- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-07
- Bylos Nr.
- 2S-148-324/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19818-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos Respublikai
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, gavusi civilinę bylą pagal S. B. (S. B.), N. G. (N. G.) atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-25533-717/2015 pagal S. B., N. G. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
S. B. ir N. G. pateikė teismui pareiškimą, kuriame prašė atlyginti žalą, patirtą atėmus bendražmogiškąsias kiekvieno teises ir laisves, nepripažįstant tarptautinės teisės visuotinai pripažintų normų ir Rusijos Federacijos Konstitucijos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 13 d. nutartimi S. B. ir N. G. nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti. Nurodė, kad ieškinys turi atitikti procesinių dokumentų turiniui ir formai keliamus reikalavimus, numatytus CPK 111, 113, 114, 135 straipsniuose. S. B. ir N. G. nenurodė, kam reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Jie turėtų sukonkretinti reikalavimą Lietuvos Respublikai ir nurodyti, kokia institucija pažeidė jų teises ir laisves, kokio dydžio padaryta žala ir kokiais neteisėtais veiksmais, sukonkretinti pareiškimo reikalavimus. Pareiškėjai nenurodė procesinio dokumento pobūdžio ir dalyko, procesinio dokumento dalyką patvirtinančių aplinkybių, tas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde S. B. ir N. G. nurodo, kad nutartis nepagrįsta ir neteisėta.
Teisėja nepripažįsta teisėtais Lietuvos Respublikos valstybinės sienos ir teritorijos, Prezidento, Seimo, Konstitucinio Teismo, advokatūros, notariato, pašto, gimdymo namų, mokyklų, teisėsaugos institucijų, diplomatinių ir konsulinių atstovybių. Nepripažįsta nustatyto teismingumo, kiekvieno teismo sudėties ir protokolo, savo teisnumo, veiksnumo ir asmens parašo, nes nepripažįsta savęs esant Lietuvos Respublikos piliete. Nepripažįsta Civilinio kodekso ir kiekvieno sprendimo. Nepripažįsta teisėta Lietuvos Respublikos konstitucinės santvarkos nuo jos įsikūrimo pradžios iki šiol ir prie to pridedamų dokumentų, kiekvieno Lietuvos piliečio teisės gimti bei gyventi. Nepripažįsta Kauno apylinkės teismo vertėjos, Baudžiamojo kodekso straipsnio reikalavimų. Laiko teisėtais ir pagrįstais vergiją, kančias, kankinimus, prievartą ir asmens fizinį naikinimą.
Prašo pripažinti pridedamus dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacija apibrėžiama, kaip asmens kreipimasis į aukštesnės instancijos teismą siekiant panaikinti, jo manymu, neteisingą žemesniojo teismo sprendimą. Aiškias bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo pagrindai ir motyvai bei tiksliai suformuluoti apelianto prašymai. Apeliacinis procesas gali prasidėti tik proceso dalyvio, nesutinkančio su teismo priimtu sprendimu, iniciatyva, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas tik tada, kai jis įstatymo nustatyta tvarka ir terminais yra apskųstas apeliacinės instancijos teismui, tačiau apeliacinio proceso pradžią reikš ne kiekvienas proceso dalyvio kreipimasis su skundu į apeliacinės instancijos teismą. Tam turi egzistuoti įstatyme numatytų sąlygų visuma: skundą turi paduoti asmuo, pagal įstatymą turintis priimto sprendimo apskundimo teisę; skundas turi atitikti įstatyme numatytus turinio ir formos reikalavimus; turi būti laikomasi įstatymo nustatyto termino apeliaciniam skundui paduoti.
Apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų ir specialiųjų reikalavimų apeliaciniam skundui, turi būti nurodytas skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą; kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas), apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas (CPK 111 straipsnis, 306 straipsnio 1 dalies 1,4,5 punktai). Jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306, 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis).
Išvardintos įstatyminės nuostatos reiškia, kad apeliaciniu (atskiruoju) skundu, kuriam būtų taikomas procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutas, gali būti pripažįstamas ne bet koks asmens surašytas raštas, o asmens procesinis dokumentas, paduotas dėl konkretaus pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, nurodant, kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą (apeliacinio skundo pagrindas) ir išdėstant apelianto prašymą.
S. B. ir N. G. pateiktame dokumente nėra nei vieno elemento, kuris reikštų, jog yra skundžiama 2015 m. spalio 13 d. Kauno apylinkės teismo nutartis, išskyrus tai, kad jis įvardijamas atskiruoju skundu dėl teisėjos O.Valentukevičiūtės nutarties. Šiame dokumente išdėstyti samprotavimai apie, pareiškėjų manymu, teisėjos nepripažįstamą Lietuvos valstybės sieną, santvarką, įstatymus, institucijas, įstaigas, pilietybę, teisnumą ir veiksnumą ir kt. niekaip nėra susiję su šios teisėjos 2015 m. spalio 13 d. priimtu procesiniu sprendimu. Skundo autoriai, nurodydami pridedantys prie skundo Lietuvos Respublikos Konstituciją, nutarties vertimą į rusų kalbą ir įgaliojimą atstovauti teisme, prašo pripažinti pridedamus dokumentus. Skunde nėra prašymo dėl konkretaus teismo procesinio sprendimo. Remdamasis tokiu jo turiniu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog S. B. ir N. G. pateiktame dokumente nurodytų aplinkybių visuma neduoda pagrindo pripažinti, jog šis dokumentas yra atskirasis skundas, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 316 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl atskirojo skundo trūkumų šalinimo apeliacinės instancijos teisme. Nesant atskirojo skundo kaip būtinos apeliacinio proceso prielaidos, apeliacinis procesas nutrauktinas (CPK 301 straipsnio 1 dalis).
Nuspręsdamas, jog apeliacinės instancijos teismui pateiktas pareiškėjų dokumentas nesudaro pagrindo apeliacijai, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi ne tik S. B. ir N. G. apeliacijai pateikto dokumento turinio neatitiktimi išvardintiems įstatymais, bet ir pagrindiniu civilinio proceso principu dėl kiekvieno suinteresuoto asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnis).
Šią teisę pareiškėjai pageidauja realizuoti pateikę teismui pareiškimą, kuriame teigiama, jog nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir suvereniteto paskelbimo jos liaudies ir kiekvieno piliečio nėra pripažįstamas nei vienas Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis, valstybinė lietuvių kalba, herbas, himnas ir sostinė Vilnius. Nurodoma, kad tai patvirtina Rusijos paštas, Vaiko teisių įgaliotinis prie Rusijos Federacijos prezidento, Ukrainos, Estijos, Lietuvos, Latvijos ambasados Rusijoje, Rusijos Federacijos prezidentas, Lietuvos paštas ir kiti dokumentai, taip pat pridedami prie pareiškimo dokumentai. Pareiškėjai pateikė teismui reikalavimą išnagrinėti iš esmės tai, kas pareikšta, bei pridedamus, jų teigimu, dokumentus, t. y. visą Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuo Lietuvos Respublikos įkūrimo iki šio momento, taip pat pridėtą Rusijos Riazanės srities federalinės migracijos tarnybos išduotą pažymą apie S. B. registracijos vietą Rusijoje bei Rusijos Riazanės srities Sarajevo municipalinio rajono Boreco vidurinės mokyklos pažymą apie tai, jog M. G. mokėsi šioje mokykloje ir ją baigė. Pareiškėjai nurodo, jog šį pareiškimą paduoda dėl žalos, patirtos atėmus bendražmogiškąsias kiekvieno teises ir laisves, nepripažįstant tarptautinės teisės visuotinai pripažintų normų ir Rusijos Federacijos Konstitucijos.
Sprendžiant, ar toks pareiškimas gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teisme civilinio proceso tvarka, turi būti įvertinta, ar jis gali būti savarankiškas civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Formuodama teismų praktiką teisės klausimais dėl teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos turinio, civilinių teisių pripažinimo kaip civilinių teisių gynimo būdo sampratos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-453/2013 pagal UAB „Giloja“ ieškinį atsakovui AB DNB lizingas dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo netinkamu, pažymėjo, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Nurodė, kad tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. Ž. v. UAB ,,Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Esveras“ v. UAB ,,Jungtinis dujų centras“, bylos Nr. 3K-3-241/2013; kt.).
Ieškinys dėl teisių pripažinimo yra toks, kuriuo reikalaujama pripažinti civilines teises ar teisinius santykius (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo aspektu vertinant pareiškėjų teismui pateikto pareiškimo turinį pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį Lietuvos Respublikos teismai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Civilinis kodeksas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu, todėl reikalavimai šį kodeksą pripažinti teismuose negali būti nagrinėjami (CPK 1 straipsnis). Tokio reikalavimo patenkinimas nesukeltų pareiškėjams jokių teisių ir pareigų. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, todėl jokie pareiškėjų teisių pažeidimai, susiję su Rusijos Federacijos Konstitucijos normų taikymu, pripažinimu ar nepripažinimu Lietuvos teismuose civilinio proceso tvarka negali būti nagrinėjami (LR Konstitucijos 1, 5 straipsniai). Kadangi 2015 m. spalio 2 d. Kauno apylinkės teismui S. B. ir N. G. pateiktas pareiškimas teisme negali būti nagrinėjamas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), šio pareiškimo trūkumų šalinimo apeliacinio proceso nutraukimas nepažeidžia principinės nuostatos dėl pareiškėjų teisės į teisminę gynybą. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartyje Nr.3K-3-453/2013 yra nurodžiusi, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nutraukti apeliacinį procesą pagal S. B. (S. B.), N. G. (N. G.) atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-25533-717/2015 pagal S. B., N. G. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo.