- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-28
- Bylos Nr.
- 1A-846-478-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00087-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Egidijus Jonas Grigaravičius, Rimas Švirinas
- Kaltinamasis
- V. N.
- Nukentėjusysis
- A. G.
- Advokatai
- Rimantas Bučma
- Kategorijos
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-846-478-2013
Teisėja Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00087-2013-0
2013 m. spalio 28 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant privačiam kaltintojui A. G., jo advokatui Rimantui Bučmai, išteisintajam V. N., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 187 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Nukentėjusiojo A. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-04-17, apie 16.00 val., prie prekybos centro ,,Šilas“, (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, atvažiavęs automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priparkavo savo automobilį prie A. G. automobilio „Mini One“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir išlipdamas iš savo automobilio, tyčia durelėmis trinktelėjo į A. G. automobilio dešinės pusės dureles, kurias įlenkė ir įbrėžė, tuo A. G. padarydamas 1075,43 Lt turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžiu V. N. išteisino, nenustatęs jo veiksmuose LR BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių.
Privatus kaltintojas A. G. skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują nuosprendį, kuriuo V. N. pripažinti kaltu pagal LR BK 187 str. 1 d. ir paskirti jam 10 MGL baudą, priteisti A. G. iš V. N. 1375,43 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei turėtas advokato išlaidas. Anot apelianto, išteisinamajame nuosprendyje teismas konstatavo, kad dėl „Mini One“ automobilio keleivio durelių įbrėžimo jam priklausantis turtas buvo sugadintas ir dėl to A. G. patyrė 1075,43 Lt turtinę žalą. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į teisiamojo posėdžio metu nustatytas aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas dėl netiesioginės kaltinamojo tyčios nebuvimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog V. N. automobilių stovėjimo aikštelėje priparkavo savo automobilį prie pat A. G. automobilio, savo automobilį pastatymas skersai, nors aikštelėje buvo pakankamai vietos parkavimui. Matydamas, jog jam mažai vietos išlipti, V. N. turėjo visas galimybes savo automobilį perstatyti į kitą vietą arba jį pastatyti tvarkingai, tačiau tyčia to nepadarė ir, nekreipdamas dėmesio, jog A. G. automobilis trukdo jam pilnai atidaryti automobilio dureles, pro jas prasibraudamas išlipo ir automobilio durelėmis sugadino A. G. priklausančio automobilio dureles. V. N. įspėjus, jog sugadino A. G. automobilį, šis grasino įspirti į automobilį, siūlė 20 Lt daryti „pachmielą“ bei linkėjo A. G. apsiversti tuo automobiliu. Toks V. N. elgesys įvykio metu ir po jo rodo jo abejingą požiūrį ne tik į svetimą, bet ir savo turtą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliantas mano, jog byloje yra pakankamai duomenų, kad V. N. tyčia (netiesiogine tyčia) sugadino apeliantui priklausantį turtą, todėl jo atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Skunde pažymima, jog nuosprendyje teismas aptarė galimybę V. N. veiką perkvalifikuoti pagal LR BK 188 str. 1 d., tačiau padarė neteisingą išvadą, kad apeliantui nebuvo padaryta didelė žala, todėl pagrindo V. N. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 188 str. 1 d. nėra. Tokią išvadą apylinkės teismas padarė, vertindamas turtinės žalos dydį (1075,43 Lt) ir jos santykį su apgadinto automobilio „Mini One“ vidutine rinkos verte (50950 Lt). Tačiau apeliantas mano, jog toks turtinės žalos dydžio vertinimo principas yra neteisingas ir niekuo nepagrįstas, kadangi reikia vertinti ne santykį tarp padarytos žalos ir automobilio rinkos vertės, o skirtumą tarp automobilio įsigijimo kainos, įskaitant jo paruošimo pardavimui išlaidas, ir pardavimo kainos. Parduodamas sugadintą automobilį, apeliantas prarado daugiau nei 3000 Lt, tačiau iš kaltininko reikalauja tik 1075,43 Lt. Apelianto šeimoje yra keturi asmenys, jis pats yra bedarbis, registruotas darbo biržoje, žmona dirba ir gauna minimalų atlyginimą, šeima išlaiko dvi studentes dukras, kurios studijuoja valstybės nefinansuojamose vietose. Apeliantui padaryta žala gerokai viršija minimalią mėnesinę algą, ji apeliantui yra didelė. Todėl apeliantas mano, jog V. N. veikoje nenustačius tyčinių veiksmų, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal LR BK 188 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privatus kaltintojas ir jo advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Privataus kaltintojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl V. N. netiesioginės tyčios nebuvimo, o nenustačius V. N. tyčinių veiksmų, prašo jo veiką kvalifikuoti pagal LR BK 188 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.), todėl nuosprendis plačiau neanalizuojamas (LR BPK 320 str. 3 d.). Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) pažeidimų nenustatyta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis pagrįstai išteisino V. N. pagal LR BK 187 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
LR BK 187 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nusikalstama veika, numatyta LR BK 187 str. 1 d., padaroma tik veikiant tyčia – tiesiogine arba netiesiogine. Skunde apeliantas teigia, jog V. N. jo automobilį sugadino, veikdamas netiesiogine tyčia. Pagal LR BK 15 str. 3 d. nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Byloje nustatyta, kad atvažiavęs į prekybos centrą „Šilas“, V. N. savo vairuotą automobilį pastatė A. G. automobiliui iš dešinės. Išlipdamas iš automobilio, V. N. savo vairuoto automobilio durelėmis kliudė A. G. automobilio dureles, nubraukdamas nuo jų apie 0,5 cm diametro dažų. Šių teismo nustatytų aplinkybių A. G. savo skunde neginčija.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog tyčios sunaikinti ar sugadinti A. G. turtą nebuvimą apylinkės teismas konstatavo, išsamiai išanalizavęs bei įvertinęs ne tik V. N. parodymus, bet ir paties A. G. parodymus, taip pat įvykio vietos apžiūros metu darytas nuotraukas. Duodamas parodymus teisme, V. N. paaiškino, jog trinktelėjo automobilio durelėmis į nukentėjusiojo automobilį, tačiau netyčia, kadangi atvažiavo draugo automobiliu BMW, kurio durelės yra ilgesnės 30 cm ir to neapskaičiavo, atidarydamas dureles. V. N. teigimu, jis automobilį pastatė taip, kad šis nebuvo išsikišęs iš baltomis juostomis pažymėtos stovėjimo vietos, kas matyti ir iš 2013-04-17 įvykio vietos apžiūros metu darytų fotonuotraukų (medžiagos Nr. 24-At-00765-13, kurioje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, b. l. 7). Tai, jog V. N. plačiau atidarė dureles dėl savo kūno sudėjimo, patvirtina ir A. G. parodymai, jog „žmogus buvo pilnokas ir netilpo tame tarpe“, „sunkiai išlindo“ (b. l. 64). Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu tiek A. G., tiek V. N. parodė, jog iki įvykio vienas kito nepažinojo, todėl akivaizdu, jog V. N. neturėjo tikslo ar motyvo tyčia pakenkti A. G.. Įvertinusi visas šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. N. neturėjo tyčios sugadinti A. G. automobilio, t. y. nenustatyta, nei kad V. N. būtų norėjęs tyčia įbrėžti nukentėjusiojo automobilį, nei kad jis būtų nenorėjęs to padaryti, tačiau sąmoningai elgęsis taip, kad šį įbrėžti ir tokiu būdu sugadinti. Nenustatęs V. N. veiksmuose nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sugadinti nukentėjusiojo automobilį, apylinkės teismas visiškai pagristai konstatavo, jog nėra visų privalomų nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 187 str. 1 d., požymių, būtinų apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, ir pagrįstai V. N. išteisino.
Skunde apeliantas nepagrįstai prašo nenustačius V. N. veikoje tyčinių veiksmų, jo veiką kvalifikuoti pagal LR BK 188 str. 1 d., numatantį baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. LR BPK 255 str. 1 d. įtvirtinta pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo teisme ribas, – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byloje esančiame skunde privataus kaltinimo tvarka (b. l. 5-7) ir teisėjos nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (b. l. 42-43) nurodyta, kad V. N. kaltinamas padaręs LR BK 187 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Nagrinėjimo teisme metu V. N. pareikštas kaltinimas nesikeitė. Baigiamųjų kalbų metu A. G. atstovas prašė pripažinti V. N. kaltu padarius būtent LR BK 187 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, akcentavo, jog V. N. veiką reikia kvalifikuoti kaip tyčinę (b. l. 66-67). Tik V. N. gynėjas baigiamųjų kalbų metu užsiminė apie tai, jog V. N. veiksmuose nėra ir LR BK 188 str. numatyto nusikaltimo sudėties, nes nebuvo padaryta didelė žala (b. l. 66-67). Kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimas privataus kaltinimo tvarka pirmosios instancijos teisme vyko tik dėl LR BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, V. N. baudžiamosios atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti tik pareikšto kaltinimo ribose. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturėjo pagrindo vertinti, ar V. N. padarė visiškai kitą - LR BK 188 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, kurios objektyvieji ir subjektyvieji požymiai skiriasi nuo LR BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, kadangi tai galėtų būti vertinama kaip kaltinamojo teisės į gynybą suvaržymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje išaiškino, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-228/2008, taip pat Nr. 2K-197/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį ne tik sunkesnį ar tokio paties sunkumo, bet ir lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2008). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama (kasacinės bylos Nr. 2K-7-13/2007, Nr. 2K-190/2012). Todėl teismui nuosprendyje suformulavus naują kaltinimą, kaltinamajam nebūtų suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, o tai turėtų esminę įtaką kaltinamojo teisės į gynybą realizavimui. Kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas (LR BPK 22 str. 3 d.), ir teisę pasirengti gynybai (LR BPK 44 str. 7 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais prašoma V. N. veiką perkvalifikuoti iš LR BK 187 str. 1 d. į LR BK 188 str. 1 d., kadangi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika akivaizdžiai parodo, jog tokio skundo reikalavimo patenkinimas reikštų esminį kaltinamojo V. N. teisių pažeidimą.
Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
privataus kaltintojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.