Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-04-16 · Civilinė byla Nr. 2S-197-280/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-16
Bylos Nr.
2S-197-280/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Zina Mickevičiūtė, Laimutė Sankauskaitė (pran.), Rimantas Savickas
Kreditorius
UAB „Snoro lizingas“
Skolininkas
M. V.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-197-280/2009

teisėja Virginija Svirplienė Procesinio sprendimo kategorija

(S)122.4; 101; 99.11PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2009 m. balandžio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Sankauskaitės (pranešėja), Rimanto Savicko, Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ atstovės L. S.-D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-2029-452/2009 pagal kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ pareiškimą skolininkui M. V., a. k. (duomenys neskelbtini), dėl įsiskolinimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 11 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis kartu paskyrė UAB „Snoro lizingas“ rizikos valdymo departamento atstovei – rizikos valdymo departamento direktorei L. S.-D. – 3000 Lt baudą.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 27 d. nutartimi atmetė L. S.-D. prašymą dėl baudos panaikinimo.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja L. S.-D. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti jai pirmosios instancijos paskirtą baudą.

Nurodo, kad 2009-02-27 teismo nutartyje, kuria atmestas jos prašymas dėl baudos panaikinimo, teismas visiškai nepasisakė dėl jos argumento, jog bauda buvo paskirta netinkamam asmeniui, tai yra bendrovės atstovui. Teismui manant, kad bendrovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir yra reikalinga skirti baudą atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bauda, jei būtų pagrindas, turėtų būti skiriama bendrovei, kaip juridiniam asmeniui, o ne asmeniškai juridinio asmens atstovui, kaip fiziniam asmeniui.

CPK 14 str. 3 d. numato, jog teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, todėl mutatis mutandis pritaikius CPK 329 str. 2 d. 2 p., reglamentuojantį neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimą apeliacine tvarka, tai būtų vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas jai paskirdamas baudą nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

Baudos paskyrimą teismas motyvavo tuo, jog bendrovė, kreipdamasi pareiškimu dėl skolos priteisimo iš skolininko, pateikė teismui netinkamus mokėjimo nurodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą. 2009-02-27 nutartyje netenkinti jos prašymo dėl baudos panaikinimo, teismas papildomai nurodė, kad nėra vienareikšmiškai aišku, ar kreditoriaus pateikinėjami mokėjimo nurodymų išrašai ir jų kopijos atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. konsultacijoje (teismų praktika Nr. 22) nurodytą kredito įstaigos ieškovui išduotą dokumentą.

Bendrovė, kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo iš skolininko pagal išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr.PLK61101901B dėl 1 426,80 Lt įmokų ir 476,23 Lt delspinigių skolos, 2008-01-15 sumokėjo nustatyto dydžio – 14 Lt žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 3 p.). Nepavykus prisiteisti skolos ir teismui priėmus nutartį grąžinti žyminį mokestį, bendrovė jo nesusigrąžino. Įrodymai apie žyminio mokesčio nesusigrąžinimą buvo pateikti teismui, o minimo mokesčio susigrąžinimas yra bendrovės teisė, bet ne pareiga.

Šalies argumentai

Bendrovei nepavykus prisiteisti skolos, ji kreipėsi į teismą ne dėl kito skolininko, o būtent dėl to paties M. V. pagal tą pačios išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. PLK61101901B, tai yra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir tarp tų pačių šalių. Svarbu ir tai, kad po sutarties sudarymo nuo 2007-07-30 iki šios dienos skolininkas bendrovei įsiskolinimo nesumokėjo. Bendrovė, kreipdamasi į teismą, prašo priteisti ne tik pagrindinę skolą, bet ir delspinigius, kurie yra numatyti sutartimi. Bendrovė į teismą pakartotinai kreipėsi pagal tą pačią išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį, prašydama priteisti nesumokėtų 1 426,80 Lt įmokų ir 505,86 Lt delspinigių skolą. Taigi bendrovė prašė priteisti iš skolininko didesnę delspinigių sumą, negu buvo priskaičiuota anksčiau pagal sutartį. Todėl teismo argumentas, kad tas pats kvitas panaudojamas skirtingose bylose dėl skolos išieškojimo iš to paties asmens, tačiau dėl kitokio dydžio taip pat yra nepagrįstas. Bendrovė nėra gavusi ir neturi jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jai iš skolininko būtų priteistas sumokėtas žyminis mokestis.

Nėra priežasties, dėl kurios kreditorius negalėtų pateikti teismui jau sumokėto žyminio mokesčio ir toks draudimas įstatymais nenumatytas. Tai nėra žyminio mokesčio įskaitymas kitoje civilinėje byloje, kaip teigia teismas, nes kreipiamasi dėl tos pačios skolos priteisimo iš to paties skolininko (klausimas dėl skolos priteisimo iš skolininko vis dar yra neišspręstas). Jei konkrečių santykių nereglamentuoja teisės normos, o jų turinys teismui yra neaiškus ir neapibrėžtas, teismo pareiga yra tiems santykiams nutatis mutandis pritaikyti tam tikras teisės normas.

Teismo motyvai, kad šioje byloje, kurioje jai yra paskirta bauda, yra ta, jog bendrovė taip siekė nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita arba neteisėtai išvengti mokestinės prievolės, nėra teisiškai pagrįsta.

Bendrovė yra šioje byloje iš viso sumokėjusi 14,00 Lt žyminio mokesčio, tai yra visą žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 3 p.), nes skolininko M. V. prašo priteisti 1932,66 Lt. Svarbu, kad sumokėtas žyminis mokestis yra patekęs į valstybės biudžetą. CPK nenumato jokio senaties termino sumokėtam žyminiam mokesčiui. Teismui priėmus nutartį sumokėtą žyminį mokestį grąžinti proceso šaliai, įgyja teisę įstatymuose nustatyta tvarka jį susigrąžinti. CPK nėra normų, kuriose būtų nustatyta proceso šalies pareiga susigrąžinti žyminį mokestį. Teismas negali įpareigoti bendrovės susigrąžinti žyminį mokestį. Žyminio mokesčio susigrąžinimas yra bendrovės teisė, bet ne pareiga. Bendrovė nėra mokesčio susigrąžinusi. Todėl teismo argumentas, kad žyminis mokestis skirtingose bylose yra grąžinamas po kelis kartus, nors sumokėta būna tik viena įmoka į valstybės biudžetą, yra nepagrįstas. Suteikta teise pasinaudoti nėra privaloma, todėl teismo teiginiai, jog faktas, kad pareiškėjas neįvykdo teismo nutarties (nustatytu terminu nebuvo susigrąžintas žyminis mokestis), kuria jam grąžinamas žyminis mokestis ar jo dalis, nesuteikia pareiškėjui teisės pakartotinai teismui pateikti tą patį žyminio mokesčio nurodymo išrašą, yra nepagrįsti

Bendrovė pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismui, kaip įrodymą, gautą iš Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, 2008-12-08 raštą Nr. (15.20)-6-11191, jog bendrovė niekada nėra susigrąžinusi žyminių mokesčių, sumokėtų Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Be to, Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui į paties teismo paklausimą duomenis apie tai, jog bendrovė nėra pateikusi šiai inspekcijai jokių prašymų dėl žyminio mokesčio susigrąžinimo.

Šalies argumentai

Bendrovė pakartotinai kreipėsi į teismą nesusigrąžinusi žyminio mokesčio dėl tos pačios skolos priteisimo iš to paties skolininko, t. y. dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nes žyminio mokesčio susigrąžinimas bei pakartotinis jo sumokėjimas į valstybės biudžetą užtruktų. Tai taip pat sąlygotų papildomas darbo sąnaudas valstybinei mokesčių inspekcijai ir bendrovei. Teisės normų, draudžiančių kreiptis į teismą pakartotinai, nesusigrąžinus žyminio mokesčio, nėra, todėl toks bendrovės kreipimasis į teismą yra teisėtas. Pats teismas veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, nurodydamas bendrovei susigrąžinti jau sumokėtą žyminį mokestį ir sumokėti jį į valstybės biudžetą iš naujo. Atsisakydamas priimti tokius kreditoriaus (bendrovės) pareiškimus, kuriuos kiti teisėjai priima, pats teismas veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą.

Nutartyje teismas nurodo, jog bauda už piktnaudžiavimą procesine teise gali būti skiriama už piktnaudžiavimo veiksmus, atliktus konkrečiame procese. CPK 14 str. įtvirtintas betarpiškumo principas taip pat įpareigoja teismą savo sprendimą grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo tirti byloje. Todėl teismo argumentas, jog teismas nustatė, kad ir kitose civilinėse bylose, kuriose pareiškėjas yra dalyvaujantis byloje asmuo, jis nuolat teikia netinkamus žyminio mokesčio mokėjimą patvirtinančius dokumentus, nesuprantamas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas (CPK 337 str., 2 p.), Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl baudos panaikinimo išspręstinas iš esmės.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338, 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalauja sumokėti žyminį mokestį, kurio pareiškėjas neatsiėmė pagal teismo nutartis, nepagrįsti. Teisėjų kolegija sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo išvada, kad pareiškėjas negali pateikti to paties žyminio mokesčio mokėjimo nurodymo, kuriuo sumokėtas sumas nutarta jam sugrąžinti konkrečia teismo nutartimi. Šalis turėjo teisę ginčyti nutartį grąžinti žyminį mokestį, jeigu tai padaryta be jos pareiškimo, kaip numato CPK 87 str. 1 d.

CPK 95 straipsnis numato, kad šaliai, kuri piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą teismas gali paskirti baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 1 dalis). Byloje, kaip matyti iš jos medžiagos, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi (b. l. 7–8), 3000 Lt baudą paskyrė šalies atstovei, apeliantei L. S.-D., kuri yra pasirašiusi teismui pateiktą kreditoriaus pareiškimą pagal jai išduotą įgaliojimą (b. l. 2) dėl įsiskolinimo iš skolininko priteisimo. CPK 55 straipsnis nustato, kad juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo (CPK 95 str. 1 d.). Juridinių asmenų atstovais, kaip nustato CPK 55 str. 2 d., teisme gali būti atitinkamų juridinių asmenų darbuotojai (apeliacinės instancijos teismuose turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą). Šioje byloje, kaip matyti iš kreditoriaus pareiškimo teismui, pareiškimą pasirašė kreditoriaus darbuotoja, užimanti rizikos valdymo departamento direktorės pareigas ir veikianti pagal jai išduotą juridinio asmens įgaliojimą.

Iš šių faktų ir aplinkybių yra nustatyta, kad apeliantė yra šalies atstovė, nėra savarankiška šalis, piktnaudžiaujanti procesinėmis teisėmis ir sąmoningai veikianti prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, kaip nutartyje skirti baudą nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos. Atstovė tik dėl to, jog buvo įsitikinusi, kad galima nemokėti iš naujo žyminio mokesčio, kreipėsi į teismą realizuodama atstovaujamojo juridinio asmens teisę prievarta išieškoti skolą. Tai nepatvirtina piktnaudžiavimo konkrečia procesine teise fakto. Todėl apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartis, kuria atmestas apeliantės L. S.-D. prašymas panaikinti baudą, paskirtą 2009 m. vasario 11 d. nutartimi, naikintina kaip neteisėta, bauda naikintina.

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi vertinant skundžiamosios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl jie neanalizuojami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 2 p.,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti L. S.-D. 3000 Lt baudą, paskirtą 2009 m. vasario 11 d. nutartimi.

Teisėjai Laimutė SankauskaitėZina MickevičiūtėRimantas Savickas.