Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs R. G. gynėjo advokato V. T. skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarties, kuria iš dalies tenkinus VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą R. G. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą, pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi R. G., padaręs veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 285 straipsnio 2 dalyje, buvo pripažintas ribotai pakaltinamu, atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės buvo taikyta priverčiamoji medicininio poveikio priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d., 2015 m. spalio 2 d. ir skundžiama 2016 m. kovo 23 d. nutartimis R. G. taikoma priverčiamoji medicininio poveikio priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje buvo pratęstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pripažinta, kad R. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 285 straipsnio 2 dalyje būdamas ribotai pakaltinamu, jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su ryškiais elgesio sutrikimais ir buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apylinkės teismas nustatė vienintelį pagrindą netenkinti teikimo dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio priverstinio gydymo pakeitimo į priverstinį ambulatorinį gydymą – kad, teismo nuomone, R. G. kritika alkoholio vartojimui formali, o psichinės būklės pagerėjimo laikas per trumpas daryti išvadą, jog jo pavojingumas visuomenei sumažėjęs. Ši išvada nepagrįsta.

Iš 2016 m. vasario 18 d. komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad gydytojų psichiatrų komisija, atlikusi R. G. medicininę apžiūrą konstatavo, jog jo psichinė būklė stabiliai pagerėjusi. Per stebėjimo laikotarpį agresijos, vidaus tvarkos pažeidimų, išreikštų afektų, neadekvataus elgesio nekonstatuota. Ligonis pasyvus, lanko relaksacijos ir užimtumo užsiėmimus, supranta netinkamai pasielgęs, palaiko ryšius su motina, kuri juo ketina rūpintis, vaistus vartoja. Gydytojų komisija rekomenduoja keisti stacionarinį gydymą į priverstinį ambulatorinį gydymą. Teismo posėdyje, kuriame buvo priimta skundžiama nutartis, dalyvavusi ligoninės atstovė teikimą palaikė bei papildomai paaiškino, kad šiuo metu ligonio psichinė būklė stabiliai pagerėjusi dėl buvusio jam nustatyto elgesio sutrikimų vartojant alkoholį ir ateityje, jį gydant toliau stacionare, nepasikeis, juo toliau galėtų rūpintis kartu gyvenanti motina. Iš R. G. teismo posėdyje duotų paaiškinimų matyti, kad jis gydymo esmę supranta, šiuo metu jaučiasi gerai, alkoholio nenori, o teismo posėdyje dalyvavusi ligonio motina garantavo jo tinkamą priežiūrą namuose, nes turi tam sąlygas ir laiko, yra pensininkė.

Iš medžiagoje esančios smurto rizikos įvertinimo išvados matyti, kad R. G. smurto rizika tarp mažos ir vidutinės, jo planai ateičiai pakankamai realūs.

Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes dėl R. G. psichinės būklės akivaizdu, kad toliau taikyti jam gydymą ligoninės stacionare nebereikia, nes jos psichinė sveikatos būklė stabiliai pagerėjusi ir toliau gydant nebepasikeis. Tai reiškia, kad stacionarinio stebėjimo tęsimas šiuo atveju negali būti pateisinamas geresnių gydymo rezultatų siekimu. Specialistų – gydytojų komisijos išvadoje nurodyti duomenys apie R. G. elgesį paskutiniu laikotarpiu leidžia pagrįstai manyti, kad pagal esamą psichinę būseną jis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jam nebūtų galima taikyti ambulatorinio stebėjimo. Svarbu ir tai, kad pats R. G. supranta būtinybę gydytis, ką patvirtina jo teismo posėdyje duoti paaiškinimai apie tai, kad jis žino, jog turi vartoti vaistus ir lankytis pas gydytojus. Šie duomenys rodo, kad R. G. sugeba (kiek tai įmanoma esant jo psichinei būklei) kritiškai įvertinti savo psichinę būklę. Kad R. G. psichinė būklė yra pagerėjusi skundžiamoje nutartyje konstatavo ir apylinkės teismas. Tuo tarpu teismo išvada, kad R. G. kritika alkoholio vartojimui formali, yra visiškai deklaratyvi, nes pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavęs R. G. nurodė nenorintis alkoholio, o jo motina garantavo tinkamą sūnaus priežiūrą. Tai, kad psichinės būklės pagerėjimo laikotarpis nėra pakankamai ilgas, negali būti pagrindas pratęsti taikomą priverčiamosios medicinos priemonę bei kliūtimi ją keisti švelnesne. BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą tik asmeniui, kurio sveikatos būklė nepasikeitė. Taigi įstatymas nenumato jokių kitų aplinkybių, o tik gydomo asmens sveikatos būklės nepasikeitimą kaip būtiną sąlygą tęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad taikant R. G. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, jo sveikatos būklė stabiliai pagerėjo, jis gali toliau gydytis ambulatorinėmis sąlygomis, todėl yra visos įstatyme numatytos sąlygos švelninti jam taikomą stebėjimo režimą. Dėl to skundžiama teismo nutartis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį panaikinti ir dėl skundo priimti naują sprendimą: 2016 m. vasario 25 d. Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą tenkinti. R. G., a.k. (duomenys neskelbtini) priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir gydymą pratęsti.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.