Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovams P. Š. ir J. Š.dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Gautas pareiškėjo atstovo prašymas bylą nagrinėti pareiškėjo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovams teismo procesiniai dokumentai buvo siunčiami turto buvimo vietos – (duomenys neskelbtini), adresu, tačiau grįžo neįteikti su žyma, kad neatsiėmė. Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išrašu nustatyta, kad atsakovės J. Š. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o atsakovo P. Š. – Plungės rajono savivaldybėje. SODROS duomenų bazėje duomenų apie atsakovų dabartinę darbovietę nėra. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 73 straipsnio 3 dalimi, numatančia, jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vieta nėra žinomos, teismas gali šaukimus ir pranešimus įteikti paskelbdamas apie paskirtos bylos nagrinėjimo vietą ir laiką specialiame interneto tinklalapyje <...>, 2015 m. rugpjūčio 12 d. specialiame teismo tinklalapyje www.teismai.lt skiltyje „Teismų pranešimai“ paskelbė apie nagrinėjamos bylos laiką ir vietą, viešo paskelbimo būdu atsakovams įteikė procesinius dokumentus. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytomis nuostatomis teismas konstatuoja, jog atsakovai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuoti tinkamai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjo atstovui ir atsakovams nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas ir kiti teisės aktai.

Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. balandžio 28 d.) nustatė, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. 2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. balandžio 28 d. nustato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Komunalinės atliekos tvarkomos savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Taigi įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatyta tvarka arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas.

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Nurodyta administracinių teismų praktika vietinės rinkliavos mokėtojo aspektu suponuoja išvadą, kad pastaruoju laikytinas asmuo apibrėžtas įstatymuose ir konkrečiose savivaldybės aktuose, susijusiose su vietinės rinkliavos apskaičiavimu, mokėjimu ir pan.

Taigi savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Plungės rajono savivaldybės taryba 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T1-168 1 punktu patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 60 punktą per nustatytą laikotarpį nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) išieškojimą (pagal bendrovės valdybos patvirtintą tvarką) iš rinkliavos mokėtojų vykdo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras.

Nuostatų 6 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – tai komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Iš esmės analogiškas reglamentavimas buvo nustatytas ir Nuostatuose, patvirtintuose Plungės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. T1-47 1 punktu (2.2-2.3 punktai) bei Plungės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T1-317 1 punktu (6 punktas).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (registro Nr. 80/6017) patvirtina, kad atsakovams P. Š. ir J. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pagal 2003 m. birželio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5125 priklausė gyvenamosios (įvairioms socialinėms grupėms) paskirties butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2011 m. birželio 28 d. minėtą turto objektą asmeninės nuosavybės teise valdo atsakovė J. Š. Tai reiškia, kad atsakovai pagal Nuostatus laikytini vietinės rinkliavos mokėtojai ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. 2014 m. lapkričio 20 d. pažyma Nr. R-PL-44 nustatyta, kad įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už minėtą nekilnojamąjį turto objektą yra 148,65 Eur. Nuostatų 1 priedo 3 eilutėje (Tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T1-168 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 1d.) už gyvenamosios paskirties butą, esantį daugiabučiame name Plungės miesto teritorijoje, nustatyta 46,92 Eur dydžio metinė vietinė rinkliava. Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2008 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. T1-47 1 punktu, 4.1.1 punkte bei Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T1-317 1 punktu, 32.3 punkte už tokį patį nekilnojamojo turto objektą nustatyta 38,52 Eur dydžio metinė vietinė rinkliava.

Spręstina, kad minėtų parametrų pagrindu už nuosavybės teise priklausantį nekilnojamojo turto objektą aptariamu laikotarpiu turėjo būti paskaičiuota ne didesnė kaip 148,65 Eur dydžio vietinė rinkliava. Tiek šiuo metu Nuostatų aktualios redakcijos XI skyriuje, tiek ankstesnėse Nuostatų redakcijose buvo numatyta galimybė taikyti vietinės rinkliavos lengvatas, tačiau byloje nėra duomenų apie atsakovams nustatytas lengvatas. Duomenų apie tai, kad atsakovai būtų sumokėję vietinę rinkliavą ar jos dalį, byloje taip pat nėra.

Pagal Civilinio kodekso 4.86 1 dalį, bendraturčiai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įstaigoms. Remiantis aptartomis teisės aktų nuostatomis bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, solidariai iš atsakovų priteistina 47,68 Eur nesumokėta vietinė rinkliava už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 27 d. bei iš atsakovės J. Š. – 100,97 Eur nesumokėta vietinė rinkliava už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovams vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Atsakovai sprendime minimu laikotarpiu nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jų pareiškėjui priteistina prašyme nurodyta įsiskolinimo suma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis 36,30 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę inter alia reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas.

Administracinėse bylose atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomą priteisti 36,30 Eur sumą sudaro prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos. Patirtas išlaidas patvirtina advokatų profesinės bendrijos SGKA Legal 2012 m. balandžio 3 d. teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. SGKA-2012/0008; 2015 m. birželio 19 d. specifikacijos Nr. 11265 4 punktas, 2015 m. birželio 19 d. PVM sąskaita faktūra serija SGKA Nr. 11265 ir 2015 m. birželio 22 d. vietinio mokėjimo nurodymas Nr. 4895. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už dokumentų parengimą (prašymo surašymą) maksimali priteistina suma gali sudaryti (3 MMA).

Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punkto nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Visumos kriterijų buvimas leidžia teigti, kad administracinę bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kokio dydžio išlaidos turėtų būti priteisiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-215/2013).

Teisė naudotis advokato ar kito atstovo pagalba administraciniame procese pripažįstama vienu iš esminių elementų, padedančių užtikrinti teisę į teisminę gynybą. Profesionalus teisinis atstovavimas administracinėse bylose skirtas ne vien padėti šalims tinkamai išdėstyti ir teisiškai pagrįsti savo poziciją, bet ir veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis. Proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis). Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). ABTĮ neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą. Ar yra poreikis byloje naudotis teisine advokato pagalba, priklauso nuo kiekvienos proceso šalies apsisprendimo, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies.

Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar atsakovas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei nutarti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas.

Sprendžiant priteistinų iš atsakovo išlaidų dydį, būtina įvertinti ir pareiškėjo teisinį statusą. 2003 m. gruodžio 30 d. Telšių apskrities savivaldybės – Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybės įsteigė UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras, kurio pagrindinė funkcija – įdiegti ir eksploatuoti regioninę atliekų tvarkymo sistemą, apimančią atliekų surinkimą, vežimą, perdirbimą ir šalinimą visoje savivaldybių administruojamoje teritorijoje. Taigi pareiškėjas yra subjektas, įsteigtas vietos savivaldos institucijos, kuri perdavė dalį įgalinimų administruojant vietinę rinkliavą ir tokiu būdu finansuojamas iš viešųjų finansų, todėl privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas.

Nors pareiškėjo prašoma priteisti 36,30 Eur suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, tačiau teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtus kriterijus, į tai, kad byla yra šabloninė, nesudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo, pareiškėjo atstovo teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą (visose analogiškose pareiškėjo bylose pareiškėją atstovauja tos pačios advokatų profesinės bendrijos tas pats advokatas), pareiškėjas skundą pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, prašymo ir jo priedų kopijas atsakovui ruošė teismas, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas dalinai, priteisiant 14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015 konstatavo, kad paminėti argumentai yra reikšmingi ir pakankami nustatant priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį analogiškose bylose.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Uždarosios akcinės bendrovės Telšių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo patenkinti.

Priteisti iš atsakovo P. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir atsakovės J. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui (įmonės kodas 17178019) solidariai 47,68 Eur (keturiasdešimt septynis eurus ir 68 centus) vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 27 d.

Priteisti iš atsakovės J. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui (įmonės kodas 17178019) 100,97 Eur (šimtą eurų ir 97 centus) vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Priteisti iš atsakovo P. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir atsakovės J. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui (įmonės kodas 17178019) 14 Eur (keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t.y. po 7 Eur (septynis eurus) iš kiekvieno. Kitoje dalyje prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.