Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. A. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2284-939/2023 pagal ieškovo T. A. V. ieškinį atsakovei G. A. dėl sandorio panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) panaikinti 1997 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutartį, patvirtiną (duomenys neskelbtini) 1-ojo biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp T. A. V. ir G. A.; 2) alternatyviai, tuo atveju, jei nebūtų pagrindo tenkinti pirmojo reikalavimo, pripažinti negaliojančia nuo sudarymo 1997 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutartį, patvirtiną (duomenys neskelbtini) 1-ojo biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp T. A. V. ir G. A.; 3) taikyti restituciją, grąžinant ieškovui T. A. V. pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastatą–garažą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.

2. Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir jo dukros G. A. 1997 m. lapkričio 12 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, patvirtina (duomenys neskelbtini) 1-ojo biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovas padovanojo savo dukrai pastatą-gyvenamąjį namą, pastatą-ūkinį pastatą, pastatą-ūkinį pastatą, pastatą-garažą, esančius (duomenys neskelbtini) G. A. 1997 m. lapkričio 12 d. įgaliojimu, patvirtintu (duomenys neskelbtini) 1-ojo biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), įgaliojo savo tėvą T. A. V. valdyti ir tvarkyti visą jai priklausantį turtą, disponuoti sąskaitomis visuose bankuose, gauti pašto ir kitokio pobūdžio korespondenciją, vesti jos bylas visose teismo įstaigose ir kt. Atsakovė yra pabaigusi seselės profesiją ir jai laikotarpiu nuo 1996 m. rugsėjo 25 d. iki 1997m. spalio 8 d. buvo išduota (duomenys neskelbtini) viza. Šiuo laikotarpiu atsakovė buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini) ir ten dirbo pagal profesiją. Pasibaigus šiai vizai, atsakovė grįžo į Lietuvą ir 1997 m. lapkričio 10 d. pateikė prašymą (duomenys neskelbtini) ambasadai Lietuvoje, kad jai būtų išduota viza. Atsakovė ieškovui nurodė, kad jai reikia turėti nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu padidėja šansai, kad jai bus suteikta viza. Būtent artimo ryšio, pasitikėjimo ir meilės savo dukrai vedinas ieškovas nei nedvejodamas, paprašytas, perleido ginčo sutartimi savo turtą, kuriame jis gyvena su žmona, kad tik dukrai būtų geriau, kad išsipildytų jos planai, kad ji galėtų gauti antrą kartą vizą į (duomenys neskelbtini). Atsakovės prašymas gauti vizą išvykimui į (duomenys neskelbtini) nebuvo tenkintas, o atsakovė, gavusi pasiūlymą, išvyko dirbti į (duomenys neskelbtini). Atsakovė nuo 1998 m. persikėlė gyventi ir dirbti į (duomenys neskelbtini), kurioje jai buvo suteikta pilietybė. Visą šį laikotarpį T. A. V. gyveno adresu (duomenys neskelbtini) šiuo adresu esančius ginčo statinius savo lėšomis draudė draudimuose, tvarkė, prižiūrėjo, kiekvienais metais mokėjo žemės mokestį, komunalinių patarnavimų mokesčius, t. y. realiai naudojo šį turtą kaip ir iki ginčo sutarties sudarymo. Maždaug nuo 2016 m., atsakovė nutraukė visus ryšius su savo ieškovu, ėmė nebeatsakinėti į jo skambučius, vėliau jo numerį ir užblokavo, neatsakinėjo į siunčiamus laiškus, korespondenciją. Ieškovui nuvykus į atsakovės gyvenamosios vietos adresą, atsakovė ieškovo neįleido į namus ir pro langą jam pasakė, kad jis jai nieko nereiškia ir tokiu būdu atsakovė ieškovo išsižadėjo. Atsakovei nutraukus bet kokius ryšius su ieškovu ir jo sutuoktine (su savo tėvais) ir pasibaigus 1997 m. lapkričio 12 d. įgaliojimui, ieškovas neturi kaip tvarkyti ir valdyti ginčo turto, negali suformuoti valstybinės žemės sklypo prie šių statinių, kadangi jis nėra nei atsakovės įgaliotinis, nei šio turto savininkas. Atsakovei pakeitus pilietybę ir gyvenant (duomenys neskelbtini), akivaizdu, kad atsakovė nuo ginčo sutarties patvirtinimo, negyveno, nesirūpino ir neketina rūpintis ginčo turtu ir savo tėvais, kurie sulaukė pensinio amžiaus. Ieškovas atsakovei padėdavo surasti darbą, ją pilnai palaikydavo ir remdavo. Kai atsakovė išvyko dirbti į (duomenys neskelbtini), kelis kartus per metus ieškovas su savo žmona (atsakovės mama) važiuodavo su lauktuvėmis aplankyti savo dukros. Vėliau atsakovė nutraukė ryšius su Lietuvos Respublikoje likusiais giminaičiais ir draugais. Ieškovas, vykdamas pas atsakovę į (duomenys neskelbtini), jai nuveždavo iš savo ūkio gaminius ir naminius produktus lauktuvių, tačiau, atsakovei nutraukus ryšius su ieškovu, jis šias dovanas ėmė siųsti registruota pašto siunta ir per kurjerius, tačiau jos grįždavo neįteiktos. Ieškovas pamėgino nuvykti į atsakovės gyvenamosios vietos adresą ir gyvai pabendrauti su atsakove, išsiaiškinti, kas nutiko, kad atsakovė nutraukė su ieškovu ryšius, jo net neįleido į namus, o pro langą jam pareiškė, kad ieškovo išsižada ir išvadino necenzūriniais žodžiais. Toks staigus atsakovės bet kokių ryšių ir santykių nutraukimas ieškovą ypatingai stipriai sukrėtė. Ieškovas ir toliau deda visas pastangas, kad atkurtų santykius su atsakove. Ieškovas liko gyventi su žmona name, kuris jam nuosavybės teise nepriklauso, kitur išvykti gyventi neturi kur, ieškovas su žmona yra sulaukę pensinio amžiaus ir liko žmogaus, kuris jų yra išsižadėjęs, malonėje. Atsakovės veiksmai ieškovo atžvilgiu atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.472 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus ir yra laikytini neabejotinai griežtai smerktinais geros moralės požiūriu, o ginčo sutartis yra naikintina. Ieškovas taip pat nurodė, kad statinių dovanojimo sutartimi nebuvo siekiama įgyti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, t. y. sukurti teisines pasekmes (CK 1.63 straipsnis), nebuvo panaikintos ieškovo civilinės teisės ir pareigos nekilnojamojo daikto atžvilgiu, o atsakovė jų neįgijo. Atsakovė paprašė, o ieškovas sutiko sudaryti ginčo sutartį, kad atsakovė turėtų savo vardu nekilnojamojo turto, tačiau atsakovė negyveno ir neketino gyventi, naudotis, prižiūrėti ar kitaip valdyti ar disponuoti ginčo turtu. Atsakovė iki ginčo sutarties sudarymo virš vienerių metų gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), o po jos sudarymo ir negavus (duomenys neskelbtini) vizos, atsakovė išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), o vėliau ir į (duomenys neskelbtini), kurios pilietybę šiai dienai yra įgijusi, ir kurioje tebegyvena. Dėl to yra pagrindas šį sandorį pripažinti tariamu sandoriu, sudarytu tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju ieškovas tiek iki ginčo sutarties sudarymo, tiek ir po ginčo sutarties sudarymo gyveno ginčo turte, šį turtą prižiūrėjo ir tvarkė, visą laiką mokėjo žemės mokestį, komunalinius mokesčius, turtą draudė savo lėšomis, atsakovė po ginčo sutarties sudarymo savo veiksmais niekaip neparodė, kad laikė ginčo turtą savu, kad jais naudojosi, apskritai per visą laikotarpį savo tariamai įgytų teisių atsakovė jokia forma nerealizavo. Be to, tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ginčo sutartis, atsakovė įgaliojo ieškovą atlikti bet kokius veiksmus su jos turtu, tokiu būdu dar kartą parodydama, kad sutartimi ji nesiekė įgyti nuosavybės teisės į ginčo statinius, o siekė įgyti pranašumo (duomenys neskelbtini) vizos suteikimo procese. Šios aplinkybės suponuoja, jog ginčo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, dėl to ji pripažintina negaliojančia nuo sudarymo (CK 1.86 straipsnis.).

3. Atsiliepimas į ieškinį nepateiktas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Alytaus apylinkės teismas 2023 m. gegužės 19 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė ir valstybės naudai iš ieškovo priteisė 7,55 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto).

5. Dėl dovanojimo sutarties panaikinimo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas dėl dovanojimo sandorio kilo iš šeimos teisinių santykių, kai dovanojimo sandoris, kurį prašoma panaikinti, yra sudarytas tėvo ir dukters, dovanojimo sandoris ginčijamas remiantis apdovanotosios geros moralės požiūriu smerktinais veiksmais – atsakovė apytikriai nuo 2016 m. nutraukė visus ryšius su savo ieškovu, išsižadėjo ieškovo, nesirūpino ir nesirūpina tėvais, kurie sulaukė pensijos amžiaus, t. y. nuo 2016 m. ėmė nebeatsakinėti į ieškovo skambučius, o vėliau jo numerį ir užblokavo, neatsakinėjo į siunčiamus laiškus, korespondenciją, ieškovui nuvykus į atsakovės gyvenamąją vietą, atsakovė ieškovo neįleido į namus ir pro langą jam pasakė, kad jis jai nieko nereiškia.

6. Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje nustatyta vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. CK 3.162 straipsnyje, apibrėžiančiame vaikų pareigas, nustatyta, kad vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. Tačiau bet koks dovanojimo sutarties šalių santykių pablogėjimas negali būti pagrindas panaikinti šią sutartį.

7. Teismas akcentavo, kad ieškovas nenurodė priežasties, dėl ko atsirado dovanojimo sutarties šalių santykių pablogėjimas. Teismas, įvertinęs ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog, ieškovo teigimu, atsakovei nutraukus bet kokius ryšius su ieškovu ir jo sutuoktine (su savo tėvais) ir pasibaigus 1997 m. lapkričio 12 d. įgaliojimui, ieškovas neturi kaip tvarkyti ir valdyti statinių, negali suformuoti valstybinės žemės sklypo prie šių statinių, kadangi jis nėra nei atsakovės įgaliotinis, nei šio turto savininkas, bei pateiktą SMS žinutę, sprendė, kad šiuo atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl to, kad atsakovė nesuteikia įgaliojimo dėl dovanoto turto tvarkymo, dėl ko ieškovas negali gauti valstybės paramos dėl stogo dangos keitimo, dėl šildymo modernizavimo. Teismas vertino, kad atsakovė turi teisę laisvai spręsti dėl įgaliojimo išdavimo ar neišdavimo, o vien tik paties įgaliojimo neišdavimas negali būti vertinamas kaip elgesys, atitinkantis CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodytą elgesį.

8. Teismas, remdamasis bylos medžiaga bei vadovaudamasi civiliniame procese taikytina įrodymų pakankamumo taisykle, sprendė, kad nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad minėti atsakovės veiksmai savo tėvo dovanotojo (ieškovo) atžvilgiu atitinka CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodytą bei teismų praktikoje atskleistą elgesį. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingų faktų, kad atsakovė pasikėsino į dovanotojo ar jos artimųjų giminaičių gyvybę ar juos sunkiai sužalojo; kad ketina ieškovą iškeldinti iš dovanoto gyvenamojo namo, nesuteikdama jam kitos gyvenamosios patalpos, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, teismas taip pat sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus sudarančiais pagrindą naikinti dovanojimo sandorį, t. y. atsakovės veiksmai neatitiko išimtinio CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygų pobūdžio.

9. Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismas vertino, kad ieškovas neįrodė, jog šalys ginčijamu sandoriu nesiekė sukurti realių teisinių santykių, o sutartis šalių buvo faktiškai nevykdoma. Sudaryta dovanojimo sutartis sukėlė atsakovei teisines pasekmes, nes atsakovė realiai įgijo asmeninę nuosavybę į turtą, jį įregistravo nekilnojamojo turto registre ir įgijo nuosavybės teises. Įrodymų, kad atsakovė po sandorio sudarymo ginčo gyvenamajame name niekada negyveno ir po sandorio sudarymo niekada nesinaudojo dovanotu turtu, nepateikta. Tai, kad ieškovas po dovanojimo sandorio gyveno ginčo turte, jį valdė, nepatvirtina, kad dovanojimo sutartis nebuvo vykdoma.

10. Teismas vertino, kad vien aplinkybės, jog ieškovas mokėjo už ginčo turto draudimą, žemės nuomos mokestį, nepatvirtinto, kad ginčo sutartis nebuvo vykdoma, juolab, kad 2017 m. lapkričio 16 d. draudimo polise kaip draudėja nurodoma atsakovė, o draudimo liudijime, kuriuo ginčo turtas apdraustas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d., nors draudėjas nurodytas ieškovas, naudos gavėja nurodoma atsakovė. Teismas laikė, kad atsakovės 1997 m. lapkričio 12 d. įgaliojimas nepatvirtina, jog ginčo sandoris buvo tariamas, kadangi, kaip nurodo ieškovas, atsakovė gyveno ir dirbo užsienyje, todėl pati neturėjo galimybės atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus, o įgaliojimas išduotas ribotam laiko tarpui – trejiems metams. Nelogiška, atsižvelgiant į tai, jog ginčo sandoris sudarytas 1997 m., t. y. nuo ginčijamo sandorio jau yra praėję daugiau nei 25 metai, kaip nurodoma ieškinyje, atsakovė dėl (duomenys neskelbtini) vizos išdavimo kreipėsi 1997 m. lapkričio 10 d., tačiau viza nebuvo išduota, duomenų, kad atsakovė po 1997 m. lapkričio 10 d. pakartotinai kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini) vizos išdavimo, byloje nėra, jog ieškovas, po ginčo sandorio sudarymo, kaip jis teigia žinodamas apie sandorio sudarymą tik dėl akių, 25 metus nesikreipė į teismą dėl sandorio pripažinimo sudarytu dėl akių. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti sandorį sudarytu dėl akių.

11. Ieškovas jau ginčijamo sandorių sudarymo metu žinojo (negalėjo nežinoti) apie jo sudarymą, todėl nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento atitinkamai skaičiuotina ir ieškinio senaties sandoriui ginčyti termino pradžia. Ginčo sandoris sudarytas galiojant 1964 m. CK. Reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu taikytinas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Ginčo sandoriui ginčyti ieškinio senaties terminas pasibaigė 2000 m. lapkričio 12 d., dar iki įsigaliojant 2000 m. CK (įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.), todėl šis ieškinio reikalavimas pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir tai savarankiškas pagrindas šiam ieškinio reikalavimui atmesti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovas T. A. V. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pritaikęs ieškinio senaties institutą ir tai laikydamas savarankišku pagrindu atmesti ieškinį, padarė esminę teisės taikymo klaidą. Ieškinio senatį, vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, teismas gali taikyti tik esant atsakovo reikalavimui, todėl pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė CK 1.126 straipsnio 2 dalį.

1.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino CK 6.472 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi, išimtinai atsižvelgdamas į aplinkybę, jog ginčas kilo iš šeimos teisinių, santykių nepripažino atsakovės veiksmų griežtais smerktinais moralės atžvilgiu. Atsakovės veiksmai turi būti vertinami kaip neabejotinai smerktini geros moralės požiūriu, kadangi šiuo atveju tarp šalių susiklosto ne konfliktiniai santykiai, bet visiškas konstitucinės pareigos gerbti savo tėvus pažeidimas. Tuo pačiu negerbiant ir pamatinės Konstitucijos 38 straipsnyje nustatytos vertybės – šeimos. Šiuo atveju, natūraliai kyla klausimas ar asmens, negerbiančio savo tėvų veiksmai nėra laikytini smerktinais geros moralės požiūriu vien todėl, kad tokio asmens neteisėtuose veiksmuose nėra nustatyta smurto požymių?

1.3. Šiuo atveju, atsakovei pasinaudojant tėvų gera valia ir pagalba ir vėliau pasiekusi, nors ne visai konkrečiai tai ko norėjo (viza į (duomenys neskelbtini)), tačiau gavusi vizą į (duomenys neskelbtini), vėliau padėjusią jai įsitvirtinti darbo rinkoje, visiškai ignoravo savo tėvus, nebendravo su jais ir jiems nuvykus jos aplankyti ne tik, kad neįleido savo tėvų, bet ir demonstratyviai pareiškė, kad jis jai nieko nereiškia. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijoje šeima yra konstitucinė vertybė, apimanti tėvų ir vaikų teisių bei pareigų sinergiją, darytina išvada, kad atsakovės vykdomas visiškas tėvų ignoravimas, pasinaudojus jų nuoširdžiai suteikta pagalba, bei priėmus dovaną – ieškovo ir jo sutuoktinės turimą vienintelė būstą, laikytinas griežtai smerktinais veiksmais CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasme.

1.4. Atsakovė apskritai atsiribojo nuo visų Lietuvoje likusių šeimos narių (tėvo – ieškovo, savo mamos, brolio, kitų giminaičių, kaimynų, draugų ir draugių). Atsakovė specialiai neatsiliepia į skambučius, jei pamato, kad yra skambinama iš lietuviško telefono numerio ir neatsiima siuntų ir pašto korespondencijos, jei jos atvyko iš Lietuvos. Atsakovė nutraukė visus savo ryšius Lietuva. Ieškovas išbandė visas priemones, kad atkurtų santykius su savo dukra, tačiau atsakovė jo nepriima, ieškovo telefono numerį užblokavo, socialiniuose tinkluose užblokavo ir savo brolį, bei jo sutuoktinę. Ieškovas nebeturi jokio būdo, kaip susisiekti su savo dukra.

1.5. Byloje esantys duomenys ir ieškovo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, todėl ji turi būti pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento (CK 1.86 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, šios nuostatos nesilaikė, kadangi teismas išimtinai laikėsi pozicijos, kad sudaryta dovanojimo sutartis sukėlė atsakovei teisines pasekmes, nes atsakovė realiai įgijo asmeninę nuosavybę į turtą, jį įregistravo nekilnojamojo turto registre ir įgijo nuosavybės teises. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.86 straipsnio nuostatas, neįvertino visų byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumos ir jų tarpusavio ryšio, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

1.6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įrodymų, jog atsakovė po sandorio sudarymo ginčo gyvenamajame name niekada negyveno ir po sandorio sudarymo niekada nesinaudojo dovanotu turtu, nepateikta. Tai, kad ieškovas po dovanojimo sandorio gyveno ginčo turte, jį valdė, nepatvirtina, kad dovanojimo sutartis nebuvo vykdoma. Teismo vertinimu, vien aplinkybės, jog ieškovas mokėjo už ginčo turto draudimą, žemės nuomos mokestį, nepatvirtina, kad ginčo sutartis nebuvo vykdoma. Atsakovės ieškovui išduotas įgaliojimas, patvirtintas notarės, nepatvirtina, kad ginčo sandoris buvo tariamas, kadangi, kaip nurodo ieškovas, atsakovė gyveno ir dirbo užsienyje, todėl pati neturėjo galimybės atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus, o įgaliojimas išduotas ribotam laiko tarpui – trejiems metams. Taigi teismas atliko neteisingą įrodymų vertinimą. Pirma, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsakovė, kaip apdovanotoji, nesant jokių paslėptų intencijų ir tikslų, nebūtų kategoriškai nutraukusi bet kokių ryšių su savo tėvais. Antra, tikrąją sutarties šalių valią puikiai iliustruoja susiklosčiusi situacija. Teismas vertindamas tikrąją dovanojimo sutarties šalių valią visiškai neatsižvelgė į šalių elgesį po sutarties sudarymo, kaip to yra reikalaujama kasacinio teismo praktikoje.

1.7. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta su tėvų tikslu pagelbėti atsakovei gauti vizą į (duomenys neskelbtini), tačiau nepaisant nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (viza negauta), atsakovė vis tiek gavo vizą į kitą užsienio valstybę ir po išvykimo kategoriškai nutraukė ryšius su tėvais. Jeigu šalių tikrieji ketinimai būtų buvę sudaryti ginčo sutartį vien tam, kad sudaryti galimybę atsakovei laisvai disponuoti turtu, nebūtų susiklosčiusi tokia situacija, jog atsakovė net nebandytų pasinaudoti gautu turtu.

1.8. Teismas nepagrįstai atsakovės naudai interpretavo aplinkybę, kad atsakovė visgi naudojosi jai padovanotu turtu, kadangi statinių draudimo polise ji buvo nurodoma kaip draudėja. Teismas teisingai nustatė, jog už draudimo polisą bei žemės nuomos mokestį, mokėjo ieškovas. Tačiau šios aplinkybės, priešingai nei sprendė teismas, tik įrodo, jog ieškovas visus dokumentus užpildydavo dukros vardu, o draudimo įmonė naudos gavėju gali nurodyti tik turto savininką, būtent dėl šios priežasties draudimo polisuose ir buvo nurodyta atsakovė, o ne ieškovas. Įgaliojimas ieškovui taip pat buvo surašytas tam, kad jis galėtų tvarkyti ir prižiūrėti turtą bei sudaryti sandorius dėl šio turto, kitu atveju ieškovas neturėtų jokių teisių į šį nekilnojamąjį turtą. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad būtent atsakovės įgaliojimas ieškovui buvo sudarytas tą pačią dieną, kada ginčo sutartimi buvo perleistas atsakovei ginčo turtas, suponuojant, kad atsakovė nei neketino šiuo turtu naudotis ir jį prižiūrėti, o įgaliojimu realiai suteikė ieškovui teisines prielaidas ir toliau elgtis su ginčo turtu, kaip su savo turtu.

1.9. Nuo pat ginčo turto perleidimo, atsakovė jokiais veiksmais nepademonstravo, kad realiai įgijo šį turtą ir, kad juo realiai pati naudotųsi, kad mokėtų už jį mokesčius, jį gerintų, priešingai, būtent ieškovas, kaip iki sudarant ginčijamą sandorį, taip ir po jo sandorio, savo veiksmais nuolatos ir nenutrūkstamai demonstravo, kad realiai ginčo turtas priklauso jam, t. y. po ginčo sutarties sudarymo faktiškai niekas nepasikeitė nuo to, kas buvo iki sudarant sutartį, pasikeitė tik teisinė ginčo turto registracija.

13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

15. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas (apeliantas) T. A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: panaikinti 1997 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutartį, patvirtiną (duomenys neskelbtini) I-ojo biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp T. A. V. ir G. A.; alternatyviai, tuo atveju, jei nebūtų pagrindo tenkinti pirmojo reikalavimo, pripažinti negaliojančia nuo sudarymo 1997 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutartį, patvirtiną (duomenys neskelbtini) I-ojo biuro notarės V. B., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp T. A. V. ir G. A.; taikyti restituciją, grąžinant ieškovui T. A. V. pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastatą–garažą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Ieškinio reikalavimai buvo grindžiami ieškovo paaiškinimais apie sudaryto sandorio aplinkybes bei tikslą, rašytiniais įrodymais apie suteiktus įgaliojimus valdyti ir tvarkyti ginčo turtą, patirtas ginčo turto draudimo, išlaikymo išlaidas, atsakovei suteiktus leidimus gyventi užsieno valstybėse, atsakovės gyvenamąją vietą, mobiliajame telefone užfiksuotus duomenis apie bandymą bendrauti ar susiekti su atsakove. Ieškovas vertino, kad šie įrodymai patvirtina, jog ginčo sandoris sudarytas tik dėl akių, ar, kad apdovanotasis atliko prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.

16. Nagrinėjamu atveju, atsakovei adresuotus ieškinio, jo priedų nuorašus bei teismo pranešimus, įteikus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka – viešo paskelbimo būdu ir jai per įstatymo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikus, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių ir ieškiniu pareikštus reikalavimus dėl ginčo sutarties panaikinimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia, jog ieškovo įvardinti atsakovės veiksmai savo tėvo dovanotojo (ieškovo) atžvilgiu atitinka CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodytą bei teismų praktikoje atskleistą elgesį. Be to, teismas, padaręs išvadą, kad sutartis šalių buvo faktiškai vykdoma, sprendė, jog ieškovas neįrodė, jog šalys ginčijamu sandoriu nesiekė sukurti realių teisinių santykių. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių, pateikė apeliacinį skundą.

17. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo už akių institutą įtvirtinančias proceso teisės normas, yra pasisakęs, kad, jeigu teismas turi procesinių prielaidų priimti teismo sprendimą už akių, tai jis atlieka byloje esančių įrodymų formalų vertinimą. Apimties požiūriu tai reiškia, kad formaliai teismas turi įvertinti faktinius duomenis, kurie pateikti ieškovo, ir faktinius duomenis, kurie gali būti pateikti kitų byloje dalyvaujančių asmenų. Priimdamas teismo sprendimą už akių teismas pagal tyrimo apimtį atlieka visų byloje esančių įrodymų vertinimą, bet neprivalo reikalauti daugiau duomenų. Jeigu teismas mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą, tai teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka neatvykus daliai ar daugumai dalyvaujančių byloje asmenų. Bylos nagrinėjimas įprastine tvarka reikštų bylos aplinkybių tyrimą iš esmės, o ne formaliai, apimties požiūriu tai reiškia, kad gali būti reikalaujama įrodymų, kurie pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą, trukdančius teismui apsispręsti ir išnagrinėti bylą iš esmės. Formalaus įrodymų tyrimo metu bylos aplinkybės nėra išsamiai tiriamos, nes neapklausiami teismo akivaizdoje liudytojai, neskelbiami įrodymai. Teismas susipažįsta su įrodymų priemonių turiniu ir vertina, kad pasitvirtintų tai, ką asmuo teigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑227/2008).

18. CK 1.86 straipsnio 1 dalis numato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu. Taigi, tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra jo fiktyvumas. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑339/2012). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui.

19. Nagrinėjamu atveju ginčo objektas yra dovanojimo sutartis; CK 6.465 straipsnyje dovanojimo sutartis apibrėžta kaip sutartis, kuria dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanotojam turtą nuosavybėn. Ieškovas T. A. V. ieškinyje nurodė, kad jis padovanojo turtą, tam, kad padidėtų atsakovės galimybės gauti (duomenys neskelbtini) vizą, tačiau atsakovė, ieškovo teigimu, negyveno ir neketino gyventi, naudotis, prižiūrėti ar kitaip valdyti ar disponuoti ginčo turtu. Šiems argumentams pagrįsti ieškovas pateikė paaiškinimus bei duomenis, kurie, jo vertinimu, patvirtina, kad faktinis civilinių teisių pasikeitimas, sudarius ginčo sutartį, neįvyko: faktiškai dovanotojas neperdavė savo turto neatlygintinai dovanos gavėjai, o ši neperėmė jo neatlygintinai nuosavybėn, kadangi po dovanojimo sutarties sudarymo ginčo turte toliau gyveno ir jo išlaikymo išlaidas mokėjo ieškovas su šeima. Atsakovė, ieškovo teigimu, turi kitą gyvenamąją vietą, ginčo turtu, taip pat ir savo tėvais (dovanotoju) nesirūpina ir neketina turto bei tėvų prižiūrėti ar išlaikyti. Atsakovės veiksmus, kuriais vykdomas visiškas tėvų ignoravimas, pasinaudojimą jų suteikta pagalba, bei priėmus dovaną – ieškovo ir jo sutuoktinės turimą vienintelį būstą, ieškovas laiko griežtai smerktinais veiksmais CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasme ir atskiru pagrindu pripažinti ginčo sutartį negaliojančia.

20. Pagal CPK 177 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus, o faktiniai duomenys nustatomi, be kita ko, ir šalių paaiškinimais. Pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir 178 straipsnyje reglamentuojamą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

21. Šios nutarties 18 punkte minėta, kad pareiga įrodyti realų ginčijamo sandorio vykdymą tenka atsakovei. Pirmosios instancijos teismas, ieškovui pateikus paaiškinimus ir rašytinius įrodymus apie atsakovės gyvenimo būdą bei vietą, kuriais įrodinėjama aplinkybė, jog faktinių civilinių teisių pasikeitimo, sudarius ginčo sutartį, neįvyko, prieš priimdamas sprendimą už akių, nenustatinėjo ir nesprendė, ar ieškovas turėjo objektyvias galimybes surinkti rašytinius duomenis, pagrindžiančius, kokius veiksmus, gavusi dovaną, atliko apdovanotoji (atsakovė). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, per ieškinio trūkumų šalinimo institutą ar parengiamajame teismo posėdyje, spręsdamas, kad byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių, nepakanka, nepasiūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis), nenustatinėjo, kokius konkrečius veiksmus, be išduoto įgaliojimo, priėmusi dovaną, atliko atsakovė, kaip ginčo turto savininkė.

22. Prašomas panaikinti dovanojimo sandoris, sudarytas tarp artimų giminaičių – tėvo ir dukros, tai yra ne tik teisiniu, bet ir moraliniu požiūriu reikšmingas ryšys. Moralinės artimųjų giminaičių pareigos suponuoja tarpusavio pagarbą, pagal galimybes – savitarpio paramą ir globą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti ir vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Taigi tai yra pamatinė šeimos, tėvų ir vaikų tarpusavio santykių sampratos nuostata, kuri detalizuojama kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. CK 3.162 straipsnyje, apibrėžiančiame vaikų pareigas, nustatyta, kad vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. Teismas, nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, apsiribojęs argumentais, kad byloje faktų, kurie įgalintų spręsti, jog atsakovė pasikėsino į dovanotojo ar jos artimųjų giminaičių gyvybę ar juos sunkiai sužalojo, jog ketina ieškovą iškeldinti iš dovanoto gyvenamojo namo, nesuteikdama jam kitos gyvenamosios patalpos, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, nevertino ir nenustatinėjo, ar atsakovė tinkamai vykdo pareigą tėvams, ar yra poreikis tėvus (dovanotoją) išlaikyti, kokia jų, perleidusių poreikio apimtis.

23. Pastebėtina, kad teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka net ir esant procesinėms prielaidoms priimti sprendimą už akių, jeigu jis mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą; CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą“ negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti, ypač tais atvejais, kai byloje pateiktų įrodymų duomenys yra fragmentiški, prieštaringi, netikslūs, yra kitokių jų esminių trūkumų arba neaiškios bylos aplinkybės, ir tai trukdo teismui padaryti vienareikšmes išvadas priimant sprendimą; teismas negali priimti sprendimo už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018). Šiuo atveju atsakovė byloje buvo pasyvi, neginčijo ieškovo įrodinėjamų aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismas, esant procesinėms prielaidoms, taikydamas sprendimo už akių institutą, nenustatinėjo esminių bylos aplinkybių ir tokiu būdu neužtikrino teisingo šalių ginčo išnagrinėjimo (CPK 158–160, 179, 228, 230 straipsniai). Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pritaikęs ieškinio senaties institutą ir tai laikydamas savarankišku pagrindu atmesti ieškinį, padarė esminę teisės taikymo klaidą. Ieškinio senatį, vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, teismas gali taikyti tik esant atsakovo reikalavimui, o šiuo atveju, reikalavimas taikyti ieškinio senatį nebuvo išreikštas.

24. Kaip jau buvo minėta, formalus įrodymų vertinimas neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą, išdėstyti sutrumpintus motyvus taip, kad būtų atskleista bylos esmė ir visapusiškai ištirti įrodymai. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai priėmė sprendimą už akių, tinkamai jo nemotyvavo ir neatskleidė bylos esmės, todėl jis negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjama byla buvo užbaigta sprendimu už akių, t. y. atlikus tik formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad išnagrinėti bylos iš esmės negalima bei poreikio bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka nėra (CPK 322 straipsnis), nes tai prieštarautų apeliacinio proceso paskirčiai ir byloje dalyvaujančių asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Taigi, atsižvelgus į tai, kad skundžiamu sprendimu už akių nebuvo atskleista bylos esmė, Alytaus apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimas už akių panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

25. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą už akių panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.