Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT, apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo, kuriuo panaikintas VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2018 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 37324-ANR_N-771-2018 dėl V. S. (V. S.) pripažinimo kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 538 straipsnyje, ir administracinio nusižengimo teisena V. S. atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2018 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 37324-ANR_N-771-2018 Rusijos pilietis V. S. nubaustas pagal ANK 538 straipsnį įspėjimu už tai, kad 2018 m. liepos 24 d., 11.35 val., iš Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo zonoje esančio Vilniaus oro uosto PKP reisu TK1410 į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV) per Stambulą ketino išvykti su C tipo FRA daugkartine viza Nr. 524032609, galiojančia nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. gegužės 22 d., išbuvęs Šengeno erdvėje neteisėtai 33 dienas, tai yra privalėjo išvykti išbuvęs leistą dienų skaičių, tačiau to nepadarė.

2. Dėl šio nutarimo V. S. ir jo atstovas advokatas J. V. pateikė skundąVilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimu skundą tenkino ir panaikino VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2018 m. liepos 24 d. nutarimą Nr. 37324-ANR_N-771-2018 bei administracinio nusižengimo teiseną V. S. nutraukė. Anot teismo, jis neįžvelgė V. S. tyčios pažeisti užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo joje, vykimo per Lietuvos Respubliką tranzitu ar išvykimo iš jos tvarką. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir objektyvų V. S. suklydimą apskaičiuojant leistino buvimo Šengeno zonoje laikotarpį teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra administracinio nusižengimo sudėties – pareiškėjo tyčios, teisei priešingo savo elgesio suvokimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 538 straipsnyje, sudėties - V. S. kaltės.

6. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, teisiniu reglamentavimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl kaltės nebuvimo V. S. veiksmuose yra nepagrįsta.

7. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis, tai yra įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių priešingą teisei veiką kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma (objektyvioji pusė) bei subjektyvioji nusižengimo pusė – kaltė. Jei nėra bent vieno šių požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties.

8. V. S. administracinė nuobauda paskirta pagal ANK 538 straipsnį, kuriame numatyta administracinė atsakomybė už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje, vykimo per Lietuvos Respubliką tranzitu ar išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimą. Kaip matyti iš šio straipsnio dispozicijos, ji yra blanketinė, tai yra jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus. Apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta išsamia teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, taip pat kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, analize ir padarytomis išvadomis dėl tinkamo subjekto bei objektyviųjų administracinio nusižengimo, numatyto ANK 538 straipsnyje, požymių buvimo V. S. veiksmuose, tai yra, kad V. S., būdamas Rusijos Federacijos pilietis, pažeidė ĮUTP 11 straipsnio 3 dalies ir 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas), kodifikuoto 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2016/399 (toliau – Šengeno sienų kodeksas), 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes Šengeno erdvėje neteisėtai buvo 33 dienas, todėl argumentų nekartoja. Be to, iš apeliacinio skundo matyti, kad ginčo dėl objektyviųjų nusižengimo požymių nėra. Apygardos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2018 m. liepos 24 d. nutarime neatskleidžiama kaltinimo esmė – nekonkretizuojama, kokias būtent nacionalinio ar Europos Sąjungos teisės akto nuostatas V. S. pažeidė, tačiau taip pat pritaria apylinkės teismui, kad šis nutarimo trūkumas buvo ištaisytas teisme, nes VSAT įgaliotoji atstovė tiek atsiliepime į skundą, tiek ir teismo posėdžio metu nurodė teisės aktus, kuriuos pažeidė V. S.. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, jog V. S. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.

9. Kita vertus, apeliantė ginčyja, kad byloje nėra įrodyta nusižengimo subjektyvioji pusė – V. S. kaltė. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad apylinkės teismas neįžvelgė V. S. tyčios pažeisti užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo joje, vykimo per Lietuvos Respubliką tranzitu ar išvykimo iš jos tvarką iš esmės motyvuodamas tuo, kad iki šiol nėra oficialių išaiškinimų, kaip turi būti skaičiuojamas trečiųjų šalių piliečių buvimo Šengeno erdvei priklausančių šalių teritorijoje laikotarpis, taip pat, kad skaičiuojant nuo 2018 m. kovo 6 d. 90 dienų terminas per 180 kalendorinių dienų laikotarpį V. S. jau buvo viršytas 2018 m. birželio 7 d. – 2018 m. birželio 22 d. jo atvykimo į Lietuvą metu, nes 2018 m. birželio 22 dienai V. S. Šengeno valstybių teritorijoje buvo išbuvęs 93 dienas, tačiau nežiūrint į tai, jam dar tris kartus buvo leista atvykti į Šengeno zoną, kur papildomai išbuvo 30 dienų, kas objektyviai galėjo suklaidinti V. S. dėl 90 dienų termino skaičiavimo, t. y. kaip jis pats nurodė, termino pradžia laikant Šengeno vizos išdavimo dieną, be to, V. S. elektroniniu paštu susirašinėjo su Migracijos departamento darbuotojais ir domėjosi, ar iki sprendimo dėl vizos išdavimo priėmimo jis gali būti Lietuvoje, ir gavo atsakymą, kad gali būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat V. S. iš Lietuvos Respublikos išvyko 2018 m. gegužės 14 d., tai yra nedelsdamas, sprendimo atsisakyti išduoti jam nacionalinę vizą priėmimo dieną, nors sprendime buvo nustatytas ilgesnis išvykimo laikotarpis – iki 2018 m. gegužės 21 d. Apeliantė teigia, kad apylinkės teismas neįvertino, jog V. S., būdamas užsieniečiu, turėjo pareigą laikytis Šengeno sienų kodekse ir ĮUTP nustatytų užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje reikalavimų, o būtent tinkamai išsiaiškinti apie jo buvimo Lietuvos Respublikoje tvarką bei jos laikytis, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl V. S. kaltės – tyčios, nebuvimo.

10. Asmuo atsako pagal ANK tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Taigi kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir nesant asmens kaltės negalima ir jo administracinė atsakomybė. Tačiau pažymėtina, kad ANK yra įtvirtintos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tyčia ir jos rūšys (tiesioginė ir netiesioginė) reglamentuotos ANK 8 straipsnyje, o administracinio nusižengimo padarymas dėl neatsargumo (dėl nepagrįsto pasitikėjimo ir dėl nerūpestingumo) – ANK 9 straipsnyje. Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą, šių kaltės formų rūšis, kartu netiesiogiai nurodo, kad, kaltinant asmenį padarius ANK pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ANK 7, 8, 9 straipsniai). ANK 538 straipsnyje nėra išskirta viena ar kita kaltės forma. Tad priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, vertindamas tik tyčios buvimą V. S. veiksmuose, ANK 538 straipsnio dispozicijos analizė leidžia teigti, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens tyčios (tiesioginės ar netiesioginės) nagrinėjamu atveju nereikalaujama. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuotas nusižengimas, numatytas ANK 538 straipsnyje, galimas esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės formai, todėl vien tuo pagrindu, kad apylinkės teismas neįžvelgė V. S. veiksmuose tyčios, nevertinęs jo veiksmuose kitos kaltės formos – neatsargumo, administracinė teisena negalėjo būti nutraukta.

11. ANK 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti ANK numatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nerūpestingumą apibūdina du požymiai – numatytų ANK padarinių nenumatymas ir galėjimas bei turėjimas juos numatyti. Žodžiais „turėjo ir galėjo“ išreiškiamas priekaištas asmeniui dėl to, jog jis pažeidė savo pareigą būti atidus, dėmesingas, rūpestingas, elgtis tokiu būdu, kad nebūtų sukeltas pavojus įstatymo saugomoms vertybėms. Nerūpestingumo atveju, asmuo skirdamas nepakankamai dėmesio savo pareigai užtikrinti, kad nebūtų pažeistos įstatymo ginamos vertybės, tačiau turėdamas galimybę tai padaryti, nors ir nesuvokdamas visų konkretaus administracinio nusižengimo sudėčiai priskiriamų požymių, faktiškai juos realizuoja.

12. Byloje esantys V. S. paaiškinimai, kad jis manė, jog 90 dienų termino skaičiavimas yra siejamas su Šengeno vizos asmeniui išdavimo laiku, taip pat, kad tas laikotarpis, kol jis laukė nacionalinės vizos, nėra įskaičiuojamas į tą trukmę, nes jis tuo metu negalėjo išvykti iš Lietuvos, kiti byloje esantys duomenys ir jų visuma leidžia teigti, kad V. S. nenumatė, jog savo buvimu Šengeno zonoje nuo 2018-03-06 iki 2018-05-14 (70 dienų), nuo 2018-05-27 iki 2018-06-01 (6 dienos), 2018-06-04 (1 diena), nuo 2018-06-07 iki 2018-06-22 (16 dienų), 2018-06-24 iki 2018-06-29 (6 dienos), nuo 2018-07-01 iki 2018-07-06 (6 dienos), 2018-07-07 iki 2018-07-24 (18 dienų), viso 123 dienos, jis pažeis ĮUTP 11 straipsnio 3 dalies ir Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ir savo asmenines savybes V. S. galėjo ir turėjo numatyti, jog gali atsirasi tokie padariniai. Kaip teisingai pažymėjo apeliantė, V. S., būdamas užsieniečiu Lietuvos Respublikoje, turi ne tik teises ir laisves, kurias numato Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai, bet ir atitinkamas ĮUTP 3 straipsnio 3 dalyje numatytas pareigas, tai yra privalo laikytis Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Be to, būdamas trečiosios šalies piliečiu, turėdamas Šengeno vizą C, ir žinodamas, ką ir pats patvirtino, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, V. S. turi dar didesnę pareigą pasirūpinti, kad jo atvykimas, išvykimas, buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno valstybėje būtų teisėtas. Tos aplinkybės, kad nėra oficialių išaiškinimų, kaip turi būti skaičiuojamas trečiųjų šalių piliečių buvimo Šengeno erdvei priklausančių šalių teritorijoje laikotarpis, kad V. S. susirašinėjo su Migracijos departamento darbuotojais ir domėjosi, ar iki sprendimo dėl vizos išdavimo priėmimo jis gali būti Lietuvoje, ir gavo atsakymą, kad gali būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, jog po to, kai jis jau buvo viršijęs nustatytą buvimo Šengeno erdvėje 90 dienų terminą, jam dar tris kartus buvo leista atvykti į Šengeno zoną, bei tai, kad V. S. nedelsdamas išvyko iš Lietuvos Respublikos po to, kai buvo atsisakyta išduoti jam nacionalinę vizą, rodo, kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, kad V. S. neturėjo tyčios pažeisti nustatytą tvarką, tačiau jos niekaip nepaneigia jo pareigos tinkamai išsiaiškinti, kiek jis turi teisę būti Lietuvos Respublikoje, kaip ir nuo kada minėtas 90 dienų per 180 dienų laikotarpį terminas yra skaičiuojamas, kokie laikotarpiai į šį terminą įsiskaičiuoja.

13. Apygardos teismo vertinimu, V. S. neturėjo jokio aiškaus pagrindo manyti, kad jo Lietuvoje nuo 2018-03-06 iki 2018-05-14 prabūtas laikotarpis (kuomet jis laukė sprendimo dėl nacionalinės vizos išdavimo) neturėtų būti įtrauktas į 90 dienų per 180 dienų laikotarpį skaičiuojamą trečiosios šalies piliečio Šengeno erdvėje išbūtą laiko tarpą, taip pat, kad 90 dienų termino skaičiavimas siejamas su Šengeno vizos asmeniui išdavimo laiku. Bylos medžiagoje nėra jokių oficialių institucijų (VSAT, Migracijos departamento, diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos) išaiškinimų, raštų ar panašiai, kuriuose ši informacija V. S. būtų konkrečiai nurodyta. O kaip matyti iš byloje esančių elektroninių laiškų turinio, Migracijos departamento darbuotoja, atsakydama į V. S. laiškus ir nurodydama jam, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl vizos išdavimo priėmimo, nenurodė, kaip yra skaičiuojamas leistinų būti Šengeno erdvėje dienų skaičius, taip pat, kad laikotarpis, kuomet jis lauks sprendimo dėl vizos išdavimo priėmimo, nebus įskaičiuojamas į 90 dienų terminą, taip pat ir to, kad V. S. tuo laikotarpiu, kada sprendžiamas jo klausimas dėl nacionalinės vizos išdavimo, privalo būti Lietuvos Respublikoje ir niekur negali išvykti, o V. S. tokios informacijos ir neklausė. Be to, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas skundžiamame nutarime, teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas trečiosios valstybės piliečiui išvykti iš valstybės narės, kurioje yra pateiktas prašymas nacionalinei vizai gauti, o Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai numatyta, kad skaičiuojant buvimo valstybės narės teritorijoje trukmę, atvykimo data laikoma pirma buvimo valstybių narių teritorijoje diena, o išvykimo data laikoma paskutinė buvimo valstybių narių teritorijoje diena, be to, į šią trukmę neįskaičiuojami tik buvimo laikotarpiai, leisti pagal leidimą gyventi arba ilgalaikę vizą (šie laikotarpiai neapima laiko tarpo, kuomet laukiama sprendimo dėl nacionalinės vizos išdavimo). Apie tokį teisinį reglamentavimą turėdamas Šengeno vizą V. S. turėjo žinoti arba jo nežinodamas turėjo galimybę išsiaiškinti. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad V. S. nebuvo pakankamai dėmesingas ir rūpestingas, neskyrė pakankamai dėmesio savo pareigai išsiaiškinti, kaip ir nuo kada turėtų būti skaičiuojamas jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse, nors tokią galimybę turėjo, taigi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 538 straipsnyje, padarė dėl neatsargumo, o būtent veikdamas nerūpestingai.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, kuriuo panaikintas VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2018 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 37324-ANR_N-771-2018 pripažinti V. S. kaltu padarius ANK 538 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo byloje priimti naują nutarimą – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2018 m. liepos 24 d. nutarimą Nr. 37324-ANR_N-771-2018, kuriuo V. S. (V. S.) pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, ir jam paskirtas įspėjimas, palikti galioti nepakeistą.