Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-01-31 · Civilinė byla Nr. 2-490/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-31
Bylos Nr.
2-490/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
Kategorijos
  • 94.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-490/2013Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02345-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos 94.2.1.; 94.2.4.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BAB bankas SNORAS prašė teismo pripažinti negaliojančia nekilnojamojo turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, sandėlio su rūsiu ir kiemo statinių, esančių Klaipėdos r. sav., Vėžaičių sen., Pikteikių k., Pikteikių g. 16, dovanojimo sutartį, sudarytą 2011 m. balandžio 29 d. tarp R. O. ir H. O., taikyti restituciją, o nesant tokios galimybės – priteisti iš atsakovo H. O. ieškovo naudai 168 000 Lt bei 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 10 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, nurodęs, kad jis yra neteismingas šiam teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Nustatė, kad ieškovas pateikė 168 000 Lt ieškinį dėl daiktinių teisių į minėtą nekilnojamąjį turtą, esantį Klaipėdos rajone, todėl sprendė, kad ieškinys yra teismingas Klaipėdos apygardos teismui (CPK 31 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas BAB bankas SNORAS atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti ir bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Nurodo, kad:

1. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 1 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu, todėl ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta teismingumo taisyklė laikytina ne bendrąja, o specialiąja, dėl to bendrosios CPK nuostatos, nustatančios teismingumo taisykles, negali būti taikomos.

2. Nagrinėjant bankrutuojančios įmonės ieškinius pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles būtų pažeisti bankroto procese vyraujantys operatyvumo, ekonomiškumo, koncentruotumo, protingumo principai, nes tokiu atveju didėtų kreditorių patiriami nuostoliai, mažesne dalimi būtų patenkinami jų finansiniai reikalavimai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjama, ar teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria konstatuota, jog bankrutuojančios įmonės ieškinys dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, esantį Klaipėdos rajone, teismingas Klaipėdos apygardos teismui.

Kaip nustatyta aukščiau, ieškovas bankrutuojanti įmonė, kurios buveinė yra Vilniaus mieste, pareiškė ieškinį dėl sandorio, kuriuo buvo perleistas nekilnojamasis turtas, esantis Klaipėdos rajone, negaliojimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą bendrą taisyklę dėl bankrutuojančios įmonės ieškinių skolininkams teismingumo, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad minimo ieškinio reikalavimai nagrinėtini pagal CPK 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas išimtinio teritorinio teismingumo taisykles.

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Tokia pat nuostata suformuluota ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

Kaip yra žinoma, ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Nagrinėjamu atveju ieškovas būtent ir reiškia ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, į šią normos dispoziciją turėjo atsižvelgti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies teisės norma nekonkuruoja su CPK 25 ir 26 straipsnių nuostatomis, numatančiomis civilinių bylų rūšinį teismingumą, kadangi joje aiškiai nustatyta, jog bankrutuojančios įmonės ieškiniai nagrinėjami teisme. Kokiame teisme – apylinkės ar apygardos – nagrinėtinas ginčas, nustatoma pagal CPK įtvirtintas bylos rūšinio teismingumo taisykles. Tuo tarpu bylos išimtinio teismingumo taisyklės, įtvirtintos CPK 31 straipsnio 1 dalyje, konkuruoja su minėtoje ĮBĮ normoje, kuri iš esmės taip pat nustato išimtinį teritorinį teismingumą, nustatyta taisykle. Todėl šiuo atveju taikytinos CPK 1 straipsnio 1 dalies ir ĮBĮ 1 straipsnio nuostatos ir byla nagrinėjama vadovaujantis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta specialia teritorinio teismingumo taisykle. Dėl nurodytų priežasčių spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo išvadai, jog ginčui privalo būti taikomos imperatyvios CPK 31 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl ieškinys teismingas nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui.

Nors apelianto argumentai apie proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir koncentracijos principų užtikrinimą nagrinėjant bylą pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą neturi esminės reikšmės klausimo išsprendimui, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog iš tiesų ginčą sprendžiant bankrutuojančios įmonės buveinės vietos teisme yra mažinamos bankroto administratoriaus administravimo išlaidos (bendrovės atstovams nereikia vykti į teismą, esantį ne buveinės vietoje), todėl didėja įmonės galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus, tuo pačiu užtikrinamas ir bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas (CPK 185 str.).

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija panaikina teismo nutartį. Kadangi ieškinio suma – 168 000 Lt, jo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui (ĮBĮ 14 str. 3 d., CPK 27 str. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėEgidijus Žironas