Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Daiva Jazbutienė Baudž. byla Nr. 1A-184-174/2016 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56309-2015-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.1.2.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. birželio 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir R. Š. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. Š. dėl kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Į bausmės laiką įskaitytas R. Š. sulaikyme būtas laikas nuo 2015-11-26 iki 2015-11-27.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajam R. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nuosprendžiu priteista iš R. Š. nukentėjusiajai L. S. 48,60 eurų žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 10 d., apie 11.00 val., parduotuvėje „Tilžė“, adresu Tilžės g. 2, Šilutė, įsibrovė į tarnybines patalpas ir iš ten pagrobė svetimą L. S. priklausančią 10 eurų vertės rankinę su joje buvusiu 30 eurų vertės MP3 grotuvu „Acme“ ir L. S. vardu išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini).

Nuteistojo R. Š. gynėja advokatė A. Matiukienė prašo nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, prašo ją sušvelninti, taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba paskiriant švelnesnę bausmės rūšį – baudą arba viešuosius darbus.

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. Š. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas nuteistajam R. Š. už tyčinį apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (veika padaryta savanaudiškais tikslais, siekiant pasipelnyti iš neteisėtos veikos); į nustatytą R. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), taip pat į tai, kad pagrobtas palyginti nedidelės vertės turtas, kartu įvertinant ir įsibrovimo į tarnybines patalpas būdą – nebuvo įsibrauta panaudojant įrankius, įveikiant padidinto saugumo kliūtis. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis niekur nedirbo, nusikalto būdamas ne kartą teistas, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, šios bylos nagrinėjimo metu buvo suimtas kitoje byloje įtariant dėl analogiško pobūdžio nusikaltimų padarymo, ne kartą baustas administracine tvarka, tai rodo, kad jis nėra linkęs gyventi dorai, laikytis įstatymų. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį R. Š. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad visų šių aplinkybių visuma suponuoja, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant nuteistajam R. Š., kaip recidyvistui, griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam R. Š. paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip matyti, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam R. Š. bausmę, jau atsižvelgė į šią apeliaciniame skunde nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad jis savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, todėl dar kartą tuo pačiu pagrindu švelninti bausmę nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumento, kad jis serga ŽIV ir jo sveikatos būklė yra bloga, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog R. Š. dėl savo sveiktos būklės negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, kita vertus, sveikatos būklė nekliudė jam daryti nusikaltimą. Be to, pažymėtina, kad, esant būtinybei, nuteistiesiems pataisos įstaigose užtikrinamas tokios pat kokybės bei lygio gydymas, kaip ir esantiems laisvėje asmenims.

Dėl R. Š. prašymo pritaikyti jam „BK 65 str. (b)“ pažymėtina, kad šiame straipsnyje reglamentuotos bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklės, kurios nagrinėjamu atveju neturi reikšmės sprendžiant bausmės individualizavimo klausimą.

Nuteistasis prašo taikyti jam BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokios šio įstatymo nuostatos teismų praktikoje aiškinamos taip, kad net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidedamas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo; kad sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nagrinėjamoje byloje R. Š. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, taikant 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams, tačiau apylinkės teismas nemanė, kad R. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir BK 75 straipsnio netaikė. Vien tai, kad R. Š. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino ir byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 75 straipsnį. Nuteistasis R. Š. nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, R. Š. nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už nusikalstamas veikas, nukreiptas į asmens nuosavybę – vagystes, sukčiavimą ir kt., naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas šioje byloje, padarė turėdamas neišnykusį teistumą, būdamas įtariamas kitoje byloje už analogiškos savanaudiškos nusikalstamos veikos padarymą (LITEKO duomenimis, šiuo metu Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. Š. kaltinamas dėl vagystės, sukčiavimo, dokumento klastojimo, dokumento panaudojimo; Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. Š. kaltinamas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis). Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas arba kuriems nors ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau jie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-109/2010). R. Š. nuolat daro tyčinius nusikaltimus prieš vieną labiausiai saugomų teisinių gėrių – nuosavybę, niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pajamų šaltinio, praeityje ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat ir už smulkųjį svetimo turto pagrobimą (b. l. 53–55), todėl galima pagrįstai manyti, kad savanaudiškų nusikaltimų darymas yra jo pragyvenimo šaltinis. R. Š. nusikalto praėjus vos 3 mėnesiams po ankstesnės laisvės atėmimo bausmės už sukčiavimą atlikimo. Anksčiau jam paskirtos bausmės, iš jų net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas, jo nepataisė, nes, kaip matyti, jis, praėjus vos 3 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos, kur atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, vėl padarė naują savanaudišką nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Šie duomenys rodo, kad apelianto padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų, anksčiau R. Š. paskirtos bausmės, iš jų net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas – teigiamo poveikio jo elgesiui nepadarė. Taigi akivaizdu, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo jauname amžiuje susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų, todėl šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikalstamą veiką paskirdamas jam, kaip recidyvistui, realią laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, mažesnį nei jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, nuostatų nepažeidė, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes ir tai, kad švelnesne bausme nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Keisti skundžiamą nuosprendį, švelninant bausmės rūšį ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. Š. už tyčinį apysunkį savanaudišką nusikaltimą paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir paskyrė per griežtą bausmę. Nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies bei dydžio.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Š. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis) ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga, tad pagrindo ją švelninti nuteistojo R. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatymų numatyto pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.