Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujančio atsakovą Lietuvos valstybę, atstovei Galinai Sokolovskajai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skunde (t. I, b. l. 1-23) paaiškino, kad už 39 metų tarnybą vidaus reikalų sistemoje 1991 m. birželio 17 d. jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą ir ji buvo mokama iki sukankant senatvės amžiui. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2010 m. sausio 1 d. gavo sumažintą valstybinę socialinio draudimo pensiją. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (12.6.11)-592, valstybinė socialinio draudimo pensija pareiškėjui sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Įstatymas) 54 straipsnio 4 punktu ir mokymasis nuo 1967 m. sausio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d. TSRS Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniojoje milicijos mokykloje kursantu nėra įskaitytas į stažą pensijai gauti. Tokį sprendimą patvirtino ir VSDFV 2010 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (6.5)1-4195. Vadovaudamasis Konstitucijos nuostatomis ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija pareiškėjas nurodė, kad jo teisės ir interesai pažeisti taikant Įstatymo 54 straipsnį, kuris galbūt prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Paaiškino, kad asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensiją ir gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Įstatymo 54 straipsnio nuostatose įtvirtintu reguliavimu jam, kaip pensijos gavėjui, buvo apribota senatvės pensija, nes sumažintas tarnybos stažas, ir mokama sumažinta senatvės pensija, kuri buvo paskirta pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą. Asmenys, kurie pagal Įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Remiasi Europos socialinės chartijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normomis, Europos žmogaus teisių teismo praktika ir pažymi, kad negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams, ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Seimo veiksmai (neveikimas) laikytini Lietuvos valstybės veiksmais, o pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, jog neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisės į senatvės pensiją. Seimo kaltę priimant Įstatymą pareiškėjas kvalifikuoja kaip neatsargumą. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos senatvės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pagal CK 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai senatvės pensijos daliai. Tai, pareiškėjo manymu, sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Patirtą žalą jis kildina iš VSDFV Vilniaus miesto skyriaus priimto sprendimo ir jo veiksmų, atliktų vykdant tarnybines funkcijas, neteisėtai sumažinant tarnybos stažą ir paimant senatvės pensijos dalį. Tvirtina patyręs ir neturtinę žalą, kurią grindžia tuo, jog sumažinus tarnybos stažą ir mokant sumažintą senatvės pensiją, pažeidžiama jo garbė ir orumas. V. K. teigė patyręs dvasinius sukrėtimus, pablogėjo jo sveikatos būklė, neturint piniginių lėšų, sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais, kaimynais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio atsakovo kaltę, pareiškėjo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreipė dėmesį, kad valstybės institucijų neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV, ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui

II.

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento 2000 m. birželio 28 d. pažymėjimas Nr. 60, kad V. K. tarnavo vidaus reikalų sistemoje, taip pat nurodomas ir periodas nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d., į tai, kad nuo 1970 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjui pradėtas mokėti 60 rub. pagrindinis atlyginimas ir 40 rub. priedas už laipsnį, į tai, kad TSRS VRM Kauno specialiosios vidurinės mokyklos viršininko 1970 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 110 leitenantas K. V. komandiruotas praktiniam darbui LTSR VRM žinion, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo mokymosi laiko dalis turi būti prilyginta pareiškėjo faktiškam tarnavimui vidaus reikalų sistemoje, t. y. tarnauti sistemoje ir gauti atlyginimą, mokėti mokesčius į valstybės biudžetą, jis pradėjo ne nuo 1970 m. spalio 1 d., kaip nurodoma skundžiamuose sprendimuose, bet nuo 1970 m. rugpjūčio 28 d. Nors pareiškėjas mokymosi metu buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, jam nebuvo mokamas atlyginimas iki 1970 m. rugpjūčio 28 d., taigi nebuvo daromi atitinkami atskaitymai į valstybės biudžetą, tačiau nepaisant to, kad į konkrečias pareigas jis buvo paskirtas tik nuo 1970 m. spalio 1 d., nurodyti pirmiau dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas į tarnybą buvo komandiruotas nuo 1970 m. rugpjūčio 28 d., nes nuo šios datos jam pradėtas mokėti atlyginimas. Aukštesnis leitenanto laipsnis suteiktas dėl to, kad jis baigė mokyklą. Dėl nurodytų aplinkybių, nagrinėjama byla pagal savo faktines aplinkybes skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų bylų Nr. A502-1038/2011, Nr. A146-1105/2010 (kur mokymosi laikotarpis prilygintas faktinės karinės tarnybos laikui), tačiau atitinka LVAT išnagrinėtai bylai Nr. A502-1643/2010, kurioje teismas pasisakė, kad atsižvelgiant į analogiškus dokumentus bei Nuostatų 23 punkto reikalavimus, mokymosi laikas turėjo būti prilygintas tarnybos laikui. Nurodytoje LVAT byloje teismas padarė išvadą, kad visas mokymosi laikotarpis buvo faktinė tarnyba vidaus reikalų sistemoje, nes per visą šį laikotarpį pareiškėjui buvo mokamas pagrindinis atlyginimas, priedai už laipsnį, už ištarnautą laiką bei atitinkama suma nuo viso atlyginimo buvo mokama į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, kad visas mokymosi laikotarpis gali būti priskaitytas faktinei tarnybai VRM sistemoje, tačiau dalis šio laikotarpio, kai pareiškėjas pradėjo gauti atlyginimą, turi būti papildomai įskaityta į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, t. y. laikotarpis nuo 1970 m. rugpjūčio 28 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas akcentavo, kad atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio nuostatas senatvės pensijų skyrimas ir mokėjimas yra priskirtas VSDFV teritorinių skyrių kompetencijai, teritorinis skyrius turi būti įpareigotas perskaičiuoti pareiškėjui valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir papildomai į šį stažą įskaičiuoti laikotarpį nuo 1970 m. rugpjūčio 28 d. iki 1970 m. spalio 1 d. Tik perskaičiavus stažą paaiškės, ar pareiškėjui priklauso papildoma valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, todėl teismo sprendimu atsakovas negali būti įpareigotas išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką. Teismas pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas numatytas įstatyme, todėl jos fakto pareiškėjui nereikia įrodinėti. Šiuo atveju neturtinės žalos faktas preziumuojamas. Tačiau pareiškėjas turi pagrįsti reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį. Sprendžiant neturtinės žalos kompensavimo klausimą, teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, parenkant tokią piniginę žalos atlyginimo išraišką, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio antrojoje dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju, nustatant šios žalos dydį, taip pat būtina vertinti kitas konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes, atsižvelgiant į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Analizuojamu atveju teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala negali būti tokia reikšminga, kaip nurodo pareiškėjas, kadangi jis pats ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų esamai padėčiai pataisyti, be to, stažo skaičiavime padaryta klaida yra nežymi, todėl prašomos atlyginti žalos dydį sumažino iki 500 Lt.

III.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 39-41) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir pan., parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.Skunde nurodytą neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų V. K. teismui nepateikė. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimo faktą. Nagrinėjamu atveju yra tik pareiškėjo paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą, kurie nėra pakankamai svarūs 500 Lt atlyginimui priteisti. Pareiškėjui nuo 2000 m. rugsėjo 26 d., t. y. nuo sprendimo skirti senatvės pensiją priėmimo dienos, buvo žinoma pagal kokius stažo laikotarpius apsikačiuotas jo senatvės pensijos dydis. Dėl stažo perskaičiavimo į VSDFV Vilniaus skyrių V. K. kreipėsi tik 2010 m. sausio 20 d. Taigi beveik 10 metų jis neinicijavo stažo perskaičiavimo, todėl skundo teiginiai apie patirtą šoką, išgyvenimus, emocinę depresiją ir kt. yra nepagrįsti.Atsižvelgiant į tai, kad buvo padaryta neženkli stažo apskaičiavimo klaida (į stažą papildomai turi būti įskaitytas 1970 m. rugpjūčio 28 d. – 1970 m. rugsėjo 30 d. laikotarpis, t. y. 1 mėnuo 4 dienos, dėl to pareiškėjo pensija padidės apie 2 Lt), laikytina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingai didelis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 500 Lt neturtinės žalos, kildinamos iš VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų apskaičiuojant pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, atlyginimas.

Nors, kaip matyti, apeliantas kelia ginčą tik dėl neturtinės žalos dydžio, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalį, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Vadovaudamasi šia nuostata, teisėjų kolegija vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visa apimtimi.

Nustatyta, kad V. K. siekia, jog laikotarpis nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d., kai jis buvo TSRS Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniosios milicijos mokyklos kursantu, atsižvelgiant į Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą, būtų prilygintas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui.

Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento 2000 m. birželio 28 d. pažymėjimu Nr. 60 ir jį atitinkančiais darbo knygelės (t. I, b. l. 53, 54) įrašais, nuo 1965 m. kovo 5 d. iki 1991 m. birželio 17 d., t. y. 26 metus, pareiškėjas nepertraukiamai tarnavo vidaus reikalų sistemoje. Bylos medžiaga rodo, jog: TSRS Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno specialiosios vidurinės mokyklos viršininko 1967 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 61 pagrindu milicijos seržantas V. K. – Vilniaus miesto milicijos valdybos milicininkas – trejų metų mokymosi trukmei buvo priimtas minėtos mokyklos kursantu; Kauno specialiosios vidurinės mokyklos viršininko 1970 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 110 milicijos leitenantas V. K. komandiruotas praktiniam darbui į LTSR Vidaus reikalų ministeriją; o po mokyklos baigimo Vilniaus vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos viršininko 1970 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 168 paskirtas Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto Vidaus reikalų skyriaus Kriminalinio skyriaus inspektoriumi (t. I, b. l. 88, 90, 91). Aptartų faktinių aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad 1967 m. spalio 1 d. pareiškėjui pradėjus mokytis, tarnybos teisiniai santykiai nenutrūko (jis nebuvo atleistas iš Milicijos valdybos), dar iki 1970 m. spalio 1 d. paskyrimo Kriminalinio skyriaus inspektoriumi, jam buvo suteiktas aukštesnis (leitenanto) vidaus tarnybos laipsnis ir visą ginčo laikotarpį mokama 40 rublių pagrindinė atlyginimo dalis (t. I, b. l. 92-97). Be to, nėra jokių duomenų, liudijančių, kad po 1970 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas davė pareigūno priesaiką, kas būtų galėję reikšti, jog tarnybą vidaus reikalų sistemoje V. K. pradėjo iš naujo.

Atsižvelgdama į tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl klaidingai traktavo, jog pareiškėjo mokymosi TSRS Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniojoje milicijos mokykloje laikotarpis nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. rugpjūčio 28 d. nėra faktinis vidaus reikalų tarnybos laikas ir atitinkamai sudedamoji šio asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo dalis. Kadangi viešojo administravimo subjektas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, priimdamas 2010 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (12.6.11)-592, veikė ne taip, kaip jį įpareigoja įstatymai, teismas pagrįstai konstatavo viešosios atsakomybės sąlygą – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos (pvz.: administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.), kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A17- 1001/2007), neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, šiuo atveju tinkamai įvertino atsakovo neteisėtą veikimą pareiškėjo orumo aspektu, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad 500 Lt kompensacija už V. K. patirtą dvasinę skriaudą yra aiškiai neteisinga, neatitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (12.6.11)-592 ir įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių įskaityti į pareiškėjo V. K. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą jo mokymosi TSRS Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Kauno aukštesniojoje milicijos mokykloje laikotarpį nuo 1967 m. spalio 1 d. iki 1970 m. spalio 1 d.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.