Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Svajūno Knizlerio ir Jono Algimanto Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 str. 2 d. ir nuteista laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 3 d., 9 d., LR BK 65 str. 2 d., nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-09-23 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir D. S. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 10 MGL dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal LR BK 184 str. 2 d. (dėl svetimo jai patikėto UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio didelės vertės turto – 264623,74 Lt iššvaistymo) ir pagal LR BK 184 str. 2 d. (dėl svetimo jai patikėto UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio didelės vertės turto – 112808 Lt iššvaistymo) D. S. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios jai inkriminuoto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų numatytų LR BK 300 str. 1 d. ir LR BK 182 str. 1 d. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu atmesti: VSDFV Panevėžio skyriaus pareikštas civilinis ieškinys 88341 Lt sumai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys 10730,23 Lt sumai, AB „(duomenys neskelbtini)" civilinis ieškinys 51756,45 Lt sumai, UAB „(duomenys neskelbtini)" civilinis ieškinys 745,02 Lt sumai, Panevėžio apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos civilinis ieškinys 18339,58 Lt sumai ir VĮ Registrų centro civilinis ieškinys 546,12 Lt sumai, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteista už tai, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriaus pavaduotoja (2000-12-29 įsakymas Nr. 70), bei būdama atsakinga už kasos darbo organizavimą ir kasos operacijų atlikimo bei įforminimo tvarką, grynųjų pinigų laikymą (2000-01-02 įsakymas Nr. 001), Panevėžio m. nenustatytoje vietoje, laikotarpiu nuo 2003-04-02 iki 2003-07-31 panaudodama, t.y. pateikdama bendrovės buhalterei R. M. suklastotas PVM sąskaitas - faktūras dėl prekių ir paslaugų įsigijimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)" už 264623,74 Lt, nors realiai UAB „(duomenys neskelbtini)" prekių nepateikė ir paslaugų ir darbų neatliko, kurių pagrindu bendrovės buhalterė R. M. laikotarpiu nuo 2003-05-01 iki 2004-03-25 užpildė UAB „(duomenys neskelbtini)" PVM deklaracijas:

- už 2003 m. balandžio mėn. į PVM deklaraciją įtraukiant PVM sąskaitų - faktūrų: (duomenys neskelbtini) duomenis apie neva UAB „(duomenys neskelbtini)" sumokėtą 11549,88 Lt pirkimo PVM;

- už 2003 m gegužės mėn. į PVM deklaraciją įtraukiant PVM sąskaitų - faktūrų: (duomenys neskelbtini) duomenis apie neva UAB „(duomenys neskelbtini)" sumokėtą 9594.43 Lt pirkimo PVM;

- už 2003 m birželio mėn. į PVM deklaraciją įtraukiant PVM sąskaitų - faktūrų: (duomenys neskelbtini) duomenis apie neva UAB „(duomenys neskelbtini)" sumokėtą 9571,77 Lt pirkimo PVM;

- už 2003 m liepos mėn. į PVM deklaraciją įtraukiant PVM sąskaitų - faktūrų: (duomenys neskelbtini)duomenis apie neva UAB „(duomenys neskelbtini)" sumokėtą 9650,25 Lt pirkimo PVM;

ir ataskaitas pasirašius buhalterei R. M. ir direktoriui S. S., bei 2004-03-25 jas pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip neteisėtai padidinus PVM atskaitas, tuo sumažindama mokėtiną PVM į biudžetą, ir nesumokėdama į biudžetą priklausančių sumokėti mokesčių, apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)" naudai išvengė didelės vertės, t.y. 40366,33 Lt turtinės prievolės valstybei.

Tuo atveju, jeigu padarytos nusikalstamos veikos nebūtų perkvalifikuotos, apeliantė prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalį dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės, pakeičiant ją į švelnesnę bausmės rūšį arba paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki artimo minimaliam šios bausmės dydžiui terminui.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantė teigia, kad teismas jos veiksmus nepagrįstai kvalifikavo kaip tęstinę vientisą sukčiavimo veiką, o ne kaip tris atskiras sukčiavimo veikas pagal LR BK 182 str. 1 d.: dėl 11549, 88 Lt PVM sumokėjimo valstybei prievolės išvengimo, dėl 9549, 43 Lt PVM sumokėjimo valstybei prievolės išvengimo ir dėl 19222, 02 Lt PVM sumokėjimo valstybei prievolės išvengimo.

Kai praėjo tam tikras laiko tarpas, D. S. teigia, kad ji vėl paskaičiavo įmonės išleistus grynuosius pinigus ir pamatė, kad papildomai reikėtų sąskaitų – faktūrų už maždaug 50 000 Lt, nes panašios sumos trūko, kad pilnai pagrįsti statybos ir rekonstrukcijos darbų išlaidas. Būtent tuo metu kilo sumanymas dar kartą paprašyti to paties asmens, kad jis pateiktų sąskaitų – faktūrų už maždaug 50 000 Lt. Apeliantės nuomone, sąskaitų už tokią sumą pilnai pakaks, kad pagrįsti grynųjų pinigų išlaidas ir tai bus paskutinė nusikalstama veika. Jai paprašius, minėtas asmuo atvežė sąskaitų – faktūrų už 53 302, 40 Lt, nuo kurių išvengtas PVM sudaro 9 594,43 Lt. ir šias sąskaitas vėl pateikė finansininkei.

Kadangi įmonės rekonstrukcijos darbai tęsėsi, atlikusi detalesnį išleistų grynųjų pinigų paskaičiavimą, (apeliantė) pastebėjo, kad išleista daugiau negu pateisina ankstesnės suklastotos sąskaitos – faktūros, be to reikės pateisinti ateityje numatytų rekonstrukcijos darbų išlaidas. Tuo metu kilo naujas sumanymas dar kartą paprašyti minėto asmens, kad jis pateiktų sąskaitų – faktūrų už maždaug 12000 Lt. Apeliantė nurodo maniusi, kad sąskaitų už minėtą sumą pilnai pakaks, kad pagrįsti ir ateityje numatytas grynųjų pinigų išlaidas. Jai paprašius, minėtas asmuo atvežė sąskaitų – faktūrų už 106 789,01 Lt, nuo kurių išvengtas PVM sudaro 19 222,02 Lt. Kadangi išlaidoms pagrįsti buvo reikalinga didelė suma, asmuo, kurio vardo tiksliai ji tiksliai nežino, sąskaitas įformino už du mėnesius (ir už ateinantį laikotarpį) ir perspėjo tos dalies sąskaitų nepateikti prieš laiką. Šios sąskaitos-faktūros taip pat buvo pateiktos finansininkei.

Tačiau įmonės rekonstravimo darbai užsitęsė ir 2004 m. pradžioje apeliantė nurodo, kad išsamiai apskaičiavusi grynųjų pinigų išlaidas rekonstrukcijos darbams pamatė, kad trūksta dokumentų pagrindžiančių 112,808 Lt. dydžio išlaidas. Tuo metu kilo mintis paprašyti to paties asmens pateikti sąskaitų – faktūrų už šią sumą. Statybų darbai jau buvo baigti, todėl jau buvo žinoma, kad sąskaitų – faktūrų už šią sumą tikrai pakaks ir buvo įsitikinusi, kad tai bus paskutinė nusikalstama veika. Jai paprašius, minėtas asmuo atvežė sąskaitų už šią sumą. Sąskaitas D. S. pateikė finansininkei. Šiuos apeliantės veiksmus teismas pagrįstai įvertino kaip atskirą nusikalstamos veikos epizodą.

Apibendrindama nusikalstamų veikų padarymo būdą, apeliantė nurodo, kad jų nejungia vieningas sumanymas, jos buvo nulemtos trimis atskiromis tyčiomis, kurių susiformavimo laikas yra skirtingas ir kurių kiekvienai tyčiai atsirasti turėjo po prieš tai jau padarytos veikos atsiradusios papildomos aplinkybės, t.y. aplinkybės dėl papildomai atliktų įmonės rekonstrukcijos darbų ir iki tol nepriskaičiuotų grynųjų pinigų bei be pateisinamų dokumentų patirtos išlaidos. Kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo tikslas buvo skirtingas ir juo buvo siekiama skirtingo rezultato. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kiekvieno sukčiavimo atveju ji turėjo iš anksto susiformavusį sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo ateityje. Remiantis šiais argumentais, apeliantė nurodo, kad jos nusikalstama veika yra ne tęstinė, o sudaro nusikaltimų daugėtą.

Savo skundo teiginiams pagrįsti, apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika konkrečiose baudžiamosiose bylose dėl įstatymo taikymo, kai nusikalstama veika susideda iš kelių tapačių ar vienarūšių veiksmų ir buvo vertinama ar tai yra tęstinė veika, ar nusikaltimų daugėtas.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad teismo nuosprendžio dalis dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal LR BK 182 str. 2 d. yra labai lakoniška, trumpa, neišsami. Visos abejonės, kurios nebuvo pašalintos teisminio nagrinėjimo metu, turėjo būti aiškinamos kaltinamosios naudai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas tik abejotinais byloje surinktais įrodymais nustačius kaltinamojo kaltę dėl inkriminuotų veikų padarymo. Apeliantės manymu, byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad ji įvykdė tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 2 d.

Nesutikdama su jai paskirta bausme, apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai paskyrė jai per griežtą bausmės rūšį bei dydį, be pagrindo netaikė LR BK 62 str. 2 d. 3 p. ir nepagrįstai ją pripažino recidyviste.

Taip pat skunde pažymima, kad bausmė turi atitikti padarytos veikos ir kaltininko pavojingumą, tik tada ji yra teisinga. Baudžiamajame įstatyme, apibrėžiant bausmės paskirtį, nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taikydamas šią nuostatą (kaip ir BK 41 str. 2 d. 5 p.), teismas turi tinkamai įvertinti aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį (veiką padariusį asmenį apibūdinančius požymius prieš nusikalstamos veikos padarymą, jos metu ir po veikos padarymo), leidžiančius daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėjimas asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-02-06 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/200).

Taip pat apeliante skunde teigia, kad teismo išvada dėl laikymo ja recidyviste yra nepagrįsta, nes nusikalstama veika, dėl kurios padarymo ji nuteista, buvo baigta 2003-07-31 (t. y. jos padarymo laikotarpis yra nuo 2003-04-02 iki 2003-07-31), o nuteista buvo tik 2004-09-23 teismo nuosprendžiu, todėl ji nelaikytina recidyviste. LR BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų ir tik tada toks asmuo yra recidyvistas. Todėl ši aplinkybė sudaro pagrindą mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės ir juridinės veikos kvalifikacijos. Teismas savo išvadas dėl D. S. kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas D. S. veiką kaip tęstinę, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o ne kaip atskirus pavienius nusikaltimus.

Iš nuteistosios D. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji pilnai pripažįsta savo kaltę, jog laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 2 d. iki 2003 m. liepos 31 d. pateikė bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ finansininkei suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, kurių pagrindu buvo neteisėtai padidintos PVM atskaitos, sumažinant mokėtiną PVM į biudžetą ir tuo išvengta atitinkamo dydžio turtinės prievolės valstybei. Tačiau nors ir pripažindama faktiškai atlikusi nusikalstamus veiksmus, nuteistoji D. S. nesutinka su juridine nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir mano, kad jos veika turėjo būti kvalifikuota pagal tris atskirus nusikalstamos veikos epizodus pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos kvalifikaciją nulėmė apgaule išvengtos turtinės prievolės vertė, šiuo atveju valstybei nebuvo sumokėta 40366,33 Lt. PVM ir tai atitinka didelės vertės turto sąvoką ( BK 190 straipsnis ). Kvalifikuojant kiekvieną nusikalstamos veikos epizodą atskirai, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, išvengtos turtinės prievolės vertė nesiektų 250 MGL dydžio, o D. S. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal kitą šio straipsnio dalį, numatantį švelnesnę bausmę. Kolegija sutinka su apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė kodėl padaryta nusikalstama veika buvo kvalifikuota kaip tęstinis tyčinis nusikaltimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o ne kaip atskiri nusikalstamos veikos epizodai ir dėl šių priežasčių, remiantis byloje ištirtais įrodymais, bus pasisakyta šioje nutartyje.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kad ji padarė tris atskiras nusikalstamas veikas, kurių kiekviena turi būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Susiklosčiusioje teismų praktikoje tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo ( vieningos tyčios ). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir panašiai, tačiau šie požymiai nėra esminiai, pripažįstant veiką tęstiniu nusikaltimu, bet apibūdina nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo išvengti atitinkamo dydžio turtinės prievolės, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus. Kitaip tariant, tęstinė veika yra tada, kai kaltininkas veikia turėdamas konkretų sumanymą, siekia pagrobti apibrėžto dydžio turtą, tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, tai įgyvendina ne iš karto, o per kelis etapus. Ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme D. S. davė vienodus parodymus, t.y., kad skerdyklos pastato rekonstrukcijos darbai tęsėsi kelis metus, už darbus sumokėta įmonės pinigais, kurie nebuvo pateisinti atitinkamais mokestiniais dokumentais, todėl vienas vyriškis, kurį įvardina Robertu ar tai Ričardu, pasiūlė jai išrašyti sąskaitų-faktūrų statybiniams darbams ir tokiu būdu pateisinti išleistus pinigus. Toliau D. S. parodo, kad ji su pasiūlymu sutiko ir paskaičiavo, kad jai reikia sąskaitų už 100000 Lt. ir šiai sumai tas asmuo atvežė sąskaitų-faktūrų. Kadangi buvo mažai, todėl paprašė dar atvežti sąskaitų-faktūrų už 50000 Lt. ir tokiu pat būdu po to paprašė dar kartą sąskaitų –faktūrų už 120000 Lt. D. S. visas 23 PVM sąskaitas-faktūras pasirašydavo, po to jas padavė buhalterei, kad įtrauktų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Liudytoja R. M., dirbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere, parodė, kad PVM deklaracijas pildė pagal PVM sąskaitas-faktūras, kurias jai atnešdavo direktorė. Savo apeliaciniame skunde D. S. įvykio aplinkybes paaiškino skirtingai nuo parodymų, kuriuos davė teisme, t.y., kad jai pateikus atitinkamą kiekį sąskaitų- faktūrų už atitinkamą laikotarpį, jas pasirašydavo, pateikdavo finansininkei, o praėjus kuriam tai laikui, vėl paskaičiuodavo išleistus grynuosius pinigus ir esant būtinumui pateisinti išlaidas, paprašydavo papildomai atvežti sąskaitų-faktūrų. Pirmoji PVM sąskaitų-faktūrų grupė pagal D. S. buvo pateikta už laikotarpį nuo 2003-04-02 iki 2003-04-30; antroji – nuo 2003-05-14 iki 2003-05-31 ir trečioji – nuo 2003-06-03 iki 2003-07-31. Tokie D. S. paaiškinimai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Neaišku kokiais kriterijais vadovaudamasi, D. S. išskyrė sąskaitų-faktūrų pasirašymo ir jų pateikimo įmonės buhalterei laikotarpį į tris dalis, nes byloje nustatyta, kad sąskaitos-faktūros buvo išrašytos laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 2 d. iki 2003 m. liepos 31 d., o nurodyti laiko tarpai tarp atskirų grupių yra pakankamai trumpi, kad juos būtų galima suskirstyti į atskirus epizodus. Nors laikotarpis tarp 2003-05-31 ir 2003-06-03 yra tik trys dienos, D. S., pripažindama, kad neturi buhalterinio išsilavinimo bei specialių atitinkamų žinių, nurodo atlikusi detalesnį išleistų grynųjų pinigų paskaičiavimą ir nustačiusi, kad dar reikia papildomai sąskaitų-faktūrų išlaidoms pateisinti, per tas pačias tris dienas gavo dokumentus ir juos pateikė buhalterijai. Įmonės finansininkė R. M. neparodė, kad PVM sąskaitos-faktūros jai buvo nešamos kelis kartus, ji tik paaiškino, kad jas pateikdavo D. S.. Iš to galima daryti išvadą, kad kalba eina apie visas 23 PVM sąskaitas-faktūras, kaip apie vieną dalyką, o ne atskirus nusikalstamos veikos epizodus. Byloje nustatyta, kad suklastojant PVM sąskaitas-faktūras ir taip išvengiant mokestinės prievolės valstybei, buvo įgyvendinamas vienas sumanymas dėl to paties dalyko. Kaip galima suprasti iš D. S. parodymų, ji iš anksto žinojo konkrečią pinigų sumą, kuri buvo išleista statyboms darbams ir kurią turėjo tikslą pateisinti suklastojant mokestinius dokumentus. Jokio sumanymo daryti sekantį naują nusikaltimą iš naujo susiklosčius naujai situacijai nebuvo, nes ta situacija D. S. buvo žinoma dar prieš suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pasirašymą. Tokiu būdu, kvalifikuojant veiką kaip tęstinį nusikaltimą, neturi reikšmės, ar užpildytas PVM sąskaitas-faktūras D. S. gaudavo dalimis ar visas iš karto, nes jos veiksmus, siekiant galutinio rezultato, siejo vieninga tyčia.

Nuteistoji D. S. skunde nurodo, kad bet kuriuo atveju pirmosios instancijos teismas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai skyrė jai per griežtą bausmės rūšį bei dydį, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos taisyklės arba BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties ir nepagrįstai ją pripažino recidyviste. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės motyvais ir keičia nuosprendį dalyje dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties ( BK 1 straipsnis ) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra ( proporcija ). Atsižvelgus į šiuos kriterijus, kolegijos nuomone, D. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirta pernelyg griežta bausmė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. S., padarė nepagrįstą išvadą, kad ji anksčiau teista, paskirtą baudą sumokėjusi, tačiau teistumas neišnykęs ir sutinkamai su BK 27 straipsnio nuostatomis, ji laikytina recidyviste. Ši aplinkybė, kaip matyti iš nuosprendžio motyvų, iš esmės nulėmė laisvės atėmimo bausmės D. S. paskyrimą. Sutinkamai su BK 95 straipsnio 1 dalimi, turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir į tokį teistumą teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą. Byloje nustatyta, kad už nusikalstamą veiką, kurios padarymo laikotarpis ankstesnėje byloje yra nuo 2003-04-02 iki 2003-07-31, D. S. buvo nuteista 2004 m. rugsėjo 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ir jai paskirta 10 MGL dydžio, t.y. 1250 lt. bauda. Tačiau nusikalstama veika, kurios padarymu D. S. buvo kaltinama ir nuteista šioje byloje, yra padaryta laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 02 d. iki 2003 m. liepos 31 d., taip pat nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, kuria buvo kaltinama D. S. ir kuri buvo nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 1 d. iki 2004 m. vasario 25 d., t.y. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jos atžvilgiu kitoje byloje. Iš to darytina išvada, kad iki nusikalstamos veikos padarymo šioje byloje, D. S. nebuvo teista ir į šią aplinkybę būtina atsižvelgti skiriant bausmę už padarytą nusikaltimą.

Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo taikyti jos atžvilgiu BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą taisyklę ir skirti už padarytą nusikalstamą veiką švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta įstatyme. Prašymą motyvuoja tuo, kad anksčiau yra neteista, yra nustatyta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra sunkinančių aplinkybių, jos vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Tačiau kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, kad taikyti D. S. atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Sisteminiu būdu aiškinant BK 62 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jei yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip nustatyta byloje, D. S. atsakomybę lengvina viena aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Konstatuoti, kad kaltininko vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo antraeilis, galima tik vertinant kaltininko, kaip bendrininko vaidmenį. Nagrinėjamu atveju, D. S. nusikalstamą veiką padarė veikdama viena pati, o ne bendrininkų grupėje.

Taip pat apeliantė yra pareiškusi alternatyvinį prašymą motyvuotai paskirti jai švelnesnę bausmės rūšį, jei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje nustatyta, kad D. S. nuo pirmos apklausos pradėjus ikiteisminį tyrimą davė nuoseklius ir išsamius parodymus, jai inkriminuotos veikos padarymo metu buvo neteista ir nebausta už administracinius teisės pažeidimus, augina nepilnametę dukrą, turi darbą, be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas – septyneri metai. Atsižvelgtina ir į tai, kad apgaule išvengtos turtinės prievolės valstybei dydis, palyginus su pastaraisiais metais nagrinėtomis tokio pobūdžio baudžiamosiomis bylomis ir asmenims paskirtų bausmių dydžiu už tokias veikas, nėra itin didelis. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė yra įtvirtinta BK 54 straipsnyje. Kadangi nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, įstatymo sankcijoje už šią veiką išimtinai numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Bausmės skyrimas vadovaujantis LR BK 54 str. 3 d. reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas ).

Kaip jau buvo pažymėta šiame nuosprendyje, D. S. nuo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo instancijoms atskleidė viską, kas susiję su jo nusikalstamos veikos padarymu, nurodė savo elgesio motyvus, nuoširdžiai gailėjosi. Teismo įsitikinimu, D. S. gailėjimasis yra nuoširdus. Kaltinamosios šeimoje auga nepilnametė duktė, todėl pasiuntus ją atlikti 2 metų trukmės laisvės atėmimo bausmę, gali būti pažeisti jos ir nepilnamečio vaiko socialiniai ryšiai. D. S. motyvacija daugiau nepažeidinėti įstatymų yra pakankamai argumentuota.

Kolegijos nuomone, nuteistosios asmenybė, jos gyvenimo pokyčiai bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami ir neskiriant D. S. laisvės atėmimo bausmės. Kita vertus, palikus galioti paskirtą D. S. laisvės atėmimo bausmę, ji prarastų pragyvenimo šaltinį, negalėtų aprūpinti šeimos, t.y. būtų pažeisti šeimos ir kiti socialiniai santykiai. Taigi, šioje byloje kaltininkui paskirta bausmė, numatyta BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jo padaryta veika, sankcijoje, neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę D. S. yra pagrindas vadovautis LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, D. S. skirtina laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis turi atitikti BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės maksimumą. Taip pat kolegija mano tikslinga paskirti D. S. įpareigojimą, numatytą to paties BK straipsnio 6 dalies 5 punkte.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendį nuteistosios D. S. atžvilgiu pakeisti: taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį D. S. nuteisti 2 ( dvejiems ) metams laisvės apribojimo, įpareigojant ją per bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.