Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Švitinienės, teisėjų Donato Jatužio ir Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiojo – privataus kaltintojo T. M. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo I. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. A. šioje byloje T. M. buvo kaltinamas tuo, kad viešai per visuomenės informavimo priemones (internetą ir laikraščius) tyčia paskleidė apie T. M. tikrovės neatitinkančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją, kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis, kuri viešai paniekino, pažemino ir pakirto pasitikėjimą T. M., kaip asmeniu gerbiantį įstatymą, aplinkinius asmenis, ir visuomenėje priimtą bendravimo tvarką bei medžiotojo etiką, gerai žinodamas, kad tai tikrovės neatitinkanti informacija, o būtent: internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini), straipsnyje (duomenys neskelbtini) konstatavo „...tada paklausiau, ką jis ten veikia. Tas neatsakė, tik nulipęs nuo bokštelio atstatė šautuvą man į pilvą ir ėmė šaukti: asile, netrukdyk medžioti, tuoj po velėna pakišiu“, toliau straipsnyje I. A. tvirtino, kad po susirinkimo kieme T. M., dar nežinodamas valdybos sprendimo, atstatęs pirštą, kaip pistoleto imitaciją jam į kaktą ir pagrasinęs sutvarkyti. „Ką aš žinau, kaip jam pasišvies protas, dar išties sutvarkys vienu pokštelėjimu“, nerimavo medžiotojas. Tad ir kreipėsi į policiją.“, laikraštyje (duomenys neskelbtini) I. A. konstatuoja „Buvau prie man priklausančios gyvulių šėryklos, kai netoliese išgirdau šūvį. Buvau tikras, kad tai brakonieriai, tad skubėjau patikrinti. Kartu pasiėmiau ir netoliese gyvenantį medžiotoją. Važiuodami ieškojome pėdsakų sniege. Keliuke į mūsų būrelio plotus pamatėme automobilio vėžes, o pusiaukelėje radome ir paliktą T. mašiną. Šioje vietoje jis būti neturėjo teisės. Padalinio vadovas pasakė, kad toje miško pusėje niekam negalima medžioti. Iškėliau virš galvos prožektorių ir šaukdamas, kad čia aš, ėjau gilyn į mišką, ragindamas T. pasirodyti. Jis išėjo ir man į pilvą įrėmė užtaisytą šautuvą“.Apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį privataus kaltinimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl I. A. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Apeliantas apeliaciniame skunde aiškina saviraiškos laivės, šmeižimo, garbės ir orumo sąvokų apibrėžimus, cituoja EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis. Teigia, kad I. A. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie T. M.. Ši informacija laikytina žeminančio pobūdžio žinia, todėl apeliantas mano, kad I. A., straipsniuose paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją pažeidė T. M. garbę ir orumą. Teigia, kad jis tokio pobūdžio informaciją paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, tai darė suvokdamas, kad paskleistos žinios pažemins T. M., kaip asmenį, suprasdamas, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą juo, neigiamai paveikti jo veiklą ir to siekė. Nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad neturtinės žalos dydis – 21000 eurų yra jo dvasiniai išgyvenimai, patirti dėl apšmeižimo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, t.y. teisiamajame posėdyje nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nebuvo perskaityti, buvo apsiribota tik jų išvardijimu, todėl, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp liudytojų B., A., parodymų duotų policijoje ir teisme dėl esminių bylos aplinkybių. Skundžiamą nuosprendį teismas priėmė remdamasis duomenimis, kurie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį, taip pat rėmėsi ir duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje BPK numatyta tvarka. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė, apelianto nuomone, kelia pagrįstų abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamų veikų nepadarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo, todėl teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų. Byloje privataus kaltintojo ir kaltinamojo pasisakymai leido teismui daryti išvadą, kad kaltintoją ir kaltinamąjį sieja priešiški santykiai, netvarka medžioklės klube, atskiros grupės turi savo požiūrį ir įsitikinimus, vyksta kova dėl įtakos medžioklės klube, dėl medžioklės plotų, atskirų medžiotojų, teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų neįvertino, todėl padarė netinkamas išvadas, jog I. A. paskleisti teiginiai yra jo turimos informacijos įvertinimas, o taip pat, jog jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Teismo posėdyje liudytoja M. K. nurodė, kad asmenį, kuris jai papasakojo, kad neva buvo įremtas šautuvas, pas ją atvedė redaktorė S. V., tačiau šie faktai nebuvo pilnai ir visapusiškai ištirti, be to nėra ištirti ir šūvio bei grasinimo faktas ir tai patvirtinantys arba paneigiantys duomenys. Teismas neišsiaiškino ir netyrė aplinkybių dėl liudytojo B. girdėjimo sėdint automobilyje. Prokuratūra tirdama I. A. šmeižikišką skundą, nenustatė, kad T. M. būtų pažeidęs įstatymą, todėl I. A. turėjo motyvą keršyti už T. M. skundą dėl jo ir jo draugų B., A. priešiškų teisei veiksmų medžioklės būrelyje, todėl akivaizdu, kad I. A. tyčia per žiniasklaidos priemones paskleidė šmeižikišką informaciją apie T. M.. Atsiliepimu į T. M. skundą, išteisintasis I. A. teigia, kad cituojamos EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, apeliantas deklaratyviai nurodo, kad teismas netinkamai vertino liudytojų ir išteisintojo parodymus, be to apeliantas kritikuoja ikiteisminio tyrimo medžiagą, priimtus procesinius sprendimus, kas akivaizdžiai išeina iš privataus kaltinimo skundo ribų. Taip pat išteisintasis nori atkreipti dėmesį, kad kai T. M. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apklaustas įtariamuoju, T. M. nemanė, kad tai tikrovės neatitinkančios žinios, kad jos yra prasimanytos ir, kad jos žemina jo garbę ir orumą. I. A. prašo, T. M. skundą atmesti ir palikti galioti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).Teismo posėdyje nukentėjusysis – privatus kaltintojas bei jo atstovas prašo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir tenkinti apeliacinį skundą, išteisintasis ir jo gynėjas prašo palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Privatus kaltintojas T. M. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ir skundžiamą nuosprendį, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinusio byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad I. A. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai atskleidė BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad I. A. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu ir padarytų išvadų dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo I. A. veikoje motyvacija.Vertinant privataus kaltintojo T. M. skundo argumentus matyti, kad savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis apeliantas grindžia savo subjektyviu situacijos suvokimu ir vertinimu teigdamas, kad I. A. per visuomenės informavimo priemones paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, taip jį apšmeižė ir to norėjo, todėl priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, negali būti vertinami tik kaip I. A. nuomonė. Tačiau toks apelianto pateikiamas situacijos vertinimas nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir neatitinka šioje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju I. A. pateikta informacija, kitų šioje byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių kontekste, negali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančios informacijos apie T. M. paskleidimas BK 154 straipsnio 2 dalies prasme. Kaip minėta, atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės, kadangi už nuomonės, kad ir nepalankios, turinčios neigiamą atspalvį, išsakymą asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju sprendžiant, ar pateikta tikrovės neatitinkanti ir apeliantą šmeižianti informacija, ar išsakyta subjektyvi nuomonė apie tam tikrus įvykius, turi būti įvertinamos ir kitos reikšmingos aplinkybės, galėjusios sąlygoti ar sąlygojusios atitinkamus asmens pasisakymus, jo suvokimą apie tam tikrus įvykius ar faktus, apie kuriuos jis pateikė informaciją. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2015 m. lapkričio 11 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal I. A. pareiškimą dėl grasinimo nužudyti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Pareiškime buvo teigiama, kad 2015-03-22 apie 20 val. (duomenys neskelbtini) medžioklės metu, to paties medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) medžiotojas T. M. atrėmęs užtaisytą medžioklinį šautuvą į I. A. krūtinę grasino jį nužudyti, sakydamas, kad pakiš po velėna. Prokuroro R. Ž. 2015-12-02 nutarimu remiantis BPK 212 straipsnio 2 punktu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūra priėmė 2016-03-14 nutarimą atnaujinti Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminį tyrimą ir papildomai apklausti liudytoją J. B.. 2016-04-01 nutraukė aukščiau minėtą ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo T. M. kaltę. Taigi, visi šie įvykiai sąlygojo I. A. nuomonės susiformavimą apie buvusius įvykius. Kaip matyti iš skundžiamajame nuosprendyje pateiktų I. A. paaiškinimų, jis neginčija to, kad bendravo su korespondentu D. K. apie įvykį miške ir jam nusiuntė savo fotonuotrauką, teigė, kad laikraščio (duomenys neskelbtini) straipsnyje esančios citatos yra jo žodžiai, už kuriuos jis prisiima atsakomybę, kadangi įvykis miške (duomenys neskelbtini)., kuomet T. M. jam grasino užtaisytu ginklu, buvo iš tikrųjų. Be to, I. A. teigė, kad iš tikrųjų buvo ir įvykis, kai T. M. į jį buvo atstatęs pirštą, kaip pistoletą, ir grasino „sutvarkyti“. Taigi, visi šie įvykiai sąlygojo I. A. suvokimą apie tam tikrus įvykius, kuriuos jis išsakė bendraudamas su korespondentu ir pateikė jam žinomų faktų įvertinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas J. B. ikiteisminio tyrimo metu duodamas papildomus parodymus, parodė, kad aiškiai girdėjo, kad I. A. sakė: „T., kam laikai šautuvą prie pilvo?“ Liudytojas A. A. parodė, kad per 2015 m. spalio mėnesį vykusį būrelio valdybos posėdį girdėjo I. A. ir T. M. tarpusavio pokalbį apie tą įvykį miške ir įsiminė T. M. žodžius „Aš tave sutvarkysiu“ ir rankos mostą, imituojant šūvį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visa tai, kas aukščiau išdėstyta, laiko, kad I. A. turėjo pagrindo susidaryti tam tikrą nuomonę apie T. M. veiksmus, o jos išsakymas laikraščio (duomenys neskelbtini) korespondentui D. K. negali būti vertinama kitaip, kaip tik jo nuomonė, kuriai, kaip jau minėta, nėra taikomas tiesos kriterijus. Kitų objektyvių duomenų, kurie paneigtų aplinkybes, kad I. A. turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonę apie T. M. veiksmus ir reikšti savo subjektyvų jam žinomų aplinkybių vertinimą, byloje nėra. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad privatų kaltintoją ir išteisintąjį siejantys priešiški santykiai ir vykstantys konfliktai medžioklės klube turėjo būti vertinami kaip tiesioginės tyčios motyvai yra atmetami kaip nepagrįsti. Taikant BK 154 straipsnio nuostatas būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti kitą asmenį žeminančią informaciją. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. A. tikslo apšmeižti T. M. neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad išteisintasis apie T. M. veiksmus informavo ikiteisminio tyrimo pareigūnus, rodo, kad jis buvo įsitikinęs tokios informacijos teisingumu ir visų pirma turėjo tikslą apginti, jo manymu, pažeistas teises, o ne apšmeižti kitą asmenį. Neapginus savo galimai pažeistų teisių (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio valdybos posėdyje, išteisintasis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tačiau ta aplinkybė, kad į valstybės instituciją I. A. kreipėsi tik praėjus daugiau nei pusei metų, nepaneigia fakto, kad jis siekė apginti galimai pažeistas jo teises. Pažymėtina, jog pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl grasinimo nužudyti, iš T. M. buvo išimtas ginklas (IT medž. b.l.37,38,39). Šiuo atveju matyti, kad I. A., po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pateikdamas nuomonę apie T. M. laikraščio (duomenys neskelbtini) korespondentui nesuvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, nesuprato, jog žemina žmogaus garbę ir orumą, ir to nesiekė. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie galimą nusikalstamos veikos padarymą nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Privataus kaltintojo T. M. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 290 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir dėl to nebuvo pašalinti prieštaravimai liudytojų, J. B. ir A. A., parodymuose, duotuose teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atmestini. BPK 290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymų tyrimo metu teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu (BPK 290 straipsnio 3 dalis). Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad buvo pagarsinti liudytojo J. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojas J. B. davė paaiškinimus. Liudytojas A. A. posėdžio metu taip pat davė paaiškinimus. Proceso dalyviai su visa bylos medžiaga buvo susipažinę. Prašė tik išvardinti dokumentus, t.y. nepageidavo, kad dokumentai būtų skelbiami. Be to, iš posėdžio protokolo matyti, kad teisėjui pradėjus vardinti dokumentus, bylos medžiagos pagarsinimas buvo sustabdytas ir I. A. pasinaudojo teise duoti paaiškinimus. Išklausius I. A. paaiškinimus bylos medžiagos pagarsinimas buvo tęsiamas. Teisėjui išvardijus dokumentus, jokių prašymų proceso dalyviai, tame tarpe ir privatus kaltintojas - T. M., nepareiškė. Teisme, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo pateiktas T. M. prašymas dėl įrodymų tyrimo ir papildomo liudytojų apklausimo, tačiau teisėjų kolegija, atmetė šį prašymą, motyvuodama tuo, kad žinių gavimo šaltinis nėra tiek aktualus, o pats faktas, kad žinios yra paskleistos abiejuose laikraščiuose, byloje yra nustatytas, todėl papildomai kviesti tyrėjas ir aiškintis, ar buvo papildomai pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, nėra tikslinga, tai būtų perteklinės žinios ir duomenys. Pažymėtina, kad žurnalistė M. K., kuri pirmos instancijos teisme buvo apklausta liudytoja, nurodė, jog bendravo su abiem pusėm, tiek su I. A., tiek su T. M., tik vienas buvo atėjęs, o su kitu bendravo telefonu. M. K. nurodyta faktinė aplinkybė, kad asmenį, kuris jai papasakojo, kad neva buvo įremtas šautuvas, pas ją atvedė redaktorė S. V., nėra lemianti byloje ar prieštaraujanti bylos įrodymams. Atsižvelgiant į visa tai, kas aukščiau išdėstyta, teigti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK 290 straipsnyje nustatytos dokumentų perskaitymo ir apžiūros taisyklės ir, kad nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais nėra jokio pagrindo.Aptartų teisinių faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo I. A. dėl nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, yra teisėtas, pagrįstas, teismo išvados paremtos visapusišku ir objektyviu byloje surinktų įrodymų bei jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Tenkinti apeliacinį skundą ir išteisinamąjį nuosprendį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nukentėjusiojo – privataus kaltintojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.