Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-08-14 · Civilinė byla Nr. 2A-1253-265/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-14
Bylos Nr.
2A-1253-265/2014
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-12048-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Žerlauskas (pirm.), Jolanta Gailevičienė, Irma Čuchraj
Atsakovas
UAB „Gretimybė“
Ieškovas
S. B.
Pranešėjas A. Žerlauskas Civilinė byla Nr. 2A-1253-265/2014Teisėjas M. Dobrovolskis (Proceso Nr. 2-06-3-12048-2013-2)
Procesinio sprendimo kategorija (S) 121.14;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugpjūčio 14 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Irmos Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Gretimybė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. (S. B.) ieškinį atsakovei UAB „Gretimybė“ dėl įsakymo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2013-07-09 įsakymą dėl kasmetinių atostogų, kuriuo atsakovė priverstinai suteikė ieškovui visas nepanaudotas atostogas, t. y. 112 kalendorinių dienų nuo 2013-07-22 iki 2013-11-10 imtinai už darbo laiką nuo 2008-06-20 iki 2012-06-19, ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-04-23 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Teismas panaikino 2013-09-18 Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-3469. Taip pat teismas panaikino atsakovės UAB „Gretimybė“ priimtą 2013-07-09 įsakymą dalyje dėl kasmetinių atostogų ieškovui S. B. suteikimo už laikotarpį nuo 2009-06-20 iki 2012-06-19, suteikiant jam 84 kasmetines kalendorines dienas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 169 straipsnio 2 dalį įmonėje nesant kolektyvinės sutarties kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu. Teismas konstatavo, kad kolektyvinės sutarties UAB „Gretimybė“ nebuvo, todėl ieškovui galėjo būti suteiktos atostogos tik bendru sutarimu su atsakove. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas išreiškė rašytinį sutikimą eiti tik 28 kalendorines dienas kasmetinių atostogų už 2008 m. Kadangi ieškovo valia buvo eiti kasmetines atostogas tik 28 dienas, teismas padarė išvadą, kad priimtas atsakovės 2013-07-09 įsakymas iš dalies yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (LR CPK 417 str.). Dėl to teismas panaikino 2013-09-18 Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr.DGKS-3469, nors ieškovas tokio reikalavimo ir nebuvo pareiškęs.

Atsiliepimas

Atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų panaikindamas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą. Atsakovė nurodo, kad teismas suformulavo naują reikalavimą už ieškovą. Be to, nurodo, kad skundžiamas sprendimas negalėjo būti panaikintas, kadangi jis jau buvo įsiteisėjęs. Šis komisijos sprendimas įsiteisėjo nuo jo priėmimo praėjus vienam mėnesiui. Atsakovės vertinimu, teismas, išeidamas už ieškinio ribų pažeidė lygiateisiškumo principą, nes iš atsakovės buvo atimta teisė prašyti taikyti ieškinio senatį. Atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kuriais remdamasis buvo panaikintas komisijos sprendimas. Teismo sprendime nenurodoma, su kokiais komisijos motyvais nesutinkama, kokias DK normos pritaikytos netinkamai. Kadangi ši teismo sprendimo dalis yra be motyvų, atsakovė teigia, kad neatskleista bylos esmė. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė neturėjo teisės išleisti ieškovo 112 kalendorinių dienų atostogų. Pasak atsakovės, DK nėra normos, kuri ribotų darbuotojų atostogų trukmę. DK taip pat nėra numatyta, jog yra būtinas darbuotojo sutikimas eiti atostogų. Vis dėlto jis išreiškė sutikimą pasinaudoti atostogomis, kai jam bus pakeltas atlyginimas. Ieškovas atostogų ėjimą susiejo su atlyginimo pakėlimu. Kadangi atlyginimas jam negalėjo būti padidintas, jis buvo išleistas atostogų visas 112 kalendorinių dienų. Taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes ieškovo turėtos 4 000 Lt išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra per didelės.

Šalies argumentai

Ieškovas su atsakovės apeliaciniu skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo išėjo už ieškinio ribų. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti tiek privatų darbuotojo, tiek viešąjį interesą. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011; kt.). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-541/2011). Taigi, remiantis nurodytomis proceso teisės normomis ir kasacinio teismo išaiškinimais, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą, nors ieškovas tokio reikalavimo nebuvo pareiškęs. Pažymėtina, jog dėl netinkamo reikalavimo suformulavimo ieškovo teisės ir teisėti interesai negali nukentėti, tuo labiau, kai ginčas susijęs su darbo teisiniais santykiais. Pažymėtina, jog atsakovė pernelyg formalizuoja teisinį santykį nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas panaikino komisijos sprendimą, kuris buvo įsiteisėjęs. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija, jog darbo ginčo komisijos sprendimas buvo įsiteisėjęs. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi aplinkybė, jog ieškovas į teismą kreipėsi per DK 296 straipsnyje numatytą vieno mėnesio terminą po komisijos sprendimo priėmimo. Ši aplinkybė neleidžia pripažinti, jog ginčo komisijos sprendimas įsiteisėjo. Tuo tarpu reikalavimo nepareiškimas panaikinti komisijos sprendimo neturi reikšmės, kadangi ieškovui kyla pareiga tinkamai nurodyti visas aplinkybes, o teisinį ginčo vertinimą ir teisės normas taiko teismas. Be to, kaip minėta, teismas neturi teisės atsisakyti ginti ieškovo teisių vien tuo pagrindu, kad netinkamai suformuluotas reikalavimas, tačiau pažeidimo esmė aiški.

Taip pat nėra teisinio pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas dalyje dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija dėl DK normų, kurios neleidžia darbdaviui vienašališkai nustatyti atostogų trukmę, suponuoja išvadą, jog darbo ginčų komisija nepagrįstai suteikė darbdaviui teisę vienašališkai nustatyti darbuotojui atostogų trukmę. Dėl to šiuo aspektu darbo ginčo komisijos sprendimas ir buvo panaikintas, ir ginčas išspręstas iš esmės – šį sprendimą ir darbdavio įsakymą panaikinant. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog darbdavys negali nustatyti vienašališkai darbuotojui atostogų trukmės. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovės teiginius, jog DK nėra normos, kuri ribotų darbuotojų atostogų trukmę ir būtų reikalingas darbuotojo sutikimas eiti atostogų. DK 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta minimali kasmetinių atostogų trukmė – dvidešimt aštuonios kalendorinės dienos. Vis dėlto ši teisės norma nereiškia, jog darbuotojas abipusiu susitarimu su darbdaviu negali atostogauti ilgiau. Vis dėlto tam būtina abiejų šalių suderinta valia. Aplinkybę, jog būtina abiejų šalių valia dėl atostogų trukmės, darbo metų laiko ir eilės leidžia konstatuoti DK 169 straipsnio turinys, kuriame sprendimai dėl atostogų priimami derinant abiejų darbo santykio šalių valią. Minėtoje normoje išskiriami atvejai, kuriems esant atostogos privalo būti suteiktos darbuotojui prašant, tačiau šie atvejai nagrinėjamam ginčui įtakos neturi. Paprastai atostogos numatytos darbuotojo naudai, jog šis galėtų pailsėti ir susigrąžinti darbingumą (DK 165 straipsnis), tačiau darbuotojui nusprendus, jog jam darbo funkcijoms atlikti užtenka pailsėti tik 28 kalendorines dienas, darbdavys neturi teisės vienašališkai nustatyti didesnės atostogų trukmės. Tokio pobūdžio išvadas apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti ir DK 10 straipsnio 3 dalis, kuris numato, jog nustatant tikrąją normos reikšmę, turi būti atsižvelgiama į DK bei aiškinamos normos tikslus ir uždavinius. Šiuo atveju vienareikšmiškai galima konstatuoti, jog atostogų suteikimo teisinis reguliavimas yra susietas su darbuotojo valia, kuri turi būti derinama su darbdavio interesais įvertinus darbo metų laiką ir įmonėje atostogaujančių darbuotojų skaičių.

Taip pat atsakovė nesutiko su ieškovo turėtomis bylinėjimosi išlaidomis advokato teisinei pagalbai. Nurodo, kad jos akivaizdžiai per didelės. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu iš dalies sutinka, tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas šias išlaidas sumažino 50 proc., nors ir ne tuo teisiniu pagrindu. Pažymėtina, jog ieškovo reikalavimas buvo tenkintas iš esmės visiškai, dėl to nebuvo teisinio pagrindo mažinti bylinėjimosi išlaidų tuo aspektu, jog darbdavio įsakymas nebuvo naikintas visa apimtimi. Pagrindinę ginčo esmę sudarė aplinkybė, jog ieškovas nesutiko, kad jam buvo suteiktos visos kasmetinės atostogos be jo sutikimo. Dėl to galima konstatuoti, jog ieškovo reikalavimas materialinio ginčo aspektu buvo tenkintas visiškai. Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teisme rengtų procesinių dokumentų kokybę, atliktą teismų praktikos analizę, kas iš dalies ir nulemia ginčo sudėtingumą bei laiko sąnaudas, konstatuoja, jog 4 000 lt išlaidos advokato teisinei pagalbai yra per didelės. Dėl to pirmosios instancijos teismas, sumažindamas jas 50 procentų, nors ir ne tais motyvais, iš esmės priteisė protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinkantį bylinėjimosi išlaidų dydį.

Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Alvydas ŽerlauskasKolegijos teisėjai Jolanta GailevičienėIrma Čuchraj