Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-01-19 · Administracinė byla Nr. I-141-413/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-01-19
Bylos Nr.
I-141-413/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintautas Koriaginas, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
Pareiškėjas
V. Š.
Trečiasis asmuo
K. Č., A. S.
Atsakovas
Kauno apskrities viršininko administracijai
Advokatai
Giedrius Bučinskas, Kęstutis Virketis
Kategorijos
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-141-413/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.12.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMA SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės ir Algio Markevičiaus,

sekretoriaujant Dianai Stimbirytei,dalyvaujant pareiškėjai V. Š. ,pareiškėjos atstovui advokatui Kęstučiui Virkečiui,atsakovo atstovei Aldonai Paplauskienei,trečiajam suinteresuotam asmeniui K. Č. ,trečiojo suinteresuoto asmens A. S. atstovui advokato padėjėjui Giedriui Bučinskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S. ir K. Č. dėl dalies sprendimo bei įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja V. Š. (Č.) 2008 m. vasario 29 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą ir iš dalies panaikinti atsakovo Kauno apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 9-19694 - dalyje dėl 24 (dvidešimt keturių) arų namų valdos žemės sklypo suteikimo A. S. , ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. įsakymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ Nr. 02-04-3812 priedo 26 punktą, dalyje dėl 24 (dvidešimt keturių) arų namų valdos žemės sklypo suteikimo A. S. (T.1, b.l. 5-12, 28-34).

Ginčijamais aktais trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 7,83 ha žemės sklypą Paparčių kaime, Paparčių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 1,15 ha žemės ir 5,41 ha miško sklypus Pakalniškių (Panerių) kaime, Paparčių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone, Kauno apskrityje (t.1, b.l. 64-70).

Šalies argumentai

Pareiškėja ir jos atstovas nurodė, kad nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, tvartą-kluoną ir sodą Pakalniškių kaime 1967 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo aktu įgijo pareiškėjos senelė O. N. . Jai mirus, sodybos nuosavybės teisės perėjo pareiškėjos tėvui K. Č. . Įsigaliojus Žemės reformos įstatymui, pareiškėja 1992 m. kovo 31 d. kreipėsi su prašymu į agrarinės reformos tarnybą dėl 0,25 ha dydžio namų valdos žemės sklypo pardavimo (išsipirkimo). Teigė, kad remdamasi žemės sklypo įkainojimo aktu 1992 m. lapkričio 5 d. sumokėjo reikalaujamą už žemės sklypą sumą investiciniais čekiais. Pažymėjo, kad visa šeima 1995 m. iš minėtos sodybos išsikėlė ir nuo to laiko joje negyveno. 2007 m. nusprendė rekonstruoti ginčo žemėje esančius senus pastatus, tačiau paaiškėjo, kad 0,24 ha namų valdos žemės sklypas Pakalniškių kaime priklauso A. S. . Tvirtino, kad valstybės institucijos, gavusios jos prašymą dėl žemės, užimtos namų valda, išsipirkimo ir sumokėjus jai žemės įkainojimo akte nustatytą sumą, nesutvarkė visų žemės sklypo dokumentų ir perduodama nuosavybėn žemę trečiajam suinteresuotam asmeniui neteisėtai nusavino jos išpirktą ir nuosavybės teise priklausantį namų valdos žemės sklypą.

Tretysis suinteresuotas asmuo K. Č. prašė skundą tenkinti pareiškėjos ir jos atstovo nurodytais motyvais.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė prašė skundą atmesti. Nurodė, kad 24 arų žemės sklypas, esantis Pakalniškių (Panerių) kaime, Paparčių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise priklausė S. J. , o pareiškėjos V. Š. (Č.) šeima į Pakalniškių kaimą atsikėlė gyventi tik 1967 m. Pripažino, kad pareiškėja 1992 m. lapkričio 5 d. galėjo sumokėti už ginčo žemės sklypą atitinkamą dalį pinigų valstybės vienkartinėmis išmokomis, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis įstatymų nustatyta tvarka su ja nebuvo sudaryta. Pažymėjo, kad 1995 m. pareiškėjos šeimai persikėlus gyventi į kitą vietovę, ginčo žemės sklype gyvenamasis namas ir kiti statiniai neišliko, todėl namų valdos žemės sklypo pardavimui neliko teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad nuo pirmojo žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimo dienos ginčo žemės sklypas žymimas kaip laisva valstybinė žemė, todėl priimant ginčijamus aktus įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėja praleido įstatymu nustatytą terminą ginčijamų administracinių aktų apskundimui, termino praleidimo priežastys nėra svarbios, todėl prašo taikyti skundo senatį ir reikalavimus atmesti.

Šalies argumentai

Trečiojo suinteresuoto asmens A. S. atstovas su skundu nesutiko. Nurodė, kad 1992m. pateikdama prašymą pirkti namų valdos žemės sklypą, pareiškėja nepateikė visų būtinų dokumentų, todėl pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ir žemės sklypas pagrįstai įtrauktas į laisvos valstybinės žemės fondą. Teigė, kad dėl ginčijamų aktų dalies panaikinimo V. Š. į teismą kreipėsi tik 2008 m. vasario 29 d., t.y. praleidusi įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą. Kadangi jau iš 2007 m. spalio 8 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus reikalavimo Nr. 48 pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti, jog ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso A. S. , per įstatymo nustatytą terminą dėl pažeistų teisių į teismą nesikreipė ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl prašė taikyti senatį ir skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Dėl pažeistos nuosavybės teisės.

Byloje nustatyta, kad V. Š. (Č.) 1992 m. kovo 31 d. pateikė Kaišiadorių rajono, Paparčių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą parduoti 0,25 ha žemės sklypą, kurį užima privati namų valda (t.1, b.l. 42). Žemės sklypo įkainojimo aktu nustačius 0,24 ha žemės sklypo Panerių (Pakalniškių) kaime pardavimo kainą ir mokestį už dokumentų parengimą bei įforminimą, pareiškėja 1992 m. lapkričio 5 d. įmokėjo už žemės sklypą 891 rb. valstybės vienkartinėmis išmokomis (t.1, b.l. 43-45).

Pagal Žemės reformos įstatymo (pirminė 1991 m. liepos 25 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalį, žemę įgyti nuosavybėn buvo galima dviem būdais, tai yra atkuriant nuosavybės teises (nuosavybę grąžinant) ir žemę perkant. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačių namų valdoms. Privačios namų valdos (sodybos) sąvoką netiesiogiai apibrėžė šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalis, pagal kurią namų valda - tai žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemu ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamu žemės sklypu. Perkamos žemės kainą bei mokėjimo tvarką nustatė Vyriausybė (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).

Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai (paskirčiai) pardavimo ir nuomos tvarka bei taisyklės (toliau – Tvarka arba Taisyklės) buvo nustatyta Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 ir vėliau jį keitusiais teisės aktais – Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 ir 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260. Pagal paminėtų teisės aktų nuostatas, asmuo, turintis teisę pirkti naudojamą žemės sklypą, be prašymo pirkti žemę privalėjo pateikti ir kitus dokumentus (dokumentą, kurio pagrindu naudojasi žemės sklypu, atitinkamos įstaigos sudarytą ir patvirtintą sklypo planą, statinių ir įrenginių, esančių žemės sklype, teisinio registravimo dokumentus). Leidimas pirkti žemės sklypą turėjo būti įforminamas miesto (rajono) valdybos potvarkiu. Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo privalėjo sumokėti pranešime nurodytas sumas ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvykti pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai ir registruojama miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančia. Teisiškai įregistravus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, miesto (rajono) valdyba išduodavo pareiškėjui nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – žemės nuosavybės aktą (pažymą). Jeigu pirkėjas per nustatytą laiką nesumokėdavo pranešime nurodytų sumų ar be pateisinamos priežasties neatvykdavo pasirašyti žemės pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis iš viso nebuvo sudaroma (1992-02-07 ir 1993-07-21 Taisyklių 4, 8, 10, 11 punktai). Analogiška žemės sandorių sudarymo tvarka, kiek tai liečia privalomą rašytinę formą, notarinį tvirtinimą ir registravimą, buvo nustatyta nuo 1994 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Žemės įstatyme (14 straipsnis).

Pareiškėjos paaiškinimais ir skundo motyvais nustatyta, kad aukščiau paminėtų teisės aktų tvarka 0,24 ha namų valdos žemės sklypo, esančio Pakalniškių (Panerių) kaime, Paparčių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone, Kauno apskrityje, pirkimo-pardavimo sutartis su ja nebuvo sudaryta. Todėl pareiškėjos argumentai apie nuosavybės teisių į žemę pažeidimą, atkuriant tokias teises trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. , laikytini nepagrįstais, kadangi V. Š. įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į ginčo žemę. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir kiti bylos įrodymai.

1992 m. Žemės reformos žemėtvarkos preliminariuoju planu ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 02-04-4476 patvirtintu Kaišiadorių rajono Paparčių vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projektu nustatyta, kad pareiškėjos tėvų namų valda Pakalniškių (Panerių) kaime neišliko ir nuo 1992 m. buvo žymima kaip laisva valstybinė žemė, kurioje nebuvo jokių statinių (t.1, b.l. 142). Nurodytą aplinkybę ir Č. šeimos išsikėlimo į kitą gyvenamąją vietą aptariamu laikotarpiu faktą patvirtina liudytojų A. B. ir E. D. parodymai, nekilnojamojo turto registro pažymėjimas apie pareiškėjos tėvo, trečiojo suinteresuoto asmens K. Č. vardu registruotus ir 1988-1991 m. laikotarpiu pastatytus statinius Paparčių kaime bei pačios pareiškėjos ir K. Č. paaiškinimai (t. 1, b.l. 123-124, 133-135, 143-145, 155). Skundo argumentai, jog namų valdos žemės sklype Pakalniškių kaime iki šiol yra išlikęs patenkinamos būklės ūkinis pastatas ir šiai aplinkybei pagrįsti pateikti įrodymai – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. pradėta ruošti nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla - laikytini nepagrįstais jau vien todėl, kad ūkinio pastato statyba įstatymų nustatyta tvarka pripažinta savavališka statyba, už ką pareiškėjos motinai R. Č. paskirta administracinė nuobauda (t.1, b.l. 55-60, 197-201). Be to, valstybinę statybos priežiūrą vykdančios institucijos rašytine medžiaga, K. Č. paaiškinimais, liudytojų A. B. , E. D. ir B. P. parodymais nustatyta, kad ūkinis pastatas pradėtas statyti (atstatyti) 2007 m., tai yra po to, kai į žemės sklypą, ant kurio statomas statinys, jau yra atkurtos nuosavybės teisės A. S. .

Aptartų aplinkybių ir bylos įrodymų visumos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja ne tik neįgijo nuosavybės teisių į 0,24 ha dydžio žemės sklypą Pakalniškių kaime, bet jų ir negalėjo įgyti, kadangi teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo sudaryta ir įregistruota žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, nebuvo sumokėta reikalaujama įmoka už žemės pirkimo dokumentų parengimą ir įforminimą (pareiškėjos atstovo pateiktas dokumentas (t.1, b.l. 183) neturi įrodomosios reikšmės, kadangi tokią įmoką turėjo patvirtinti banko įstaiga). Todėl ginčijami atsakovo administraciniai aktai pareiškėjos teisių nepažeidžia ir reikalavimas juos panaikinti pripažintinas nepagrįstu.

Dėl praleisto termino atnaujinimo.

Sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi asmuo, inicijuodamas pažeistų teisių gynybą, privalo laikytis skundo padavimo tvarkos ir terminų. Pagal ABTĮ 1 straipsnio 3 dalį, atskirų administracinių bylų teiseną gali reglamentuoti ir kiti įstatymai. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Minėta termino skundui paduoti pradžia taikoma tik asmenų, kuriems sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, atžvilgiu. Tokius sprendimus turi teisę apskųsti ir kiti asmenys, kurių interesus sprendimai liečia, tačiau tokiems asmenims kreipimosi į teismą terminas prasideda ne nuo sprendimo įteikimo, o nuo akto paskelbimo (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino eigos pradžia siejama su diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, tai yra termino kreiptis į teismą laikas nustatytinas pagal bendrus ieškinio senaties termino nustatymo kriterijus (CK 1.127 straipsnis) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-06 nutartis adm. byloje Nr. A143-186/2008, 2008-05-20 nutartis adm. byloje Nr. AS 146-317/2008)). Priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laiku kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios.

Bylos duomenimis ir V. Š. paaiškinimais nustatyta, kad apie tariamą teisės pažeidimą jai tapo žinoma 2007 m. pabaigoje (t.1, b.l. 5-6), tačiau į teismą dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo 2008 m. sausio 25 d. kreipėsi ne pareiškėja, bet jos motina R. Č. . Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartimi R. Č. nustačius terminą iki 2008 m. vasario 14 d. skundo trūkumams pašalinti, pastaroji trūkumų nepašalino, o 2008 m. vasario 29 d. savarankišką skundą dėl to paties ginčo dalyko padavė pareiškėja (t.1, b.l. 15-16, 28). Prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėja nenurodė jokių objektyvių ir nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių ji laiku nesikreipė teisminės gynybos, o netinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas negali būti laikomas svarbia praleisto termino priežastimi. Todėl pagrįstais laikytini atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų argumentai, jog terminas kreiptis į teismą praleistas be svarbios priežasties, todėl prašymas šį terminą atnaujinti negali būti tenkinamas.

Byloje surinktų įrodymų ir aptartų aplinkybių pagrindu V. Š. skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 88 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Gintautas KoriaginasJolanta MedvedevienėAlgis Markevičius