Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-134-64/2010

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 8 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

I. M. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 3 d., laiko tarpe nuo 0 val. 30 min. iki 0 val. 43 min., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, tyčia mušdamas nukentėjusįjį A. V., tai yra rankomis ir kojomis suduodamas nukentėjusiajam A. V. nenustatytą skaičių smūgių į veidą, kaklą ir krūtinės ląstą, padarė jam galvos smegenų sunkų difuzinį aksonų sužalojimą, kaklo ir gerklų sumušimą, kraujo išsiliejimą į abiejų ausų būgnines ertmes, abiejų akių obuolių sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis vokuose, poodines kraujosruvas veide, muštines žaizdas kaktoje, kairės akies viršutiniame voke ir apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimus veide, kakle ir krūtinės ląstoje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, nes A. V. padarytas galvos smegenų sunkus difuzinis aksonų sužalojimas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis I. M., neginčydamas savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes nusikalstamą veiką padarė gindamasis bei būdamas labai susijaudinęs ir todėl, kad vienas augina mažamaetį sūnų. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu.

Dėl būtinosios ginties

Apeliantas prašo vertinti jo veiksmus kaip padarytus esant būtinajai ginčiai, nes jis gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi, kadangi nukentėjusysis turėjo peilį, kuriuo kėsinosi. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad sunkų sveikatos sužalojimą nukentėjusiajam nuteistasis padarė konflikto metu susitumdžius su nukentėjusiuoju, po ko nuteistasis nukentėjusiajam A. V. sudavė smūgius ne tik rankomis, bet ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas, paties nuteistojo teigimu, jis sudavė apie 10 smūgių nukentėjusiajam, bei sužalotą nukentėjusįjį paliko įvykio vietoje. Byloje nėra duomenų, kad pirmą smūgį rankomis ar, neva įvykio metu turėtu peiliu, sudavė pats nukentėjusysis. Nukentėjusysis teismo metu parodė, kad sužalojimo aplinkybių neprisimena, liudytojas A. K. nematė konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo pradžios, todėl nėra pagrindo teigti, kad konfliktą pradėjo būtent pats nukentėjusysis. Nors byloje apklausti liudytojai M. Š. ir A. K. parodė girdėję, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta nukentėjusiojo motina D. V. kieme rado ir paslėpė peilį, tačiau šie liudytojų parodymai nepatvirtinti kita byloje esančia surinkta medžiaga, nes iš karto po nukentėjusiojo sužalojimo įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai, apžiūrėjo įvykio vietą ir jokio peilio nerado. Taigi, nėra ir pagrindo daryti išvadą, kad įvykio metu nukentėjusysis turėjo peilį ir juo grasino ar kėsinosi sužaloti nuteistąjį. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog muštynių su nukentėjusiuoju metu nuteistasis pats buvo sužalotas, nes I. M. parodė, jog pas medikus ar ekspertus jis nesikreipė. Įvertinus tai, kad konflikto pradžios pašaliniai asmenys nematė, nebuvo rastas peilis bei nesant duomenų, kad pats nuteistasis muštynių metu buvo sužalotas, nėra pagrindo teigti, kad I. M. atžvilgiu buvo prasidėjęs pavojingas kėsinimąsis, kuris apeliantui suteiktų teisę į būtinąją gintį. Be to, pažymėtina, kad sužalotam nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, nuteistasis dar sudavė smūgius A. V., nors sužalotas nukentėjusysis tuo metu jokių veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti kaip pasikėsinimą į I. M., nedarė. Kilęs konfliktas vertintinas ne kaip pavojingas kėsinimasis, o kaip muštynės. Muštynės yra vienas iš konflikto sprendimo būdų – situacija, kurioje nėra besiginančių. Todėl muštynių metu nei vienam jų dalyviui nekyla teisė į būtinąją gintį. Kolegija nenustatė būtinosios ginties sąlygų, todėl nėra pagrindo taikyti būtinosios ginties sąlygų ar I. M. veiksmus pripažinti padarytus peržengus būtinosios ginties ribas ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad nusikalstama veika padaryta peržengiant būtinosios ginties sąlygas (BK 59 str. 1 d. 9 p.).

Dėl nusikalstamos veikos, padarytos labai susijaudinus

Atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažįstama, jeigu nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Pagal baudžiamąją teisę, provokuojančiu elgesiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį ir tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu elgesiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį ir nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyri, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

Nors nuteistasis I. M. teigia, kad nukentėjusysis jį ilgą laiką užgaulioja, grasina jam ir jo sūnui, tačiau byloje nėra duomenų, jog grasinimus A. V. būtų įgyvendinęs ar dėl nukentėjusiojo grasinimų bei kitų neteisėtų veiksmų nuteistasis būtų kreipęsis į teisėsaugos pareigūnus. Be to, pats nuteistasis posėdžio metu pripažino, kad po nukentėjusiojo įvykio metu išsakytų užgaulių necenzūrinių žodžių, jis galėjo tiesiog nueiti ir nesuvelti į konfliktą bei muštynes. Taigi, byloje nenustatyta, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, dėl ko būtų pagrindas daryti išvadą, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas labai susijaudinęs (BK 59 str. 1 d. 10 p.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikalstamą veiką I. M. padarė veikdamas netiesiogine tyčia), į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje), į kaltininko asmenybę: nevedęs, augina mažametį sūnų, nedirbo, pagal gyvenamąją vietą nuteistasis policijos pareigūnų charakterizuojamas neigiamai, yra baustas administracine tvarka, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau anksčiau teistas 2 kartus, iš jų vieną kartą už sunkų sveikatos sužalojimą, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Įvertinus visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistasis iš ankstesnių savo teistumų išvadų nepadarė, nėra linkęs laikytis įstatymų, dorovės ir moralės normų. Pagal BK 27 str. 1 d., kai asmuo, kuris jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, laikoma, kad padarė nusikaltimų recidyvą ir toks asmuo yra laikomas recidyvistu. Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. numato, kad už tyčinio nusikaltimo padarymą esant nusikaltimų recidyvui teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Be to, BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatyta tik vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, todėl, atsižvelgus į visas šias paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui parinko griežčiausią bausmę sankcijoje už jo padarytą nusikalstamą veiką atsakomybę numatytame straipsnyje, o nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu yra žymiai švelnesnė nei BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Taigi, nuteistajam I. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kadangi jis vienas augina mažametį vaiką, t.y. taikyti BK 62 str. nuostatas.

Lietuvos Respublikos BK 62 str. taikymas galimas, kai be BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis prašo skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nes jis išlaiko mažametį vaiką, kurį dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti (BK 62 str. 2 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti dokumentai patvirtina, kad I. M. turi sūnų, kuriuo rūpinasi, vaiko motina R. V. visiškai nedalyvauja vaiko auklėjime. Pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados bei Šiaulių lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus dokumentus matyti, kad mažamečiu M. M. rūpinasi ir jį augina nuteistojo motina M. M.. Lietuvos Respublikos CK 3.163 str. numato, jog nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai (tėvas ir motina), kurių teisės ir pareigos vaikams yra lygios (CK 3.156 str.), vadinasi, mažamečiu M. M. privalo rūpintis tiek I. M., tiek ir R. V.. Teismas neturi jokių duomenų apie tai, kad vaiko motinos R. V. teisės dėl vaiko auklėjimo bei priežiūros būtų apribotos, todėl jai išlieka pareiga rūpintis savo sūnumi. Nėra jokio juridinio įforminimo dėl motinos valdžios laikino ar neterminuoto apribojimo ir vien ta aplinkybė, jog vienu metu vaiku rūpinosi tik tėvas, pati savaime dar nereiškia motinos atsisakymo ateityje rūpintis savo vaiku. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teismas šiuo metu neturi pagrindo konstatuoti, jog I. M. išlaiko mažametį vaiką, kurį dėl paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti.

Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p. (taip pat ir kitų numatytų punktų) taikymas negalimas ir dėl to, jog nenustatytos bent dvi apelianto atsakomybę švelninančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenustatė I. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

Nuteistasis I. M. prisipažino sužalojęs nukentėjusįjį ir teigė, jog gailisi sudavęs smūgius, tačiau tvirtina nukentėjusįjį sužalojęs gindamasis. Pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai padarė savo noru. Kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko pripažinimas padarius nusikalstamą veiką. Nors įstatymas šioje dalyje nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje, nes jis turi teisę į gynybą, teisę gintis nuo kaltinimo vadovaudamasis faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Kita būtina šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės sąlyga yra kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos, t.y., kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, atsiprašo nukentėjusiųjų. Pripažinti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančia kaip tokią turi būti pilnai išpildytos abi sąlygos, t.y. turi būti nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltinamasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs. Nors nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir atsiprašė nukentėjusiojo, tačiau teismo posėdyje nukentėjusysis parodė, kad I. M. nebuvo atėjęs jo atsiprašyti, o iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis nukentėjusiojo atsiprašė tik sakydamas paskutinį žodį, išgirdęs prokuroro jam siūlomos bausmės dydį, tad teismas laiko, kad nuteistojo atsiprašymas nebuvo nuoširdus. Taigi, nėra pagrindo apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Byloje Ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį 6419,84 Lt, ir ši žala iki šiol nėra atlyginta, nuteistasis nėra net susitaręs su Ligonių kasomis dėl žalos atlyginimo, todėl byloje nenustatytos ir kitos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybes.

Taigi, nesant nustatytų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nėra pagrindo taikyti BK 62 str. nuostatas ir nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę.

Taip pat nėra galimybių atidėti I. M. paskirtos bausmės vykdymą. Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., reglamentuojanti bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus, numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kaip matyti, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, lemiamą reikšmę turi nusikaltimo pavojingumas, t.y. minėtų nuostatų taikymas galimas tik esant nesunkiems ar apysunkiams nusikaltimams. Tuo tarpu I. M. yra nuteistas už vieną sunkų nusikaltimą ir ši aplinkybė rodo, jog nėra net formalaus pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžio atmesti.