Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-48-238/2012;

Teisėja A. Lisauskas Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00053-2011-1;

2012 m. vasario 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei ir Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajai N. Š., jos gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, nukentėjusiajai I. E., jos atstovei advokatei Virginijai Inai Bedarfienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo N. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 154 straipsnio 1 dalį ir skirta bausmė 6 mėnesiai laisvės apribojimo, uždraudžiant jai bendrauti su I. E. ir įpareigojant ją nuo 22 iki 7 val. būti namuose, Kaune, Žeimenos g. 62-8, bei atsirašyti nukentėjusiosios.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistosios N. Š. priteista nukentėjusiajai I. E. 800 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 800 Lt už advokato teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Š. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji 2011 m. kovo 17 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini) mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini) , mokyklos direktoriaus pavaduotojos L. M. kabinete pastarajai paskleidė apie I. E. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti nukentėjusiąją bei pakirsti pasitikėjimą ja, tai yra pareiškė, jog I. E. „išgėrinėja“ ar „girtuokliauja“, ir apkaltino nukentėjusiąją, kad ši ją sumušė - įspyrė jai į pilvą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusioji ir jos atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai N. Š. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jai bausmę.

Nuteistoji ginčija įrodymų, kuriais pagrįsta jos kaltė dėl BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, vertinimą.

Kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantės kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas dėl apeliantės kaltės klaidų nepadarė. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, nešališkai ir išsamiai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo N. Š. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jai bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog N. Š. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, pareiškimu, kitais bylos duomenimis. Teismas pateikė išsamią šmeižimo sąvokos sampratą, taip pat pateikė vertinimą, kodėl apeliantės veiksmuose yra šmeižimo kaip nusikaltimo sudėtis. Teisinga yra teismo išvada, kad N. Š., žinodama, jog nukentėjusioji dirba (duomenys neskelbtini) mokykloje, atėjusi pas šios mokyklos direktoriaus pavaduotoją L. M. viešai - tarnybiniame kabinete, paskleidė apie nukentėjusiąją I. E. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti nukentėjusiąją arba pakirsti pasitikėjimą ja. Nuteistoji pareiškė, kad I. E. išgėrinėja, girtuokliauja, kaltino ją smurtavus prieš apeliantę, ir šias aplinkybes patvirtina liudytojos L. M. parodymai. Apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojos L. M. parodymais, nes ji teismo buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 straipsnį, o apklausta davė nuoseklius ir vienodus parodymus, kurie neprieštarauja kitiems bylos duomenims.

Apylinkės teismas padarė išvadą, kad N. Š. žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė tyčia, neturėdama jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą. Tai darė suvokdama, kad paskleistos žinios pažemins nukentėjusiąją, bei suprasdama, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą ja, neigiamai paveikti tolesnę jos veiklą, to siekė. Teismas pagrįstai laikė, kad nuteistosios išdėstytos informacijos negalima laikyti nuomone. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis išvadomis sutinka.

Kolegija pažymi, kad šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas - tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiamas jo orumas. Šmeižimas pagal BK 154 straipsnį - tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti, arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyvinės pusės požymis -paskleidimas - tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Šiuo konkrečiu atveju tai buvo apeliantės žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkanti informacija apie nukentėjusiąją, jos perdavimas vienai iš darbovietės vadovių.

Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, tai yra perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis - reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Informacija egzistuoja kaip objektyvus reiškinys, todėl gali būti nustatyta remiantis atitinkamais duomenimis. Jų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Šios mąstymo veiklos rezultatai gali būti įvairių rūšių. Pirma, tai gali būti subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas - nuomonė. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis tikrais faktais. Antra, tyrimo, apibendrinimo, analizės ar kitokiu būdu kaip individualių pastangų rezultatas gali būti gaunama informacija - nauji duomenys apie daiktus, reiškinius, savybes ir kt. Tiek nuomonės, tiek informacijos atsiradimo prigimtis yra panaši - individuali mąstymo veikla, tačiau savo pobūdžiu tai yra skirtingi dalykai. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija - konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys, pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys.

Byloje nustatyta, kad N. Š. nurodė informaciją, kad I. E. „išgėrinėja“ ar „girtuokliauja“, ir apkaltino nukentėjusiąją, kad ši ją sumušė - įspyrė jai į pilvą. Teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad apeliantė paskleidė žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją tyčia, tai yra neturėdama jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą ir nepatvirtintą jokiais objektyviais duomenimis. Ji suvokė, kad ši informacija neatitinka tikrovės, o taip pat suvokė, kad tokios žinios žemina kito asmens garbę. Teismo išvados dėl šmeižimo išsamiai motyvuotos ir pagrįstos byloje nustatytais faktiniais duomenimis. Teismas įvertino įrodymus atsižvelgdamas į bylos įrodymų visumą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Atsižvelgdama į aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. Š. veika atitinka BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytus šmeižimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, N. Š. pripažinta kalta padariusi BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstai.

Esant šioms aplinkybėms N. Š. apeliacinis skundas atmetamas, kadangi jis nepagrįstas ir jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra. Teismo nuosprendis paliekamas galioti.

LR Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajai I. E. atstovavo advokatė V. I. Bedarfienė, jai už atstovavimą nukentėjusioji sumokėjo 300 litų. Byloje N. Š. yra nuteista, todėl minėta suma iš jos priteistina nukentėjusiajai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistosios N. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš N. Š. 300 litų (advokato atstovavimo išlaidos) nukentėjusiajai I. E..