Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-15 · Administracinė byla Nr. I-948-279/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-15
Bylos Nr.
I-948-279/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00231-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
N. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-948-279/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00231-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 15 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti neturtinės žalos atlyginimą po 200,00 eurų už kiekvieną parą, skaičiuojant nuo 2014 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d. dėl jo kalinimo antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žeminančiomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. sausio vidurio buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 20, Nr. 21, Nr. 9, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas dėl kartu laikomų asmenų, esančių baldų ir kamerų dydžio, buvo mažesnis nei numato teisės aktai. Tokiose patalpose laikomas asmuo buvo priverstas nuolat gulėti, sėdėti. Teigė, jog išvykdami suimtieji (nuteistieji) asmenys minkštąjį inventorių (čiužinius, antklodes, pagalves) sudėdavo į atskirą kambariuką, o atvykusieji gaudavo tuos pačius čiužinius, antklodes, pagalves, kurie nebūdavo dezinfekuojami. Pareiškėjo teigimu, dėl šios priežasties Panevėžio AVPK areštinėje jis užsikrėtė spalvotąja dedervine, kurios nepavyko išsigydyti iki šiol. Taip pat paaiškino, kad kameroje sienos buvo drėgnos, prie langų – pelėsis, iš lauko pusės langai nevalomi. Prieš patalpinant į kamerą Nr. 21, jos niekas nesutvarkė, todėl pareiškėjas turėjo sutvarkyti prieš tai toje kameroje laikytų asmenų paliktą netvarką. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi pareigūnui atidarius kameros duris ar stebint pro kamerų duryse įrengtus langelius, asmenys esantys sanitariniame mazge ir atliekantys gamtinius reikalus yra matomi. Teigė, kad kamerose Nr. 20 ir Nr. 21 priešais sanitarinį mazgą įrengtas stalas, prie kurio valgo kameroje laikomi asmenys, tokios sąlygos žemino pareiškėjo garbę ir orumą. Dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, miegas, tapo dirglus, nervingas, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime (b. l. 10-13) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2014-08-14 iki 2014-08-22 (t. y. nuo 2014-08-14 iki 2014-08-18 buvo laikomas su trimis asmenimis kameroje Nr. 3 (21,38 kv. m.) ir iki 2014-08-20 toje pačioje kameroje – vienas; nuo 2014-08-20 iki 2014-08-22 buvo laikomas su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 20 (14,80 kv. m.)); nuo 2014-10-20 iki 2014-10-24 (t. y. nuo 2014-10-20 iki 2014-10-22 buvo laikomas su dviem asmenimis kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.) ir nuo 2014-10-22 iki 2014-10-24 laikomas vienas kameroje Nr. 19 (10,50 kv. m.)); nuo 2014-11-26 iki 2014-11-28 laikomas dviese kameroje Nr. 9 (11,70 kv. m.); nuo 2014-12-10 iki 2014-12-12 pareiškėjas buvo laikomas su trimis asmenimis kameroje Nr. 15 (19,59 kv. m.); nuo 2014-12-31 iki 2015-01-05 buvo laikomas dviese kameroje Nr. 16 (14,38 kv. m.); nuo 2015-02-02 iki 2015-02-10 taip pat buvo laikomas dviese kameroje Nr. 23 (10,88 kv. m.). Teigė, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktu, vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., todėl pareiškėjui jo kalinimo Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikotarpiu teko didesnis nei 3,6 kv. m. plotas vienam asmeniui. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad kamera Nr. 21 buvo netvarkinga yra nepagrįstos, kadangi pareiškėjas minėtoje kameroje nebuvo laikomas. Taip pat paaiškino, kad 2005 metais Panevėžio AVPK areštinės antrame korpuse buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu viskas buvo kapitališkai suremontuota, pakeisti baldai, lovos, langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, naujas apšvietimas, elektros instaliacija, pakeisti vamzdynai, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės; o 2013 m. suremontuotas areštinės pirmasis postas, todėl Panevėžio AVPK areštinė atitinka Lietuvos Higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus. Teigė, jog pareiškėjo teiginiai, dėl to, kad jis buvo laikomas drėgnose, apipelijusiose kamerose yra neteisingi, kadangi Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose konstatuota, kad Panevėžio AVPK kamerose pažeidimų dėl kamerų įrengimo ir tvarkos, langų, ventiliacijos ir apšvietimo kamerose, nenustatyta. Teigė, jog visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 20 punkto reikalavimais, t. y. sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atitverti reikiamo aukščio pertvara, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Pažymėjo, kad pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo neužtikrinimo yra laikytinos nepagrįstomis, kadangi asmenys atlikdami gamtinius reikalus kameros, sanitarinį mazgą gali užsidengti audeklu dėl įrengtų kabliukų. Paaiškino, kad tokie kabliukai sanitariniuose mazguose įrengti nuo 2005 m., atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26 kamerose) remontą ir 2013 m. – pirmojo korpuso (1, 2, 3 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 kamerose) remontą. Panevėžio AVPK areštinėje kamerų langai darinėjami, iš vidaus langus valo kameroje laikomi asmenys; iš lauko langai valomi pagal su įmone sudarytas sutartis. Teigė, jog visi areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi. Jiems išduodami švarūs lovos skalbiniai, kurie keičiami pagal užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos, teigė, kad asmenims visada išduodamas dezinfekuotas minkštasis inventorius, kuris yra laikomas tvarkingoje vietoje. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos problemų jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje metu neturėjo. Teigė, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK administracijai neteikė, tai, kad dėl atsakovo veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias jokiais įrodymais nepagrindė.

Pareiškėjas ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Pareiškėjui ir atsakovo atstovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau ginčo šalys prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 12, 88).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia ir tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), tokie asmenys iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Nurodyto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės).

Pasisakydamas dėl skundo argumentų, teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.

Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 punktas).

Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2538-624/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2250-662/2015). Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad Areštinių veiklos taisyklių 81 punkte numatyta, jog kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Iš aptariamų Areštinių veiklos taisyklių 80 punkto ir 81 punkto nuostatų matoma, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą policijos areštinės kameroje, baldų užimamas plotas nėra atimamas.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatytas 2014 m. rugpjūčio 14 d. ir paskirtas į kamerą Nr. 3 (21,38 kv. m.), kurioje buvo laikomas kartu su trimis asmenimis iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. 7.00 val. ir iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. 7 val. toje pačioje kameroje buvo laikomas vienas. Nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. 7.00 val. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. 7.00 val. pareiškėjas buvo laikomas su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 20 (14,80 kv. m.). Taip pat nustatyta, kad nuo 2014 m. spalio 20 d. 7.00 val. iki 2014 m. spalio 22 d. 7.00 val. pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.); o nuo 2014 m. spalio 22 d. 7.00 val. iki 2014 m. spalio 24 d. 7.00 val. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 19 (10,50 kv. m.); nuo 2014 m. lapkričio 26 d. 7.00 val. iki 2014 m. lapkričio 28 d. 7.00 val. buvo laikomas su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 9 (11,70 kv. m.); nuo 2014 m. gruodžio 10 d. 7.00 val. iki 2014 m. gruodžio 12 d. 7.00 val. buvo laikomas kameroje Nr. 15 (19,59 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2014 m. gruodžio 31 d. 7.00 val. iki 2015 m. sausio 5 d. 7.00 val. pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 16 (14,38 kv. m.); taip pat ir nuo 2015 vasario 2 d. 7.00 val. iki 2015 m. vasario 10 d. 7.00 val. pareiškėjas buvo laikomas su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 23 (10,88 kv. m.) (b. l. 18-52; 53).

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose: kameroje Nr. 3 (21,38 kv. m.), kurioje esančio sanitarinio mazgo plotas 1,18 kv. m.; taip pat kamerose Nr. 15 (19,59 kv. m.), Nr. 20 (14,80 kv. m.) ir Nr. 23 (10,88 kv. m.), kuriose esančio sanitarinio mazgo plotas 1,29 kv. m.; kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.) ir Nr. 16 (14,38 kv. m.), kuriose esančio sanitarinio mazgo plotas 1,3 kv. m.; kameroje Nr. 9 (11,70 kv. m.), kurioje esančio sanitarinio mazgo plotas 1,39 kv. m. ir kameroje Nr. 19 (10,50 kv. m.), kurioje esančio sanitarinio mazgo plotas 1,22 kv. m. (b. l. 16).

Vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais bei įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, teismas sprendžia, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 10 d. 7.00 val. iki 2014 m. gruodžio 12 d. 7.00 val., t. y. dvi paras, pareiškėjui Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 15, kurioje jis buvo laikomas su trimis asmenimis, teko 4,58 kv. m. plotas, t. y. 0,42 kv. m. mažesnis nei nustato Areštinių veiklos taisyklių 80 punktas. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra duomenų, jog būtent tokios pareiškėjo kalinimo sąlygos (0,42 kv. m. ploto normos pažeidimas) būtų sutrikdžiusios pareiškėjo sveikatą ar sukėlusios kitas ypač neigiamas pasekmes; taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK administraciją ar kitas institucijas dėl tokių kalinimo sąlygų. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kurios detalizuotų jam pasireiškusią neturtinę žalą aptariamo reikalavimo kontekste. Nagrinėjamu aspektu taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškų aplinkybių vertinimo aspektu yra atkreipęs dėmesį į areštinės, kaip vietos, skirtos sulaikytiems, suimtiems, nuteistiems, administracine tvarka areštuotiems bei kitiems asmenims laikyti, specifiką, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus bei nenustatė, kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016). Nagrinėdamas skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. EŽTT savo praktikoje ne kartą grindė išvadą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir kameros perpildymo, kai kaliniams buvo suteiktas apie 2-3 kv. m. plotas, nors be kameros perpildymo fakto, kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pagrindžiančias (patvirtinančias) aplinkybes šiose bylose pareiškėjai nurodydavo ir kitus reikšmingus faktus. Todėl spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgdavo į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara, taip pat vertindavo visų kalinimo sąlygų visumą ir kumuliatyvų jų poveikį kalinčiam asmeniui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir joje nurodyta EŽTT praktika). Taigi, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai ir tikslingai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar specialiai sudaryti netinkamas laikymo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas sprendžia, jog tokio pobūdžio, masto bei trukmės pažeidimas, susijęs su Areštinių veiklos taisyklėse nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, nesukėlė pareiškėjui neturtinės žalos, kuri turėtų būti atlygintina pinigais.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad areštinėje išduodamas minkštasis inventorius nebuvo dezinfekuojamas. Dėl tokių sąlygų pareiškėjo teigimu, jis užsikrėtė spalvotąja dedervine.

Higienos normos HN 37:2009 56 punkte įtvirtinta nuostata įpareigoja policijos areštinėse laikomus asmenis aprūpinti minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Taip pat minėtoji Higienos norma nustato draudimą policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims (57 punktas). Higienos normos HN 37:2009 32 ir 58 punktuose įtvirtintų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad minkštasis inventorius policijos areštinėje turi būti laikomas tam skirtose patalpose (spintose), be to, minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) yra dezinfekuojamas. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas neteikė jokių skundų dėl jo laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu (b. l. 12). Tai, kad areštinėje išduodamas dezinfekuotas minkštasis inventorius ir švarūs lovos skalbiniai, kurie keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip kartą per savaitę bei tai, kad minkštasis inventorius yra laikomas tvarkingoje vietoje patvirtina byloje pateikti atsakovo atstovo rašytiniai paaiškinimai (b. l. 15); taip pat ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo akte Nr. H5-6 ir 2015 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. H5-87 nustatyti Panevėžio AVPK areštinės sąlygų patikrinimo rezultatai, kurie patvirtina, kad minkštasis inventorius, švarūs skalbiniai yra laikomi atskirose, tam pritaikytose patalpose, lentynose; minkštasis inventorius dezinfekuojamas, valomas, skalbiamas skalbykloje, valomas valykloje pagal sudarytą sutartį periodiškai ir pagal poreikį; nekokybiškas, nusidėvėjęs minkštas inventorius yra keičiamas kokybišku (b. l. 71-72; 76-77). Pažymėtina, jog vadovaujantis byloje pateikto Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo išrašo duomenimis, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., matoma, kad įrašo eilutėse ties pareiškėjo vardu ir pavarde pažymėta, jog pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos neturi, areštinėje gali būti laikomas (b. l. 55-64). Tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl sveikatos būklės Panevėžio AVPK administracijai, skunde nenurodė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo teismui su skundu pateiktos Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) buvo siųstas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir LAVL hospitalizuotas nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d., hospitalizavimo LAVL laikotarpiu pareiškėjui buvo diagnozuota kepenų steatozė ir įvairiaspalvė dedervinė (b. l. 5). Byloje pateikto pareiškėjo judėjimo registracijos lapo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į LAVL buvo pristatytas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kuriame buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Tai leidžia konstatuoti, kad į LAVL, kur pareiškėjui buvo diagnozuota spalvotoji dedervinė, pareiškėjas buvo pristatytas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, o ne Panevėžio AVPK areštinės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl užsikrėtimo spalvotąja dedervine Panevėžio AVPK areštinėje, yra abejotini ir vertintini kritiškai.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat siejo su aplinkybėmis, jog Panevėžio AVPK areštinėje kameros sienos buvo drėgnos, prie langų – pelėsis, iš lauko pusės langai nevalomi; patalpintas į kamerą Nr. 21, jis turėjo ją sutvarkyti dėl prieš tai šioje kameroje laikytų asmenų netvarkos.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad Higienos normos HN 37:2009 48 punktas imperatyviai nustato, jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs. Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių. Tuo tarpu mikroklimato reikalavimus reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nustatyti policijos areštinės kamerų oro temperatūros, santykinės drėgmės ir judrumo reikalavimai: šiltuoju metų periodu: oro temperatūra 18–28 °C, santykinė drėgmė 30–75 %, oro judrumas 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu: oro temperatūra 18–26 °C, santykinė drėgmė 30–75 %, oro judrumas 0,05–0,2 m/s.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nurodydamas aplinkybes, kad kameros sienos buvo drėgnos, prie langų buvo pelėsis, šio reikalavimo nedetalizavo, t. y. nepaaiškino, kurioje kameroje ir kada pareiškėjas buvo laikomas nurodytomis sąlygos, bei kaip tokios sąlygos realiai pasireiškė pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose langai buvo nešvarūs ir ar dėl tokių sąlygų nebuvo užtikrintas pakankamas natūralus apšvietimas. Vadovaujantis Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 9 d. patikrinimo akto Nr. H5-3 duomenimis, nustatyta, kad kameroje Nr. 20, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra du langai su dvigubu stiklu, rankenomis, vienas langas atsidaro ir užsidaro, antras langas sandariai uždarytas šaltuoju metu laikotarpiu (b. l. 70). Minėtame patikrinimo akte, pažeidimų, susijusių su Higienos normos HN 37:2009 reikalavimais dėl asmenų laikymo Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 20 ir (ar) reikalavimų, susijusių su minėtosios kameros įrengimu, nenustatyta. Pažeidimų nenustatyta ir 2015 m. sausio 13 d. atliekant kameros Nr. 13 sąlygų atitikimo Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams patikrinimą (b. l. 71-72). Vadovaujantis minėtaisiais patikrinimo rezultatais, užfiksuotais Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo akte Nr. H5-6, pažymėtina, kad kameroje yra du plastikiniai langai su grotomis, kurie techniškai tvarkingi, sandarūs (užsidaro ir atsidaro), palangės švarios; patalpos vėdinamos per langus. Siekiant įvertinti kameros mikroklimatą (oro temperatūrą, oro santykinę drėgmę ir oro judėjimą), buvo atlikti laboratoriniai šiluminės aplinkos matavimai areštinės kameroje ir nustatyta, kad oro temperatūra (18,1 °C +/- 0, 29), oro santykinė drėgmė (52,9 % +/-1,92), oro judėjimo greitis (< 0,03 m/s), atitinka Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus. Pažeidimų, susijusių su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, minėtojo patikrinimo metu nebuvo nustatyta.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl pareigos sutvarkyti Panevėžio AVPK areštinės kamerą Nr. 21, teismas pastebi, kad pareiškėjas minėtoje kameroje ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas (b. l. 18-52), todėl minėtasis pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo teismui spręsti, jog atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose.

Pareiškėjas neturtinės žalos patyrimą sieja su aplinkybe, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi pareigūnui atidarius kameros duris ar stebint pro kamerų duryse įrengtus langelius, asmenys esantys sanitariniame mazge ir atliekantys gamtinius reikalus yra matomi. Teigė, kad kamerose Nr. 20 ir Nr. 21 priešais sanitarinį mazgą įrengtas stalas, prie kurio valgo kameroje laikomi asmenys. Tokios sąlygos žemino pareiškėjo garbę ir orumą.

Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai reglamentuojami Higienos normos HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad stalo, prie kurio valgo kameroje laikomi asmenys, įrengimo vietos ir įrengimo reikalavimų minėtoji Higienos norma HN 37:2009 nenustato.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, teismas remiasi Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 19 d. ir 2015 m. kovo 19 d. atliktų patikrinimų Panevėžio AVPK areštinės kamerose duomenimis, kurių metu pažeidimų, susijusių su areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimu, nebuvo nustatyta (b. l. 71-72; 76-77). Pažymėtina, jog Higienos normos HN 37:2009 nuostatos nenustato reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar įrengiant jiems atskiras patalpas, tačiau vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktu, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais, Panevėžio AVPK areštinėje 2005 m. atliktas Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės antrojo korpuso (Nr. 11 – Nr. 26 kameros) ir 2013 m. pirmojo korpuso (Nr. 1 – Nr. 10 kameros) remontas, kurio metu sanitariniuose mazguose sumontuoti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus (b. l. 14-15). Šie duomenys patvirtina, jog pareiškėjas galėjo pasinaudoti sanitariniuose mazguose sumontuotais kabliukais ir užsidengti sanitarinį mazgą audeklu. Atkreiptinas dėmesys, kad šios aplinkybės, t. y., tai, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo sudarytos sąlygos sanitarinio mazgo ploto užsidengti pasinaudojant sanitariniame mazge įrengtais kabliukais ir audeklu, skunde neginčijo ir pats pareiškėjas. Teismas pastebi, kad sprendžiant tokio pobūdžio bylas, atkreiptinas dėmesys į EŽTT formuojamą praktiką, kurioje akcentuojama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas sudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Atsakovo atstovo pateikti vaizdiniai įrodymai (b. l. 54) patvirtina, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitariniame mazge įrengti kabliukai audeklui pakabinti, sudaro sąlygas kameroje laikomiems asmenims užtikrinti privatumą naudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu nuo kitų kameroje laikomų asmenų, taip pat ir tais atvejais, kai atsidaro kameros durys ir (ar) kamera yra stebima per kameros duryse įrengtus langelius. Teismas daro išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu buvo sudaryta galimybė areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK kamerose negali būti vertinamos, kaip pažeidžiančios asmens privatumą ir žeminančios žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnį.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrinta nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, tačiau dėl pažeidimo mažareikšmiškumo (nustatytas 0,42 kv. m. ploto pažeidimas), teismas sprendžia, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų bei į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo neigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus būdamas vienoje kameroje kartu su dar trimis asmenimis, kurioje jam teko 4,58 kv. m. kameros ploto. Tačiau vertinat jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti nedideli nukrypimai nuo normų (0,42 kv. m.) sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad pareiškėjas per visą buvimo Panevėžio AVPK areštinės kamerose laiką kokiu nors būdu būtų skundęsis šios įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto ar intensyvumo. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas kameroje kartu su trimis asmenimis buvo laikomas dvi paras, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai – 0,42 kv. m), taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais; pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo N. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas (minimalų gyvenamąjį plotą kameroje Nr. 15) buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė