Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2018-10-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-448-483/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-10-24
Bylos Nr.
1A-448-483/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-49556-2017-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdimaras Bavėjanas, Viktoras Kažys (pran.), Aloyzas Kruopys
Nuteistasis
V. Ž.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-448-483/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49556-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.2.1; 2.4.6.4.1. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teisėjų Valdimaro Bavėjano, Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,nuteistosios gynėjui advokatui Andriui Pėstininkui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje, ir nubausta laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės – vienerių metų devynių mėnesių ir septyniolikos dienų pridėta dalis Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir septyniolikai dienų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendžiu V. Ž. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad neturėdama teisėto pagrindo, atvirai kitų asmenų naudai, pavartodama fizinį smurtą, prievartavo turtą:

1.1. V. Ž. 2017 m. rugsėjo 25 d., laikotarpiu nuo 03.00 val. iki 05.00 val., tikslus laikas nenustatytas, bute (duomenys neskelbtini), I. L. gulint ant sofos, tyčia jam ranka sudavė ne mažiau kaip tris kartus į galvą ir nugarą, taip jį įbaugino pavartodama fizinį smurtą ir neturėdama tam teisėto pagrindo, atvirai kitų asmenų naudai vertė I. L. suteikti turtinę teisę, t. y. V. Ž. I. L. sėdint prie stalo liepė jam rašyti skolos raštelius dėl 400 Eur A. K. vardu ir dėl 800 Eur I. Š. vardu, pagal juos turėjo iki nurodytos datos pinigus sumokėti nurodytiems asmenims. I. L. rašant skolos raštelius, V. Ž. pastarajam dar tyčia ranka sudavė ne mažiau kaip šešis kartus į galvą ir nugarą bei tris kartus keliu jam sudavė į kairės pusės šoną, taip nukentėjusiajam padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais, pavartodama fizinį smurtą, V. Ž., neturėdama teisėto pagrindo, atvirai kitų asmenų naudai vertė I. L. suteikti turtinę teisę.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji V. Ž. prašo perkvalifikuoti jos padarytą nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistoji V. Ž. kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažįsta. Nuteistosios teigimu, ji galėjo nukentėjusiajam padaryti nežymų kūno sužalojimą, bet turto iš benamio nukentėjusiojo neprievartavo. Nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, viso tyrimo metu nuolat keitė savo parodymus apie V. Ž. bendrininkus, panaudotą peilį ir t. t. Pasak nuteistosios, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog jos kaltę grindžia byloje esančiais įrodymais, juos išvardino, tačiau dėl jų išsamiau nepasisakė, jų neanalizavo, neišdėstė nuteistosios argumentų ir jų neįvertino, pažeisdamas proceso reikalavimus surašant nuosprendį. Teismas nuosprendyje nenurodė kodėl jį grindžia ne visais įrodymais, kodėl vienus įrodymus priėmė ir jais vadovavosi, o kitų nepripažino, todėl nuosprendis kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Apeliantė skunde taip pat teigia, kad nukentėjusysis I. L. įvykio dieną iš jos rankinės paėmė kosmetiką ir pinigus, nes neturėjo iš ko įsigyti alkoholio. Supratusi, kad buvo apvogta, nuteistoji apie tai pasakė savo sugyventiniui ir sūnui bei kartu su jais nuėjo išsiaiškinti į M. R. nuomojamą butą, kuriame I. L. pats viešai prie visų prisipažino pavogęs iš jos pinigus ir kosmetiką.

2.2. Nuteistosios manymu, jos baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas, nes netenkino nuteistosios prašymo turėti gynėją, neatsižvelgė į tai, kad ji, kaip moteris, yra fiziškai daug silpnesnė už nukentėjusįjį, neįsiklausė į liudytojų parodymus, bei paskyrė jai bausmę net nepatikrinęs ar jos dalis iš tiesų jau yra atlikta. Pasak nuteistosios, jai neteisingai paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, todėl nuosprendis turėtų būti keičiamas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti į tai, kad nuteistoji nėra pavojinga visuomenei ar linkusi nusikalsti, nevartoja ir niekada nevartojo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nepiktnaudžiauja alkoholiu, turi pastovią gyvenamąją vietą, serga sunkia liga – osteochondroze, yra dora, tvarkinga ir pareiginga.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė nuteistosios V. Ž. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistosios V. Ž. gynėjas prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios V. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4.1. Apeliaciniame skunde nuteistoji V. Ž. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jos kaltės padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Skunde apeliantė kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, reiškia abejones dėl nukentėjusiojo I. L. parodymų patikimumo ir bylą nagrinėjusio teismo nešališkumo.

4.2. Nuteistoji V. Ž. pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su, jos nuomone, neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepagrįstu jos prašymų atmetimu, netinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu ir neteisingu bausmės paskyrimu.

4.3. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Jo asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tam, kad būtų konstatuotas nešališkumo principo pažeidimas, nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar teismo šališkumas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Atskirų teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų atmetimas ar tenkinimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų kuris nors proceso dalyvis, patys savaime paprastai nelaikomi baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais ar aplinkybėmis, rodančiomis teismo šališkumą.

4.4. Iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos matyti, kad teismas nesuteikė kuriai nors iš proceso šalių palankumo ir nesudarė įspūdžio, jog yra vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys rodo, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, tiesiogiai apklausė kaltinamąją (nuteistąją) V. Ž., nukentėjusįjį I. L., liudytojus, ištyrė procesinių veiksmų protokolus, kitus rašytinius bylos įrodymus, svarstė tiek nuteistosios, tiek ir prokuroro pareikštus prašymus, pateikė motyvus dėl jų tenkinimo arba atmetimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamosios (nuteistosios), nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų bei kitų įrodymų analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos išvados. Įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėjo nuteistoji V. Ž., nėra nei baudžiamojo įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą patvirtinantis faktas.

4.5. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji V. Ž. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jos prašymo paskirti jai gynėją, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji tokio prašymo net nebuvo pateikusi. 2018 m. gegužės 9 d. teisiamajame posėdyje ji pati atsisakė gynėjo, nurodydama, kad jis jai nereikalingas (t. 3, b. l. 73). Tačiau nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad jai paskirta bausmė buvo netinkamai subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos medžiagoje esančių duomenų, jog nuteistoji V. Ž., prieš padarydama šioje byloje jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, jau buvo atlikusi visą Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinimas su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi yra nepagrįstas ir neteisėtas. Vis dėlto, teismo padarytos teisės taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, jei byloje nėra kitų teismo suinteresuotumą bylos baigtimi pagrindžiančių duomenų. Tokių duomenų šioje byloje nėra.

4.6. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, kai darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę ir (ar) fizinę prievartą, ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant ir (ar) panaudojant fizinį smurtą. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis.

4.7. Pirmosios instancijos teisme nuteistoji V. Ž. savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė ir nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 25 d. naktį ji su sūnaus sugyventine I. Š. ir jos drauge I. P. vartojo alkoholinius gėrimus M. R. nuomojamame bute ir ten susipažino su nukentėjusiuoju I. L.. Nuteistosios teigimu, grįžusi į namus ji pasigedo pinigų ir brangių lūpdažių, todėl pasikvietusi savo sugyventinį S. R. ir sūnų A. K. kartu su M. R. grįžo į šio butą išsiaiškinti, ar jos daiktų nepaėmė I. L.. Kompanija I. L. rado bute, tarp jo ir V. Ž. įvyko žodinis konfliktas. Konflikto metu V. Ž. I. L. sudavė delnu. Pasak nuteistosios, I. L. prisipažino pavogęs jos daiktus ir pažadėjo juos grąžinti. Nuteistoji I. L. liepė surašyti du skolos raštelius: viename raštelyje turėjo būti nurodyta, kad I. L. V. Ž. skolingas 80 Eur, o kitame raštelyje – kad nukentėjusysis skolingas 40 Eur jos sūnui A. K., nes tai buvo pinigų suma, kurią išgertuvėms išleido jo sugyventinė I. Š.. Nuteistosios teigimu, vėliau ji skolos raštelius suplėšė, tai tebuvo pokštas, ji negalėjo sužaloti nukentėjusiojo.

4.8. Nuteistosios V. Ž. versiją dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, paneigia iš dalies jos pačios parodymų, nukentėjusiojo I. L., betarpiškai įvykyje dalyvavusių liudytojų M. R., S. R., A. K. parodymų, specialistų išvadose ir vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodytų duomenų ir kitų bylos įrodymų visuma.

4.9. Nukentėjusysis I. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad svečiuodamasis M. R. nuomojamame bute jis susipažino su I. P., I. Š. ir V. Ž.. Kartu su jomis ir M. R. nukentėjusysis vartojo alkoholinius gėrimus ir po kurio laiko apgirtęs nuėjo miegoti. Naktį į butą sugrįžo M. R. su V. Ž. ir dar dviem vyrais. Nukentėjusiojo teigimu, iš pradžių V. Ž. nurodė, kad jis pavogė jos lūpdažius ir pinigus, o vėliau jį apkaltino jos sūnaus šeimos išskyrimu. V. Ž. rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, nugarą ir šonus, visaip jį tampydama suplėšė jo dėvimus marškinėlius. Ji nukentėjusiajam liepė surašyti du skolos raštelius 400 Eur ir 800 Eur sumoms. I. L. turėjo nurodyti, kad jis yra skolingas ne tik V. Ž., bet ir A. K.. Pasak nukentėjusiojo, jis labai išsigando, bijojo susidorojimo, todėl įvykdė V. Ž. nurodymą ir surašė skolos raštelius jos nurodytomis sumomis. Rašydamas skolos raštelius nukentėjusysis darė klaidas, todėl jie buvo suplėšyti ir surašyti iš naujo, juos pasiėmė V. Ž.. Suplėšytus raštelius nukentėjusysis pateikė policijos pareigūnams. Liudytojas M. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad savo nuomojamame bute jis su I. P., I. Š., V. Ž. ir I. L. vartojo alkoholinius gėrimus. Po kurio laiko, palikę miegantį I. L. bute, visi išėjo. Liudytojas buvo A. K. bute, kai į jį atėjo neblaivi V. Ž. ir nurodė, kad pasigedo pinigų ir kosmetikos. Tada liudytojas, V. Ž., jos sugyventinis ir A. K. nuėjo į liudytojo nuomojamą butą ir V. Ž. pradėjo kaltinti I. L. pavogus jos daiktus. Ji taip pat kaltino jį mėginus suvilioti jos sūnaus sugyventinę. Iš liudytojo paprašiusi baltų lapų V. Ž. nurodė I. L. surašyti skolos raštelius 400 Eur ir 800 Eur sumoms. Ji sudavė nukentėjusiajam smūgius į šonus, pilvą ir galvą. M. R. šiuos V. Ž. veiksmus trumpai nufilmavo mobiliuoju telefonu. I. L. įvykdė V. Ž. nurodymą surašyti skolos raštelius, tačiau darė daug klaidų, todėl rašteliai buvo ne kartą perrašyti, o rašteliai su klaidomis – suplėšyti. Liudytojas S. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 25 d. naktį į namus grįžusi jo sugyventinė V. Ž. pasigedo rankinėje turėtų pinigų ir kitų daiktų. Liudytojas su V. Ž., jos sūnumi ir buto, kuriame ji prieš tai svečiavosi, šeimininku nuvyko į šį butą ir rado jame vyriškį, kurį V. Ž. apkaltino jai priklausančių daiktų vagyste ir kelis kartus jam sudavė bei suplėšė jo dėvimus marškinėlius. Tada ji liepė vyriškiui surašyti du 400 Eur ir 800 Eur skolos raštelius. Liudytojo teigimu, jis klausė V. Ž., kodėl ji liepė rašteliuose nurodyti tokias dideles sumas, o ši atsakė, kad reikia nukentėjusįjį pamokyti, jog jam tai būtų pamoka visam gyvenimui. Kartu buvusiam A. K. liudytojas nurodė nufotografuoti nukentėjusiojo tapatybės kortelę, kad šiam negrąžinus pinigų būtų galima kreiptis į policiją. Skolos rašteliai ne kartą buvo plėšomi ir perrašomi. Liudytojas nuteistosios V. Ž. sūnus A. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad į jo namus atėjo jo motina su sugyventiniu S. R. ir papasakojo, kad dingo jos pinigai ir lūpdažis. Liudytojo teigimu, visi kartu jie nuėjo į M. R. butą, kuriame buvo nukentėjusysis I. L.. V. Ž. liepė jam surašyti skolos raštelius 400 Eur ir 800 Eur sumoms. Liudytojas matė kaip jo motina sudavė I. L. per sprandą. Iš Klaipėdos AVPK Kriminalistinių tyrimų tarnybos 2017 m. gruodžio 28 d. specialisto išvados Nr. 30-(651)-IS1-1229 matyti, kad I. L. pateiktuose suplėšytuose skolos rašteliuose, kuriuos jis surašė V. Ž. nurodymu, buvo nurodyta, kad jis pasižada atlyginti A. K. padarytą moralinę 400 Eur žalą už tai, kad išardė jo šeimą (t. 2, b. l. 124-133). Remiantis 2017 m. lapkričio 8 d. specialisto išvada Nr. G1981/2017(03), I. L. nustatytas galvos sumušimas ir poodinės kraujosruvos, krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimas, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Nustatytus sužalojimus I. L. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus jo galvą, krūtinės ląstą kietais bukais daiktais. Nustatytus sužalojimus I. L. patyrė iki 2017 m. rugsėjo 25 d. 05.48 val. (t. 2, b. l. 145–147). Iš 2018 m. vasario 1 d. apžiūros protokolo matyti, kad M. R. mobiliuoju telefonu darytame vaizdo įraše užfiksuotas prie stalo sėdintis pusnuogis I. L., kairės rankos plaštaka užsidengęs veido dalį. Šalia jo sėdi V. Ž., kuri jam rodydama pirštu sako „žinai dėl ko, todėl, kad ji yra mano marti ir jinai gimdo man anūkus, ne tau, avine“ ir dešinės rankos plaštaka vieną kartą suduoda jam per galvą (t. 2, b. l. 93–94).

4.10. Nuteistoji V. Ž. neneigia vartojusi fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį I. L., tačiau teigia, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo ne prievartaudama jo turtą, o tarpusavio konflikto metu, siekdama išsiaiškinti ar šis pasisavino jos asmeninius daiktus. Tačiau aptarti nukentėjusiojo I. L., liudytojų M. R., S. R., A. K. parodymai, iš dalies nuteistosios V. Ž. parodymai, specialistų išvadose ir vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad V. Ž. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis neturėdama teisėto pagrindo, atvirai kitų asmenų naudai, pavartodama fizinį smurtą, prievartavo turtą. Pati nuteistoji V. Ž. pirmosios instancijos teisme neneigė sudavusi smūgį nukentėjusiajam I. L., apie nuteistosios prieš nukentėjusįjį panaudotą fizinį smurtą – suduotus smūgius, nurodė visi tiesiogiai įvykį stebėję liudytojai – M. R., S. R. ir A. K., nuteistosios nukentėjusiajam suduotas smūgis į galvą užfiksuotas ir M. R. įvykio metu darytame vaizdo įraše, nukentėjusiojo patirtus sužalojimus vietose, į kurias pagal nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus V. Ž. jam sudavė, įrodo ir 2017 m. lapkričio 8 d. specialisto išvadoje esantys duomenys. Šioje byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis I. L., liudytojas M. R. bei nuteistosios šeimos nariai liudytojai S. R. ir A. K. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš nuteistąją V. Ž., norėtų ją apkalbėti, melagingai apkaltinti. Nors nuteistoji pirmosios instancijos teisme teigė, kad iš nukentėjusiojo reikalavo surašyti du skolos raštelius tik 40 Eur ir 80 Eur sumoms, iš 2017 m. gruodžio 28 d. specialisto išvadoje esančių fotolentelių, kuriose užfiksuoti iš skiaučių sudėlioti nukentėjusiojo rašyti skolos rašteliai, liudytojų M. R., S. R. ir A. K. parodymų matyti, kad iš I. L. buvo reikalaujama sumokėti dešimteriopai didesnes pinigų sumas – 400 Eur ir 800 Eur. Reikalauti šių pinigų sumų iš I. L. I. Š. ir A. K., kurio nukentėjusysis niekada net nebuvo matęs, naudai nuteistoji V. Ž. neturėjo jokio teisėto pagrindo, jos su nukentėjusiuoju nesiejo jokie paskolos ar kitokie turtiniai santykiai, kurių pagrindu ši turėtų teisę reikalauti iš nukentėjusiojo minėtų pinigų sumų. I. L. surašė paskolos raštelius tik dėl prieš jį pavartoto V. Ž. fizinio smurto. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nusprendė dėl jų patikimumo, pakankamumo ir remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais padarė pagrįstas išvadas dėl V. Ž. kaltės padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuteistosios padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai.

4.11. Iš nuteistosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka ir su jai pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės dydžiu, ir tuo, jog vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis šios bausmės dalis buvo pridėta prie Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu nuteistajai paskirtos ir neatliktos bausmės – vienerių metų devynių mėnesių ir septyniolikos dienų ir paskirta galutinė subendrinta bausmė.

4.12. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

4.13. Nuteistoji V. Ž. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme nustatyta laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmė. Nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jos atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). V. Ž. anksčiau teista tris kartus, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, nedirba, registruota darbo biržoje. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajai laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai švelnesnė nei BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, artima sankcijos minimumui. Skirdamas V. Ž. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.

4.14. Skirdamas nuteistajai V. Ž. bausmę pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ji padarė naują nusikaltimą neatlikusi ankstesniu Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės (lygtinai paleista neatlikusi vienerių metų devynių mėnesių ir septyniolikos dienų laisvės atėmimo bausmės). Šis pirmosios instancijos teismo teiginys yra nepagrįstas, prieštaraujantis byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Iš 2018 m. vasario 26 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu V. Ž. buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta subendrinta laisvės atėmimo trejiems metams bausmė. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartimi V. Ž. buvo lygtinai paleista iš pataisos namų neatlikusi vienerių metų devynių mėnesių ir septyniolikos dienų laisvės atėmimo bausmės. 2017 m. gegužės 23 d. V. Ž. buvo išregistruota iš probuojamųjų asmens duomenų registro (t. 2, b. l. 167-170). Taigi, nuo 2017 m. gegužės 23 d. laikoma, kad V. Ž. visiškai atliko jai Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Šioje byloje V. Ž. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta 2017 m. rugsėjo 25 d., t. y. praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams po to, kai ji atliko bausmę pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu V. Ž. paskirtos ir neatliktos bausmės – vienerių metų devynių mėnesių ir septyniolikos dienų pridėjo dalį jai pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamo bausmių bendrinimą reglamentuojančių BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų taikymo.

4.15. V. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

4.16. V. Ž. nuteista už sunkaus nusikaltimo padarymą, o jai paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, todėl egzistuoja formalios sąlygos taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jai paskirtos bausmės vykdymą. Tačiau net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlygoms, teismas gali, bet ne privalo minėto straipsnio nuostatas taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, tarp jų – į kaltininko asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą.

4.17. Nuteistoji V. Ž. nedirba, registruota darbo biržoje, anksčiau buvo teista tris kartus, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Pastarosios dvi aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistosios asmenybę ir rodo, kad ji yra linkusi pažeisti įstatymus, nusikalsti. Tačiau taikant BK 75 straipsnio nuostatas vertinamas ne tik kaltininko asmenybės pavojingumas, bet ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas. Nors nuteistoji V. Ž. padarė sunkų nusikaltimą, šis nusikaltimas pagal savo pobūdį nebuvo intensyvus ir nesukėlė sunkių padarinių (prieš nusikalstamos veikos padarymą nuteistoji su nukentėjusiuoju I. L. kartu vartojo alkoholinius gėrimus, o sumanymas prievartauti turtą jai kilo spontaniškai, žodinio konflikto su nukentėjusiuoju metu, nuteistoji iš nukentėjusiojo reikalavo gan nedidelės pinigų sumos, reikalaujamos pinigų sumos nukentėjusysis kitų asmenų naudai neperdavė ir turtinės žalos nepatyrė, civiliniai ieškiniai byloje nepareikšti, nukentėjusiajam nuteistosios veiksmais sveikata sutrikdyta tik nežymiai). Byloje nėra duomenų, kad po jai šioje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nuteistoji V. Ž. būtų padariusi naują nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistosios V. Ž. padaryta nusikalstama veika nėra tokia pavojinga, jog bausmės tikslai būtų pasiekti tik skiriant jai realią laisvės atėmimo bausmę. Yra pakankamas pagrindas manyti, jog šiuo nuosprendžiu nuteistajai paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą maksimaliam terminui – trejiems metams ir paskiriant nuteistajai įpareigojimą bei baudžiamojo poveikio priemonę. Nuteistajai V. Ž. padarius naujas nusikalstamas veikas, jai grėstų realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis V. Ž. prie Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pridėta dalis Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir septyniolikai dienų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi V. Ž. paskirtos vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, nustatant įpareigojimą ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę:

- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasViktoras KažysAloyzas Kruopys