Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda.

Į D. K. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2012 m. sausio 25 d. (1 para), kas atitinka 2 MGL dydžio sumą, ir šia suma sumažintas paskirtos baudos dydis.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu taip pat M. G. (M. G.) nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, o A. R. (A. R.), A. J., V. L. (V. L.) ir G. R.(G. R.) nuteisti pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, be to, A. R. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą, tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad jis, M. G., A. R., V. L., G. R., A. J. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra išskirtas jam pasislėpus nuo ikiteisminio tyrimo, veikdami bendrininkų grupe ir žinodami, kad 2012 m. sausio 24 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš Baltarusijos Respublikos Neries upe bus gabenamas cigarečių, pažymėtų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, krovinys, 2012 m. sausio 24 d., apie 3 val., automobilyje „VW Transporter“, v/n (duomenys neskelbtini), ties Punžonių kaimu, Buivydžių seniūnijoje, Vilniaus rajone, M. G. ir A. R. nešiojamuoju kompiuteriu nustačius plaustais ir statine plukdomų cigarečių buvimo vietą bei stebint jų judėjimą Neries upe, V. L., G. R., D. K., A. J. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, 2012 m. sausio 24 d., apie 3 val., ties Brižių kaimu, Joninių miške, Buivydžių seniūnijoje, Vilniaus rajone, iš Neries upės traukė plaustus ir statinę su cigaretėmis bei krovė į automobilį „Ford Transit“, v/n (duomenys neskelbtini), pažeisdami nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1 punktą, draudžiantį Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir Lietuvos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintų „Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo, pridėtinės vertės mokesčiais ir akcizais taisyklių“ 8.1.1. punktą, draudžiantį keleiviams įvežti ir gabenti daugiau nei 200 vienetų cigarečių, neapmokestinamų importo, PVM ir akcizais, 2012 m. sausio 24 d., laikotarpiu tarp 2.50 val. ir 6 val., nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos, esančios Švenčionių rajone, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1194 ir Nr. 1196, iki Brižių kaimo apylinkių, Joninių miško, Buivydžių seniūnijos, Vilniaus rajone, Neries upe plukdomais plaustais ir plastikine statine neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes: 16 750 pakelių cigarečių „Fest“, 113 344,5 Lt vertės, 6 243 pakelių cigarečių „Fest7“, 42 245,67 Lt vertės, ir 800 pakelių cigarečių „Minsk capital“, 5 810 Lt vertės, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 161 400,17 Lt, kol buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

D. K. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais pažymi, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat reikalaujama, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios instancijos teisme nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes nuosprendis motyvuotas, teismo išvados pagrįstos tik patikimais įrodymais įvertinus jų visetą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra pateikta išsami įrodymų analizė visais klausimais, kurie išspręsti nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, priešingas D. K. lūkesčiams, nereiškia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, o teismas buvo šališkas tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasmėmis. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nebuvo pažeisti nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas (jis skunde nurodytas kaip 4 punktas), nei BPK 44 straipsnio 5, 7, 8 dalių reikalavimai.

Apeliantas skunde nesutikdamas su liudytojų A. S. ir J. Š. parodymais, teigia, kad nei jis, nei kiti nuteistieji nebuvo sulaikyti nusikaltimo vietoje, jam neaišku, kodėl buvo delsiama sulaikyti kaltininkai, todėl mano, kad yra nuteistas nepagrįstai. Kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą, atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad visi pareigūnai, dalyvavę pasaloje, buvo skirtingose Neries upės prieigose, todėl jų veiksmai buvo koordinuojami nuolat palaikant radijo ryšį, vienas kitam perduodant informaciją apie pastebėtas prie upės transporto priemones, įtartinus asmenis ir jų atliekamus veiksmus.

Esant šiems duomenims ikiteisminio tyrimo metu nebuvo jokio pagrindo nustatyti miškovežio vairuotojo tapatybę ir aiškintis jo atsiradimo miške aplinkybes.

Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti liudytojų K.Z., J. J., A. S., M. K., J. Š. parodymų patikimumu, todėl pagrįstai jais vadovautasi nustatant reikšmingas bylai aplinkybes ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Priešingai nei teigia D. K., skundžiamame nuosprendyje nuteistojo kaltė padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką yra grindžiama ne vien pareigūnų ir nuteistojo M. G. parodymais, bet ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma, kuri išsamiai išanalizuota, aptarta ir įvertinta darant išvadas dėl D. K. pareikšto kaltinimo. Nuteistasis apeliaciniame skunde pasisako dėl byloje surinktų atskirų įrodymų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015).

Apelianto teiginys, jog M. G. buvo suinteresuotas duoti melagingus ir jį kaltinančius parodymus norėdamas nukreipti dėmesį nuo savęs ir bendrininkų, be to jis anksčiau buvo du kartus nuteistas už analogiškų nusikaltimų padarymą, nepasitvirtino. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad M. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę pripažino visiškai ir davė išsamius bei konkrečius parodymus apie visas bylai reikšmingas aplinkybes. Proceso metu jis vienodai paaiškino, kad D. K. susitarė su A. R. dėl cigarečių kontrabandos ir kokius veiksmus atliko tuo tikslu: nupirko tris SIM korteles ir tris navigacinius prietaisus, kurie buvo pritvirtinti prie cigarečių, plukdomų plaustu ir statine iš Baltarusijos Respublikos, kompiuterį, kurio pagalba buvo stebima upėje plukdomų plaustų ir statinės buvimo vieta, be to, A. R. paprašyti į įvykio vietą automobiliais ,,Ford Transit“ ir ,,Audi 100“ nuvažiavo V. L., G. R., D. K., A. J., A. R., kurie turėjo iš Neries upės ištraukti plaustu ir statine plukdomas cigaretes ir jas parvežti. Jis su A. R. palikę paminėtus asmenis prie upės, automobiliu ,,VW Transporter“ sugrįžo į pagrindinį kelią, vedantį nuo Buivydžių iki Nemenčinės ir sustojo ten, kur yra interneto ryšys tikslu stebėti plaustus ir statinę (t. 2, b. l. 74-75, 78-80, 82-83, 96; t. 4, b. l. 55-58, 193). M. G. parodymai pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu, nes nustatyta, jog jis D. K. pažinojo tik iš matymo, todėl neturėjo jokio tikslo jį apkalbėti. Be to, ir pats apeliantas pripažino, jog su M. G. nepalaikė jokių ryšių ir jo nepažinojo.

Apeliacinio skundo argumentas dėl M. G. suinteresuotumo apkalbėti D. K. atmetamas kaip nepasitvirtinęs, nes M. G. pripažino savo kaltę, nurodė kitus nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusius asmenis ir atskleidė jų vaidmenį, todėl pirmosios instancijos teismas M. G. poziciją procese įvertino kaip visišką kaltės pripažinimą, nuoširdų gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Dėl jo, taip pat kaip ir dėl D. K. bei kitų bendrininkų buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmes į tai, kad jis už disponavimą akcizais apmokestinomis prekėmis yra nubaustas žymiai švelnesne bausme negu M. G., kuriam už tą pačią nusikalstamą veiką paskirta dvigubai didesnė piniginė bauda.

D. K., kritikuodamas M. G. parodymus teisiamajame posėdyje teigia, kad jie neatitinka tikrovės, nes jis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai nurodė, kad cigarečių gabenimą organizavo D. ir A., o D. pavardė yra K. (t. 2, b. l. 78-80). Iš M. G. parodymų proceso metu matyti, kad jis nežinojo nei D. K., nei A.R. pavardžių, todėl nurodė tik jų vardus – A. ir D., o ikiteisminio tyrimo teisėjai nurodydamas D. pavardę – K., suklydo, apie tai jis paaiškino teisiamajame posėdyje: ,,D. pavardę nurodžiau ne tą. Turėjau galvoje D. K.“ (t. 4, b. l. 55-59).

Duomenų apie tai, kad M. G. gynėjas advokatas A. Kviatkovskis, dalyvavęs įtariamojo apklausoje pas Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėją jau buvo informavęs įtariamąjį, kokius parodymus reikia duoti, byloje nėra (t. 2, b. l. 78-80). M. G. ikiteisminio tyrimo metu atpažino D. K. kaip asmenį, organizavusį ir koordinavusį kontrabandinių cigarečių gabenimą (t. 2, b. l. 86-87).

D. K. neteisus teigdamas, kad M. G. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neatsakė nė į vieną jo klausimą, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad kaltinamasis M. G. 2014 m. balandžio 15 d. duodamas parodymus nurodė visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes ir atsakė į visų proceso dalyvių užduotus klausimus (t. 4, b. l. 55-58). M. G. atsakymai į apelianto užduotus klausimus yra užrašyti 2014 m. balandžio 15 d. teisiamojo posėdžio protokolo 58-59 lapuose (t. 4, b. l. 58-59). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde M. G., atsakydamas į D. K. klausimus paaiškino, jog tuomet, kai jis su A. R. išvažiavo, D. K. liko prie upės (t. 4, b. l. 59). Logiška, jog pats M. G. nematė to momento, kaip plaustas ir statinė buvo traukiami iš upės, nes jis tuo metu su A. R. sėdėjo automobilyje ,,VW Transporter“, stovėjusiame kelyje, vedančiame nuo Buivydžių iki Nemenčinės ir kompiuteryje stebėjo, kurioje vietoje randasi plaustai, statinė ir apie tai A. R. telefonu pranešė D. K.. Nenustatyta, jog teisiamajame posėdyje M. G. gynėjas sutrukdė apeliantui užduoti klausimus M. G..

Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti M. G. parodymų patikimumu. D. K. apeliaciniame skunde išreiškė tik savo subjektyvią nuomonę, kad šio kaltinamojo parodymai ikiteisminiame tyrime yra melagingi. M. G. apklausa bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įvyko praėjus ilgam laiko tarpui nuo nagrinėjamų įvykių – dvejiems metams ir trims mėnesiams, todėl natūralu, kad jis dėl objektyvios priežasties galėjo itin detaliai neprisiminti visų nusikalstamos veikos aplinkybių, tačiau tai nemažina M. G. parodymų įrodomosios vertės.

Iš teisiamojo protokolo turinio matyti, kad teismas savo iniciatyva, o taip pat proceso dalyvių prašymu vadovaudamasis BPK 276 straipsniu pagarsino M. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 55-59) ir nustatė, jog jo parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi ir esminėse detalėse sutapo, todėl pagrįstai vadovautasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl D. K..

Nuteistojo D. K. versiją neva jis į mišką važiavo pakrauti nukirstą medieną (malkas), ištyrė pirmosios instancijos teismas, aptarė nuosprendyje ir pagrįstai atmetė kaip nepasitvirtinusią. Kolegija taip pat netiki naiviu ir nelogišku D. K. aiškinimu, jog jis žiemos metu, tamsiu paros metu – naktį, apie 3 val. kartu su A. J. ir A. R. nepažįstamo asmens (S.) paprašyti miške krovė nukirstą medieną, o S. kirviu nukapojo šakas, kad patogu būtų pakrauti. Be to pareigūnų parodymais paneigta D. K. versija, jog jis į mišką atvažiavo apie 5-6 val. Nustatyta, kad D. K. su kitais keturiais asmenimis prie upės į įvykio vietą atvyko daug anksčiau – apie 02.50 val.

Posėdžio metu prokurorė pateikė teismui Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį dėl A. R., kuris buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio protokolus. Iš nuosprendžio matyti, kad A. R. už tą pačią, kaip ir D.K. nusikalstamą veiką yra pripažintas kaltu ir nuteistas. Nuosprendis įsiteisėjęs ir pradėtas vykdyti. Iš nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio, įvykusio 2015 m. liepos 20 d. protokolo matyti, kad A. R. prisipažino kaltu dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokėtinamomis prekėmis ir davė detalius parodymus apie savo ir kitų bendrininkų, tarp kurių buvo ir D. K., atliktus veiksmus. Paaiškino, jog į mišką važiavo krauti ne malkų, o dėžių, kurios buvo Neries upės pakrantėje surištos į plaustą. Jis kartu su D. K. ir A. J. tik spėjo dėžes ištraukti į krantą ir, išgirdę šūvius, pabėgo.

Šie duomenys patvirtina skundžiamu nuosprendžiu nustatytas faktines bylos aplinkybes ir paneigia versiją dėl malkų, kurią apeliantas iškėlė tik tada, kai D. K. pasišalino iš įvykio vietos. Nors posėdžio metu nuteistasis prašė dar kartą apklausti pareigūnus, tačiau BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos neįpareigoja teismo proceso dalyvių prašymu besąlygiškai atlikti įrodymų tyrimą.

Nuteistasis D. K., ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl asmens kratos metu pas jį surastų dviejų telefono SIM kortelių rėmelių teigia, kad jis turėjo tik vieną šį daiktą, kurį davė nepažįstamas asmuo vardu S.. D. K. proceso metu nebuvo nuoseklus aiškindamas pas jį surastų kortelių atsiradimo aplinkybes: apklaustas kaip įtariamasis kitą dieną po sulaikymo parodė, jog atvažiavus į mišką S. davė ,,<...> dvi kažkokias geltonas korteles <...>“ ir paprašė palaikyti (t. 2, b. l. 153-154). Apklausiamas antrą kartą kaip įtariamasis, D.K. jau teigė, kad galvojo, jog tai banko kortelė (t. 2, b. l. 165). Apeliantas teisiamajame posėdyje dar kartą pakeitė parodymus ir neigė gavęs iš S. dvi korteles, tvirtino, jog gavo tik vieną banko kortelę, kurią S. jam davė pasaugoti (t. 4, b. l. 140-142). Pirmosios instancijos teismas nepatikėjo išgalvotais ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančiais apelianto parodymais ir juos atmetė, nes iš asmens kratos protokolo matyti, jog pas D. K. buvo surasti ir paimti du ,,Bitės“ SIM kortelių korpusai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 146). Jų apžiūros metu nustatyta, kad ant vieno rėmelio korpuso gamykliškai užrašytas telefono numeris ,,(duomenys neskelbtini)“, o ant antro rėmelio - ,,(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 52-100). Iš šių telefonų buvo skambinta į visus plaustuose su cigaretėmis buvusius GPS įrengimus. Vienas mobilaus ryšio telefonas, kurio numeris (duomenys neskelbtini) buvo rastas įvykio vietos apžiūros metu – jį iš automobilio pro langą išmetė A. R. (t. 1, b. l. 10-17). Aukščiau aptartais duomenimis nustatyta, kad pas D. K. buvo surastas ne vienas SIM kortelės rėmelis, o du.

Aptartų duomenų visuma patvirtina D. K. kaltę dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo kartu su kitais nuteistaisiais faktines aplinkybes, jo aktyvų tiesioginį dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje. D. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 199² straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas tam, jog D. K. negavo realios teisinės pagalbos. Apelianto motyvas, jog atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo pažeista jo teisė į gynybą, nepagrįstas. Prieš pirmąją įtariamojo apklausą D. K. buvo išaiškintos teisės, nurodytos BPK 44 straipsnio 8 punkte, 50 straipsnyje ir jis savo teises realizavo – pareiškė, jog reikalingas gynėjas (t. 2, b. l. 148). Tą pačią dieną jam buvo paskirtas gynėjas advokatas V.Dubrovskis, kuris dalyvavo apklausiant D. K. kaip įtariamąjį (t. 2, b. l. 153-154). Antrą kartą jį apklausiant kaip įtariamąjį jo interesus atstovavo gynėjas advokatas J. Ramanauskas, su kurio paskyrimu D. K. sutiko (t. 2, b. l. 157-158). Tas pats gynėjas dalyvavo apklausiant D. K. dar vieną kartą (t. 2, b. l. 165). Iš apklausų protokolų turinio matyti, kad kiekvienoje apklausoje dalyvavo vertėja, kuri išvertė D. K. parodymus, o šis pripažino procesiniuose dokumentuose užfiksuotų parodymų teisingumą ir savo ranka rusų kalba parašė: ,,Protokolas perskaitytas ir išverstas, iš mano žodžių surašyta teisingai“. Atsižvelgiant į tai atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog gynėjai V. Dubovskij ir J. Ramanauskas nedalyvavo jokiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, nebendravo ir jo nekonsultavo, kaip išgalvoti ir nepasitvirtinę. Duomenų, jog D. K. paskirti gynėjai neatliko pareigų, nustatytų BK 48 straipsnyje, nėra. Kadangi D.K. kitą dieną po sulaikymo buvo paleistas (t. 2, b. l. 147), todėl jam buvo išaiškinta teisė pasirinkti gynėją (t. 2, b. l. 149), tačiau jis šios savo teisės nerealizavo. Daroma išvada, kad D. K. tenkino jam paskirtų gynėjų teikiama teisinė pagalba, nes jis proceso metu gynėjų neatsisakė (BPK 52 straipsnis), be to procesiniuose dokumentuose nepareiškė pastabų, kad jie netinkamai atliko savo pareigas. Iš byloje esančios 2015 m. sausio 26 d. nutarties matyti, kad teismas išties nušalino nuo dalyvavimo procese kaltinamųjų D. K. ir A. J. gynėją advokatą A. Kviatkovskį, nes jis ikiteisminio tyrimo metu gynė kaltinamąjį M. G., kurio interesai iš esmės prieštaravo D. K. bei A. J. interesams (BPK 59 straipsnio 1 dalis, 61 straipsnis). Ta pačia nutartimi buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir D. K. buvo paskirtas gynėjas G. Skaistys (t. 4, b. l. 185, 188).

Skunde teigiama, jog šis gynėjas nebegalėjo padėti D. K., nes byloje jau buvo suklastoti įrodymai prieš jį: nebebuvo galimybės iš naujo apžiūrėti įvykio vietos ir įrodyti, kad ten nebuvo apelianto pėdsakų, jis neturėjo galimybės parodyti vietą, kur rinko ir krovė malkas į sunkvežimį, taip pat ištirti pirštų atspaudus ant dviejų SIM kortelių rėmelių.

Kolegija, atsakydama į šiuos skundo argumentus konstatuoja, jog BPK 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis reglamentuoja įtariamajam ir kaltinamajam suteikiamas teises baudžiamajame procese, iš kurių taip pat priskiriamos teisės pateikti prašymus ir įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. šiomis procesinėmis teisėmis nesinaudojo, nebuvo aktyvus procese- jokių prašymų nepareiškė ir įrodymų neteikė, tačiau tai nerodo, jog bylos procese nebuvo užtikrinti rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principai. Kaip jau anksčiau buvo pažymėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tiek pats D. K., tiek jo gynėjas, buvo aktyvūs ir uždavė klausimus liudytojams bei M. G., davusiam apeliantą kaltinančius parodymus.

Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo ir D. K. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – D. K. teisinančius – įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad byloje nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Apygardos teismas, skirdamas D. K. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje, į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir skyrė jam baudą, kurios dydis yra artimesnis sankcijoje numatytam bausmės minimumui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.