- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-238-493-2009
- Teisminio proceso Nr.
- 65-1-01794-06
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Romualdas Lincevičius, Regina Majauskienė
- Nuteistasis
- G. Č.
- Advokatai
- Ingrida Maldeikienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Č. 2009-03-23 apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009-03-04 nuosprendžio, kuriuo G. Č.:
pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. l d., 4 d. ir 9 d., paskirtoji bausmė subendrinta su 2007-11-13 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p., BK 95 str. 1 d. „a“ p., baudžiamoji byla G. Č. atžvilgiu dalyje dėl padaryto baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 187 str. 3 d., nutraukta, suėjus senaties terminui, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. Č. nuteistas už tai, kad jis 2006-12-04 apie 09.10 val. Kauno rajone, Raudondvaryje, Pakalnės g., pievoje, aštriu įrankiu sugadinęs automobilio „Audi 80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio J. R., vairuotojo pusės durelių spyną bei variklio užvedimo spynelę, pasikėsino pagrobti svetimą - J. R. priklausantį turtą - automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 6536 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nepavyko užvesti automobilio variklio.
Be to, jis tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, aštriu įrankiu sugadinęs J. R. automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo pusės durelių spyną ir įsibrovęs į šį automobilį, pagrobė iš jo svetimą - J. R. priklausantį turtą - audiomagnetolą „Panasonic" 100 Lt vertės ir dvi garso kolonėles „Pioneer" bendros 60 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. R. 160 Lt turtinę žalą.
Be to, jis tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą metu tyčia sugadino svetimą - J. R. priklausantį turtą - tyčia aštriu įrankiu išlaužė automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo pusės priekinių durelių spyną, variklio užvedimo spynelę, vairo kolonėlės plastikinę lentynėlę, esančią po vairu, vairo kolonėlės plastikinę apsaugą, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. R. 300 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. Č. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2009-03-04 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendį, švelninti bausmę. Skunde nurodoma, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – LR BK 41 str., 54 str., 59 str., 61 str., 63 str., neteisingai nustatė, kad nuosprendyje minėti nusikaltimai sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos įstatymų taikymo praktikos, todėl pirmos instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl ko jis yra keistinas. Teismas neteisingai aiškino nustatytas faktines aplinkybes. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų analize, nurodo, jog tikslo pavogti patį automobilį jis neturėjo, į užvedimo spynelę įkišo savo namų durų raktą, ir nepavykus atjungti automobilio signalizaciją, jis ištraukė magnetolą, išlipęs atjungė laidus nuo akumuliatoriaus. G. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus apie savo veiksmus darant nusikaltimą, todėl buvo būtina įvertinti, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi, bei gailisi šiuo metu. G. Č. nurodo, jog išnagrinėti duomenys nepagrindžia tikslo pagrobti automobilį buvimo. G. Č. tikslas buvo pagrobti automagnetolą. Teismas nuosprendyje neteisingai nustatė realiąją nusikaltimų sutaptį, kadangi G. Č. veikoje nėra atskirų savarankiškų nusikalstamų veikų požymių. Nusikalstama veika padaryta iš vieno automobilio, tuo pačiu būdu, tuo pačiu metu. Tokia tęstinė veika kvalifikuojama pagal vieną BK Specialiosios dalies straipsnį. Apelianto nuomone, paskirtoji bausmė yra per griežta, bausmės dydis prieštarauja teisingumo principui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje, gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. Č. apeliacinis skundas atmestinas.
Skunde nepagrįstai nurodoma, jog teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai nustatė realiąją nusikaltimų sutaptį, kadangi G. Č. tikslo pavogti automobilį neturėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Nuosprendyje tinkamai įvertinta, jog pasikėsinimas pagrobti J. R. priklausantį automobilį ir pagrobimas jam priklausančio turto – automagnetolos ir kolonėlių iš J. R. automobilio sudaro dvi atskiras pavojingas veikas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog G. Č. teisme parodė, kad jis, eidamas su E. V., pamatė baltą automobilį „Audi 80“, nuėjo prie automobilio, išlaužė durelių spynelę, įlipo į automobilį. Suveikus signalizacijai, išlaužė užvedimo spynelę, nepavykus atjungti signalizacijos, ištraukė automagnetolą, kolonėles. Be to, G. Č. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis norėjo užvesti automobilį, todėl į automobilio užvedimo spynelę įkišo raktą, tačiau automobilio užvesti jam nepavyko. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie G. Č. veiksmai vertintini kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos – G. Č. atliko visus būtinus veiksmus automobiliui „Audi 80“ pagrobti, jis bandė užvesti automobilį, tačiau to nepavykus padaryti, susiformavo nauja tyčia – pagrobti svetimą turtą, dėl to apylinkės teismas pagrįstai G. Č. veiksmus įvertino kaip du atskirus nusikaltimus. G. Č. neigimas, jog jis turėjo tikslą pagrobti automobilį, vertintinas kaip jo gynybos versija, siekiant sušvelninti bausmę.
Skunde nurodoma, jog nusikalstama veika padaryta iš vieno automobilio, tuo pačiu būdu, tuo pačiu metu, dėl to tokia tęstinė veika kvalifikuojama pagal vieną BK Specialiosios dalies straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs jog nagrinėjant nusikalstamų veikų, kuriomis kėsinamasi į nuosavybę, baudžiamąsias bylas, dažnai kyla sunkumų atribojant pavienes ir tęstines nusikalstamas veikas. Pavieniu nusikaltimu laikoma pavojinga, Baudžiamajame kodekse uždrausta veika, turinti vienos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir kvalifikuojama pagal vieną straipsnį (straipsnio dalį, punktą). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką svetimo turto pagrobimas laikomas tęstiniu, kai tyčia, neteisėtai, neatlygintinai, nevienkartiniu veiksmu, o keliais pagal teisinį vertinimą analogiškais veiksmais iš vieno šaltinio, veikiant vieninga tyčia, yra pagrobiamas svetimas turtas. Tęstinio nusikaltimo ypatumas yra tas, kad jis daromas ne ištisai, o susideda iš atskirų veiksmų, kurie, esant kitoms aplinkybėms, galėtų būti vertinami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos, tačiau dėl pirmiau paminėtų požymių sudaro vieno to paties savarankiško nusikaltimo atskiras sudėtines dalis. Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo pagrobti apibrėžto dydžio svetimą turtą, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus. Tęstinė veika yra tada, kai kaltininkas veikia turėdamas konkretų sumanymą, siekdamas pagrobti apibrėžto dydžio turtą, tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių tai įgyvendina ne iš karto, o per kelis etapus. Šios kategorijos byloms būdingi požymiai – vienas grobiamo turto šaltinis, tas pats pagrobimo būdas, nedidelis laiko tarpas tarp grobimo atvejų, ta pati ar greta esanti turto buvimo vieta ir kt.– nėra esminiai, pripažįstant veiką tęstiniu nusikaltimu, tačiau apibūdina nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, G. Č. nusikalstamas sumanymas buvo ne vienalytis, bet sudėtinis, nes pagrindinis veikos tikslas ir kaltininko tyčia buvo nukreipta pagrobti automobilį „Audi 80“, o automagnetolos ir kolonėlių iš automobilio „Audi 80“ pagrobimas buvo veiksmas, padarytas tuomet, kai G. Č. nepavyko pagrobti automobilio, ir turintis savarankiškus teisiškai reikšmingus nusikalstamos veikos požymius. Tai reiškia, kad visą nusikalstamo sumanymo struktūrą sudarė du nelygiareikšmiai nusikalstami ketinimai. Taip kaltininko nusikalstamas sumanymas praėjo tam tikrą raidą ir susiformavo dviem etapais. Įvertinant aukščiau išdėstytą, daryti išvadą, jog G. Č. nusikalstama veika galėtų būti vertinama kaip tęstinė, nėra pagrindo.
Apeliacinio skundo argumentas, jog pirmos instancijos teismas G. Č. paskyrė per griežtą bausmę, nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai G. Č. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio sankcijas, laikydamasis Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies nuostatų. Paskirtoji bausmė nėra neteisinga ar aiškiai per griežta.
LR BK 54 str. reglamentuoja bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir šio straipsnio 2 d. nurodo, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Iš nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į įstatymo nurodytas aplinkybes. Teismas nenustatė G. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. G. Č. niekur nedirba ir pastovaus pajamų šaltinio neturi, anksčiau teistas 6 kartus, be to, jis nusikalto, neišnykus teistumui. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino padaryto nusikaltimo aplinkybes ir būdą, kaltinamojo asmenybę, ir, vadovaudamasis LR BK 56 str. 1 d. nuostatomis, atsižvelgdamas į kaltinamojo neigiamos orientacijos pastovumą, jo cinišką požiūrį į svetimą turtą, visuomenės saugomas vertybes, jo nenorą taisytis, užtikrindamas teisingumo principo įgyvendinimą, nusprendė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.
Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. Č., jos skyrimą motyvavo, nurodė, kodėl būtent skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, o ne alternatyvi bausmės rūšis, tokia kaip, bauda, areštas ar laisvės apribojimas, o būtent Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta tik skiriant realią laisvės atėmimo bausmę. Teismo nurodyti argumentai abejonių nekelia. Teismas įvertino bei atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas teismą įpareigoja. Teismas skyrė bausmę, nepažeidęs BK 54 str., 56 str., 61 str. reglamentuojančių bausmių skyrimo pradmenis, reikalavimų. Už šios nusikalstamos veikos padarymą įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 6 metų, todėl paskirtoji bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai neteisinga, švelninti nuteistajam bausmę pagal apeliacinio skundo motyvus pagrindo nėra.
Visi apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo G. Č. apeliacinį skundą atmesti.