Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-09-26 · Civilinė byla Nr. 2A-301/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-09-26
Bylos Nr.
2A-301/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marytė Mitkuvienė, Alė Bukavinienė (pran.), Konstantinas Gurinas
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
Atsakovas
Ritos Bartkevičienės reklamos agentūrai ,,RBra“
Kategorijos
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 50.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-301/2006Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 50.5; 24.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Alės Bukavinienės (pranešėja),kolegijos teisėjų: Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės,sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei,dalyvaujant ieškovo atstovui J. Š.,atsakovo atstovui adv. Laimonui Marcinkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1046-38/2005 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį atsakovui Ritos Bartkevičienės reklamos agentūrai ,,RBra“ dėl nuomos mokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi priteisti iš atsakovo R.Bartkevičienės reklamos agentūros ,,RBra“ 190 975,95 Lt patalpų nuomos mokestį bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo minėtos sumos. Nurodė, kad 1996 m. gegužės 27 d. šalių pasirašytos nuomos sutarties pagrindu ieškovas išnuomojo atsakovui 233,07 kv. m bendro ploto negyvenamąjį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį tos pačios dienos priėmimo–perdavimo aktu perdavė atsakovui. Už naudojimąsi minėtomis patalpomis atsakovas įsipareigojo mokėti po 4 265,18 Lt per mėnesį. Tačiau savo įsipareigojimo atsakovas nevykdė, todėl už laikotarpį nuo 1996 m. rugpjūčio iki 2000 m. gegužės mėn., t. y. iki tada, kai ginčo patalpos vėl buvo perduotos ieškovui, atsakovas liko skolingas 190 975,95 Lt sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad bylos medžiaga, šalių ir jų atstovų paaiškinimais nustatyta, jog 1996 m. gegužės 27 d. šalys pasirašė Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutartį (toliau – Sutartis), kurios pagrindu atsakovui buvo išnuomotos ginčo patalpos turizmo ir reklamos agentūrai bei pensionui įrengti ir naudoti (Sutarties 1 p., b. l. 3). Tuo pačiu nuomos sutarties punktu atsakovas įsipareigojo mokėti ir nuomos mokestį po 4 265,18 Lt per mėnesį bei eksploatavimo išlaidas. Nuomos sutarties terminas buvo nustatytas nuo 1996 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d. (Sutarties 3 p.). Šia sutartimi atsakovas buvo įpareigotas ginčo patalpas naudoti tik pagal tiesioginę paskirtį, t. y. turizmo ir reklamos agentūros bei pensiono įrengimui, naudojimui (Sutarties 1 p.), ir be ieškovo, kaip nuomotojo, raštiško leidimo nesubnuomoti, neperplanuoti ir nepertvarkyti ginčo patalpų ar jų dalies (Sutarties 5.1 p., 5.2 p.). Nuomos sutartyje šalys taip pat aptarė ir papildomas sąlygas. Nurodytų sąlygų 12 p. buvo nustatyta, kad ginčo patalpos yra kapitališkai remontuotinos, projektavimo darbai atliktini per 6 mėn., pastatas suremontuotinas ir pensionas įrengtinas per 2 metų laikotarpį, lėšos, panaudotos kapitaliniam remontui, įskaitytinos į nuomos mokestį, nuomos mokestis nemokėtinas, gavus leidimą paruošiamiesiems darbams ir pradėjus juos vykdyti (b. l. 3). Papildomų sąlygų 13 p. numatė, kad kapitalinio remonto pradžia laikytina paminklotvarkos sąlygų gavimas bei nustatyta tvarka suderintos projektinės dokumentacijos paruošimas. Be to, kapitalinio remonto techninės priežiūros sutartį atsakovas buvo įpareigotas sudaryti su UAB Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija (Sutarties 14 p.). Tą pačią dieną, kaip ir buvo pasirašyta nuomos sutartis, atsakovui ginčo patalpos buvo perduotos perdavimo-priėmimo aktu, konstatuojant, kad ginčo patalpos yra avarinės būklės. Už šios nuomos sutarties sudarymą atsakovas 1996 m. gegužės 17 d. avansu ieškovui sumokėjo 12 670,00 Lt (b. l. 5; civ. byla Nr. 2-690-26/98, b. l. 12). Vykdydamas nuomos sutarties reikalavimus, 1996 m. birželio 5 d. atsakovas kreipėsi į AB Paminklų restauravimo institutą dėl ginčo patalpų bei jomis užstatyto žemės sklypo paminklotvarkos sąlygų nustatymo, kurios buvo nustatytos ir patvirtintos 1996 m. birželio 19 d. (b. l. 117-137), o žemės sklypui – 1996 m. spalio 30 d. (b. l. 138-168). Taip pat atsakovas 1996 m. spalio 14 d. sudarė ginčo patalpų techninės priežiūros sutartį su UAB Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija, kuria abi šios sutarties šalys įsipareigojo gauti visus reikiamus leidimus ginčo patalpų rekonstrukcijos darbams atlikti, tarp jų ir leidimus paruošiamiesiems bei tyrinėjimo darbams (b. l. 29). 1996 m. liepos 11 d. atsakovas gavo leidimą vykdyti nekilnojamosios kultūros vertybės ir objekto, esančio jo teritorijoje ir apsaugos zonose, tyrimo darbus, kuris suteikė atsakovui teisę tyrimų metu griauti pokarines pertvaras ir išvežti šiukšles iš ginčo patalpų (b. l. 32-33). Tuo tikslu atsakovas sudarė statybos rangos sutartį dėl ginčo patalpų plyšių injekavimo ir susiuvimo (civ. byla Nr. 2-690-26/98, b. l. 34) bei statybos rangos sutartį dėl ginčo patalpų vertikalios hidroizoliacijos įrengimo, sienų ir pertvarų, perdangų, stogo ardymo darbų (b. l. 30-31), už atliktus darbus atsakovas rangovams (b. l. 99-100) ir kitoms institucijoms, atlikusioms paslaugas, susijusias su ginčo patalpų techninių sąlygų nustatymu bei ginčo patalpų žemės sklypo apmatavimu, sumokėjo bendrą 45 847,63 Lt sumą (b. l. 64-79). 1996 m. lapkričio 8 d. atsakovas gavo Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos leidimą ginčo patalpų rekonstrukcijos projekte numatyti ir palėpės įrengimą (b. l. 171). Vilniaus miesto valdybos Architektūros ir statybos skyriaus kompleksinė inžinerinių tinklų komisija, 1997 m. spalio 30 d. nustatydama ginčo patalpų rekonstrukcijos projekto derinimą, įpareigojo atsakovą pateikti ir žemės sklypo, užstatyto ginčo patalpomis, kadastrinius duomenis (b. l. 172). Todėl atsakovas, siekdamas įteisinti žemės sklypo, užstatyto ginčo patalpomis, naudojimą, 1998 m. sausio 10 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nurodyto žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo (b. l. 173). Be to, 1998 m. kovo 23 d. atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Plėtros departamentą dėl Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo minėtos žemės sklypo nuomos sutarties sudarymui (b. l. 174). Nurodyto klausimo neišsprendus, atsakovas 1998 m. gegužės 18 d. raštu pakartotinai atkreipė Vilniaus miesto savivaldybės dėmesį į būtinybę sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį tam, kad būtų gautas leidimas paruošti ginčo patalpų projektinę dokumentaciją (b. l. 175). Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės sutikimas sudaryti nuomos sutartį atsakovui yra būtinas, 1998 m. spalio 17 d. raštu patvirtino ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (b. l. 182). Teismo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybė galutinai apsisprendė atsakovui duoti sutikimą žemės sklypo nuomos sutarčiai sudaryti tik 1998 m. gruodžio 1 d., ką patvirtina nurodytos datos Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokolo Nr. 42 nuorašas. Be to, minėtame posėdyje reikiamus dokumentus žemės sklypo nuomos sutarčiai paruošti buvo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus žemės sklypo poskyrio darbuotojai. Jie taip pat buvo įpareigoti spręsti klausimą dėl ginčo patalpų nuomos sutartyje nustatyto termino remonto darbams atlikti pratęsimo (b. l. 189). Šis klausimas tarp šalių buvo išspręstas 1998 m. gruodžio 8 d., pasirašant 1996 m. gegužės 27 d. nuomos sutarties pakeitimą, kuriuo buvo pakeistas nuomos sutarties papildomų sąlygų 12 p., nurodant, kad remontas ginčo patalpose turi būti atliktas iki 1999 m. birželio 30 d. Teismo manymu, tokia tarpusavio santykių tarp šalių raida lėmė ir teisminio ginčo, kurį dar 1998 m. liepos 10 d. inicijavo ieškovas, išsprendimą (civ. byla Nr. 2-690-26/98, b. l. 2-3; b. l. 34-35, 36, 37). Ieškovas ieškiniu prašė priteisti nuomos sutarties pagrindu iš atsakovo už ginčo patalpų naudojimąsi 118 406,82 Lt nuomos mokesčio (kartu su delspinigiais) skolą bei nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovą iš ginčo patalpų, teigė, kad atsakovas nemoka nuomos mokesčio už ginčo patalpas, todėl ieškovui yra skolingas (b. l. 34-35). Tačiau vėliau ieškovo atstovai pripažino, jog atsakovas savo prievolių pagal nuomos sutartį nevykdė dėl nuo pastarojo nepriklausančių priežasčių, todėl pakeitė savo poziciją pareikšto ieškinio atžvilgiu, siekė taikaus ginčo sprendimo būdo bei formino atsisakymą nuo ieškinio (b. l. 36, civ. bylos Nr. 2-690-26/98, b. l. 35, 49). Vilniaus apygardos teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutartimi minėtą ieškinį paliko nenagrinėtą (b. l. 37, civ. bylos Nr. 2-690-26/98, b. l. 52). 1999 m. birželio 11 d. perdavimo-priėmimo aktu ginčo patalpos buvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn (b. l. 191-192). Nekilnojamojo turto registre ginčo patalpos ieškovo vardu buvo įregistruotos 1999 m. rugsėjo 2 d., o žemės sklypas, užstatytas ginčo patalpomis, pagal 1999 m. lapkričio 29 d. panaudos sutartį -tik 2000 m. sausio 20 d. (b. l. 38, 9, 228-229). Atsižvelgiant į pavėluotą ginčo patalpų bei žemės sklypo registraciją, atsakovas 1999 m. lapkričio 25 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl nuomos sutarties nutraukimo šalių sutarimu (b.l.98). Išsiaiškinti susidariusią situaciją bei nustatyti, kokią įtaką atsakovo prievolių pagal nuomos sutartį neatlikimui turėjo pavėluotas ieškovo ginčo patalpų bei žemės sklypo registracijos faktas, ieškovas 2000 m. vasario 3 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto statinių statybos inspekciją (b. l. 38). 2000 m. vasario 10 d. raštu Vilniaus miesto statinių statybos inspekcija patvirtino, kad be anksčiau minėtos ginčo patalpų bei žemės sklypo teisinės registracijos, atsakovas neturėjo galimybių gauti leidimo nurodytų patalpų kapitaliniam remontui atlikti (b. l. 39-40). Atsakovui 2000 m. balandžio 14 d. pakartotinai kreipusis į ieškovą dėl nuomos sutarties klausimo svarstymo, Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijos išvadų pagrindu ieškovo atstovai svarstė galimybę taikiai susitarti su atsakovu, ką patvirtina rezoliucija ant minėto dokumento (b. l. 51). Tačiau 2000 m. gegužės 9 d. įvykusiame Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdyje buvo apsispręsta nurodytu klausimu sulaukti teismo sprendimo (b. l. 230) 2000 m. gegužės 19 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasiūlė atsakovui gera valia perduoti ginčo patalpas ieškovo žinion (b. l. 188), kas ir buvo padaryta 2000 m. gegužės 23 d. nuomojamų negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų priėmimo-perdavimo aktu (b. l. 8), ir kas reiškė, kad ieškovas de facto pripažino nuomos santykių tarp šalių nutraukimą. Teismo teigimu, nuomos sutarties sudarymo laikotarpiu galiojusios materialinės teisės normos numatė, kad tokio pobūdžio sutartimi nuomotojas, šiuo atveju ieškovas, įsipareigoja duoti nuomininkui, šiuo atveju atsakovui, turtą laikinai naudotis už užmokestį (1964 m. redakcijos CK 297 str.). Be to, nuomotojas privalėjo pateikti nuomininkui sutarties sąlygas bei turto paskirtį atitinkančios būklės turtą (1964 m. CK 303 str.). Taip pat teismas nurodė, kad nuomos sutartimi numačius, kad ginčo patalpos perduodamos atsakovui siekiant įrengti turizmo ir reklamos agentūrą, pensioną ir jomis naudotis, bei šalims pripažinus, kad ginčo patalpos yra kapitališkai remontuotinos, tapo akivaizdu, jog nuomos sutarties įvykdymui yra būtinas sutartį pasirašiusių šalių bendradarbiavimas. Tai reiškė, kad papildomų sąlygų dėl ginčo patalpų kapitalinio remonto atlikimo įtraukimas į nuomos sutarties tekstą nepašalino ieškovo pareigos veikti taip, kad atsakovui būtų teikiama visokeriopa pagalba prievolių, atsiradusių pagal nuomos sutartį, įvykdymui (1964 m. CK 176 str. 2 d.). Nuomos sutarties 12 p. šalys aptarė papildomas sąlygas, kurias įgyvendinus atsakovas galėjo tikėtis tinkamo ginčo patalpų naudojimo pagal nuomos sutartyje numatytą paskirtį. Tai reiškė, kad nuomos sutarties 12 p. numatytas atsakovo įsipareigojimas atlikti ginčo patalpų kapitalinį remontą, projektavimo bei pensiono įrengimo darbus, buvo pagrindinė sąlyga, vykdytina pirmiausia taip užtikrinant atsakovo teisėtų lūkesčių, susijusių su nuomojamomis ginčo patalpomis, patenkinimą. Teismo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad projektavimo darbus atsakovas įsipareigojo atlikti per 6 mėn. terminą ir, kad nuomos sutartis pradėjo galioti nuo 1996 m. birželio 1 d., atsakovo planuojamų atlikti kapitalinio remonto darbų tvarką reglamentavo 1996 m. kovo 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, įsigaliojęs nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. (Statybos įstatymo 34 str. 1 d.). Minėto įstatymo 2 straipsnio pagrindu ginčo patalpų kapitaliniam remontui atlikti atsakovas įgijo statytojo statusą. Tačiau šiai statytojo teisei realizuoti bei pareigoms, numatytoms Statybos įstatymo 10 straipsnyje, įgyti atsakovas privalėjo turėti: žemės sklypą, naudojamą nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise; nustatyta tvarka parengtą ir suderintą remontuotinų ginčo patalpų projektą; nustatyta tvarka gautą leidimą remonto darbams atlikt (Statybos įstatymo 3 str. 2 d.). Be to, būtinybę atsakovui turėti dokumentus, įrodančius žemės sklypo, užstatyto ginčo patalpomis, naudojimo teisėtumą numatė ir nuo 1997 m. kovo 1 d. įsigaliojęs statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:1997, nustatęs leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarką (STR 1.07.01:1997 4.5.1. p.). Tokiu būdu nuomos sutartyje numatytiems ginčo patalpų kapitalinio remonto darbams atlikti atsakovas visų pirma turėjo imtis veiksmų įteisinti žemės sklypo, užstatyto ginčo patalpomis, naudojimą, nes ieškovo atstovai prie nuomos sutarties tokio pobūdžio dokumentų atsakovui nebuvo įteikę. Šią pareigą atsakovas įvykdė 1998 m. sausio 10 d. kreipdamasis su prašymu į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo (Žemės nuomos įstatymo 3 str.2 d.2 p.). Kadangi žemės sklypo nuomos sutartis turėjo būti sudaroma 1995 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ nustatyta tvarka, atsakovas, kaip besikreipiantis asmuo, privalėjo pateikti ir dokumentus apie nekilnojamojo turto, esančio žemės sklype, t. y. ginčo patalpų, teisinę registraciją (minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintos valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai nuomos tvarkos 20.4 .p.). Bet atsakovas nebuvo ginčo patalpų savininkas, todėl pareiga atlikti šių ginčo patalpų teisinę registraciją teko Vilniaus apskrities viršininkui (1997 m. liepos 9 d. red. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 str. 3 d.), o po 1999 m. birželio 11 d. – Vilniaus miesto savivaldybei, kaip ginčo patalpų savininkei (1997 m. spalio 30 d. red. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 str. 2 d.). Tačiau atsakovo kreipimosi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dieną, t. y. 1998 m. sausio 10 d., ginčo patalpų teisinės registracijos dokumentų nebuvo, todėl, teismo teigimu, atsakovas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėjo įvykdyti visų 1995 m. liepos 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ nustatytos tvarkos reikalavimų, kas lėmė, jog atsakovas negalėjo sudaryti žemės sklypo nuomos sutarties tiesiogiai. Tuo pačiu, nesant ginčo patalpų pirminės teisinės registracijos, atsakovas negalėjo savo iniciatyva kreiptis ir dėl savo turimų daiktinių teisių į ginčo patalpas registracijos (1997 m. spalio 30 d. red. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 str. 2 d.). Tai, kad ginčo patalpų teisinės registracijos dokumentai yra privalomi pateikti, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pakartotinai atsakovui nurodė ir 1998 m. spalio 17 d. rašte (b. l. 182). Be to, šiuo raštu buvo nurodyta atsakovui gauti ir Vilniaus miesto savivaldybės sutikimą dėl žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo. Siekiant spręsti iškilusią problemą, atsakovas du kartus – 1998 m. kovo 23 d. ir 1998 m. gegužės 18 d. – raštais kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę (b. l. 174-175), bet pastarosios galutinis apsisprendimas ruošti reikalingus dokumentus žemės sklypo nuomos sutarčiai parengti buvo priimtas tik 1998 m. gruodžio 1 d. (b. l. 189). Realiai ginčo patalpų bei žemės sklypo, užstatyto šiomis patalpomis, teisinė registracija Vilniaus miesto savivaldybės atstovų buvo atlikta tik 1999 m. rugsėjo 2 d. – 2000 m. sausio 20 d. laikotarpiu (b. l. 9, 38). Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad iki 2000 m. sausio 20 d. atsakovui nebuvo sudarytos galimybės turėti dokumentus, kurie pagal Statybos įstatymo reikalavimus būtų užtikrinę pastarajam teisę gauti leidimą ginčo patalpų kapitaliniam remontui atlikti, t. y. įvykdyti nuomos sutarties 12 p. numatytas papildomas sąlygas. Tuo ieškovas akivaizdžiai pažeidė 1964 m. CK 176 str. 2 d. reikalavimus veikti taip, jog atsakovas galėtų įvykdyti savo pareigas. Be to, tai reiškia, kad iki 2000 m. sausio 20 d. egzistavo aplinkybės, kurių atsakovas negalėjo nei kontroliuoti, nei joms turėti įtakos, nei protingai numatyti nuomos sutarties sudarymo metu, kas neleido atsakovui užkirsti kelio iš minėtų aplinkybių kylančioms teisinėms pasekmėms. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas įrodė, jog nėra jo kaltės, lėmusios netinkamą prievolių, kylančių iš nuomos sutarties, įvykdymą, kas sąlygoja ir atsakovo atsakomybės dėl pažeistos prievolės nebuvimą (1964 m. CK 231 str.). Teismo teigimu, tai patvirtina ir Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijos 2000 m. vasario 10 d. raštas, kuriame nurodoma, kad ginčo patalpų bei žemės sklypo, užstatyto jomis, teisinės registracijos dokumentai buvo pagrindinė sąlyga, kuri būtų suteikusi atsakovui teisę gauti leidimą ginčo patalpų kapitaliniam remontui atlikti (b. l. 39-40). Be to, ir 1998 m. spalio 21 d. paties ieškovo atstovai yra pripažinę, kad atsakovas savo prievolių pagal nuomos sutartį negalėjo vykdyti dėl priežasčių, kurios nuo atsakovo valios nepriklausė, ir šią ieškovo atstovų poziciją patvirtino faktas, jog 1998 m. gruodžio 8 d. nuomos sutarties 12 p. papildomos sąlygos buvo pakeistos atsakovo naudai pagal pastarojo suformuluotą prašymą (b. l. 36, 4, 175). Teismas taip pat nurodė, kad pagal nuomos sutarties 12 p. sąlygas šalys sutarė, kad nuomos mokestis nebus mokamas, gavus leidimą paruošiamiesiems kapitalinio remonto darbams ir pradėjus juos vykdyti. Byloje yra duomenys apie tai, kad atsakovas 1996 m. liepos 11 d. gavo leidimą vykdyti nekilnojamosios kultūros vertybės ir objekto, esančio jo teritorijoje ir apsaugos zonose, tyrimo darbus (b. l. 32). Minėtas leidimas atsakovui suteikė teisę atlikti ir pokarinių pertvarų griovimą bei šiukšlių išvežimą, t. y. atlikti darbus, kurie, teismo manymu, yra būtini prieš pradedant ginčo patalpų kapitalinį remontą. Tai patvirtina ir atsakovo sudarytose statybos rangos sutartyse numatytas statybos rangos darbų pobūdis (b. l. 30-31, civ. byla Nr. 2-690-26/98, b. l. 34). Bylos medžiaga taip pat įrodo, kad šie darbai buvo pradėti vykdyti ir už juos yra sumokėta (b. l. 64-64-73, 99-100). Todėl teismas konstatavo, kad, šalims nedetalizavus paruošiamųjų darbų apimties, jų atlikimo tvarkos bei pobūdžio, atsakovo veiksmai atliekant darbus pagal suteiktą 1996 m. liepos 11 d. leidimą yra pripažintini tinkamu nuomos sutarties 12 p. papildomų sąlygų atlikimu, suteikusiu atsakovui teisę nemokėti nuomos mokesčio. Be to, teismas nurodė, kad ieškovo pareikštas ieškinys yra atmestinas ir tuo pagrindu, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas ieškovo pažeistai teisei ginti (1964 m. CK 90 str. 1 d.). 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Apie savo pažeistą teisę gauti pajamas pagal nuomos sutartį ieškovas sužinojo 1997 m. rugpjūčio 29 d., ką patvirtina ieškovo pareikštas įspėjimas atsakovui (civ. byla Nr. 2-690-26/98, b. l. 7). Todėl trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo nurodytos datos (1964 m. CK 86 str.). Teismo teigimu, byloje yra dokumentai, kurie įrodo, kad ieškovo atžvilgiu ieškinio senaties termino eiga nenutrūko (1964 m. CK 89 str. 4 d., b. l. 37), todėl ieškovui teisė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo atsakovui neįvykdžius prievolių pagal nuomos sutartį baigėsi 2000 m. rugpjūčio 29 d. (1964 m. CK 83 str. 1 d., 84 str. 1 d.). Ieškovo atstovų argumentus, kad atsakovas savo veiksmais pripažino nuomos mokesčio skolą ir tuo ieškinio senaties eigą nutraukė, teismas atmetė kaip nepagrįstus, motyvuodamas tuo, jog atsakovo bandymas taikiai spręsti iškilusį ginčą su ieškovu dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo jokiu būdu nereiškia, kad minėtais veiksmais atsakovas pripažino savo prievolę mokėti nuomos mokesčio skolą (1964 m. CK 89 str. 2 d.). Teismo teigimu, tokią atsakovo poziciją patvirtina ir paruoštos taikos sutarties tekstas, kuriame nėra užsimenama, kad atsakovas kokiu nors būdu savo prievolę mokėti nuomos mokestį pripažintų, atvirkščiai, taikos sutarties tekste ieškovui buvo siūloma konstatuoti, kad nuomos sutartis nėra vykdoma ne dėl atsakovo kaltės (b. l. 184-185). Atsakovų kreipimasis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl nuomos sutarties klausimo svarstymo, teismo nuomone, taip pat negali būti laikomas nuomos mokesčio skolos pripažinimu, nes tokį kreipimąsi į Vilniaus miesto savivaldybę paskatino atsakovo noras nutraukti nuomos sutartį, kas visiškai nereiškia nuomos mokesčio skolos pripažinimo (b. l. 51, 98, 186, 188). 1998 m. gruodžio 8 d. įvykusį nuomos sutarties papildomų sąlygų pakeitimą teismas taip pat nelaikė aplinkybe, kuri įrodytų atsakovo prievolės mokėti nuomos mokestį pripažinimą, kadangi šį nuomos sutarties pakeitimą sąlygojo atsakovo noras baigti kapitalinio remonto darbus laiku ir tokią atsakovo poziciją ieškovo atstovai palaikė (b. l. 4, 175, 189).

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Neteisinga teismo išvada, kad ne dėl savo kaltės atsakovas neturėjo galimybės daryti ginčo pastato kapitalinį remontą, nes, neturėdamas pastato ir jo užimto žemės sklypo teisinės registracijos dokumentų, negalėjo gauti institucijų leidimų vykdyti remonto darbus. Pareiga gauti visus reikalingus leidimus teko atsakovui. Tą patvirtina Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutarties 12 p., kuriame nustatyta atsakovo pareiga įvykdyti patalpų projektavimo, remonto ir įrengimo darbus, bei 1996 m. gruodžio 2 d. statybos rangos sutarties 6.1 p., nustatantis, kad atsakovas įsipareigoja iki statybos pradžios įforminti leidimą statybai. Be to, nuomininkui nedarant kapitalinio remonto, nuomos mokestis turėjo būti mokamas be išlygų.

2. Pagal 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies 5 punktą statytojas privalėjo gauti apskrities valdytojo administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą viena iš sąlygų realizuoti statytojo teisę yra sklypo turėjimas (nuosavybės, nuomos ar kt.), todėl atsakovas, siekdamas gauti leidimą pastatui kapitališkai remontuoti, privalėjo pateikti žemės sklypo nuomos sutartį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas naudojo valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal 1995 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 987 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 19 p. juridiniai ir fiziniai asmenys, naudojantys jiems nustatytąja tvarka suteiktus valstybinės žemės sklypus, laikomi valstybinės žemės nuomininkais tik įregistravę žemės sklypo nuomos sutartį. Prašymą išnuomoti valstybinės žemės sklypą Vilniaus apskrities valdytojo administracijai pagal šį nutarimą privalėjo tiesiogiai pateikti atsakovas, tai yra juridinis asmuo, naudojantis sklypą (1995 m. liepos 17 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 987 20 p.). Taigi būtent atsakovas turėjo pareigą kreiptis su prašymu išsinuomoti valstybinės žemės sklypą ir sudarytą sutartį įregistruoti. Tačiau atsakovas dėl žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo kreipėsi tik 1998 m. sausio 10 d., kai pastato nuomos sutartis buvo sudaryta 1996 m. gegužės 27 d. Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, jog atsakovas ne dėl savo kaltės tik 1998 m. sausio 10 d. kreipėsi dėl nuomos sutarties sudarymo. Teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai į šias aplinkybes neatsižvelgė.

3. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to buvo pažeista CPK 185 straipsnio 1 dalis. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovas nustatyta tvarka neturėjo galimybės sudaryti žemės sklypo nuomos sutarties, nes neturėjo jos sudarymui būtinų pastato, esančio (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos dokumentų. Šį reikalavimą kartu su prašymu sudaryti nuomos sutartį ir pateikti dokumentus apie nekilnojamojo turto, esančio žemės sklype, teisinę registraciją, nustatė 1995 m. liepos 17 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 987 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 20.4 p. Iki 1999 m. birželio 11 d. pastatą Vilniaus miesto savivaldybė valdė patikėjimo teise. Šis valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas nebuvo registruojamas, tai yra teisinė jo registracija nebuvo būtina. Todėl siekdamas įvykdyti minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 987 20.4 p. reikalavimą atsakovas turėjo kreiptis į apskrities valdytoją dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentų pateikimo, kuriuos būtų pateikęs kartu su prašymu sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį. Teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1998 m. spalio 17 d. raštu, kuris neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių ir valstybinės žemės sklypo nuomą reglamentuojančių teisės aktų. Šiame rašte nurodoma, kad valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis bus sudaryta pateikus dokumentus, įrodančius pastatų priklausomybę savivaldybei. Tačiau pastatas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perėjo tik nuo 1999 m. birželio 11 d., tad pastato priklausomybės savivaldybei dokumentai dar neegzistavo. Taip pat minėtame rašte nurodyta, kad nuomos sutarties sudarymui reikalingas Vilniaus miesto savivaldybės sutikimas, tačiau kad toks sutikimas būtinas, teisės aktai, tarp jų ir Vyriausybės nutarimas Nr. 987 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, nenumatė. Taip pat teismas netinkamai vertino 1998 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos protokolo Nr. 42 išrašą. Priešingai negu teigiama teismo sprendime, minėtame protokolo išraše nėra nurodyta apie Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo nuomos sutarčiai sudaryti davimą. Spendžiant klausimą dėl atsakovo atleidimo nuo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, nėra teisiškai reikšmingos tos aplinkybės, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas 1999 m. rugsėjo 2 d., taip pat kad 1999 m. gruodžio 29 d. buvo sudaryta ir 2000 m. sausio 20 d. įregistruota žemės sklypo panaudos sutartis, nes tai netrukdė atsakovui tiek iki pastato įregistravimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe momento, tiek ir po to surinkti ir pateikti reikalingus dokumentus statybos leidimui gauti.

4. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas pažeidė 1964 m. CK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytą šalių bendradarbiavimo pareigą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas teikė kitai prievolės šaliai jos pareigoms įvykdyti reikalingą pagalbą, rūpinosi tinkamu prievolės įvykdymu: 1997 m. rugpjūčio 29 d. įspėjimu dėl įsiskolinimo už negyvenamųjų patalpų nuomą ir nuomos sutarties nutraukimą prieš terminą atsakovas buvo informuotas apie būtinybę vykdyti Sutarties 12 p. ir 13 p. nustatytas prievoles, 1998 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto valdybos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų komisijos posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl pastato (duomenys neskelbtini) remonto, kurio metu buvo paskirtas atstovas nesutarimams šiuo klausimu spręsti. Ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, sutiko pratęsti Sutartyje nustatytą kapitalinio remonto atlikimo terminą iki 1999 m. birželio 30 d. Taip pat neteisinga teismo išvada, kad ieškovo ketinimai sudaryti taikos sutartį su atsakovu reiškia, jog ieškovas pripažino, kad atsakovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Taikos sutarties sudarymą inicijavo atsakovas 1998 m. rugpjūčio 25 d. rašte išreiškęs tokį pasiūlymą ir reaguodamas į ieškovo 1998 m. liepos 10 d. pareikštą ieškinį teismui.

5. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jo patirtos išlaidos buvo įvertintos nustatyta tvarka kaip ginčo pastato kapitalinio remonto išlaidos ir kad Vilniaus miesto valdybos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų komisijos sprendimu buvo įskaitytos į mokėtiną nuomos mokestį. Atsakovo pateiktos įvairių darbų apmokėjimo sąskaitos neįrodo kapitalinio remonto darbų atlikimo ir negali būti laikomos lėšomis kapitaliniam remontui Sutarties 12 p. prasme. 1996 m. liepos 11 d. leidimas vykdyti tyrimo darbus negali reikšti kapitalinio remonto darbų pradžios. Be to, atsakovas, siekdamas įskaityti padarytas išlaidas į nuomos mokestį, privalėjo dėl jų įskaitymo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės Turto valdymo skyrių ir pateikti atitinkamą darbų įvertinimo aktą (1995 m. spalio 26 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 1643V 2.3 punktas). Dėl nurodytų aplinkybių, atsakovas nelaikytinas atlikusiu Sutarties 12 p. numatytus darbus, kurie atleistų nuo nuomos mokesčio mokėjimo.

6. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį tik reikalavimams dėl įsiskolinimo iki 1998 m. liepos 1 d., todėl teismas ex officio taikydamas ieškinio senatį ir reikalavimams po 1998 m. liepos 1 d. pažeidė 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalį. Sprendžiant ar ieškinio senaties terminas praleistas, ar ne, svarbu nustatyti šio termino nutraukimo klausimą. Vilniaus miesto savivaldybės pradinio ieškinio palikimo nenagrinėto momentu, tai yra 1998 m. lapkričio 11 d., ieškinio senaties termino eiga buvo nutrūkusi tuo pagrindu, kad skolininkas savo veiksmais tiek iki bylos iškėlimo teisme, tiek jos metu ir jai pasibaigus buvo pripažinęs skolą (1964 m. CK 89 str.). Ieškinį palikus nenagrinėtą atsakovas ir toliau pripažino skolą ieškovui, todėl ieškinio senaties termino eiga neatsinaujino.

Atsiliepimas

Atsakovas R. Bartkevičienės reklamos agentūra ,,RBra“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba savo pareikšto ieškinio reikalavimus kildino iš su atsakovu sudarytos patalpų nuomos sutarties. Todėl pareikšto reikalavimo pagrįstumui nustatyti būtina analizuoti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmę, taip pat ir tikruosius sutarties šalių ketinimus (CK 6.193 str. 1 d.).

Iš byloje esančios 1996 m. gegužės 27 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių, patalpų nuomos sutarties (b. l. 3) matyti, kad šalys ketino sukurti nuomos teisinius santykius ir jų pagrindu viena šalis – nuomotojas (ieškovas) išnuomoti kitai šaliai – nuomininkui (atsakovui) negyvenamąsias patalpas, numatant konkrečią patalpų naudojimo paskirtį – reklamos agentūrai, pensionui įrengti ir naudoti. Sutartyje taip pat aptarta, kad patalpos yra kapitališkai remontuotinos ir kad remontą atliks nuomininkas (atsakovas). Akivaizdu, kad neįvykdžius šios sąlygos, tai yra nepadarius patalpų kapitalinio remonto, jos neatitiktų sutartyje numatytos paskirties – naudoti patalpas reklamos agentūrai, pensionui. Todėl analizuojant sutarties tekstą ir aiškinantis tikruosius sutarties šalių ketinimus akivaizdu, kad ieškovo (nuomotojo) tikslas buvo ne tik išnuomoti patalpas ir gauti iš to pajamas už nuomą, bet ir atsakovo jėgomis bei lėšomis suremontuoti šias patalpas, kad jos būtų apskritai tinkamos naudotis. Todėl negalima sutikti su apelianto pozicija, kad, atsakovui tik atlikus remontą, jo metu turėtos išlaidos galėjo būti įskaitytos į nuomos mokestį, o remonto neatlikus neva dėl paties atsakovo kaltės jis privalo mokėti sutartyje numatytą nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tiek 1964 m. redakcijos Civilinis kodeksas, tiek ir dabar galiojantis reikalauja, jog išnuomotas daiktas turi atitikti jo paskirtį ir turi būti perduotas nuomininkui tinkamos būklės ir kokybės. Tarp šalių nėra ginčo, kad perduotos atsakovui pagal sutartį negyvenamosios patalpos buvo tokios būklės, jog jų be remonto naudoti nebuvo galima iš viso.

Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog tarp šalių, nors ir pasirašius nuomos sutartį, nebuvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai, kurių pagrindu būtų galima reikalauti iš kitos šalies sutartimi numatytų nuompinigių. Sutartyje numatyta, kad nuomos mokestis nemokamas, gavus leidimą paruošiamiesiems darbams ir pradėjus juos vykdyti. Taip pat numatyta, kad kapitalinio remonto pradžia laikytina paminklotvarkos sąlygų gavimas ir nustatyta tvarka suderintos projektinės dokumentacijos paruošimas. Teismas teisingai pažymėjo, kad šie sutarties reikalavimai buvo įvykdyti. Byloje nustatyta, kad paminklotvarkos sąlygos atsakovo iniciatyva patalpoms buvo nustatytos ir patvirtintos 1996 m. birželio 19 d. (b. l. 117-137), o žemės sklypui – 1996 m. spalio 30 d. (b. l. 138-168). Atsakovas 1996 m. liepos 11 d. gavo leidimą vykdyti nekilnojamosios kultūros vertybės ir objekto, esančio jo teritorijoje ir apsaugos zonose, tyrimo darbus (b. l. 32-33). Leidime pažymėta, jog, vykdydamas šiuos darbus, atsakovas turi teisę griauti pokarines pertvaras ir išvežti šiukšles iš patalpų. Atsakovas pateikė įrodymus, jog šiems darbams atlikti jis turėjo 45847,63 Lt išlaidų (b. l. 64-79), ieškovas šių aplinkybių nepaneigė, kitokių įrodymų nepateikė. Atsakovas 1996 m. spalio 14 d. taip pat sudarė patalpų techninės priežiūros sutartį su UAB Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija (b. l. 29). Pirmosios instancijos teismas visą šią atsakovo veiklą pagrįstai įvertino kaip paruošiamuosius darbus, sutartyje numatytus patalpų kapitaliniam remontui atlikti, ir teisingai konstatavo, kad pagal šalių nuomos sutartį atsakovas neturėjo pareigos mokėti nuomos mokesčio. Teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada ir pabrėžia, kaip kad buvo minėta, jog tarp šalių atitinkantys įstatymo reikalavimus nuomos teisiniai santykiai nebuvo susiklostę, todėl negalima teigti, jog nebuvo vykdoma viena iš pagrindinių sąlygų – nuomos mokesčio nemokėjimas pagal sutartį. Šiuo atveju būtų galima svarstyti tik galimybę atlyginti nuostolius, jeigu būtų nustatyta sutarties šalies kaltė dėl sutarties sąlygų pažeidimo, būtent dėl to, kad laiku nebuvo atliktas kapitalinis remontas ir dėl to nebuvo galima pradėti vykdyti nuomos sutarties.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo įrodymus dėl šios aplinkybės ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių negalėjo pradėti kapitalinio remonto darbų. Negalima sutikti su apelianto pozicija, kad atsakovas, kaip verslininkas, privalėjo žinoti norminių aktų reikalavimus ir atitinkamai kreiptis dėl žemės nuomos ir dėl pastatų teisinės registracijos dokumentų, reikalingų statybos leidimui gauti, įgijimo. Visų pirma negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaryta su ieškovu Vilniaus miesto savivaldybe. Ne nuomininko, o nuomotojo pareiga yra turėti nuosavybę ar teisę disponuoti turimu turtu patvirtinančius dokumentus (CK 6.483 str. 3 d.).

Preziumuojama, jog turtą išnuomoja jo savininkas, jeigu nepateikiami priešingi duomenys. Iš byloje esančios nuomos sutarties (b. l. 3) matyti, kad pačioje sutartyje apie nuomojamo turto priklausomybę kam nors kitam, o ne nuomotojui, neužsimenama. Todėl šiuo atveju pagrįstas atsakovo lūkestis, jog su išnuomotu turtu nuomininkui bus pateikti ir atitinkami dokumentai. Tuo labiau, kad iš byloje esančių dokumentų, kuriuos išsamiai sprendimo motyvuojamojoje dalyje aptarė teismas, matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybė, atsakovui prašant pateikti patalpų teisinės registracijos dokumentus ir sudaryti žemės nuomos sutartį, nenurodė jam kreiptis į šio turto savininką, o priešingai, atsakinėjo, kad prašymas svarstomas ir bus išspręstas (b. l. 172-175, 182, 189).

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas pagrįstai pripažino, jog nėra atsakovo kaltės dėl to, kad nebuvo gautas leidimas patalpų kapitaliniam remontui atlikti. O be kapitalinio remonto, kaip jau buvo minėta, nebuvo pagrindo atsirasti nuomos teisiniams santykiams, nesant nuomos objekto, ir atsakovui neatsirado pareiga mokėti nuomos mokesčio. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą, teisėjų kolegija apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas be pagrindo atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį. Pagal 1964 m. redakcijos CK 89 str. ieškinio senaties eiga nutraukiama, jeigu įpareigotasis asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą. Iš prijungtos civilinės bylos (civ. byla Nr. 2²⁶-690-98) matyti, kad 1988 m. rugpjūčio 25 d. firma ,,RBra“ pateikė pasiūlymą susitarti taikiai. Minėta byla taip pat buvo užvesta pagal to paties ieškovo ieškinį dėl nuompinigių pagal tą pačią nuomos sutartį. Todėl akivaizdu, kad, nors atsakovas pasiūlyme susitarti taikiai ir nebuvo tiesiogiai užsiminęs apie skolos pripažinimą, bet, atsižvelgiant į ieškinio pobūdį, pats pasiūlymas jau reiškia iš dalies ir skolos pripažinimą. Remiantis tuo tenka sutikti su apelianto pozicija, jog ieškinio senaties eigai nutrūkus ir jai neatsinaujinus, šiuo metu pareiškus ieškinį, ieškinio senaties terminas nebegali būti laikomas praleistu, todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinį dar ir šiuo pagrindu, tai yra dėl ieškinio senaties. Tačiau ši aplinkybė nedaro teismo sprendimo negaliojančiu, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija priteisia kitai šaliai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju advokato atstovavimo išlaidas. Atsakovo atstovas pateikė dokumentus, kad atsakovas už atstovavimą apeliacinėje instancijoje sumokėjo jam 9 440 Lt. Teisėjų kolegija šias išlaidas laiko pernelyg didelėmis, atsižvelgdama į bylos apimtį ir sudėtingumą, į teismo posėdyje sugaištą laiką, todėl mažina iki 3 000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atsakovui Ritos Bartkevičienės reklamos agentūrai ,,RBra“ 3 000 (tris tūkstančius) litų dydžio advokato atstovavimo išlaidas.

Kolegijos pirmininkė Alė BukavinienėTeisėjai Konstantinas GurinasMarytė Mitkuvienė