Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis H. N. kaltu neprisipažino. Parodė, kad praėjus nemažam laiko tarpui gerai neatsimena visų įvykio aplinkybių, juo labiau, kad turi nervinių stresų, dėl kurių lankosi pas psichiatrą. Kiek atsimena, jis buvo palikęs pinigų žmonai, kad ši nupirktų užuolaidas. Kadangi žmona užuolaidų nenupirko, jis paprašė jos grąžinti pinigus. Žmona atsisakė grąžinti pinigus, sakydama, kad jis juos praloš kazino. Jis jai atsakė, kad į kazino neis, pats nupirks užuolaidas ir nuėjo prie sekcijos, norėdamas ten paieškoti žmonai duotų pinigų. Sūnus išsigando ir iškvietė pareigūnus. Kai jį sulaikė pareigūnai, jis sėdėjo ir žiūrėjo televizorių. Tuo metu ginklo kaltinamasis su savimi neturėjo ir juo nužudyti šeimos narių negrasino. Kaltinamasis negali pasakyti, kodėl išsigando sūnus. Šį ginklą dar 1990 metais, kai jis prekiavo turguje, jam davė pasaugoti Lenkijos pilietis ir tuo metu namuose nebuvo nei žmonos, nei sūnaus. Tuomet dujiniam pistoletui nereikėjo jokių leidimų, jį galima buvo laikyti namuose ir jis tiesiog pamiršo apie šį ginklą, nes praėjo daug metų. 2007 metais jis bandė skambinti Lenkijos piliečiui, tačiau su juo susisiekti nepavyko. Ginklas gulėjo padėtas sekcijoje kartu su šoviniais dėžutėje ir jis naudojamas nebuvo. Kiek jis atsimena, ginklas buvo paslėptas už skudurų. Jis tiksliai neatsimena, bet žmona ir sūnus apie ginklą lyg nieko nežinojo. Kaltinamasis taip pat neatsimena, kada jis paskutinį kartą šį ginklą laikė rankose, galimai prieš ketverius metus. Ginklą sekcijoje jis slėpė tam, kad jo nerastų nepilnametis sūnus. Jis nežino, kada pasikeitė įstatymas, įpareigojantis registruoti dujinius pistoletus. Policijos pareigūnai pistoletą rado sekcijoje už skudurų ar aparatūros, tiksliai neatsimena. Kaltinamasis taip pat nurodė, kad šio konflikto metu jis žmonos nestūmė, jokio fizinio kontakto su ja nebuvo. Šiuo metu jis yra susitaikęs su savo šeimos nariais.

Nukentėjusioji V. N. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji yra H. N. žmona. Nagrinėjamo įvykio dieną vyras norėjo, kad ji grąžintų jam pinigus, kuriuos jis buvo davęs užuolaidoms, bet ji pinigų vyrui neatidavė, nes manė, jog jis juos praloš kazino. Vyras dėl to labai susinervino, nes jam vakarais kartais taip nutinka. Sūnus tuo metu buvo kitame kambaryje ir girdėjo jų ginčą. Ji su vyru lyg viską ir išsprendė, tačiau sūnus galimai ne viską gerai suprato, jis buvo įsitempęs, įbėgo į jų kambarį, patraukė ją už rankos, pasakė bėgam į koridorių, nes jis iškvietė policiją. Tuo metu, kai atvyko policijos pareigūnai su ginklais, ji su sūnumi buvo koridoriuje ir labai išsigando, pamatę tiek ginkluotų pareigūnų. Nukentėjusioji nurodė, kad vyras niekada nesmurtauja, ji pati policijos nekviestų. Nagrinėjamo konflikto metu vyras negrasino nužudyti, tik sakė, kad jiems parodys, turėdamas omenyje finansus. Vaikas galimai suprato, kad tokie grasinimai susiję su fiziniu smurtu. Vėliau ji sūnui sakė, kad policijos kviesti nereikėjo. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad vyras jai yra sakęs, kad turi dujinį pistoletą, kurį jam davė pasaugoti draugas iš Lenkijos. Ji pati to ginklo nėra mačiusi ir nežino, kur jis buvo padėtas, tiesiog žinojo, kad jis yra. Ginklas buvo padėtas kažkur spintoje, tikslios vietos nežino. Policijos pareigūnai bute ginklo ieškojo ilgai. Jie nežinojo, kad ginklą reikia registruoti. Jeigu būtų žinoję, gal ginklą būtų atidavę policijai. Ji nežino, kodėl parašė pareiškimą policijai, jog vyras grasino nužudyti ją ir sūnų (t. 1, b.l. 1). Galimai tuo metu buvo streso būsenoje, ją pastoviai tampė vaikas už rankos, todėl galimai tai padarė dėl jo. Dabar ši situacija jai atrodo visiškai kitaip. Po to ji perskambino prokurorui, pasakė, kad jos vyras yra geras žmogus, jie susitaikė ir dėl to 2015 m. lapkričio 19 d. parašė dar vieną pareiškimą (t. 1, b.l. 2). Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad su H. N. jie gyvena jau 20 metų, jis pastoviai vartoja vaistus, nes jam būna nerviniai priepuoliai. Tuo metu ji stengiasi susilaikyti, o kai priepuolis praeina, vyras vėl būna normalus ir fizinio smurto prieš juos nenaudoja. Prieš šitą įvykį pareigūnai pas juos buvo kviesti vieną kartą, juos taip pat kvietė sūnus.

Nukentėjusysis E. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad H. N. yra jo tėvas. Nagrinėjamo įvykio dieną tėvai pykosi, todėl jis nuėjo į kitą kambarį. Konflikto metu išgirdęs tėvo frazę, kad jis dar jiems parodys, jis išsigando, ištempė mamą į koridorių ir iškvietė policijos pareigūnus, išbėgdamas iš buto, nes bijojo dėl gyvybės. Anksčiau tėvai taip pat konfliktuodavo, tačiau šis konfliktas buvo didesnis. Jis prie tėvų konfliktų nėra pratęs. Tėvas jam yra sakęs, kad namuose yra dujinis pistoletas, tačiau jis nežinojo, kur ginklas konkrečiai buvo padėtas. Tėvas ginklo namuose nedemonstruodavo ir jiems ginklu negrasindavo. Jis matė, kaip konflikto metu tėvas ėjo prie spintos, todėl išgirdęs jo frazę, kad jiems dar parodys, jis pamanė, kad tėvas eina pasiimti ginklo, todėl išsigandęs ištempė mamą iš kambario ir iškvietė pareigūnus. Kai skambino į bendrąjį pagalbos centrą, pasakė, kad tėtis kažką nori padaryti su pistoletu, galbūt dėl tėvo pasakytos frazės. Jis negali pasakyti, kodėl jis su mama buvo taip susijaudinęs, nes visa diena buvo įtempta, bijojo grįžti į namus, kol neatvyko pareigūnai. Policijos pareigūnai bute rado ginklą. Jis pats jiems nurodė, kur tas ginklas gali būti paslėptas. Pareigūnai iš pradžių apžiūrėjo vieną spintą, po to kitą, o trečioje rado ginklą, padėtą dėžutėje. Konflikto metu tėvas ėjo ne prie tos spintos, kurioje gulėjo ginklas. Atvykus pareigūnams tėvas žiūrėjo televizorių. Nagrinėjamo įvykio metu jis buvo nepilnametis. Pagarsinus nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 25-26), E. N. nurodė, kad tėvas negrasino su jais susidoroti ar nužudyti, žodžio „puška“ jis taip pat nėra sakęs. Taip pat jis neatsimena tėvo pasakytų žodžių, kad jis juos paguldys abu. Tėvo pasakytą frazę, kad jis jiems parodys, jis suprato kaip grasinimą nužudyti, todėl išbėgo į laiptinę, pasiimdamas kartu motiną, nes dėl jos bijojo. Dabar jis šią frazę suprato taip, kad tėvas paliks juos be turto. Šiuo metu jokių pretenzijų tėvui jis neturi, jo nebijo, jokių konfliktų tarp jų nėra, tėvas nei jo, nei mamos nėra mušęs, jo agresyvumas pasireiškia tik žodžiais.

Liudytoja A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji yra Vilniaus apskrities policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausioji patrulė. Liudytoja nurodė, kad atsimena, jog įvykis buvo, tačiau konkrečių įvykio aplinkybių neatsiminė, parodė, kad lyg ir ne ji rado ginklą, gal kolegos, o ji bandė pareiškimą paimti. Pagarsinus liudytojos tarnybinį pranešimą, jį patvirtino (1 t., b.l. 16). Šiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2015 m. rugsėjo 26 d., apie 19.20 val. patruliavimo metu buvo gautas pranešimas, kad Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vyras grasina žmonai ir sūnui ginklu. Atvykus minėtu adresu, atėjus į laiptinę pamatė verkiančią, susijaudinusią moterį, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo V. N. ir jos sūnų E. N., kurie paaiškino, kad 35 bute yra H. N., kuris jiems grasino, kad išsitrauks ginklą ir nušaus juos. E. N. paminėjo, kad prieš tai jau buvo matęs tėvo ginklą, todėl išsigandę jie išbėgo į laiptinę. Pareigūnams užėjus į namus, tarpduryje stovėjo minėtas vyras H. N., prieš kurį buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai, užsuktos rankos už nugaros ir uždėti antrankiai. Apžiūros metu, dalyvaujant šeimos nariams, bute buvo rastas juodos spalvos galimai šaunamasis ginklas „UMAREX“ modelis 8000. Nuo GMP E. N. ir V. N. atsisakė. Susijaudinusi V. N. parašyti pareiškimo negalėjo, todėl pareiškimą parašė E. N.. Apie 20.00 val. H. N. buvo sulaikytas ir pristatytas į 6 PK. Pridedamas juodos spalvos galimai šaunamasis ginklas „Umarex“ modelis FBI 8000.

Liudytoja Ž. C. nurodė, kad ji yra Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus specialistė. Parodė, kad galimai dirbo pagal grafiką, apklausą surašė arba komisariate, arba buvo nuvykusi į įvykio vietą ir atliko pirminius veiksmus. Paaiškino, kad per apklausas paprastai rašo tai, kas reikšminga tyrimui, nes žmonės paprastai kalba daugiau, o po kiekvienos apklausos pareiškėjas perskaito ir pasirašo, jei ji būtų kažką keitusi, viskas būtų suderinta; ji savavališkai nieko nekeičia. Taip pat paaiškino, kad apklausos pradedamos nuo teisių išaiškinimo, paprastai apklausos protokolo ji garsiai neskaito, duoda asmeniui perskaityti, nebent jei žmogus neįskaito rašto, tada pagarsina. Liudytoja nurodė, kad iš apklausos protokolo (t. 1, b. l. 19) sprendžia, kad šiuo atveju klausimų nebuvo, jei būtų pastabų, tai būtų parašyta, šiuo atveju ir pabraukymų nėra. Nurodė, kad jei gerai atsimena, moteris, prieš rašydama pareiškimą, pasakojo, kad įtariamasis yra lošėjas, galbūt buvo skolų, kiek atsimena, moteris labiau akcentavo, kad bijo žmogaus, kreipėsi, nes buvo išsigandusi. Taip pat parodė, kad kiek atsimena, konfliktų buvo ir iki įvykio, moteris nurodė, kad anksčiau matė ginklą, todėl tokius parodymus jie traktuoja kaip realią grėsmę; grasinimų realumą matė ir iš moters būsenos, ji sakė, kad bijo, nes kažkas buvo ir anksčiau.

Liudytoja R. I. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji yra Vilniaus miesto 6 policijos komisariato tyrėja. Liudytoja nurodė, kad ji atsimena kaltinamąjį, nes kartu su juo važiavo į namus, kai jam buvo skirtas įpareigojimas gyventi skyrium nuo šeimos. Per savo budėjimo laiką ji galėjo atlikti kaltinamojo apklausą. Nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa vyko jos kabinete, dalyvaujant motinai. Liudytoja atsimena, kad nepilnametis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nes jis jau turėjo 16 metų. Apklausa vyko motinos akivaizdoje. Vaikas ir mama buvo išsigandę, tėvas jiems grasino pistoletu, kurį vadino „puška“. 2016 metais jai skambino nepilnametis nukentėjusysis ir klausė patarimo, ką reikėtų daryti, jei tėvui yra skirtas įpareigojimas gyventi skyrium, o jis skambinasi ir prašosi gyventi kartu. Ji patarė nukentėjusiajam skambinti policijai, jeigu tėvas neduos ramybės. Liudytojos teigimu, apklausos pradžioje ji pasiūlė nukentėjusiajam pačiam viską papasakoti, o kai rašant apklausos protokolą kilo kažkokie neaiškumai, ji pasitikslino kai kurias aplinkybes. Nukentėjusysis davė parodymus savo valia, motina jo neįtakojo ir pastabų dėl vaiko duodamų paaiškinimų neturėjo. Jeigu protokolas yra rašomas ranka, tai ji pati jį perkaito, o jeigu spausdinamas – duoda perskaityti pačiam apklausiamam asmeniui. Nukentėjusysis, susipažinęs su protokolu, jokių pastabų neturėjo, protokolą pasirašė jis pats ir mama. Protokolo laikas būna užfiksuotas tiksliai. Apklausos metu vaikas jau nebuvo labai susijaudinęs. Jis tik buvo labai išsigandęs, kai tėvas grasino ginklu. Tuo metu, kai važiavo kartu su kaltinamuoju į namus pasiimti daiktų, vaikas namuose laikėsi atokiau nuo tėvo. Liudytoja patvirtino, kad nepilnamečio E. N. apklausos protokolas (t. 1, b.l. 25-26) buvo surašytas iš jo paties žodžių.

2015 m. rugsėjo 26 d. V. N. pareiškime, adresuotame policijai, nurodyta, kad 2015 m. rugsėjo 26 d., apie 19.00 val. bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje jos vyras H. N. grasino nužudyti ją ir jos sūnų E. N. (t. 1, b.l. 1).

Policijos registruojamų įvykio registre nurodyta, kad 2015 m. rugsėjo 26 d., 19.18 val. bendrajam pagalbos centrui buvo pranešta apie tai, kad adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje pranešėjo tėvas grasina pistoletu jam ir jo motinai (1 t., b.l. 15).

2015 m. rugsėjo 26 d. E. N. pareiškime, adresuotame policijai, nurodyta, 2015 m. rugsėjo 26 d., 19.00 val., jam su mama V. N. grįžus namo, jo tėvas H. N. pradėjo konfliktuoti, kabinėtis dėl smulkmenų, įžeidinėjo ir grasino jam ir motinai. Konflikto metu tėvas pagrasino, kad ištrauks ginklą ir jį su mama nušaus. Tuo metu jie su mama išgirdę, kad tėvas išsitrauks ginklą, išbėgo į laiptinę ir paskambino bendrojo pagalbos centro telefonu. Dėl šio įvykio jie bijojo vieni likti su tėvu. Jo mama V. N. dėl susijaudinimo pareiškimo pati parašyti negalėjo. Dėl šio įvykio prašo imtis priemonių (t. 1, b.l. 21).

2015 m. spalio 12 d. apžiūros protokolu buvo apžiūrėtas paimtas ginklas su priedais (1 t., b.l. 28-31).

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2015 m. lapkričio 25 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(33)-IS1-442 nurodyta, kad tirti pateiktas pistoletas yra pramoninės gamybos (Vokietija) dujinis 8 mm kalibro pistoletas PERFECTA Mod. FBI 8000, skirtas šaudyti 8 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu tirti pateiktas pistoletas yra C kategorijos šaunamasis ginklas. Tirti pateiktas pistoletas šaudyti yra tinkamas. Tirti pateikti dešimt šovinių yra šaudmenys - pramoninės gamybos 8 mm kalibro dujiniai šoviniai su CS užtaisu, skirti 8 mm kalibro dujiniams pistoletams (C kategorijos ginklams), tame tarpe ir tirti pateiktam pistoletui PERFECTA Mod. FBI 8000. Visi tirti pateikti šoviniai šaudyti tinkami. Tirti pateikti šoviniai yra skirti tirti pateiktam pistoletui ir juos galima iššauti iš tirti pateikto 8 mm kalibro pistoleto PERFECTA Mod. FBI 8000 (t. 1, b.l. 42-44).

2016 m. balandžio 12 d. apžiūros protokole aprašytas apžiūrėtas garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro, iš kurio matyti, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. nukentėjusysis E. N. kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą pranešdamas, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namuose jo tėvas traukia pistoletą, grasina jam ir jo motinai (1 t., b.l. 52).

Alkotesterio parodymų kvite užfiksuota, kad 2015 m. rugsėjo 26 d., 20.12 val. H. N. buvo blaivus (1 t., b.l. 58).

Pažymose iš Licencijuojamos veiklos posistemio matyti, kad kaltinamajam H. N. nebuvo išduotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) pistoletą „PERFECTA Mod. FBI 8000“, šis ginklas nebuvo registruotas (t. 1, b.l. 139, 140, 141).

H. N. suformuluotas kaltinimas dėl to, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs pramoninės gamybos (Vokietija) 8 mm kalibro dujinį pistoletą PERFECTA Mod. FBI 8000, su 10 vnt. šovinių, skirtą šaudyti 8 mm. kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, kuris pripažintas C kategorijos šaunamuoju ginklu, neturėdamas leidimo jį laikė savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, iki 2015 m. rugsėjo 26 d., apie 19.20 val., kol šį šaunamąjį ginklą iš jo paėmė policijos pareigūnai, taigi pagal kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, jis kaltinamas neteisėtai laikęs šaunamąjį ginklą.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 6 punktas nustato, kad C kategorijos ginklams priskiriami, be kita ko, dujiniai pistoletai (revolveriai). C kategorijos ginklų laikymui reikalingas leidimas (Įstatymo 12, 13 straipsniai). Pažymėtina, kad dujiniai pistoletai (revolveriai) priskirti C kategorijos ginklams, kuriems reikalingas leidimas, pagal nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymą. Taip pat pažymėtina, kad 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2 straipsnio 2 dalimi (su atitinkamais pakeitimais) buvo nurodyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo minėto 5 straipsnio 6 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus.

Byloje iš esmės nėra keliamas ginčas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių – o būtent, kad atvykus policijos pareigūnams pagal iškvietimą į konfliktą, vykusį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2015 m. rugsėjo 26 d., apie 19.20 val., jie minėtame bute rado šaunamąjį ginklą bei šovinius. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2015 m. lapkričio 25 d. specialisto išvados Nr. 140-(33)-IS1-442 matyti, kad ištyrus pastarąjį ginklą bei rastus šovinius, padarytos tokios išvados, atsakant į pateiktus klausimus: 1.2. tirti pateiktas pistoletas yra pramoninės gamybos (Vokietija) dujinis 8 mm kalibro pistoletas Perfecta Mod. FBI 8000, skirtas šaudyti 8 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais. V. G. ir šaudmenų kontrolės įstatymu, tirti pateiktas pistoletas yra C kategorijos šaunamasis ginklas; 3. Tirti pateiktas pistoletas šaudyti yra tinkamas; 4.5 Tirti patiekti dešimt šovinių yra šaudmenys – pramoninės gamybos 8 mm kalibro dujiniai šoviniai su CS užtaisu, skirti 8 mm kalibro dujiniams pistoletams (C kategorijos ginklams), tame tarpe ir tirti pateiktam pistoletui Perfecta Mod. FBI 8000; 6. Visi tirti pateikti šoviniai šaudyti tinkami; 7. Tirti pateikti šoviniai yra skirti tirti pateiktam pistoletui ir juos galima iššauti iš tirti pateikto 8 mm kalibro pistoleto Perfecta Mod. FBI 8000 (b. l. 42-44).

Kaltinamasis paaiškino, jog minėtą ginklą seniai, gal dar 1990 metais, kai jis prekiavo turguje, jam davė pasaugoti Lenkijos pilietis, tuo metu dujiniam pistoletui nereikėjo leidimų, nereikėjo jo registruoti; jis vėliau pamiršo apie pastarąjį ginklą, o 2007 metais bandė ieškoti minėjo Lenkijos piliečio, bet jo nerado; ginklas gulėjo sekcijoje paslėptas kartu su šoviniais dėžutėje, ir jis naudojamas nebuvo. Duodama parodymus, nukentėjusioji V. N. taip pat parodė, jog kaltinamasis yra jai sakęs, jog turi dujinį pistoletą, kurį jam yra davęs pasaugoti draugas iš Lenkijos, tačiau pačio pistoleto ji nebuvo mačiusi, jis buvo kažkur spintoje, tačiau ji tiksliai nežinojo, kur. Taigi nesant duomenų, paneigiančių tokius kaltinamojo parodymus, kuriuos iš dalies patvirtina ir nukentėjusioji (apie tai, ką kaltinamasis jai yra anksčiau sakęs), teismas vertina, jog nurodytos aplinkybės yra tikėtinos, kita vertus, pripažintina, kad aplinkybės dėl pastarojo ginklo įgijimo nėra pakankamai aiškios ir konkrečios – nėra aiški tiksli šio ginklo įgijimo data, aplinkybės ir pan., dėl ko pastaroji veika – minėto dujinio pistoleto neteisėtas įgijimas – negali būti vertinama kaip nustatyta.

Kita vertus, kaltinamojo veika, laikant namuose šaunamąjį ginklą – C kategorijos ginklą ir šovinius, skirtus šaudyto tokios kategorijos ginklu, pripažintina neteisėtu šaunamojo ginklo laikymu. Kaip minėta, Įstatymo reikalavimas minėto tipo šaunamojo ginklo laikymui turėti leidimą įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d. ir iki pastarosios dienos asmenys, iki tol laikę tokius ginklus, turėjo nustatyta tvarka kreiptis į įgaliotas institucijas siekiant gauti leidimą tokio ginklo laikymui. Savo ruožtu dujinio pistoleto laikymas neturint leidimo nuo 2014 m. liepos 1 d. pripažintinas neteisėtu. Todėl atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog H. N., savo namuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikydamas C kategorijos šaunamąjį ginklą ir 10 vnt. šovinių, skirtų šaudyti tokiu ginklu, nors neturėjo leidimo ginklo laikymui, neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą. Pastebėtina, jog būtent H. N. yra asmuo, neteisėtai laikęs šį ginklą – jis pats pripažino, jog dujinį pistoletą būtent jam davė pasaugoti pažįstamas iš Lenkijos, ir jis minėtą ginklą laikė spintoje. Ir nors minėtu adresu gyveno dar kitas suaugęs asmuo – t. y. nukentėjusioji V. N., vis dėlto tiek iš kaltinamojo, tiek iš nukentėjusiosios parodymų (ji nurodė, jog nors žinojo, kad jos sutuoktinis turi dujinį pistoletą, tačiau jo nebuvo mačiusi ir nežinojo, kur jis yra), akivaizdu, jog minėto ginklo laikytoju buvo būtent H. N.. Taip pat pažymėtina, jog H. N. nurodyta aplinkybė, jog ginklas ne jo, kad jam ginklas buvo duotas tik pasaugojimui pažįstamo Lenkijos piliečio, nešalina jo atsakomybės, kadangi šiuo atveju jam inkriminuojamas ginklo laikymas, neturint leidimo (kadangi, kaip minėta, Įstatymu yra nustatyta pareiga turėti leidimą C kategorijos šaunamojo ginklo laikymui), ir šiuo atveju jo veika – turėjimas savo žinioje, namie, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, minėtą ginklą – ir yra ginklo laikymas Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalies prasme.

Vertinant subjektyviąją nurodytos veikos pusę, teismas pirmiausia pažymi, jog minėtu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu buvo nustatytas pakankamai ilgas perinamasis laikotarpis, per kurį asmenys, turėję, be kita ko, dujinius pistoletus, turėjo imtis atitinkamų veiksmų – gauti leidimą ginklo laikymui (arba perduoti ginklą atitinkamoms institucijoms, jei nesiekė toliau laikyti tokio ginklo). Savo ruožtu kaltinamojo nurodyta aplinkybė, jog jis nežinojo, kad ginklą reikėjo registruoti, gauti leidimą, nešalina jo atsakomybės, ir nagrinėjamu atveju vertintina, kad H. N. tiesioginė tyčia pasireiškė tuo, kad jis suprato, jog neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, laiko C kategorijos šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, ir norėjo taip veikti.

Kaip minėta, dujinis pistoletas, kuris rastas minėtame bute ir buvo laikomas be leidimo (duomenų, susietų su minėtu ginklu dėl leidimų ir pan., duomenų bazėje nėra, t. 1, b. l. 139), prie C kategorijos ginklų, kuriems reikalingas leidimas, priskirtas nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusiais Įstatymo pakeitimais, be to, įstatymu nustatytas laikotarpis, t. y. iki 2014 m. liepos 1 d., per kurį asmenys, turėję nurodytus ginklus iki minėtų įstatymo pakeitimų, turi gauti leidimą tokių ginklų laikymui. Taigi iki 2014 m. liepos 1 d. tokios rūšies ginklo, koks buvo rastas nurodytame bute, laikymas be leidimo negali būti traktuojamas kaip neteisėtas, atitinkamai neteisėtu tokio ginklo laikymas neturint leidimo tapo nuo 2014 m. liepos 1 d. Taigi kaltinimas tikslintinas, nurodant, kad H. N. minėtą ginklą neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, laikė nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 26 d., apie 19.20 val., kai šį šaunamąjį ginklą paėmė policijos pareigūnai, kadangi pripažintina, jog pastaroji aplinkybė (nuo kada ginklas buvo laikomas neteisėtai, nustatyta iš esmės iš kaltinamojo parodymų, jog ginklą jis turėjo gal jau nuo 1990 metų). Be to, kaip minėta, nors iš kaltinamajame akte nurodytos kaltinimo formuluotės darytina išvada, jog H. N. kaltinamas neteisėtu ginklo laikymu, taigi konkretus kaltinimas dėl neteisėto ginklo įgijimo nebuvo suformuluotas (aplinkybės dėl ginklo įgijimo nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens ir pan. vertintinos tik kaip kaltinimą neteisėtu ginklo laikymu detalizuojančiomis), visgi siekiant kaltinimo aiškumo ir tikslumo, vengiant perteklinės informacijos, nurodytos aplinkybės dėl aktualaus ginklo įgijimo nenustatytomis aplinkybėmis ir pan., šalintinos iš kaltinimo.

Taigi įvertinus nurodytų aplinkybių bei argumentų visumą, pripažintina, jog H. N. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, yra įrodyta.

Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Kaltinamasis neigia savo kaltę, nurodydamas, kad minėtą dieną kilo konfliktas su žmona dėl pinigų, kuriuos buvo palikęs, kad ji nupirktų užuolaidas, tačiau ji užuolaidų nenupirko, ir jis paprašė grąžinti pinigus, tačiau žmona pinigus grąžinti atsisakė, sakydama, kad ji juos praloš kazino. Jis tada nuėjo prie spintos paieškoti ten žmonai duotų pinigų, tačiau sūnus išsigando ir iškvietė pareigūnus. Paaiškino, kad ginklo tuo metu neturėjo, nužudyti šeimos narių negrasino.

Nukentėjusioji V. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dėl pinigų kilusio konflikto metu vyras labai susinervino, sūnus buvo kitame kambaryje ir girdėjo konfliktą, ji lyg ir jau išsprendė konfliktą su vyru, tačiau sūnus įbėgo į kambarį, patraukė ją už rankos ir pasakė bėgti į koridorių, nes jis iškvietė policiją. Parodė, kad minėto konflikto metu vyras negrasino nužudyti, tik sakė, kad jis jiems parodys, turėdamas omeny finansus, o vaikas galimai suprato, kad grasinimai susiję su fiziniu smurtu.

Nukentėjusysis E. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad nurodytą dieną konflikto metu buvo kitame kambaryje, išgirdęs tėvo frazę, kad jis dar jiems parodys, jis išsigando, ištempė mamą į koridorių ir iškvietė policiją, išbėgdamas į koridorių, nes bijojo dėl gyvybės. Parodė, kad anksčiau tėvas yra sakęs, kad turi dujinį pistoletą, tačiau jis nežinojo, kur jis yra, kadangi konflikto metu matė, kad tėvas ėjo link spintos, išgirdęs minėtą frazę, kad dar jiems parodys, jis pamanė, kad tėvas eina pasiimti ginklo, todėl ir išsigando. Dabar jis minėtą frazę supranta taip, kad tėvas juos paliks be turto.

Pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusiosios V. N. pareiškime, rašytame įvykio dieną, t. y. 2015 m. rugsėjo 26 d., nurodyta, kad 2015 m rugsėjo 26 d. apie 19.00 val. bute (duomenys neskelbtini), Vilnius, jos vyras H. N. grasino nužudyti ją ir jos sūnų E. N. (t. 1, b. l. 1). Tą pačią dieną apklausta kaip liudytoja, V. N. parodė, kad 2015 m. rugsėjo 26 d., apie 19.00 val. ji buvo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Prie jos ir sūnaus Edvino, gim. (duomenys neskelbtini) m., pradėjo kabinėtis tėvas H. N., jis pradėjo grasinti, kad visus juos išguldys, nušaus. Kadangi jau anksčiau jis yra demonstravęs jog turi ginklą, be to, jis lankosi pas psichologą, turi psichologinių problemų, jie su sūnumi labai išsigando, jog gali juos nužudyti. Be to, jis akivaizdžiai pasakė, jog paims pistoletą ir nušaus juos. Prašė imtis priemonių apsaugoti jos šeimą, taip pat kad vyras turi priklausomybę azartiniams lošimams (t. 1, b. l. 19).

Įvykio dieną, t. y. 2015 m. rugsėjo 26 d. rašytame pareiškime E. N. nurodė, kad tą dieną 19 val. jiems grįžus su mama V. N., gim. (duomenys neskelbtini) m., namo, jo tėvas H. N., gim. (duomenys neskelbtini) m., pradėjo konfliktuoti, kabinėtis dėl smulkmenų, įžeidinėjo, grasino jam ir jo motinai. Konflikto metu jo tėvas pagrasino, kad išsitrauks ginklą ir juos su mama nušaus, tuo metu jie su mama išgirdę, kad tėvas išsitrauks ginklą, išbėgo į laiptinę ir paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Dėl šio įvykio jie bijo likti su tėvu. Jo mama V. N. dėl susijaudinimo būklės pareiškimo pati parašytu negalėjo. Dėl šio įvykio prašo imtis priemonių (t. 1, b.l. 21).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas E. N. parodė, kad H. N. yra jo tėvas, kuris gyvena kartu su jais ir motina V. N. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Butas yra dviejų kambarių, kambariai nerakinami. 2015 m. rugsėjo 26 d. jis grįžo namo kartu su motina apie 18 val. Tėvas buvo namuose ir pradėjo reikalauti pinigų. Ir jis, ir motina žino, kad tėvas yra priklausomas nuo azartinių žaidimų, nuolat vaikšto į kazino ar lošimo salonus, pralošia pinigus, todėl motina duoti jam pinigų atsisakė, juolab tą pačią dieną tėvas ryte jau prašė pinigų, o jų negavęs pasiėmė iš namų aukso dirbinius ir monetas, be to minėjo, kad kreipsis į policiją ir jį apkaltins, kad jie pavogė šiuos daiktus. Be to tėvas, po to, kai jam motina nedavė pinigų, skambino į policiją ir dar kažkam sakė, kad mama girta, prie jo kabinėjasi, prašė ją išvežti. Tada jis tėvo paklausė, ar jis juos išvaro iš namų. Į jo klausimą tėvas atsakė, kad jie gali gyventi bute, bet turi gyventi tyliai, t.y. nesikišti į jo reikalus ir nedrausti jam žaisti azartinius žaidimus. Jie su motina pradėjo tėvo prašyti, kad jis neitų žaisti azartinių žaidimų, tačiau jis jų neklausė, sakė, kad tai jo reikalas, kur leisti pinigus, nes jis juos neva uždirba. Tada mama pareikalavo, kad tėvas parašytų raštelį, kad ji neėmė nei pinigų, nei aukso. Tėvas atsisakė rašyti raštelį ir toliau reikalavo pinigų. Supykęs, kad jam neduodami pinigai, tėvas pasakė, kad juos „paguldys abudu“, t.y. nušaus, tik paims, kaip jis sakė „pušką“. Ir jis, ir mama žino, kad tėvas turi ginklą. Ar jis turėjo leidimą ginklui, ar ne, jis nežino. Pasak tėvo, ginklas yra dujinis. Pagrasinus jiems žodžiu, kad juos abu nušaus, tėvas priėjo prie spintelės ir pradėjo ją atidarinėti, ir jis tuo metu labai išsigando, pamanė, kad būtent ten gali būti laikomas ginklas, kurį jis nori paimti ir panaudoti prieš jį ir jo mamą, ir greitai išbėgo iš kambario, liepė mamai greitai išeiti ir jie kartu su motina pabėgo iš namų. Jis pats kvietė policiją ir pareigūnus pasitiko laiptinėje. Tėvas jau ne pirmą kartą kelia triukšmą dėl to, kad jam draudžia žaisti azartinius žaidimus, be to mamai yra sakęs, kad jei ji su juo išsiskirs, tai ją padarys invalide. Taip pat tėvas kalbėjo, kad jei savo ketinimų pats negalės įgyvendinti, tai paprašys savo draugų ar pažįstamų su jais susidoroti (t. 1, b.l. 25-26).

Taigi vertinant nukentėjusiųjų parodymus teisiamojo posėdžio metu, pažymėtina, jog juose tam tikri aspektai yra nurodyti kitokie, nei jų parodymuose ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto teismas, įvertinęs šių parodymų turinį, taip pat kitus duomenis, kurie bus aptarti vėliau, vadovaujasi nukentėjusiųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, savo ruožtu teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus vertina kaip siekį sušvelninti savo šeimos nario – vyro (V. N. atveju) ir tėvo (E. N. atveju) padėtį.

Dėl V. N. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu pažymėtina, jog apklausta teisiamajame posėdyje Ž. C., surašiusi V. N. parodymų protokolą ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, jog minėtus parodymus ji užrašė iš nukentėjusiosios žodžių, nukentėjusioji juos pasirašė, jokių pataisymų nebuvo; be to, atsiminė, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi ir bijojo, nes ir iki tol buvo konfliktų. Dėl E. N. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, R. I., užfiksavusi jo parodymus apklausos protokole, patvirtino, kad parodymus tuo metu dar nepilnametis nukentėjusysis davė laisva valia, dalyvaujant atstovei pagal įstatymą – motinai; parodė, kad vaikas ir mama (t. y. nukentėjusieji) buvo išsigandę, kad tėvas jiems grasino pistoletu, kurį vadino „puška“; protokolą nukentėjusysis pasirašė, pastabų neturėjo. Taip pat parodė, kad nukentėjusysis apklausos metu jau nebuvo labai susijaudinęs, tik labai išsigandęs; kai važiavo į namus su kaltinamuoju, kad kaltinamasis pasiimtų daiktus, nukentėjusysis E. N. laikėsi atokiau nuo tėvo.

Taigi minėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad jau cituotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji davė laisva valia, nurodydami konkrečius veiksmus, kuriuos kaltinamasis atliko – t. y. grasino jiems, kad juos išguldys (t. y. nušaus), dėl ko labai išsigando, be to, nurodė, kad iš anksčiau žinojo, kad jis turi ginklą, todėl jam nuėjus link spintos ir pradėjus ją atidarinėti, jie suprato, kad jis galbūt ieško ginklo, todėl ir išbėgo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis E. N. parodymus davė kitą dieną po įvykio, taigi net ir pirmam išgąsčiui po įvykio galėjus praeiti, t. y. ne iš karto tiesiogiai po įvykio, jo parodymai iš esmės atitiko tiek jo 2015 m. rugsėjo 26 d., rašytame pareiškime nurodytas aplinkybes, tiek ir nukentėjusiosios rašytame pareiškime bei duotuose parodymuose užfiksuotas aplinkybes. Be to, kaip minėta, liudytoja Ž. C. parodė, kad nukentėjusioji V. N. buvo išsigandusi, o kaip nurodė R. I., kitą dieną nukentėjusiojo E. N. apklausos metu, nors jie nebuvo labai susijaudinę, tačiau vis dar labai bijojo dėl grasinimų.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja A. L. – pareigūnė, atvykusi pagal iškvietimą į įvykio vietą, nors detaliai neatsiminė aplinkybių, patvirtino savo tarnybinį pranešimą, kuriame užfiksuota, be kita ko, kad atėję į laiptinę pamatė verkiančią susijaudinusią moterį, t. y. V. N. ir jos sūnų, E. N., be to, tai, kad susijaudinusi V. N. parašyti pareiškimo negalėjo, todėl pareiškimą parašė E. N. (t. 1, b. l. 16). Taip pat iš pranešimo apie įvykį garso įrašo apžiūros protokolo nustatyta, kad jau skambučio bendruoju pagalbos telefonu metu nukentėjusysis E. N. nurodė, kad tėtis (t. y. H. N.) traukia pistoletą ir kad jis grasino jam (t. y. E. N.) ir mamai (t. 1, b. l. 52). Vertinant E. N. parodymus ikiteisminio tyrimo metu taip pat pažymėtina, kad jis parodė, jog tėvas tą dieną, negavęs pinigų, minėjo, kad kreipsis į policiją ir jį su mama apkaltins, kad jie pavogė aukso dirbinius ir monetas, be to, tėvas, kai mama nedavė jam pinigų, skambino į policiją ir dar kažkam, sakė, kad mama girta, kad prie jo kabinėjasi, prašė ją išvežti (t. 1, b. l. 26). Pastaruosius parodymų aspektus patvirtina Bendrojo pagalbos centro pateikti garso įrašai, iš kurių (2016 m. balandžio 12 d. apžiūros protokolas, b. l. 50-53) matyti, jog tikrai H. N. skambino bendruoju pagalbos telefonu, nurodydamas, kad prapuolė pinigai, kad žmona išgėrusi kelią skandalą ir pan.

Vertindamas veikos kvalifikavimui pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį reikšmingą aplinkybę – tai, ar buvo pakankamas pagrindas manyti, kad minėtas grasinimas, išsakytas nukentėjusiesiems, gali būti įvykdytas, teismas pirmiausia pažymi, jog šiuo aspektu yra reikšminga tai, kaip nurodytą grasinimą suvokė nukentėjusieji. Byloje esantys duomenys yra pakankami išvadai, jog nukentėjusieji grasinimus galėjo suprasti kaip realius ir konkrečius, ką liudija pirmiausia aplinkybės, jog nukentėjusieji buvo akivaizdžiai susijaudinę ir išsigandę tiek iš karto po įvykio, iškvietus policiją ir policijos pareigūnams atvykus, be to, policijos komisariate minėtą dieną apklausiant (nukentėjusiąją V. N.), taip pat ir kitą dieną, kai buvo apklausiamas nukentėjusysis E. N., ką parodė liudytoja R. I.. Vertintinos ir kitos aplinkybės – aplinkybės dėl kaltinamojo psichologinės būsenos (t. 1, b. l. 127-130; t. 2, b. l. 35), pati konfliktinė situacija, kuri nurodytą dieną, kaip išplaukia tiek iš kaltinamojo, tiek ir nukentėjusiųjų parodymų, tęsėsi pakankamai ilgai, be to, kaip matyti iš pranešimų Bendrajam pagalbos centrui, į jį skambino ir kaltinamasis, nurodydamas, jog jo žmona (t. y. nukentėjusioji) yra neblaivi, turi psichikos sutrikimų, kad kelia skandalus, kad dingo pinigai ir pan., taip iš esmės sukeldamas nesaugumo ir netikrumo situaciją namuose. Be to, apie tai, jog kaltinamasis turi šaunamąjį ginklą, parodė, kad žinojo abu nukentėjusieji, todėl akivaizdu, jog ir pastaroji aplinkybė, įvertinus jau minėtus argumentus dėl kilusio konflikto situacijos minėtą dieną, galėjo turėti įtakos tam, kad nukentėjusieji, kaip minėta, išsakytus grasinimus galėjo suvokti kaip realius.