas turėjo prekybinių ryšių dalyvavo sukčiavime. Siuntų pristatymo bendrovė UAB „DPD Lietuva“ tarp šių įmonių nenurodyta, todėl pagrįstinos aplinkybės, kodėl mokesčių administratorius, esant manifestams, teigia, jog prekės apmokestintinos Lietuvoje.

Kadangi mokestinis patikrinimas atliktas ir dokumentai surinkti esant esminiams procesiniams pažeidimams, o dėl dokumentų kalbos bei netvarkingo jų rinkimo ir pateikimo negalima įvertinti jų pateikimo aplinkybių, laikytina, kad Mokesčių administravimo įstatyme numatyta mokestinio patikrinimo vykdymo procedūra buvo atlikta netinkamai ir turi būti kartojama nagrinėjant patikrinimo medžiagą iš naujo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad priimant skundžiamus sprendimus, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, taigi priimti sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, todėl jie naikintini, o pareiškėjo skundas perduotinas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2012-03-08 sprendimą Nr. S-32(7-6/2012).

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2011-12-12 sprendimą Nr. 69-282.

Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-09-08 sprendimą Nr. (04)-K3-186.

Perduoti UAB „Mobile center“ skundą dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-09-08 sprendimo Nr. (04)-K3-186 panaikinimo iš naujo nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jūra Marija Strumskienė