Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos genElinės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalyje, 105 straipsnio 8 punkte (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų 1995 metų balandžio mėnesio pabaigos – 1995 metų gegužės mėnesio laikotarpiu, Vilniaus bei Kauno miestuose veikdamas su ginkluotos gaujos nariais - pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo O. L. bei 2001-10-22 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais G. B. , J. M. , W. J. :

A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200.000 - l.000.000 JAV dolerių (800.000-4.000.000 litų) skolos R. G. grąžinimo, 1995 m. balandžio pabaigoje, per O. L. Vilniuje vykusio susitikimo metu perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą – surasti vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už R. G. nužudymą dydį.

1995 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje Vilniuje veikusiam G. B. per J. M. suradus nusikaltimo vykdytoją W. J. , šiam bei J. M. už 10.000 JAV dolerių (40.000 litų) sutikus dalyvauti tyčiniame R. G. nužudyme ir apie tai per O. L. perdavus jam, jis - A. A. , tęsdamas nusikalstamus veiksmus, suteikė reikalingus nusikaltimo įvykdymui duomenis: 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje - gegužės pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje, Lazdynų mikrorajone esančios „Nestės“ degalinės kavinėje susitiko su R. G. ir iš anksto apie šį susitikimą per O. L. pranešęs G. B. , sudarė galimybę G. B. pamatyti R. G. gyvą. Kaip užmokestį už nusikaltimo įvykdymą per O. L. perdavė G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą - 10.000 JAV dolerių (40.000 litų). Nurodė R. G. įpročius, dienotvarkę, R. G. automobilio „Mercedes Benz 230E“, v/n AVV 728 stovėjimo vietą prie gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Vilniaus g. 9/2, kontorą, esančią Vilniuje, Metalo g. 2a.

Toliau A. A. , 1995 m. gegužės mėnesio viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, Kaune, prie Sukilėlių pr. 114 namo vykusio susitikimo su O. L. bei G. B. metu, šiems davė tiesioginį nurodymą dėl tyčinio R. G. nužudymo terminų ir būdo – nurodė O. L. bei G. B. , kad per savaitę nuo šio susitikimo R. G. turi būti tyčia nužudytas jį nušaunant bei paaiškino, jog tyčinį R. G. nužudymą organizuoja siekdamas išvengti didelės skolos nukentėjusiajam grąžinimo.

G. B. , dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas materialinės naudos kitiems asmenims, vykdydamas kitų tyčinio R. G. nužudymo organizatorių – jo – A. A. bei O. L. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos – 1995 m. gegužės vidurio laikotarpiu duotą pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą, jam – A. A. per O. L. reikalaujant kuo greičiau įvykdyti šį nusikaltimą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos - gegužės mėnesio laikotarpiu Vilniuje vykusių susitikimų metu J. M. perdavė iš jo - A. A. bei O. L. gautus už R. G. nužudymą 10.000 JAV dolerių (40.000 litų) bei duomenis apie nukentėjusįjį: parodė J. M. R. G. gyvenamąją vietą – Vilniuje, Vilniaus g. 9/2 esantį namą, R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, v/n AVV 728, stovėjimo vietą šio namo kieme, manomą kontorą, esančią Vilniuje, Metalo g. 2a, apibūdino R. G. išvaizdą ir įpročius.

J. M. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos – gegužės mėnesio laikotarpiu, dėl savanaudiškų paskatų, norėdamas gauti atlygį, Vilniuje, vykdydamas G. B. perduotą jo – A. A. bei O. L. nurodymą įvykdyti R. G. nužudymą, nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją apie nukentėjusįjį bei užmokestį už R. G. nužudymą- 10.000 JAV dolerių (40.000 litų), sau iš šios sumos už tarpininkavimą pasilikdamas 2000 JAV dolerių (8000 litų), perdavė W. J. .

W. J. , vykdydamas I. M. perduotą G. B. , O. L. ir jo –A. A. nurodymą tyčia nužudyti R. G. , dėl savanaudiškų paskatų, už jo - A. A. per O. L. , G. B. bei J. M. perduotą 8000 JAV dolerių (32000 litų) atlygį, nusprendęs nužudyti R. G. pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu - jį susprogdinant, apie nusikaltimo padarymo būdą iš anksto nepranešęs kitiems bendrininkams, 1995 m. gegužės mėn. 23 d., apie 24 val., po Vilniuje, Vilniaus g. 9/2 namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, v/n AVV 728 dugnu kėsinosi pritvirtinti savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 800 gramų trotilo užtaisas, tačiau dėl per didelės šio sprogmens konstrukcijos jo pritvirtinti nepavykus, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pakeitęs sprogmens užtaisui naudotą sprogstamąją medžiagą, 1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 2 val. nakties, po Vilniuje, Vilniaus gt. 9/2 namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, v/n AVV 728 dugnu magnetu pritvirtino savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 500 gramų normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – „PVV-4“ („plastito“) užtaisas.

1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 11 val. 45 min., R. G. automobiliu „Mercedes Benz 230E“, v/n AVV 728 išvažiavus iš gyvenamojo namo kiemo į Vilniaus gatvę, prie Vilniuje, Vilniaus g. 9/2 buvusios „Rigondos“ parduotuvės po šiuo automobiliu V. J. pritvirtintas savadarbis sprogmuo sprogo, sprogimo metu R. G. padarė dešinio juosmens, sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimus, daugiaskeveldrinius abipusius dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžimus, plonžarnės ir šlapimo pūslės pažeidimus, dėl ko, išsivysčius trauminiam šokui, vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, 1995 m. gegužės mėn. 29 d. R. G. ligoninėje mirė, tai yra W. J. , bendrininkaujat A. A. , O. L. , G. B. ir J. M. , tyčia jį nužudė.

Pirmosios instancijos teismas minimalią laisvės atėmimo bausmę A. A. paskyrė vadovaudamasis ir tuo, kad „jo paieška buvo paskelbta nepagrįstai“ ir tuo, kad „dėl ikiteisminio tyrimo organų kaltės bausmė A. A. paskirta praėjus ilgam laiko tarpui nuo veikos padarymo, dėl ko sumažėjo bausmės efektyvumas“. Ši pirmosios instancijos teismo išvada skiriant bausmę A. A. prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek baudžiamajame įstatymo vartojamų sąvokų turiniui, todėl negali būti pripažintina pagrįsta bei tokia, kuria remiantis būtų galima skirti A. A. mažesnę savo dydžiu laisvės atėmimo bausmę. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, jog visi būtini procesiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant nustatyti ir identifikuoti A. A. kaip R. G. nužudymo organizatorių, buvo atlikti procesiškai nepriekaištingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodyta ir tai, jog visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys pripažintini tinkamais ir pakankamais įrodymais A. A. kaltei pagrįsti.

Vilniaus apygardos teismas nubaudė A. A. minimalia 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 105 straipsnio 8 punkte (1991 12 03 įstatymo Nr. 1-2061 redakcija) numatyta laisvės atėmimo bausme. Tokį savo sprendimą kolegija motyvavo tuo, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, jog jis daugiau nei per dešimt metų nuo nusikaltimo įvykdymo nepadarė jokių teisės pažeidimų, kas rodo, kad jo pavojingumas visuomenei sumažėjo. Nuteistasis nurodo, kad tuo laikotarpiu yra teigiamai charakterizuojamas, dirbo, išlaikė šeimą, turi du nepilnamečius vaikus, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Kartu kolegija atsižvelgė ir į tai, jog dėl ikiteisminio tyrimo organų kaltės bausmė jam skiriama praėjus dideliam laiko tarpui nuo veikos padarymo, dėl ko sumažėjo bausmės efektyvumas. Todėl šiuo atveju labai griežtos bausmes skyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai ir teisingumui. Dėl to teismas nutarė jo padėtį švelninti bei skirti mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, kuri, kolegijos nuomone, visiškai atitinka 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į paminėtus teismo motyvus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 15 punkto nuostatas, nuteistojo manymu, Vilniaus apygardos teismas galėjo jo veiką kvalifikuoti pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir skirti šiame įstatyme numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis nurodo, kad, atsižvelgiant į skunde išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis laikytinas nepagrįstu, nes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, todėl turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Lietuvos Respublikos genElinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas R. Girdziušas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o Lietuvos Respublikos genElinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas, o Lietuvos Respublikos genElinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas 2001-10-22 priimtame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-16/2001 nustatė, kad G. B. būdamas ginkluotos gaujos nariu, darydamas kitą sunkų nusikaltimą - banditizmą, dėl savanaudiškų paskatų - siekdamas materialinės naudos kitiems asmenims, vykdydamas užsakovų - tardymo nenustatytų asmenų ir O. L. pavedimą suorganizuoti R. G. nužudymą: surasti šiam nužudymui vykdytoją ir aptarti su juo užmokesčio už nužudymą dydžio klausimą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje - gegužės mėnesio pradžioje, Vilniuje, kreipėsi į ginkluotos gaujos narį J. M. , ir, pasiūlęs šį užsakymą paprašė pastarojo tarpininkauti surandant nusikaltimui vykdytoją bei su pastaruoju aptarti užmokesčio už šį nusikaltimą dydžio klausimą.

Kelių susitikimų su J. M. eigoje, pastarajam suteikė duomenis, gautus iš užsakovų apie nukentėjusįjį, t. y. parodė R. G. gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, Vilniaus g. 9/2, automobilį Mercedes Benz 230E, v/n AVV 728, kuriuo važinėjo R. G. jo stovėjimo vietą šio namo kieme, manomą kontorą, esančią Vilniuje, Metalo g. 2a, apibūdino nukentėjusiojo įpročius, perdavė per J. M. nusikaltimo vykdytojui iš užsakovų gautus pinigus - 10000 JAV dolerių (40000 Lt).

Ginkluotos gaujos narys J. M. , darydamas kitą sunkų nusikaltimą - banditizmą, tarpininkaudamas G. B. , t. y. padėdamas jam organizuoti užsakytą R. G. nužudymą, dėl savanaudiškų paskatų norėdamas gauti atlygį, kreipėsi į ginkluotos gaujos narį W. J. ir perdavė šiam iš G. B. gautą nužudymui už pinigus užsakymą. W. J. sutikus R. G. nužudyti už 10000 JAV dolerių (40000 Lt), J. M. pastarajam suteikė ir visą iš G. B. gautą ir nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją, per du kartus - iki nusikaltimo padarymo ir po jo, perdavė, kaip ir buvo sutarę 8000 JAV dolerių (32000 Lt), sau už tarpininkavimą pasilikdamas 2000 JAV dolerių (8000 Lt).

W. J. , anksčiau nusikaltęs tyčiniais nužudymais sunkinančiomis aplinkybėmis, darydamas kitą sunkų nusikaltimą - banditizmą, dėl savanaudiškų paskatų, t. y. už 8000 JAV dolerių (32000 Lt) atlygį, nusprendęs nužudyti R. G. pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu - jį susprogdinant, apie ką bendrininkų neinformavo, vykdydamas gautą užsakymą, 1995 m. gegužės mėn. 23 d., apie 24.00 val., po R. G. naudojamo automobilio Mercedes Benz 230E, v/n AVV 728, stovėjusio gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Vilniaus g. 9/2 kieme, dugnu, kėsinosi pritvirtinti savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 800 gramų trotilo užtaisas. Tačiau, dėl per didelės šio sprogmens konstrukcijos, tuokart W. J. sprogmens pritvirtinti po automobilio dugnu nepavyko ir dėl to jis nutarė pakeisti sprogmens užtaisui naudotą sprogstamąją medžiagą. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, W. J. , 1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 2.00 val. nakties, po tuo pačiu R. G. naudojamo automobilio Mercedes Benz 230E, v/n AVV 728, stovėjusio namo, esančio Vilniuje, Vilniaus g. 9/2 kieme, dugnu, magnetu pritvirtino savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą šiuo kartu sudarė apie 500 gramų normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – „PVV-4“ („plastito“) užtaisas.

1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 11 val. 45 min., R. G. automobiliu Mercedes Benz 230E, v/n AVV 728, išvažiavus iš savo gyvenamojo namo kiemo į Vilniaus gatvę, prie „Rigondos“ parduotuvės, esančios Vilniuje, Vilniaus g. 9/2, sprogo po šiuo automobiliu V. J. pritvirtintas savadarbis sprogmuo ir dėl to nukentėjusiajam R. G. buvo padaryti dešinio juosmens, sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimai, daugiaskeveldriniai abipusiai dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžimai, plonžarnės ir šlapimo pūslės pažeidimai, dėl ko, išsivysčius trauminiam šokui, vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, 1995 m. gegužės mėn. 29 d. R. G. ligoninėje mirė, t. y. W. J. , bendrininkaujant G. B. ir J. M. , tyčia jį nužudė (b. l. 88-89, t. 7).

Šios Vilniaus apygardos teismo išvados Lietuvos apeliacinio teismo 2002-09-26 nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-19 nutartimi nepakeistos (b. l. 1-135, t. 9).

Nuteistasis A. A. savo apeliaciniame skunde ginčija Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendyje padarytą išvadą, kad būtent jis buvo tas asmuo, kuris užsakė R. G. nužudymą, taip pat nurodo, jog neturėjo motyvo siekti R. G. nužudymo.

Bylos duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų dėl motyvo, galėjusio A. A. paskatinti organizuoti R. G. nužudymą.

Šis motyvas – dėl savanaudiškų paskatų - pirmosios instancijos teisme nuosprendyje konstatuotas remiantis liudytojo G. B. parodymais, liudytojų parodymais apie tai, kad UAB „A“, kurios direktoriumi dirbo nuteistasis, nebuvo atsiskaičiuosi už sviestą, kurį V. M. pirko panaudodamas R. G. pinigus, kai kuriais bylos dokumentais. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

G. B. parodymai apie A. A. skolą R. G. nėra nuoseklūs, be to, prieštarauja kitiems skundžiamo nuosprendžio teiginiams.

2002-05-13 vykusios apklausos metu G. B. taip pat parodė, kad pokalbio vykusio Kaune, automobilyje „VW Golf“ metu A. A. sakė, jog jis R. G. yra skolingas didelę pinigų sumą už kažkokios gamyklos akcijų pasirašymą ar perleidimą (b. l. 30-31, t. 3). 2005-02-04 vykusios apklausos metu G. B. taip pat nurodė, jog „Alius iš Kauno“ – A. A. , R. G. skolingas buvo dėl kažkokios gamyklos akcijų pasirašymo ar perleidimo (b. l. 32-35, t. 3). Tokia pat užsakymo padaryti nužudymą priežastis nurodyta ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2005-02-04 vykusios G. B. apklausos metu (b. l. 38-41, t. 3).

Pirmosios instancijos teisme G. B. parodė iš O. L. sužinojęs, kad R. G. davė kaltinamajam (A. A. ) 150 tūkstančių JAV dolerių ir kad kaltinamąjį dabar „spaudžia“ banditai. Pinigai buvo duoti kažkokioms akcijoms investuoti (b. l. 27, t. 12). Jis taip pat parodė, kad iš A. A. ir O. L. pokalbio automobilyje suprato, jog 150000 JAV dolerių buvo duoti kažkokioms akcijoms įsigyti, o „po to nei akcijų, nei pinigų“ (b. l. 28, t. 12).

Apeliacinės instancijos teisme G. B. parodė, kad pokalbio automobilyje „VW Golf“ metu O. L. ir A. A. nekalbėjo apie tai dėl kokios priežasties reikia nužudyti R. G. , apie tai jis sužinojo vėliau iš O. L. (b. l. 189, t. 12).

Kaip matyti, G. B. parodymai apie priežastis dėl kurių buvo nužudytas R. G. , ir apie jų sužinojimo aplinkybes, nėra nuoseklūs. Jie neatitinka ir skundžiamame nuosprendyje nustatyto nužudymo tikslo - išvengti 200.000 - l.000.000 JAV dolerių (800.000-4.000.000 litų) skolos R. G. grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šį tikslą apibūdino taip pat nevienodai. Aprašomosios nuosprendžio dalies pradžioje nurodytas ką tik paminėtas tikslas (b. l. 88, t. 12), o nuosprendžio 10 puslapyje jau rašoma, kad „Nustatyta, jog A. A. buvo pažįstamas ir bendravo su R. G. , juos siejo verslo ryšiai. Kelis kartus su juo buvo susitikęs, nekartą kalbėjosi telefonu. Buvo pažįstamas ir bendravo su O. L. . A. A. buvo skolingas didelę pinigų sumą – nuo 230000 – 280000 JAV dolerių R. G. , kuriuos naudojo sviesto pirkimui ir pinigų R. G. negrąžino. Dėl to tarp jų kilo konfliktas, R. G. agresyviai reikalavo iš A. A. grąžinti pinigus. Siekdamas išvengti pinigų grąžinimo A. A. ir organizavo R. G. nužudymą“. Iš šios citatos matyti, kad vieninteliu skolos dalyku nurodomas sviesto pirkimo sandoris. Nuosprendyje nėra pateikti įrodymai dėl kitų verslo santykių tarp R. G. ir A. A. , galėjusių įtakoti skolos R. G. susidarymą, buvimo. Jų nėra ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Todėl galimas A. A. skolos R. G. buvimas vertintinas atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su tuo pačiu vieninteliu sviesto pirkimo sandoriu, kuris aptariamas ir skundžiamame nuosprendyje. Iš šio nuosprendžio matyti, kad apie sviesto pirkimo sandorį liudiję asmenys nurodė gana skirtingus sandorio ir skolos dydžius.

Esant tokiems parodymų skirtumams, sviesto vertė nustatytina pagal dokumentus.

Iš archyviniame fonde rastų UAB „A“ dokumentų matyti, kad nuo 1995-03-08 iki 1995-03-10 UAB „A“ iš Lenkijoje įsikūrusios prekybos ir paslaugų įmonės „Ango“ 5 automobiliais buvo atvežta 104964,80 kg sviesto, kurio vertė, kaip nurodyta dokumentuose, sudarė 167945 JAV dolerius. Tiek pat - 104964,80 kg - sviesto laikotarpiu nuo 1995-03-17 iki 1995-06-06 iš UAB „A“ išgabenta į Azerbaidžaną (b. l. 38-71, t. 6). Šie oficialūs dokumentai leidžia teigti, kad sviesto, kurio pirkimui V. M. panaudojo R. G. pinigus, vertė buvo 167945 JAV doleriai. Kontraktas tarp UAB „E“, kurią sviesto pirkimo-pardavimo kontrakte atstovavo V. M. ir UAB „A“ dėl minimo sandorio, kaip matyti iš V. M. parodymų teisme, neišliko. Iš V. M. parodymų matyti, kad tarp UAB „E“ ir UAB „A“ buvo sutarta, jog pastaroji UAB už sviestą atsiskaitys po jo realizavimo, o realizuoti buvo sutarta maždaug per mėnesį. Tačiau sviesto realizavimas užtruko ir atsiskaityta buvo tik po R. G. mirties praėjus 1-2 savaitėms. Tuos klausimus iš UAB „A“ pusės derino jos darbuotojas M. P. (b. l. 42-46, t. 12). V. M. parodė, kad pinigai buvo pervesti iš UAB „A“ į UAB „E“ sąskaitą, tuo rūpinosi M. P. . Vėliau šiuos pinigus jis (V. M. ) pats vienas, o gal ir kartu su kitu UAB „E“ akcininku H. S. , pervedė į R. G. našlės P. T. nurodytą sąskaitą.

Liudytojas H. S. , kuris buvo UAB „E“ akcininkas parodė, kad tai darė tik V. M. , o jis pats nedalyvavo (b. l. 226, t. 12). Liudytojas Romuald Merlčarski, dirbęs UAB „E“ direktoriaus V. M. pavaduotoju, parodė, kad jo žiniomis po R. G. mirties kauniečiai pinigus grąžino jo našlei. Tai jam sakė šiuo metu jau miręs finansininkas Z. K. (b. l. 194, t. 12). Liudytojas M. P. , buvęs UAB „A“ komercijos direktorius, parodė, kad tarp UAB „A“ ir UAB „E“ buvo sudarytas 1 kontraktas, pagal kurį UAB „A“ pirko apie 100 tonų, t. y. 5 automobilius sviesto. Po R. G. mirties V. M. nurodė Lenkijos firmos sąskaitą į kurią UAB „A“ turėjo pervesti pinigus už sviestą. V. M. aiškino, kad pinigus reikės pervesti R. G. artimiesiems. Pinigai buvo iš UAB „A“ pervesti į V. M. nurodytą lenkų firmos sąskaitą. Parodžius b. l. 30, t. 6 esantį tarptautinį pavedimą (jo originalas yra to paties tomo 34 lape), liudytojas M. P. patvirtino, kad tai tas dokumentas, pagal kurį ir buvo pervesti pinigai už sviestą.

Parodžius tą patį dokumentą liudytojui V. M. , pastarasis tokią galimybę neigė, nors ir patvirtino tokias aplinkybes, kad UAB „A“ už sviestą su UAB „E“ atsiskaitė bankiniu pavedimu ir kad atsiskaitė už patį sviestą, bet ne už pelną. Jis, kaip minėta, nurodė ir tai, kad UAB „A“ atsiskaitė per 1-2 savaites po R. G. mirties.

Dokumentas apie 168000 JAV dolerių pervedimą neginčijamai įrodo, kad tokią pinigų sumą UAB „A“ 1995 m. birželio mėnesį buvo pajėgi sumokėti.

Iš minėto pavedimo matyti, kad 1995-06-07 UAB „A“ į Lenkijoje įsikūrusios prekybos ir paslaugų įmonės „Ango“ sąskaitą pervedė 168000 JAV dolerių, kaip nurodyta „pagal 1995-03-03 kontraktą Nr. 21“. Kaip minėta, kontraktas tarp UAB „A“ ir UAB „E“ dėl sviesto neišlikęs, tačiau jis pradėtas realizuoti 1995-03-08, t. y. labai panašiu laiku, praėjus tik 5 dienoms po tarptautiniame pavedime nurodytos kontrakto sudarymo datos. R. G. mirė 1995-05-29. Nuo tada iki šio pavedimo praėjo daugiau kaip viena, bet mažiau kaip 2 savaitės, t. y. būtent tiek laiko, per kiek, pasak V. M. , UAB „A“ ir atsiskaitė už sviestą. Yra ir dar vienas gana reikšmingas sutapimas tarp šio pavedimo ir sandorio dėl sviesto aplinkybių. Įrodymų, kad UAB „A“ iš šio sviesto sandorių būtų turėjusi pelno, kurio dalis, pasak V. M. , būtų turėjusi atitekti ir UAB „E“, nėra. Jau minėta, apie tai, kad dokumentais nustatyta, jog iš Lenkijos į UAB „A“ patiekto sviesto vertė yra 167945 JAV doleriai. Pavedimu firmai, kuri ir nurodyta dokumentuose kaip pardavėja, sumokėta 168000 JAV dolerių, t. y. tik 55 JAV doleriais daugiau ir šis nežymus skirtumas gali būti vertinamas kaip mokėtinos sumos suapvalinimas. Dokumentų ar kitokių duomenų, kad tarp UAB „A“ ir Lenkijoje įsikūrusios prekybos ir paslaugų įmonės „Ango“ buvo kitų sandorių, nėra. Taigi, šie sutapimai duoda gana tvirtą pagrindą manyti, jog šis pavedimas skirtas būtent tam, kad UAB „A“ atsiskaitytų už patiektą sviestą. Jei šis manymas ir būtų neteisingas, minėtų asmenų, įskaitant ir V. M. parodymai vis tiek patvirtina, kad UAB „A“ už sviestą atsiskaitė. To nepaneigia ir pirmosios instancijos teisme ištirti R. G. našlės P. T. brolio M. T. parodymai apie tai, kad A. A. maždaug mėnuo po R. G. mirties pripažino skolą, bet jam asmeniškai A. R. G. buvusios skolos negrąžino, to nepadarė ir R. G. našlei. Bet liudytojas yra girdėjęs, jog pinigai 1995-1997 metų laikotarpiu grąžinti R. G. partneriams Rusijoje, kurių duomenų liudytojas tiksliai nežino. Beje, iš jo parodymų matosi, kad aplinkybių, apie kurias duoda parodymus, liudytojas tvirtai nežino. Jis, apklausiamas 2006 metais parodo, kad P. T. pinigai negrąžinti, nors tuo pačiu teigia, kad po R. G. mirties su ja nustojo bendrauti, su ja paskutinį kartą Lietuvoje matėsi 2000 metais, o kur ji šiuo metu, nežino.

Iš bylos dokumentų matyti, kad A. A. sulaikytas tik 2005-05-25, nutarimas patraukti jį kaip kaltinamąjį senojo Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka priimtas 2002-09-02, G. B. pirmą kartą apie „Alių iš Kauno“ parodė 1998-10-29. Liudytojas T. U. , parodęs kad prieš mirtį R. G. jam paminėjo asmenis „Lysij“, t. y. O. L. ir „A. A. iš Kauno“ (apie šiuos T. U. parodymus dar bus kalbama), pirmą kartą apklaustas tik 1999-03-24, o jo tarnybinis pranešimas su nurodyta surašymo data – 1995-05-26, kuriame taip pat paminėtas A. A. iš Kauno, neregistruotas ir nesimato, kad pagal jį būtų daryti veiksmai su A. A. . Bet kokiu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad A. A. iki pat jo sulaikymo žinojo, jog yra įtariamas. Nepaisant to, pinigai už sviestą buvo grąžinti ir tai padaryta praėjus labai nedaug laiko po R. G. mirties ir gE valia. Tokiu atveju skundžiamame nuosprendyje nustatytas R. G. nužudymo organizavimo motyvas – siekis išvengti skolos grąžinimo - yra nepasitvirtinęs, kadangi būtų visiškai nelogiška mokėti gana didelius pinigus už nužudymą, bijoti bausmės, jei tai būtų išaiškinta, ir tuo pačiu grąžinti skolą, kurios siekta išvengti organizuojant nužudymą.

Skundžiamo nuosprendžio išvados nepasitvirtina ne tik dėl nusikaltimo motyvo.

Išvada, kad R. G. nužudymą užsakė A. A. , pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paremta labiausiai liudytojo G. B. parodymais. Todėl G. B. parodymai yra itin svarbūs tiesos nustatymui šioje byloje ir jų vertinimas turi būti itin kruopštus. Šio liudytojo parodymus pirmosios instancijos teismas įvertino kaip nuoseklius ir kaip atitinkančius kitus bylos įrodymus. Teismas, pasisakydamas apie G. B. parodymų vertinimą, nurodė, kad G. B. parodymais baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija neturi jokio pagrindo ir jie niekaip nepaneigiami. G. B. parodymus davė nuolat ir nuosekliai ir jie atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes. Jo parodymai buvo įvertinti ir įsiteisėjusiuose teismo nuosprendžiuose, dėl R. G. nužudymo, kuriuose nuteisti G. B. , J. M. ir W. J. , kur taip pat kaltininku įvardintas ir tardymo nenustatytas asmuo „Alius“. Juose konstatuota, jog G. B. parodymai yra patikimi, nuoseklūs ir teisingi. Nedideli neatitikimai ir netikslumai G. B. parodymuose gali būti natūralūs, nes nuo nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, tie netikslumai nekeičia jo parodymų esmės ir jų nepadaro niekiniais. Netikėti ir abejoti G. B. parodymais nėra pagrindo ir tuo motyvu, jog jis gali būti suinteresuotas duoti parodymus prieš A. A. siekdamas teisėsaugos organų palankumo, kad būtų anksčiau laiko paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Jo parodymai duodami dar ikiteisminio tyrimo metu ilgą laiką ir nuosekliai ir jie pasitvirtina kitomis bylos aplinkybėmis (liudytojų T. U. , V. M. , A. L. , H. S. , R. M. , B. L. , R. P. , M. P. , N. T. parodymais, T. U. tarnybiniu pranešimu, bylos dokumentais, telefonų pokalbių išklotinėmis).

Ginčydamas šio liudytojo parodymų teisingumą A. A. nurodo, kad G. B. parodymų apie atvažiavimo į Kauną, maždaug savaitė iki R. G. nužudymo, aplinkybes nepatvirtina byloje surinkti duomenys apie telefoninius kontaktus, be to, jis niekada neturėjo automobilio „VW Golf“, kokiame, pasak G. B. vyko pokalbis dėl R. G. nužudymo. Pačioje pirmojoje apklausoje, vykusioje 1998-10-15 G. B. parodė nežinąs dėl ko O. L. nutarė nužudyti R. G. , aiškino, jog nežino ar nužudyti R. G. nutarė pats O. L. , ar tai užsakė kiti. Apie jokius A. A. ryšius su R. G. nužudymu G. B. neparodė. G. B. tvirtino, kad nuteistojo ir R. G. susitikimas „Nestės“ degalinėje buvo organizuotas tam, kad liudytojas pamatytų, kaip atrodo tas žmogus, kurį reikės nužudyti. Byloje yra ne vieno asmens parodymai, iš kurių matosi, jog O. L. pakankamai intensyviai bendravo su R. G. , žinojo ne tik tai, kaip šis asmuo atrodo, bet ir jo gyvenamąją bei darbo vietas, naudojamas transporto priemones ir pan. Beje, pasak G. B. , visą šią informaciją jam suteikė ne kas kitas, o būtent O. L. , kuris duomenis gavo iš nuteistojo, nors byloje praktiškai nėra įrodymų, kad apeliantas bent jau gEi pažinojo R. G. , nekalbant apie tai, jog žinojo jo gyvenamąją ar darbo vietas. Todėl atvykti į „Nestės“ degalinę ir pasirodyti nusikaltimo vykdytojui kartu su būsima auka nuteistajam nereikėjo, jei nukentėjusįjį be didelio vargo galėjo parodyti vienas O. L. . Iš liudytojo B. L. teisme duotų parodymų aiškėja, kad ir pats G. B. , nuolat būdamas su O. L. , yra bendravęs su R. G. .

Tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai pagrįsti.

Pačioje pirmojoje apklausoje, vykusioje 1998-10-15 G. B. parodė nežinąs dėl ko O. L. nutarė nužudyti R. G. , o apie A. A. ir jo ryšius su R. G. nužudymu G. B. nieko neparodė (b. l. 5-7, t. 3).

Kitos apklausos, vykusios 1998-10-29 metu G. B. nurodė, kad R. G. nužudymu suinteresuotas „Alius iš Kauno“, nurodė aplinkybes, kuriomis 2 kartus matė šį asmenį (b. l. 12-16, t. 3). Aplinkybes apie bendravimą su nusikaltimo užsakovais G. B. panašiai nurodė ir vėlesnėse apklausose, tačiau jo parodymuose yra nemaža prieštaravimų kitoms bylos aplinkybėms, taip pat ir nenuoseklumų.

Pačioje pirmoje apklausoje, vykusioje 1998-10-15 jis nurodė, kad ieškoti R. G. nužudymą atlikti galinčių asmenų jis ėmėsi dėl to, O. L. jam grasino. Jis suprato, jog neįvykdžius O. L. nurodymo nužudyti, gali būti susidorota su juo pačiu ir jo šeima (b. l. 6, t. 3) 1998-10-29 vykusioje apklausoje G. B. vėl parodė apie grėsmę iš O. L. pusės.

Vilniaus apygardos teismas jau minėtame 2001-10-22 nuosprendyje G. B. aiškinimą, jog šis nusikaltimą padarė iš baimės, grasinimų įtakoje, įvertino kaip G. B. siekimą sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir tokius parodymus atmetė (b. l. 96, t. 7). Toje pačioje 1998-10-29 vykusioje apklausoje G. B. parodė, kad O. L. po R. G. nužudymo jam davė Aliaus mobiliojo telefono numerį, kurį jis įsirašė į savo užrašų knygutę, vėliau paimtą kratos metu (joje iš tikro rastas įrašas „Alius 822294079 Kaunas“), tačiau šiuo numeriu Aliui jis niekada neskambino (b. l. 14, t. 32). 2005-02-05 apklausos metu G. B. jau parodė, kad O. L. duotu „Aliaus“ telefonu jam 1 kartą skambino 1995 m. pabaigoje -1996 m. pradžioje prašydamas tarpininkauti grąžinant į jį (G. B. ) besikreipusių asmenų automobilius (b. l. 35, t. 3). Tokio fakto bylos duomenys nepatvirtina.

Tiek 1998-10-29 vykusioje apklausoje, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu G. B. parodė, kad Kaune su A. A. kalbėjo pastarojo automobilyje „VW Golf“ , nors jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad A. A. būtų turėjęs tokį automobilį ar naudojęsis tokiu automobiliu.

2000-06-15 pareiškime prokurorui apie daromą poveikį G. B. nurodė, jog jam buvo pasiūlyta 200000 litų prieš atliekant tardymo veiksmus su A. A. , už tai kad neatpažintų pastarojo (b. l. 44, t. 3). Vėliau sekusioje apklausoje jis jau nurodė, kad toks siūlymas buvo gautas jau po atpažinimo (b. l. 48-50, t. 3). Pirmosios instancijos teisme jis vėl parodė, kad pasiūlymą pakeisti parodymus jis gavo dar iki A. A. atpažinimo (b. l. 28, t. 12). Dar vėliau teisme jis vėl teigė, kad šis pasiūlymas buvo jau po atpažinimo (b. l. 190, t. 12).

Dalis šių prieštaravimų ar neatitikimų nėra esminiai, jie, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, gali būti paaiškinami kaip natūralūs dėl praėjusio laiko. Tačiau visiškai sutikti su skundžiamame nuosprendyje išdėstytu G. B. parodymų vertinimu negalima, nes baudžiamojoje byloje nekaltinamas asmuo negali būti įvardijamas kaip padaręs nusikalstamą veiką, be to, G. B. parodymų patikimumas kitų teismų nuosprendžiuose nėra įvertintas taip aukštai, o šioje byloje duoti jo parodymai kai kur labai prieštarauja neginčijamai nustatytoms svarbioms bylos aplinkybėms.

Jau minėta, kad Vilniaus apygardos teismas 2001-10-22 nuosprendyje G. B. parodymus apie nusikaltimo prieš R. G. priežastis įvertino kaip G. B. siekimą sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir tokius parodymus atmetė. Tame pačiame nuosprendyje bausmių skyrimo motyvuose nurodyta, kad G. B. padėjo išaiškinti R. G. nužudymą ir dar keletą nusikaltimų. Tačiau pažymėta ir tai, kad dėl keleto kitų nusikaltimų G. B. menkino savo vaidmenį, nurodė ne visas aplinkybes. Todėl nuspręsta 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 41¹ straipsnio G. B. netaikyti (b. l. 137, t. 8). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003-06-19 nutartyje atmetė prokuroro ir nuteistojo G. B. prašymą taikyti pastarajam 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 41¹ straipsnį ir dar sušvelninti bausmę, nurodęs, jog G. B. kaltę pripažino ne dėl visų inkriminuotų nusikaltimų epizodų ir padėjo tuos nusikaltimus išaiškinti (b. l. 130, t. 9).

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.3. punkte nurodyta, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su tokiais asmenimis, nustatomojoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamą veiką, jų pavardės neminimos.

Tai reiškia kad asmuo, kuris nagrinėjamoje byloje nekaltinamas ir todėl neturi galimybės gintis, negali būti įvardijamas kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo.

Kolegija nesivadovauja nuteistųjų M. T. , J. K. , V. J. , I. M. pateiktu G. B. kaip asmens vertinimu, nes šie asmenys buvo kartu su G. B. teisiami arba turi kitų nesutarimų su juo, todėl jų parodymai ar vertinimai nėra objektyvūs.

Bet G. B. parodymus sugretinus su kitomis, tarp jų ir ne liudytojų parodymais nustatytomis aplinkybėmis, matosi G. B. parodymų neteisingumas ir nelogiškumas.

Dideles abejones G. B. parodymais kelia jo nurodomos aplinkybės, kad nusikaltimo organizatorius A. A. , o taip pat ir O. L. , jam suteikė labai daug informacijos, kuri visiškai nebuvo būtina G. B. , kaip tarpininko nužudyme veiksmams atlikti. Kadangi kalbama apie labai sunkaus nusikaltimo organizavimą, kuris, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, pasižymėjo aukštu konspiracijos lygiu, nesuprantama kodėl reikėjo A. A. išvis rodytis G. B. , susitikinėti su juo, aiškinti pastarajam organizuojamo nužudymo priežastis. Nusikaltimui būtinus veiksmus jo organizatorius galėjo atlikti per O. L. , neatskleisdamas savo tapatybės, motyvų ir kitų aplinkybių, padidinančių demaskavimo grėsmę. Nesuvokiama ir kodėl O. L. galėjo aiškinti G. B. apie tai, kad važiuoja gauti leidimo nužudymui pas R. D. , apie tokio leidimo gavimą. Ypač tai atrodo neįtikima atsižvelgiant į G. B. parodymus, kad jis buvo priklausomas nuo O. L. , bijojo jo. Nelogiški G. B. parodymai ir apie tai, kad pinigai už nužudymą buvo sumokėti gerokai anksčiau negu buvo apsispręsta nužudyti ir negu tam gautas minėtas leidimas pas R. D. .

G. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad prieš dvi ar tris savaites iki R. G. nužudymo, O. L. tam, kad jis (G. B. ) žinotų bei perduotų vykdytojui kaip atrodo R. G. , nuvežė į Vilniuje, Lazdynuose esančios „Neste“ degalinės kavinę ir parodė 2 vyriškius, paaiškindamas, kad vienas jų yra asmuo, kuriam reikia R. G. nužudymo, A. A. – „Alius iš Kauno“, o kitas - R. G. , kurį reikia nužudyti. Tuo metu ir pats O. L. tada dar nežinojo kaip atrodo R. G. , nes O. L. pažinojo tik A. A. . Po to O. L. jam suteikė ir kitus reikalingus R. G. nužudymui duomenis – parodė namą Vilniuje, Vilniaus gatvėje, kur gyveno R. G. , parodė kur jis dirba, nurodė, jog važinėja „Mercedes“ markės automobiliu. O. L. jam pasakė, jog šiuos duomenis suteikė A. A. –„Alius iš Kauno“ (b. l. 26-34, t. 12).

Šie parodymai esmingai prieštarauja liudytojo B. L. nurodytoms aplinkybėms. Šis liudytojas jau pirmosios instancijos teisme parodė, kad O. L. bendravo su R. G. (b. l. 36, t. 12). Aplinkybę, kad O. L. ir R. G. vienas kitą pažinojo, patvirtino liudytojas V. K. , taip pat ir liudytojas A. L. parodymuose, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė ir kuriais rėmėsi nuosprendyje (b. l. 33-36, t. 5). Tuose pačiuose parodymuose B. L. parodė ir tai, kad yra matęs kaip G. B. bendravo su R. G. . Pirmosios instancijos teismas B. L. parodymų apie ką tik nurodytas aplinkybes išvis nevertino, nors šie parodymai svarbūs nustatant kiek patikimi yra G. B. parodymai.

Apeliacinės instancijos teisme B. L. patvirtino savo parodymus apie tai, kad O. L. , R. G. ir G. B. buvo pažįstami, kad bent porą kartų yra matęs R. G. ir G. B. sėdinčius kavinėje prie vieno staliuko. Tai liudytojas pakartojo ir G. B. akivaizdoje, o pastarasis tokius parodymus neigė (b. l. 187-191, t. 12). Vertindama šiuos prieštaraujančius vienus kitiems parodymus teisėjų kolegija atsižvelgia, kad B. L. nėra A. A. artimas žmogus, šio liudytojo nėra pagrindo įtarti siekiant padėti nuteistajam ir dėl to duodant neteisingus parodymus, kadangi B. L. duoda ir nuteistajam nenaudingus parodymus apie tai, kad porą kartų matė G. B. ten kur ir A. A. , nors pastarasis tai neigia. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo labiau tikėti G. B. , o ne liudytoju B. L. . Nepaneigti liudytojo B. L. parodymai reiškia, kad nei O. L. , nei G. B. nebuvo jokios prasmės važiuoti į „Neste“ degalinės kavinę pasižiūrėti kaip atrodo R. G. , nes su šiuo asmeniu jie ir taip buvo pažįstami. G. B. parodymai apie tokį įvykį vertintini kaip tiesiog nelogiški.

Kolegija atsižvelgia ir į dokumentuose užfiksuotus duomenis, kurie leistų spręsti ar G. B. sako tiesą apie tokį įvykį kaip važiavimą į „Neste“ degalinės kavinę pasižiūrėti kaip atrodo R. G. . Duodamas parodymus apie tai G. B. parodė, kad tai buvo apie 2 savaitės iki R. G. nužudymo. Atsižvelgiant į pasikėsinimo datą - 1995-05-26, išeitų kad tai buvo apie 1995-05-12 (b. l. 27, t. 12). Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad tai buvo 1995 m. balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje.

Parodydamas apie aptariamą važiavimą į „Neste“ degalinės kavinę pasižiūrėti kaip atrodo R. G. , G. B. parodė, jog O. L. jam paskambino į mobilų telefoną ir atvažiavo į namus jo paimti (b. l. 30, t. 12).

Iš Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus m. VPK kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 1999-04-26 pažymos Nr. 06/946 matyti, kad nuo 1995-05-12 iki 1996-03-14 G. B. naudoto mobiliojo ryšio telefono numeris buvo 298-20913, R. G. naudoto mobiliojo ryšio telefono numeris buvo 290916, 1995 metais A. A. naudotų mobiliojo ryšio telefonų numeriai buvo 294079 ir 294090, o O. L. naudoto mobiliojo ryšio telefono numeris buvo 291658 (b. l. 93-97, t. 3).

Peržiūrėjus O. L. nurodyto telefono numerio išeinančių skambučių sąrašą už 1995 m. balandžio ir gegužės mėnesius matosi, kad sąraše yra užfiksuoti keli O. L. skambučiai G. B. (tai patvirtina, kad nurodytais telefonų numeriais šie asmenys iš tikrųjų naudojosi), tačiau nėra užfiksuota kad O. L. būtų skambinęs G. B. 1995 m. balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje. Artimiausias šiam laikotarpiui skambutis užfiksuotas tik 1995-05-20 23 val. 10 min., tačiau tai aiškiai neatitinka G. B. nurodyto laikotarpio (b. l. 106-108, t. 3). Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, šiuos dokumentus tyrė ir nuosprendyje juos paminėjo, tačiau su G. B. parodymais negretino, todėl padarė klaidingą išvadą, kad šie dokumentai patvirtina, o ne paneigia G. B. parodymus.

Antrą kartą, kaip nurodė G. B. , su A. A. jis susitiko maždaug savaitę iki R. G. nužudymo - kai jis (G. B. ) O. L. nuvežė į Kaune vykusį susitikimą. Atvykus į Kauną prie A. A. namų, jis liko laukti, o O. L. nuėjo iki buto. Po kiek laiko iš laiptinės išėjo A. A. ir O. L. . Pastarasis jam paskambino ir pasakęs, kad važiuoja pas D., liepė laukti. Po valandos O. L. ir A. A. grįžo. O. L. iš savo mobilaus telefono jam paskambino ir pakvietė ateiti į automobilį. Automobilyje vyko pokalbis dėl R. G. ir A. A. šio nurodė jog R. G. reikia nušauti.

Po poros dienų, 1995 m. gegužės mėnesio antrojoje pusėje vykusio susitikimo metu O. L. nurodė, jog skambino A. A. „Alius“, su kuriuo buvo Kaune susitikę ir nurodė, jog R. G. reikia skubiai per keletą dienų nužudyti. Gavęs tokius nurodymus, tai perdavė J. M. , o šis, kaip sužinojo vėliau, šiuos duomenis, dalį atlyginimo už nužudymą ir nurodymą nužudyti R. G. perdavė W. J. . Šis po R. G. automobiliu „Mercedes Benz 230“ padėjo sprogmenį, kuris 1995-05-26, R. G. važiuojant šiuo automobiliu sprogo (b. l. 26-34, t. 12).

Apie tai, kad susitikimo su A. A. Kaune dieną O. L. jam 2 kartus skambino į mobilų telefoną, G. B. parodė ir ikiteisminio bylos tyrimo metu (b. l. 13, t . 3). Šių parodymų su telefoninių skambučių sąrašais pirmosios instancijos teismas vėlgi negretino, o tai būtų galėję pakeisti G. B. parodymų vertinimą.

Peržiūrėjus O. L. nurodyto telefono numerio išeinančių skambučių sąrašą už 1995 m. visą gegužės mėnesį matosi, kad sąraše yra užfiksuoti keli O. L. skambučiai G. B. (kaip jau minėta, tai patvirtina, kad nurodytais telefonų numeriais šie asmenys iš tikrųjų naudojosi), tačiau nėra užfiksuota atvejo, kad tą pačią dieną iš O. L. telefono būtų skambinta į G. B. telefoną 298-20913 du kartus (b. l. 106-108, t. 3).

Telefoninių skambučių tarp O. L. ir A. A. sąrašai patvirtina, kad paskutinis užfiksuotas jų bendravimas telefonu 1995 m. gegužės mėnesį vyko nurodyto mėnesio 12 dieną 17 val. 24 min., t. y. likus dviems savaitėms iki sprogdinimo. Skambinta iš O. L. A. A. (b. l. 103-108, t. 3). Įrodymų, kad šie asmenys telefonu bendravo vėliau, nėra. Tai vėlgi prieštarauja G. B. parodymams apie tai, kad paskutinę savaitę iki pasikėsinimo į R. G. A. A. telefonu perdavė O. L. , kad planą dėl nužudymo reikia įvykdyti.

Šie bylos dokumentuose užfiksuoti duomenys bei liudytojų parodymai verčia G. B. parodymus apie susitikimų ir bendravimo su nuteistuoju aplinkybes laikyti aiškiai neteisingais. Tokiais parodymais kaltė padarius nusikaltimą negali būti pagrįsta. Taip pat vertintini ir kiti su G. B. susiję parodymai: parodymų patikrinimas vietoje, akistata su A. A. ir pastarojo parodymas atpažinti. Iš liudytojo B. L. parodymų, kurias netikėti, kaip minėta nėra pagrindo, matyti, kad G. B. vežiojo O. L. , įskaitant ir kelionę į Kauną O. L. susitinkant su A. A. . Todėl A. A. išvaizda, gyvenamoji vieta ir kitos su juo siejamos aplinkybės G. B. galėjo būti žinomos. Ar šias aplinkybes G. B. panaudojo savo parodymuose ir kituose bylos tyrimo veiksmuose siekdamas palengvinti savo padėtį (tokia galimybė, atsižvelgiant į G. B. Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-16/2001 inkriminuotų kaltinimų kiekį ir sunkumą yra reali), ar dėl kitų tikslų, nėra nustatyta, tačiau dėl minėtų nelogiškumų, prieštaravimų kitiems įrodymams ir nenuoseklumo, G. B. parodymai nėra laikomi A. A. kaltės įrodymu.

A. A. kaltė dar grindžiama liudytojo T. U. bei liudytojo Nr. 1 kuriam taikomas anonimiškumas parodymais.

Iš T. U. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad po sprogimo 1995-05-26 jis ligoninėje aplankė sužalotą R. G. . Šis į klausimą kas galėjo tai padaryti, atsakė jog „Lysas“ arba A. A. iš Kauno ir dar paminėjo, kad dėl skolų (b. l. 14-16, t. 12). Iš šių parodymų apie nukentėjusiojo ištartas frazes negalima daryti išvadų, kad nukentėjusysis tikrai žinojo kas pasikėsino į jį ir kad tai buvo būtent nuteistasis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog liudytojo Nr. 1 kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie tai, jog kalėjimo kameroje A. A. pasakojo apie R. G. nužudymo aplinkybes taip pat nepaneigia G. B. parodymų. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 1995 metais A. A. pasakojo, jog su V. M. sudarė sutartį dėl sviesto pirkimo – pardavimo. V. M. įteikė jam 200000 JAV dolerių. Po kurio laiko V. M. kreipėsi į A. A. , sakydamas, kad R. G. reikalauja pinigų. Vilniuje ir Kaune A. A. buvo susitikęs su R. G. ir tarėsi dėl skolos atidavimo terminų. Susitikimuose dalyvavo ir O. L. , kuris palaikė V. M. . Pamatęs, kad susitarti nepavyksta, A. A. pasakė, jog R. G. reikia „padėti į vietą“ kas išvertus į šnekamąją kalbą, reiškia nužudyti. O. L. nusikaltimą atlikti pavedė savo vairuotojui. A. A. buvo išsigandęs, kad vairuotojas jį atpažino. Dar viename susitikime dalyvavo „Daškė“. Po to A. A. pradėjo atgailauti, sakė netyčia pasakęs, kad reikia R. G. nušauti Liudytojas nurodė, kad tuos pokalbius turėjo girdėti ir kiti asmenys, kad įslaptintu liudytoju nėra buvęs, o jis pats nerodė iniciatyvos būti apklaustas (b. l. 39-41, t. 12).

Pastaroji aplinkybė, kurią nurodė liudytojas Nr. 1 kuriam taikomas anonimiškumas, daro nesuvokiama tai, kaip jis tapo liudytoju. Tai reiškia, kad jis arba sako netiesą, arba pokalbių kardomojo kalinimo kameroje buvo slapta klausomasi, nors tam sankcijos (leidimo) byloje nėra. Abiem atvejais liudytojo Nr. 1 kuriam taikomas anonimiškumas parodymai įrodomąją vertę praranda.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Pateikta įrodymų analizė apeliacinės instancijos teismui davė pagrindą padaryti išvadą, kad pagrindinio kaltinimo liudytojo G. B. parodymai nėra patikimi ir jais negalima remtis, o kitų įrodymų, kurie patvirtintų A. A. turėjus motyvą organizuoti nužudymą ir tai padarius, nėra pakankamai. Kadangi nuteistojo kaltė nėra patvirtinta neginčijamais įrodymais, apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo A. A. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisinamas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas). Nustačius, kad reikia panaikinti apkaltinamąjį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, prokuroro apeliacinis skundas atmetamas ir jo argumentai dėl bausmės A. A. dydžio, dėl jo veikos aprašymo pakeitimo atmetami, o dėl O. L. pavardės nurodymo aprašant A. A. inkriminuotą veiką, dėl paieškos A. A. nepagrįstumo atskirai nebeanalizuotini, nes nuosprendis, kuriame tai konstatuota, panaikinamas. Dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymų turinio šiame nuosprendyje jau pasisakyta. Taip pat šiame nuosprendyje neanalizuojami A. A. apeliacinio skundo argumentai (dėl senaties taikymo, veikos kvalifikavimo ir kt.), kurie, priimant išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, tampa neaktualūs.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. A. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalyje ir 105 straipsnio 8 punkte (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) išteisinti, neįrodžius, kad A. A. padarė šią nusikalstamą veiką. Kardomąją priemonę – suėmimą – panaikinti ir A. A. iš suėmimo paleisti.

Lietuvos Respublikos genElinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.