Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Delfi“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2500-129/2015 pagal ieškovo UAB „Lietuvos rytas“ ieškinį atsakovui UAB „Delfi“ dėl autorių teisių pažeidimo ir kompensacijos priteisimo bei atsakovo UAB „Delfi“ priešieškinį ieškovui UAB „Lietuvos rytas“ dėl autorių teisių pažeidimo ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Lietuvos rytas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą UAB „Delfi“ nutraukti neteisėtus veiksmus – išimti iš atsakovo valdomo interneto tinklapio delfi.lt šiuos neteisėtai atgamintus ir paskelbtus kūrinius (straipsnius), kurių autorių turtinės teisės priklauso ieškovui: 1) 2012 m. lapkričio 24 d. straipsnį „V. Andriukaitis į Seimą nešasi ir e.stimuliatoriaus pasą“, 2) 2013 m. spalio 9 d. straipsnį „L. Graužinienė nusitaikė į R. Miliūtę“, 3) 2013 m. lapkričio 13 d. straipsnį „Vilkai Biržų rajone išpjovė ėringas avis“, 4) 2014 m. sausio 4 d. straipsnį „Daržovių ir pieno kainos – į viršų“, 5) 2014 m. vasario 18 d. straipsnį „Per krizę dirbusi pensininkė: iš tiesų valstybė mums skolinga dvigubai daugiau“, 6) 2014 m. vasario 8 d. straipsnį „Po ligoninės įvertinimo „sveika“ – staigi mirtis namuose“, 7) 2014 m. liepos 8d. straipsnį „L. Vanagienė: Isabella neišdavė Lietuvos“, 8) 2014 m. liepos 10 d. straipsnį „Lietuvos rinktinės krepšininkai išsirinks naują vedlį“; priteisti iš atsakovo 16 000 Lt (4 633,92 Eur) kompensaciją, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė reikalavimo dėl straipsnio Nr. 3 ir 2 000 Lt (579,24 Eur) kompensacijos už šio straipsnio atgaminimą ir paskelbimą priteisimo.Nurodė pastebėjęs, kad atsakovo valdomame portale delfi.lt 2014 m. liepos 8 d. ir 10 d. buvo publikuoti straipsniai „L. Vanagienė: Isabella neišdavė Lietuvos“ ir „Lietuvos rinktinės krepšininkai išsirinks naują vedlį“, kurie yra nuplagijuoti nuo 2014 m. liepos 8 d. ir 2014 m. liepos 10 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ paskelbtų žurnalisto M. S. straipsnio „Čiuožėja su lietuvišku pasu garsins Izraelį“ ir žurnalisto K. R. straipsnio „Rinktinėje – rinkimai“. Ieškovas taip pat nustatė, kad atsakovas yra nuplagijavęs ir daugiau ieškovo straipsnių, t. y. atsakovo 2012 m. lapkričio 24 d. straipsnis „V. Andriukaitis į Seimą nešasi ir e.stimuliatoriaus pasą“ nuplagijuotas nuo 2012 m. lapkričio 24 d. ieškovo žurnalistės D. J. straipsnio „Sutrenktai širdžiai – elektrinis padėjėjas“; atsakovo 2013 m. spalio 9 d. straipsnis „L. Graužinienė nusitaikė į R. Miliūtę“ nuplagijuotas nuo 2013 m. spalio 9 d. ieškovo žurnalisto T. I. straipsnio „Seimo pirmininkė jau suspėjo pažaibuoti“; atsakovo 2013 m. lapkričio 13 d. straipsnis „Vilkai Biržų rajone išpjovė ėringas avis“ nuplagijuotas nuo 2013 m. lapkričio 13 d. ieškovo žurnalistės R. S. straipsnio „Vilkų nakties puotai – 17 avių“; atsakovo 2014 m. sausio 4 d. straipsnis „Daržovių ir pieno kainos – į viršų“ nuplagijuotas nuo 2014 m. sausio 4 d. ieškovo žurnalistės A. M. straipsnio „Daržovių ir pieno kainos – į viršų“; atsakovo 2014 m. vasario 18 d. straipsnis „Per krizę dirbusi pensininkė: iš tiesų valstybė mums skolinga dvigubai daugiau“ nuplagijuotas nuo 2014 m. vasario 18 d. ieškovo žurnalistės A. S. straipsnio „Per krizę dirbę senjorai irgi geidžia pinigų“; atsakovo 2014 m. vasario 21 d. straipsnis „Po ligoninės įvertinimo „sveika“ – staigi mirtis namuose“ nuplagijuotas nuo 2014 m. vasario 21 d. ieškovo žurnalistės G. R. straipsnio „Vietoj pagalbos ligoninėje – mirtis namie“. Ieškovas 2014 m. rugpjūčio 18 d. pretenzija kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas nutraukti ieškovo autorių teisių pažeidimus ir išimti iš interneto portalo delfi.lt pretenzijoje nurodytus straipsnius, pažeidžiančius ieškovo autorių teises bei ateityje nepažeisti jų, o cituojant ieškovo straipsnius laikytis citavimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (toliau – ATGTĮ), atkreipiant dėmesį, kad turi būti nurodyta pilnos apimties citata bei ne tik įmonės, bet ir autoriaus (žurnalisto) vardas ir pavardė; ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios pretenzijos gavimo dienos sumokėti ieškovui kompensaciją už autorių teisių pažeidimus. Atsakovas, atsakydamas į pretenziją, nesutiko su ieškovo reikalavimais ir autorių teisių pažeidimo nenutraukė. Ieškovas pažymėjo, kad visais atvejais atsakovas nukopijuodavo ne visą ieškovo kūrinį, o atskiras jo dalis, tačiau tai taip pat laikytina autorių teisių pažeidimu.Atsakovas UAB „Delfi“ su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas piktnaudžiauja subjektine teise, kadangi pats atgamino, perdirbo ir paskelbė dienraštyje „Lietuvos rytas“ atsakovo kūrinius:

- žurnalisto D. S. 2011 m. lapkričio 30 d. straipsnis „Įslaptinta liudytoja: E. Kusaitė iš keršto V. Putinui norėjo susisprogdinti prie Rusijos Dūmos“ nukopijuotas 2011 m. gruodžio 1 d. ieškovo straipsnyje „E. Kusaitė priblokšta: jos draugė – agentė“ – pastraipos iš dalies sukeistos vietomis, nenurodytas autorius, Delfi tik paminėtas pabaigoje kaip vienas iš šaltinių;

- žurnalisto D. S. 2011 m. gruodžio 19 d. straipsnis „Su I. Tiomkinu sietas buvęs policijos poetas suimtas teismo salėje“ nukopijuotas 2011 m. gruodžio 20 d. ieškovo straipsnyje „Policijos poetas – areštinėje“ – pastraipos iš dalies sukeistos vietomis, nenurodytas autorius, Delfi apskritai nepaminėtas;

- žurnalisto D. S. 2012 m. vasario 9 d. straipsnis „Užfiksuotos Vilniaus policininkų orgijos komisariate: prostitutės, narkotikai, seksas“ nukopijuotas 2012 m. vasario 10 d. ieškovo straipsnyje „Policijos tyrėjams apkarto pažintis su prostitutėmis“ – kai kur padaryti neesminiai pakeitimai, nenurodytas autorius, Delfi paminėtas tik pabaigoje kaip vienas iš šaltinių;

- portalo Delfi 2012 m. kovo 12 d. straipsnis „Tragedija Klaipėdos r.: anūko akyse nuskendo senelis“ nukopijuotas ieškovo 2012 m. kovo 13 d. straipsnyje „Žvejys nuskendo anūko akivaizdoje“ – kai kur padaryti minimalūs pakeitimai, Delfi paminėtas pabaigoje kaip vienas iš šaltinių;

- žurnalisto D. S. 2012 m. birželio 7 d. straipsnis „K. Prunskienę apvogęs nusikaltėlis: anksčiau ji ne kartą man davė pinigų“ nukopijuotas ieškovo 2012 m. birželio 8 d. straipsnyje „Politikės skriaudikas mušėsi į krūtinę ir kaltino kvaišalus“ – didesnė dalis straipsnio nukopijuota, nenurodytas autorius, Delfi ieškovo straipsnyje apskritai nepaminėtas;

- žurnalisto D. S. 2012 m. birželio 19 d. straipsnis „Klestinčia Dubajaus verslininke apsimetusi sukčiuvienė ir pareigūnas aukų pinigus pralošė kazino“ nukopijuotas ieškovo 2012 m. birželio 20 d. straipsnyje „Iš bedarbių išvilioti pinigai tirpo kazino“ – kai kur padaryti minimalūs pakeitimai, nenurodytas autorius, Delfi tik paminėtas pabaigoje kaip vienas iš šaltinių;

- žurnalisto T. M. 2012 m. rugsėjo 26 d. straipsnis „Automobilių entuziastai iš Nyderlandų leidosi į paslaptingą kelių dienų avantiūrą, kuri prasidėjo Vilniaus širdyje“ nukopijuotas 2012 m. rugsėjo 27 d. ieškovo straipsnyje „Varžybų startui pasirinko Vilnių“ – kai kur padaryti minimalūs pakeitimai, nenurodytas autorius, Delfi tik paminėtas pabaigoje kaip vienas iš šaltinių.

Be to, ieškovas neteisėtai atgamino ir paskelbė šiuos atsakovo fotografijos kūrinius:

- D. S. nuotrauką (straipsnis „Užfiksuotos Vilniaus policininkų orgijos komisariate: prostitutės, narkotikai, seksas“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2012 m. vasario 10 d. 1 ir 6 psl. – 6 psl. šalia nuotraukos nurodyta „Delfi nuotrauka“, tačiau nuotraukos autorius nenurodytas, 1 psl. – nenurodyta nei Delfi, nei autorius.

- D. S. nuotrauką (straipsnis „Nužudytojo brolis: visos sienos buvo ištepliotos krauju“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2012 m. balandžio 10 d., 6 psl. – nurodyta „Delfi nuotrauka“, tačiau nenurodytas autorius.

- D. S. nuotrauką (straipsnis „Už išdavystę kaliniai Lukiškėse surengė egzekuciją per Skype bendravusiam ožiui“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2012 m. gegužės 9 d., 7 psl. – kaip pasisavintos nuotraukos autorė nurodyta „Lietuvos rytas“ žurnalistė M. K..

- D. S. nuotrauką (straipsnis „Valstybės saugoma buvusi Darbo partijos kasininkė: juodoji buhalterija buvo vedama V. Vonzutaitės ir V. Gapšio nurodymu“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2012 m. gegužės 15 d., 4 psl. – nurodyta „Delfi nuotrauka“, tačiau nenurodytas autorius.

- D. S. nuotrauką (straipsnis „Su pareigūnais bendradarbiaujantis „Lapinų“ gaujos narys: grupuotėje galiojo nerašytos taisyklės“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2012 m. gegužės 25 d., 6 psl. – nurodyta, kad tai yra D. S. nuotrauka.

- T. V. nuotrauką (straipsnis „K. Prunskienę apvogęs nusikaltėlis: anksčiau ji ne kartą man davė pinigų“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2012 m. birželio 8 d., 8 psl. – nurodyta „Delfi nuotrauka“, tačiau nenurodytas autorius; 1 psl. šalia nuotraukos nenurodyta nei Delfi, nei autorius.

- D. S. nuotrauką (straipsnis „Klestinčia Dubajaus verslininke apsimetusi sukčiuvienė ir pareigūnas aukų pinigus pralošė kazino“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2012 m. birželio 20 d., 6 psl. – nurodyta „Delfi nuotrauka“, tačiau nenurodytas autorius.

- D. S. nuotrauką (straipsnis „Buvusio STT vado sūnus prisipažino, kad įsiveržęs į butą apiplėšė elitinę prostitutę“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2012 m. liepos 10 d., 6 psl. ir 2012 m. liepos 14 d., 1 ir 12 psl. – dviem atvejais nurodyta, kad „Delfi nuotrauka“, bet nenurodytas autorius. „Lietuvos rytas“ 2012 m. liepos 14 d. numerio 1 psl. šalia nuotraukos nenurodyta nei Delfi, nei nuotraukos autorius.

- D. S. nuotrauką (straipsnis „Europolo ieškotą nusikaltėlių vadeivą paleidęs Vilniaus teisėjas atsiėmė prašymą atleisti“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2013 m. birželio 29 d., 15 psl. – nurodant „D. S. („Delfi“) nuotr.“, taip pat 2013 m. lapkričio 12 d. numerio 1 psl., nurodant tik „Delfi nuotrauka“, nuotraukos autorius nenurodytas.

- T. V. nuotrauką (straipsnis „Nuteisė buvusį FNTT Vilniaus skyriaus vadą ir jo nurodymus vykdžiusią skyriaus viršininkę“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2013 m. lapkričio 14 d., 1 psl. – šalia nuotraukos nurodyta tik „Delfi nuotrauka“, nuotraukos autorius nenurodytas.

- R. A. nuotrauką (straipsnis „Neįgaliesiems skirtus pinigus vogusiam socialdemokratui pirmasis teismo kirtis“) ieškovas atgamino ir paskelbė dienraščio „Lietuvos rytas“, 2014 m. liepos 2 d., 4 psl. – šalia nuotraukos nurodyta Delfi, nuotraukos autorius nenurodytas.

Atsakovas nurodė, kad visuose ieškovo išvardytuose atsakovo straipsniuose kartą ar kelis buvo nurodomas „Lietuvos rytas“ kaip pirminis šaltinis, ir toks nurodymas yra pakankamas.Be to, atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 19 500 Lt (5 647,59 Eur) kompensaciją, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo priteisti 5 647,59 Eur dydžio kompensaciją faktiniu pagrindu nurodė atsiliepime į ieškinį nurodytų straipsnių ir nuotraukų autorių teisių pažeidimus.Ieškovas UAB „Lietuvos rytas“ priešieškinio dalį dėl straipsnio „Automobilių entuziastai iš Nyderlandų leidosi į paslaptingą kelių dienų avantiūrą, kuri prasidėjo Vilniaus širdyje“ atgaminimo pripažino, o kitą priešieškinio dalį prašė atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu 1) priėmė ieškovo ieškinio dalies atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė, 2) ieškinį patenkino – įpareigojo atsakovą UAB „Delfi“ per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti iš atsakovo valdomo internetinio portalo www.delfi.lt šiuos straipsnius: „V. Andriukaitis į Seimą nešasi ir e.stimuliatoriaus pasą“, „L. Graužinienė nusitaikė į R. Miliūtę“, „Daržovių ir pieno kainos – į viršų“, „Per krizę dirbusi pensininkė: iš tiesų valstybė mums skolinga dvigubai daugiau“, „Po ligoninės įvertinimo „sveika“ – staigi mirtis namuose“, „L. Vanagienė: Isabella neišdavė Lietuvos“, „Lietuvos rinktinės krepšininkai išsirinks naują vedlį“; nusprendė, kad atsakovui UAB „Delfi“ neįvykdžius šio įpareigojimo per nustatytą terminą, skirti atsakovui 144,81 Eur baudą už kiekvieną įpareigojimo nevykdymo dieną; priteisė iš atsakovo UAB „Delfi“ ieškovo UAB „Lietuvos rytas“ naudai 4 054,68 Eur kompensaciją, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 054,68 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 422,59 Eur bylinėjimosi išlaidas; 3) priėmė ieškovo UAB „Lietuvos rytas“ dalies priešieškinio pripažinimą – dėl straipsnio „Automobilių entuziastai iš Nyderlandų leidosi į paslaptingą kelių dienų avantiūrą, kuri prasidėjo Vilniaus širdyje“ atgaminimo; 4) priešieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš ieškovo UAB „Lietuvos rytas“ atsakovo UAB „Delfi“ naudai 1 303,29 Eur kompensaciją, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 303,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. gruodžio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 233,42 Eur bylinėjimosi išlaidų; likusią priešieškinio dalį atmetė.Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktų straipsnių („Įslaptinta liudytoja: E. Kusaitė iš keršto V. Putinui norėjo susisprogdinti prie Rusijos Dūmos“, „Su I. Tiomkinu sietas buvęs policijos poetas suimtas teismo salėje“, „Užfiksuotos Vilniaus policininkų orgijos komisariate: prostitutės, narkotikai, seksas“, „Tragedija Klaipėdos r.: anūko akyse nuskendo senelis“, „K. Prunskienę apvogęs nusikaltėlis: anksčiau ji ne kartą man davė pinigų“, „Klestinčia Dubajaus verslininke apsimetusi sukčiuvienė ir pareigūnas aukų pinigus pralošė kazino“, „Automobilių entuziastai iš Nyderlandų leidosi į paslaptingą kelių dienų avantiūrą, kuri prasidėjo Vilniaus širdyje“) turinį, padarė išvadą, kad nors juose yra ir informacinio pobūdžio pranešimui būdingos informacijos, faktų, tačiau minėti straipsniai laikytini autorių teisių objektais. Atsakovo straipsnių apimtis, tai, kad straipsniai turi pavadinimus, kurie individualizuoja aprašomą įvykį ir yra skirti sudominti skaitytoją ne tik pačiu įvykiu, bet ir jo detalėmis, rodo, kad tai nėra įprasto pobūdžio informaciniai pranešimai. Straipsniuose ne tik „sausai“, nuasmenintai pateikiamas pats įvykis, bet ir papildomos įvykio detalės, kurios parenkamos, išdėstomos tam tikra seka, aprašoma įvykio vieta, pateikiama įvykio dalyvių, suinteresuotų asmenų ar atsakingų institucijų pareigūnų komentarai apie įvykį, kita su įvykiu ar dalyviais susijusi informacija. Tokiu būdu sukuriamas individualiai išreikštas trumpas originalus pasakojimas apie įvykį, kuris laikytinas originaliu kūriniu – autorių teisių objektu.Be to, teismas, susipažinęs su atsakovo ir atitinkamais ieškovo straipsniais, juos palyginęs, taip pat atsižvelgęs į liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo straipsniai yra originalūs kūriniai – ieškovo straipsniai nelaikytini atsakovo straipsnių plagiatais. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovo, tiek atsakovų straipsnių forma, sakinių dėstymo stilius, paties straipsnio konstrukcija yra skirtinga. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad ieškovo straipsniuose yra keletas tapačių ar analogiškų sakinių, tačiau dažniausiai šie sakiniai yra išskirti kaip citatos, o šaltinis – Delfi – nurodytas straipsnio pabaigoje. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad jo, kaip šaltinio, nurodymas straipsnio pabaigoje yra netinkamas ar juolab menkina atsakovą. Teismas pažymėjo, kad citavimui apskritai keliamas reikalavimas nurodyti šaltinį, tačiau įstatyme nenumatyta, kurioje vietoje privalomai turi būti nurodytas cituojamas šaltinis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi tais atvejais, kai yra konstatuojama, kad tam tikros publikacijos (straipsnio) dalies panaudojimas neatitinka ATGTĮ 21 straipsnyje nurodytų citavimui keliamų reikalavimų, sprendžiant dėl (galimo) pažeidimo apimties turi būti įvertinta, ar nėra tokios informacijos, kuri negali būti monopolizuojama (įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius) ir kokia yra jos apimtis lyginant ją su pateikiamu cituojamu tekstu. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad visi parašyti straipsniai yra susiję su teisme nagrinėjamomis/išnagrinėtomis bylomis ir vienas jų su nelaimingu atsitikimu (Tragedija Klaipėdos r.: anūko akyse nuskendo senelis). Liudytojai D. S., M. K., A. K. teismo posėdžiu metu parodė, kad informaciją, reikalingą parašyti straipsniams, gauna dalyvaudami teismo posėdžiuose, iš advokatų, prokurorų, teismo atstovų spaudai, kartais teisėjų, BNS pranešimų, kitų šaltinių. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, kurie yra tiek ieškovo, tiek atsakovo darbuotojai, padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, kad jo straipsniuose panaudota informacija yra išmintinai tik jam žinoma, kad jis yra jos skleidėjas, kad ieškovo žurnalistai minėtos informacijos negalėjo gauti iš niekur kitur kaip tik nukopijuodami atsakovo straipsnyje nurodytą informaciją (CPK 178 str.). Teismas pažymėjo, kad tai, kad ieškovo darbuotojai ne visais atvejais galėdavo dalyvauti teismo posėdžiuose, nesuponuoja to, kad minėta informacija negalėjo būti gauta iš kitų šaltinių, iš kurių ją galėjo gauti ir pats atsakovas (pvz.: teismo atstovo spaudai). Pats atsakovo darbuotojas – D. S. nurodė, kad ne visuomet dalyvauja teismo posėdžiuose, tačiau straipsnius parašo remdamasis kitais šaltiniais. Be to, tiek ieškovo, tiek atsakovo straipsniuose nurodyta informacija apie nagrinėjamas / išnagrinėtas bylas savo turiniu iš esmės yra įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas, kuris negali būti monopolizuojamas. Nemaža dalis atsakovo straipsniuose taip pat yra skiriama proceso dalyvių parodymų citavimui, teismo, kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų vertinimams, todėl negalima teigti, kad tapati informacija negali būti prieinama ir ieškovui, kad ieškovas ją vienareikšmiškai nukopijavo iš atsakovo straipsnių. Nors atitinkamos straipsnių dalys (dalis sakinių, žodžių junginių) ir sutampa, tačiau šiuo atveju tai laikytina citavimu, kuris neviršija citavimo apimties, be to, Delfi nurodytas kaip šaltinis. Pagal ATGTĮ 5 straipsnio 5 punktą autorių teisių apsauga netaikoma naujienoms ar faktams, jų paprastam išdėstymui spaudoje (spaudos informacijai), kadangi tokiuose dalykuose nėra autorių ir gretutinių teisių saugomo objekto – kūrybinės veiklos ir jos rezultato. Perteiktinos informacijos (faktų, įvykių) šalys gali pasisemti iš kitų visuomenės informavimo šaltinių ir perteikti ją savo kontroliuojamoje visuomenės informavimo priemonėje.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad tiek atsakovo, tiek ieškovo straipsniai laikytini originaliu kūriniu savo stiliumi, forma, dėstymu ir pan. (nėra plagiatas), tačiau tose vietose, kuriose nurodoma informacija apie bylas, teismų priimtus sprendimus, paskirtas bausmes, cituojami teismų nuosprendžiai, proceso dalyvių pasisakymai, nurodomos bendros įvykio aplinkybės, laikytina bendro pobūdžio informacija, kuri negali būti monopolizuojama ir traktuojama kaip vieno kurio iš šalių originali kūrinio dalis.Vis dėlto teismas pripažino, kad ieškovas pažeidė atsakovo autorių teises, atgaminęs ir paskelbęs atsakovo straipsnį „Tragedija Klaipėdos r.: anūko akyse nuskendo senelis“ (išleisdamas straipsnį „Žvejys nuskendo anūko akivaizdoje“). Teismas pažymėjo, kad nors šiame straipsnyje „Tragedija Klaipėdos r.: anūko akyse nuskendo senelis“ taip pat yra informacijos, kuri laikytina įprastiniu informaciniu pranešimu, kita straipsnio dalis yra ne bendro pobūdžio informacija – joje aprašoma kaip įvykis įvyko, remiamasi žuvusiojo anūko, mačiusio įvykį, pasakojimu, taip pat tai, kad greta buvę žmonės dar bandė žuvusįjį gelbėti, atvyko gelbėjimo tarnybos ir pan. Taigi ši straipsnio dalis laikytina autoriaus kūriniu, apjungiančiu tiek informacinį pranešimą, tiek autoriaus mintis, jų savitą išraiškos formą, dėstymo stilių ir pan. Analizuojant tiek atsakovo minėtą straipsnį, tiek ieškovo straipsnį „Žvejys nuskendo anūko akivaizdoje“ matyti, kad išskyrus bendro pobūdžio informaciją apie nutikusį įvykį, visa kita straipsnio dalis iš esmės yra analogiška atsakovo straipsniui (nevartojami tik kai kurie sakiniai), t. y. sakinių struktūra, pavartoti žodžiai, jų dėstymo eiga, todėl teismas turi pagrindą teigti, kad ieškovas atgamino ir paskelbė atsakovo straipsnį. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad Bendrasis pagalbos centras būtų visoms informavimo priemonėms išplatinęs analogiško turinio pranešimus, ieškovas, neigdamas neteisėto atgamino faktą, tokių įrodymų teismui taip pat nepateikė (CPK 178 str.). Be to, nors ieškovas straipsnio gale nurodo, kad cituoja Delfi, tačiau, atsižvelgiant į citavimo taisykles, paties ieškovo nurodytus argumentus dėl citavimo, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pagal patį straipsnio mastą (sąlyginai nedidelės apimties straipsnis), tokia citavimo apimtis (iš esmės cituojant visą straipsnį) taip pat nebūtų pagrįsta. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų leidęs atgaminti savo straipsnį, taip pat, nenustatyta, kad straipsnis atspindėtų kokią aktualią ekonomikos, politikos ar religijos temą.Pasisakydamas dėl atsakovo nuotraukų atgaminimo ir paskelbimo, teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad nuotraukos priklauso atsakovui ar kad jos yra darytos atsakovų darbuotojų bei kad jas savo straipsniuose panaudojo ieškovas. Ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar ieškovas nuotraukas atgamino ir paskelbė su atsakovo leidimu ar savavališkai nukopijavo iš atsakovo portalo delfi.lt., taip pat dėl atsakovo ir jo darbuotojų (nuotraukų autorių) nurodymo po ar šalia nuotraukos. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus (elektroninius ieškovo ir atsakovo laiškus), atsižvelgęs į šalių atstovų paaiškinimus, liudytojų T. B., Š. M., V. K. (kurie yra/buvo tiek ieškovo, tiek atsakovo darbuotojai) parodymus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog šalys keisdavosi nuotraukomis, kurias vėliau panaudodavo savo straipsniuose (pvz.: paties Delfi straipsnyje „Vilniaus raitosios policijos vadą verbavo Baltarusijos KGB?“ nuotraukos šaltinis nurodytas „Lietuvos rytas“), todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas savo straipsniuose minėtas nuotraukas panaudojo savavališkai, be atsakovo žinios ir/ar negavęs jo leidimo. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovas minėtas nuotraukas tiesiogiai nukopijavo iš atsakovo portalo, nesiėmė pareigos įrodinėti šias aplinkybes, pagrįsti jas rašytiniais įrodymais ar specialistų išvadomis, todėl teismas atsakovo teiginius dėl nuotraukų pasisavinimo vertino kritiškai ir atmetė kaip neįrodytus (CPK 178 str.). Be to, teismas sprendė, kad jos publikuotos iš esmės nepažeidžiant autorių teisių, t. y. jas publikuojant buvo nurodomas šaltinis – vienu atveju tik Delfi, kitu atveju Delfi ir konkretus nuotraukos autorius. Teismas pažymėjo, kad atsakovui neįrodžius, jog nuotraukos buvo nukopijuotos iš atsakovo portalo (kur matyti konkreti nuotraukos autoriaus pavardė), ir nenustačius, kad ieškovui ir atsakovui keičiantis nuotraukomis, atsakovas, persiųsdamas nuotraukos originalą būtų nurodęs, kas yra konkretus nuotraukos autorius, kad jį būtų galima nurodyti, ieškovui nurodžius patį šaltinį – Delfi (kuris žinomas, nes iš jo darbuotojų gauta nuotrauka), negalima konstatuoti atsakovo autorių teisių pažeidimo. Liudytojas V. K. (buvęs atsakovo darbuotojas) teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad keičiantis nuotraukomis buvo susitariama, kad prie nuotraukos bus nurodytas jos šaltinis: Delfi arba Delfi ir autorius, taigi bet kurio iš jų (Delfi ir / ar Delfi ir autorius) paminėjimas turėjo būti pakankamas. Be to, teismas pažymėjo, kad pats atsakovas, rašydamas ieškovo ieškinyje nurodytus straipsnius, kurių plagijavimu ieškovas atsakovą kaltino, nurodydavo tik patį šaltinį „Lietuvos rytas“, nenurodydamas konkretaus cituojamo straipsnio autoriaus (tais atvejais, kai jis nurodytas), be to, pavyzdžiui, Delfi straipsnyje „Vilniaus raitosios policijos vadą verbavo Baltarusijos KGB?“ nuotraukos šaltinis taip pat nurodytas tik „Lietuvos rytas“. Todėl, atsižvelgiant į tokią susiklosčiusią praktiką, anot teismo, darytina išvada, kad Delfi, kaip šaltinio, nurodymas po ar šalia nuotraukos yra pakankamas pagrindas teigti, kad ieškovas, publikuodamas atsakovo nuotraukas, nepažeidė atsakovo autorių teisių ir tinkamai nurodė šaltinį.Tačiau teismas nustatė, kad nuotraukos straipsnyje „Už išdavystę kaliniai Lukiškėse surengė egzekuciją per Skype bendravusiam ožiui“ autorystė yra atsakovo darbuotojo, todėl sprendė, kad ieškovas, nenurodydamas atsakovo kaip nuotraukos šaltinio, pažeidė atsakovo autorių teises.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Delfi“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą ir priešieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas; taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, iškviečiant ir apklausiant liudytojus apie konkretaus leidimo kiekvienam konkrečiam atsakovo kūriniui atgaminti dienraštyje „Lietuvos rytas“ gavimą, taip pat apie tai, kas konkrečiai, kokiais šaltiniais remdamasis ir kaip būtent parengė priešieškinyje nurodytus ieškovo straipsnius. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Dėl bylos esmės neatskleidimo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Teismas šiurkščiai pažeidė tiek materialinę teisę (ATGTĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalis, pagal kurias kūrinio teisėtam atgaminimui būtina gauti autorių turtinių teisių subjekto leidimą), tiek CPK 178 straipsnį (pagal kurį asmuo, teigiantis, kad gavo autorių turtinių teisių subjekto leidimą atgaminti konkretų kūrinį, privalo įrodyti, kad gavo konkretų leidimą atgaminti šį konkretų kūrinį), taip pat sprendime iškraipė liudytojų parodymų turinį ir reikšmę, rėmėsi visiškai paneigtais melagingais parodymais, tačiau nesirėmė pasitvirtinusiais liudytojų parodymais apie priešieškinyje nurodytų žurnalisto D. S. straipsnių rengimo aplinkybes, taip pat apie ieškovo ir atsakovo bendravime susiklosčiusią dalykinę praktiką atskirai tartis dėl kiekvienos konkrečios nuotraukos atgaminimo lygiaverčių mainų pagrindu, būtinai gauti subjekto leidimą ir visais atvejais būtinai nurodyti autorių (turtinių) teisių subjektą. Liudytojai teisme parodė, kad jau ne vienerius metus be jokios specialiosios programinės įrangos, o tiesiog panaudojant funkciją „PrintScreen“ galima be jokio leidimo padaryti interneto svetainėje esančių nuotraukų kokybiškas kopijas ir jas bet kur atspausdinti. Nors ieškovo atstovai patys akcentavo nuotraukų mainus, tačiau prie atsiliepimo į priešieškinį pridėjo tik dvi atsakovo panaudotas nuotraukas ir tas su aiškiai nurodytu autorių turtinių teisių turėtoju „Lietuvos rytas“. Taigi teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovas įrodė visų atsakovui priklausančių nuotraukų (išskyrus vieną) atgaminimo teisėtumą ieškovo įrodinėjamų mainų rėmuose, kai ieškovas panaudojo daug daugiau atsakovo nuotraukų (2 vnt. prieš 11 vnt.) ir reguliariai „pamiršdavo“ nurodyti, kad teisės į nuotrauką priklauso DELFI. Tais pačiais motyvais, kuriais teismas visiškai patenkino ieškinį, turėjo būti visiškai patenkintas ir priešieškinis.

Atsakovo žurnalisto D. S. straipsniai nėra įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius ar pan., bet yra pilnaverčiai originalūs žurnalistiniai kūriniai. Ieškovas sistemingai tyčia plagijuoja (neteisėtai atgamina) žurnalisto D. S. straipsnius ir neįrodė savarankiškai sukūręs iš esmės tapataus turinio straipsnius.

Teismas, pažeisdamas teismų praktiką, doktriną ir net paties ieškovo poziciją, nepripažino jokių žurnalisto D. S. parašytų straipsnių intelektinės veiklos ir kūrybos rezultatu – žurnalistiniais kūriniais.Teismo išvada, kad atsakovo straipsniai yra trumpi originalūs pasakojimai apie įvykį, yra nepagrįsta tiek pagal straipsnių turinį, tiek pagal straipsnių apimtį, rengimo aplinkybes bei rengiant straipsnį panaudotus šaltinius – visus straipsnius žurnalistas D. S. parengė savarankiškai, o ne citavo teismų ar kitų valstybės institucijų parengtus pranešimus spaudai.Teismo išvada, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo straipsniuose nurodyta informacija apie nagrinėjamas/ išnagrinėtas bylas savo turiniu iš esmės yra įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas, kuris negali būti monopolizuojamas, taip pat klaidinga. Žurnalisto D. S. straipsniai yra didelės apimties, demonstruojantys žurnalistinį profesionalumą originalūs žurnalistiniai kūriniai, kurių turinys išreiškia ir atspindi kūrybinį darbą visuose straipsnio rengimo etapuose. Teismo nuosprendžiai yra didelės apimties, teismo posėdžiai ilgai užtrunka, tačiau ieškovas visais atvejais perspausdina tik tą informaciją, kurią anksčiau savo straipsnyje jau parašė ir paskelbė žurnalistas D. S..Teismo formuojama praktika, kad esant akivaizdžiam ryšiui tarp vienoje visuomenės informavimo priemonėje išleistos ir vėliau kitoje visuomenės informavimo priemonėje perspausdintos publikacijos, apsiginti nuo kaltinimo neteisėtu atgaminimu visiškai pakanka tiesiog paminėti teorines abstrakčias informacijos rinkimo galimybes be jokių įrodymų, kad konkrečiu atveju jomis buvo pasinaudota, yra nepagrįsta.Teismui žinant apie ieškovo žurnalisčių dalyvavimo atsakovo žurnalisto D. S. aprašytuose teismo procesuose negalimumą bei tai, kad abi ieškovo liudytojos pripažino, jog daugumos priešieškinyje nurodytų straipsnių jos nerašiusios, o kitų liudytojų, kaip galimų priešieškinyje nurodytų ieškovo publikacijų autorių, ieškovas nenurodė; kad priešieškinyje nurodytos ieškovo publikacijos visada buvo parengtos ir paskelbtos vėliau nei atsakovo publikacijos, ir nė vienoje iš priešieškinyje minimų ieškovo publikacijų nenurodomas autorius; atsakovo ir ieškovo straipsnių palyginimui rodant tapatų turinį, o skirtumai tik dėl to, kad atsakovo straipsnių sakiniai buvo kiek performuluoti nekeičiant prasmės, taip pat kartais buvo pridėta senesnė informacija; ieškovui pripažinus neteisėtai atgaminus vieną straipsnį, taip pat pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ieškovas neteisėtai atgamino kitą straipsnį; visos šios aplinkybės sudarė pagrindą padaryti tik vieną išvadą, t. y. kad ieškovas neteisėtai atgamino visus priešieškinyje išvardytus atsakovo straipsnius.Nors teismas pažymėjo pastebėjęs tam tikrų lyginamų straipsnių formos skirtumų, o ne visišką jų tapatumą, ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas be autoriaus ar autorių turtinių teisių subjekto leidimo draudžia bet kaip perdirbti kūrinį.

Dėl teismo pažeistų įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių

Teismas, konstatuodamas, kad „atsakovas neįrodė, kad jo straipsniuose panaudota informacija yra išimtinai tik jam žinoma, kad jis yra jos skleidėjas, kad ieškovo žurnalistai minėtos informacijos negalėjo gauti iš niekur kitur tik nukopijuodami atsakovo straipsnyje nurodytą informaciją“, suformulavo niekada teisėje neegzistavusią įrodinėjimo taisyklę, tiesiogiai ir šiurkščiai pažeidžiančią ATGTĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalis.Teismas neturėjo pagrindo tikėti ieškovo neįrodytomis deklaracijomis, kad ir neturėdamas nei vieno atsakovo leidimo dėl bent vienos priešieškinyje nurodytos nuotraukos, ieškovas vis tiek turėtų būti preziumuojamas kaip gavęs konkretų leidimą dėl kiekvienos konkrečios nuotraukos be papildomų įrodymų.

Dėl atsakovui priklausančių nuotraukų neteisėto atgaminimo

Pagal teismo suformuluotą taisyklę, turėjo būti konstatuotas ne tik neteisėtas atsakovui priklausančios nuotraukos atgaminimas priešieškinio priede Nr. 20, tačiau taip pat neteisėtai atgaminant atsakovui priklausančias nuotraukas dienraštyje „Lietuvos rytas“, priešieškinio prieduose Nr. 16, 26 ir 31, kadangi nuotraukos yra labiausiai skaitytojų matomame dienraščio pirmame puslapyje, o ieškovas nenurodė atsakovo kaip autorių turtinių teisių subjekto ir taip pažeidė atsakovo teises. Taigi papildomai tenkintini ir priešieškinio reikalavimai dėl ieškovui priklausančių trijų nuotraukų neteisėto atgaminimo. Priešingai nei sprendė teismas, atsakovas ir atsakovo žurnalistas D. S. neatleido ieškovo nuo pareigos nurodyti tiek autorių turtinių teisių turėtoją, tiek nuotraukos autorių.Ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtų gavęs leidimą atgaminti priešieškinyje nurodytas nuotraukas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Lietuvos rytas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, leido šalims naudotis visomis įrodinėjimo priemonėmis, dalį liudytojų iškvietė ir apklausė savo iniciatyva, apeliantas nenurodė, kokių įrodymų iš kokių šaltinių jis negalėjo gauti, bet galėtų gauti apeliacinės instancijos teisme, o apelianto argumentas, kad teismas tariamai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, bus įvertintas apeliacinės instancijos teismo, todėl apelianto reikalavimas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu neatitinka kasacinio teismo praktikos ir proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principų.Šalys sutarė ir ginčo dėl to nėra, kad priešieškinyje nurodyti atsakovo straipsniai yra autoriniai kūriniai, ką visiškai aiškiai konstatavo teismas.Teismas visiškai pagrįstai sprendime pasisakė, kad priešieškinyje nurodyti tiek atsakovo, tiek ieškovo straipsniai yra originalūs kūriniai, o apeliantas jokių tai paneigiančių faktinių aplinkybių ar teisinių argumentų nepateikė, t. y. nedetalizavo, kuo konkrečiai pasireiškė tariamas jo kūrinių atgaminimas, nuolat kartodamas, kad jo žurnalistas D. S. buvo teismo posėdžiuose, o ieškovas neva neįrodė, kad jo žurnalistai buvo, nors ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės, nes straipsnis apie įvykį gali būti parašytas ir nebuvus įvykio vietoje, bet surinkus informaciją kitais būdais. Būtent tai akcentavo teismas, nurodydamas, kad atsakovas neįrodė, kad jo straipsniuose panaudota informacija yra išimtinai tik jam žinoma, kad jis yra jos skleidėjas, kad ieškovo žurnalistai minėtos informacijos negalėjo gauti iš niekur kitur, kaip tik nukopijuodami atsakovo straipsnyje nurodytą informaciją. Todėl apeliantas visiškai nepagrįstai, ištraukęs iš konteksto, nurodo, neva teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymą, liepęs atsakovui įrodyti, iš kur ieškovas gavo informaciją savo straipsniams. Ieškovas apskritai neturėjo įrodinėti, iš kur jo žurnalistai gavo atitinkamą informaciją, nes ieškovas atsikirtinėjo į priešieškinio reikalavimus visiškai kitais argumentais, kad nėra straipsnių formos tapatumo, o pavienių sakinių tapatumas atitinka autoriaus išimtinių teisių ribojimo atvejus, t. y. leistiną citavimo apimtį bei nemonopolizuotą informaciją.Ieškovo straipsniui esant autentišku, pavienių sakinių citavimas, nurodžius pirminį šaltinį, neviršija citavimo apimties ir tikslo, ką visiškai pagrįstai konstatavo teismas. Tuo tarpu dėl priešieškinio straipsnių, kuriuose atsakovas nenurodytas kaip šaltinis, ieškovas visada teigė, kad juose nėra cituojamas atsakovas, o tiesiog minima tam tikra informacija apie įvykius. Viešai teismų nagrinėjamų bylų aplinkybių ar juo labiau teismų nuosprendžių dalių paminėjimas yra ta informacija, kuri savo turiniu atitinka informaciją, kurią draudžiama monopolizuoti, ir kuri laikytina atitinkančia ATGTĮ 5 straipsnio 5 punktą, kuriai netaikoma autorių teisių apsauga viešo intereso tikslu. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo straipsnių atgaminimas, kaip konkrečiai buvo pažeistas leistinas citavimo mastas ar informacijos monopolizavimo draudimas, neįrodė jokių pagrindų panaikinti ar pakeisti sprendimą.Priešingai nei nurodo apeliantas (kad neįrodytas sutikimas dėl kiekvienos nuotraukos panaudojimo), tokio įrodinėjimo standarto nėra numatyta jokiuose teisės aktuose, o įrodymų vertinimas jų pakankamumo, sąsajumo, sąryšio prasme yra teismo prerogatyva, be to, akivaizdu, kad esant šalių žodiniam susitarimui, rašytiniai įrodymai, ypač praėjus keleriems metams, nebus išsaugoti, nors tie, kurie išsaugoti, buvo teismui pateikti, todėl rašytinių įrodymų dėl kiekvienos nuotraukos siuntimo reikalavimas neatitiktų protingumo ir nebūtų proporcingas. Tai, kad apeliantas iš esmės niekada neturėjo ieškovui jokių pretenzijų dėl jo nuotraukų panaudojimo, rodo ir ta aplinkybė, kad šalys ar atskiri darbuotojai vieni kitiems tokio pobūdžio pretenzijų niekada nereiškė, o atitinkamas nesąžiningas atsakovo priešieškinio reikalavimas atsirado kaip desperatiškas mėginimas atsikirsti į pagrįstą ieškovo ieškinį dėl neteisėto straipsnių atgaminimo.Apelianto argumentas, kad ieškovas „reguliariai „pamiršdavo““ nurodyti, kad teisės į nuotraukas priklauso „Delfi“, neatitinka tikrovės, nes tuo vieninteliu priešieškinyje nurodytu atveju, kai buvo nenurodytas autorių turtinių teisių turėtojas, teismas pripažino pažeidimą.Apelianto paminėtais atvejais pirmajame dienraščio puslapyje dešinės pusės vinjetėje – anonse buvo pateikiama trumpa straipsnio anotacija su labai mažo formato nuotrauka, anonse dėl techninių priežasčių neminimas nei straipsnio, nei nuotraukos autorius, o atitinkama informacija yra pateikta prie pagrindinio straipsnio kituose to paties dienraščio puslapiuose. Šis naujas apelianto argumentas, nebuvęs priešieškinio pagrindu, ne tik nesąžiningas, bet ir nepagrįstas, nes tarp šalių buvo susitarimas, kad bus nurodytas autorių turtinių teisių turėtojas, kas ir buvo padaryta.Dėl apelianto argumento, kad padarytas pažeidimas, nenurodžius nuotraukos autoriaus, teismas labai išsamiai pasisakė sprendime, nurodydamas tris svarbius argumentus: pagal liudytojų parodymus nustatyta, kad buvo susitarta, jog pakanka nurodyti autorių turtinių teisių turėtoją; siunčiantis nuotrauką atsakovo darbuotojas galėjo ir nenurodyti nuotraukos autoriaus; analogiškai, nenurodant autoriaus, yra publikuojamos ir iš ieškovo gautos nuotraukos.Autorystės teisė ir teisė į autoriaus vardą yra autoriaus asmeninė neturtinė teisė, o neturtinių autorių teisių gynimas nėra šios bylos dalykas, nuotraukų autorius nėra šios bylos šalis ir jokių reikalavimų nereiškia.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas nenurodė, kokius konkrečiai liudytojus prašo apklausti apeliacinės instancijos teisme, o, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų įvertinti esminiai apeliacinio skundo argumentai bei patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, teismas apelianto prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkina.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957)Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl autoriaus teisių gynimo neteisėto kūrinių (straipsnių bei nuotraukų) atgaminimo atveju.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu apelianto priešieškinį patenkino iš dalies – pripažino, kad ieškovas neteisėtai atgamino du apeliantui priklausančius straipsnius: „Tragedija Klaipėdos r.: anūko akyse nuskendo senelis“ ir „Automobilių entuziastai iš Nyderlandų leidosi į paslaptingą kelių dienų avantiūrą, kuri prasidėjo Vilniaus širdyje“, bei konstatavo, kad ieškovas pažeidė apelianto autorių teises, nenurodydamas apelianto kaip nuotraukos, paskelbtos straipsnyje „Už išdavystę kaliniai Lukiškėse surengė egzekuciją per Skype bendravusiam ožiui“, šaltinio, už padarytus pažeidimus priteisdamas apeliantui atitinkamo dydžio kompensaciją.Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priešieškinį tenkinant visiškai.Apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad žurnalisto D. S. straipsniai nėra įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius ar pan., bet yra pilnaverčiai originalūs žurnalistiniai kūriniai, tačiau teismas, pažeisdamas teismų praktiką, doktriną ir net paties ieškovo poziciją, jokių žurnalisto D. S. parašytų straipsnių intelektinės veiklos ir kūrybos rezultatu – žurnalistiniais kūriniais nepripažino.Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes sprendžia, kad jie neatitinka (prieštarauja) skundžiamo teismo sprendimo motyvų (-ams).Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad įvertinęs septynių apelianto straipsnių turinį, daro išvadą, kad nors juose yra ir informacinio pobūdžio pranešimui būdingos informacijos, faktų, tačiau minėti straipsniai laikytini autorių teisių objektais (teismo sprendimo 14 lapo 3 pastraipa); kad tiek ieškovo, tiek apelianto straipsniai yra originalūs kūriniai (teismo sprendimo 19 lapo 5 pastraipa).Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad laikydamas apelianto straipsnius trumpais originaliais pasakojimais apie įvykį, teismas, kaip teigia apeliantas, padarė klaidingą išvadą. Apelianto publikacijos nėra knygos, dienoraščiai ar kiti grožinės ar mokslinės literatūros kūriniai, o straipsniai apie einamuosius dienos įvykius, todėl laikyti teismo išvadą klaidinga nėra pagrindo. Kita vertus, teismas pripažino, kad šie trumpi pasakojimai yra originalūs, t. y. yra kūriniai (autorių teisių objektai), todėl tai, kaip juos teismas vertino – kaip trumpus ar ilgus, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad apelianto nurodomi straipsniai yra autorių teisių objektai (kūriniai), ir šiuo klausimu plačiau nepasisako.Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant pirmiau konstatuotos aplinkybės (t. y. kad apelianto straipsniai yra laikomi saugomais autorių teisės objektais (kūriniais)), šios bylos atveju teisiškai reikšminga yra tai, kad įstatyme numatyta galimybė riboti autoriaus (turtines) teises (pavyzdžiui, citavimo atveju), taip pat, kad tam tikri objektai, konkrečiai, įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius, autorių teisės nėra saugomi (ATGTĮ 5 str. 5 p., 21 str.).ATGTĮ 21 straipsnyje nustatyta, kad leidžiama be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, atgaminti, išleisti ir viešai skelbti (įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais) nedidelę teisėtai išleisto ar viešai paskelbto literatūros ir mokslo kūrinio dalį tiek originalo kalba, tiek išverstą į kitą kalbą, kaip citatą (pvz., kritikos ar apžvalgos tikslais) kitame kūrinyje, jeigu toks panaudojimas yra sąžiningas ir neviršija citavimo tikslui reikalingo masto. Citata – palyginti trumpa ištrauka iš kito kūrinio, skirta paties autoriaus teiginiams įrodyti arba padaryti juos suprantamus, arba teikti nuorodą į kito autoriaus požiūrį ar mintis, suformuluotus originale (ATGTĮ 2 str. 6 d.).Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad netgi atitinkamą publikaciją (straipsnį) visuomenės informacijos priemonėje pripažinus kūriniu (t. y. autorių teisių objektu) ir vertinant jo citavimą bei citavimo teisėtumą kitoje visuomenės informavimo priemonėje, inter alia, reikia įvertinti, ar citatoje nėra pagal ATGTĮ 5 straipsnio 5 punktą autorių teisių objektais nelaikomų įprastinio pobūdžio informacinių pranešimų apie įvykius, kurių nė viena iš visuomenės informavimo priemonių negali monopolizuoti. Netgi tais atvejais, kai yra konstatuojama, kad tam tikros publikacijos (straipsnio) dalies panaudojimas neatitinka ATGTĮ 21 straipsnyje nurodytų citavimui keliamų reikalavimų (inter alia, citavimo tikslui reikalingo masto), sprendžiant dėl (galimo) pažeidimo apimties turi būti įvertinta, ar nėra tokios informacijos, kuri negali būti monopolizuojama ir kokia yra jos apimtis lyginant ją su pateikiamu cituojamu tekstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-313/2015).Taigi konstatuoti autoriaus teisių pažeidimo nėra pagrindo tais atvejais, kai kūrinys yra cituojamas, nepažeidžiant citavimui įstatymo keliamų reikalavimų, ir / ar, kai panaudojama kūrinyje esanti informacija, kuri nėra saugoma autorių teisės.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, palyginęs atitinkamus ieškovo ir apelianto straipsnius, konstatavo, kad nors atitinkamos straipsnių dalys (dalis sakinių, žodžių junginių) ir sutampa, tai laikytina citavimu, kuris neviršija citavimo apimties, apeliantas yra nurodytas kaip jų šaltinis; antra, straipsniuose nurodoma informacija apie bylas, teismų priimtus sprendimus, paskirtas bausmes, cituojami teismų nuosprendžiai, proceso dalyvių pasisakymai, nurodomos bendros įvykio aplinkybės, laikytina bendro pobūdžio informacija, kuri negali būti monopolizuojama ir traktuojama kaip vieno kurios iš šalių originali kūrinio dalis.Argumentų, paneigiančių nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, t. y. kad ieškovas arba citavo apeliantą, arba straipsniuose nurodė bendro pobūdžio informaciją apie dienos įvykius, kuri negali būti monopolizuojama, apeliantas nepateikė. Iš esmės apeliantas akcentuoja tai, kad surinkti minėtą informaciją (kurią teismas pripažino bendra ir nemonopolizuojama) apeliantui (jo žurnalistui) reikėjo daug pastangų (pavyzdžiui, nurodo, kad teismo nuosprendžiai yra didelės apimties, teismo posėdžiai ilgai užtrunka), o ieškovas neįrodė, kad šią informaciją surinko iš kitų šaltinių, o ne apelianto paskelbtų straipsnių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, iš kur ieškovas gavo minėtą informaciją, sprendžiant autoriaus teisių pažeidimo klausimą, teisinės reikšmės neturi, nes pagal įstatymą ji apskritai nėra saugomas autorių teisės objektas (ATGTĮ 5 str. 5 p.). Būtent šiame kontekste turėtų būti vertinamas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad apeliantas neįrodė, jog jo straipsniuose panaudota informacija yra išmintinai tik jam žinoma, kad jis yra jos skleidėjas, kad ieškovo žurnalistai minėtos informacijos negalėjo gauti iš niekur kitur kaip tik nukopijuodami atsakovo straipsnyje nurodytą informaciją; kitaip tariant, nepaneigė šios informacijos bendrinio pobūdžio.Nenustačius, kad ieškovas išskyrus citavimą, kuris byloje pripažintas nepažeidžiančiu citavimo taisyklių, būtų ir kitaip panaudojęs originalias autorių teisės saugomas apelianto straipsnių dalis, apelianto argumentai dėl neteisėto kūrinių perdirbimo atmetami kaip nepagrįsti.Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl apelianto nuotraukų atgaminimo ir paskelbimo. Anot apelianto, ieškovas neįrodė turėjęs leidimą dėl kiekvienos ginčo nuotraukos atgaminimo bei reguliariai pamiršdavo prie nuotraukų nurodyti autorių (turtinių) teisių turėtoją. Apeliantas iš esmės neneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi keitimosi nuotraukomis praktika; kad rašytinio susitarimo (-ų) dėl keitimosi nuotraukomis šalys nebuvo sudariusios, o nuotraukomis tarpusavyje keisdavosi šalių darbuotojai. Šią aplinkybę patvirtino ne tik abiejų šalių darbuotojai, duodami parodymus, bet ir pateikti elektroniniai laiškai, viename iš kurių, pavyzdžiui, apelianto darbuotojas persiunčia ieškovo darbuotojui vieną iš ginčo nuotraukų.Nors apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad ginčo nuotraukas ieškovas galėjo tiesiog nukopijuoti be apelianto leidimo iš interneto svetainės, taip pat pažymi, kad ieškovo panaudotų apelianto nuotraukų skaičius yra kur kas didesnis, nei apelianto panaudotų ieškovo nuotraukų, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad teismas, konstatuodamas, jog ginčo nuotraukas ieškovas panaudojo su apelianto žinia bei turėdamas faktinį apelianto leidimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Kaip minėta, byloje be jokių abejonių nustatyta, kad vieną iš ginčo nuotraukų ieškovas tikrai gavo iš apelianto, o dėl kitų nuotraukų panaudojimo aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktikoje suformuluota įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padaro kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, savaime nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisykles. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nenustatyta, kad iki ieškovo ieškinio pareiškimo apeliantas būtų reiškęs ieškovui pretenzijas dėl neteisėto nuotraukų atgaminimo bei paskelbimo, nors 8 ginčo nuotraukos buvo paskelbtos dar 2012 metais, dvi 2013 metais ir viena 2014 m. liepos 2 d., bei prie visų nuotraukų (išskyrus vieną, dėl kurios buvo pripažintas pažeidimas, nenurodant autorystės) buvo nurodytas jos šaltinis – Delfi arba Delfi bei nuotraukos autorius, kas, be kita ko, paneigia apelianto argumentus, kad ieškovas sistemingai (reguliariai) pamiršdavo nurodyti nuotraukų teisių turėtoją. Taigi apelianto argumentai pirmiau (38-39 punktuose) nurodytų aplinkybių kontekste nėra pakankami spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė bylos medžiagos neatitinkančias išvadas.Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad prie trijų apelianto nuotraukų (priešieškinio priedai Nr. 16, 26 ir 31) ieškovas nenurodė nuotraukų turtinių teisių turėtojo ir tuo pažeidė apelianto teises. Byloje nustatyta, kad nurodytais atvejais informacija apie nuotraukų turtinių teisių turėtoją buvo nurodyta prie pagrindiniame straipsnyje esančių nuotraukų. Duomenų, kad pagal tarp šalių susiklosčiusią keitimosi nuotraukomis praktiką, minėta informacija taip pat turėjo būti skelbiama dienraščio pirmame puslapyje esančioje vinjetėje-anonse, apeliantas nepateikė, pretenzijų dėl neteisėto nuotraukų atgaminimo ir paskelbimo, kaip minėta, ieškovui nereiškė.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, kad ieškovas prie nuotraukų turėjo nurodyti ne tik nuotraukų turtinių teisių turėtoją, bet ir nuotraukos autorių. Byloje liudijęs buvęs apelianto darbuotojas V. K. parodė, kad pagal šalių susitarimą prie nuotraukos turėjo būti nurodyta arba Delfi, arba Delfi ir autorius, taigi reikalavimas nurodyti nuotraukos autorių nebuvo privalomas; be to, byloje nustatyta, kad pats apeliantas buvo paskelbęs iš ieškovo gautą nuotrauką nenurodydamas jos autoriaus (1 t., b. l. 162). Kita vertus, teismas taip pat sutinka su ieškovo argumentais, kad autoriaus neturtinių teisių gynimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes nuotraukų autorius nėra byloje pareiškęs jokių savarankiškų reikalavimų. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteisiama 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Lietuvos rytas“ (juridinio asmens kodas 120030315) iš atsakovo UAB „Delfi“ (juridinio asmens kodas 125483974) 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.