- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-05
- Bylos Nr.
- 2S-1764-392/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-2-02-3-05837-2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- UAB „Algos inspekcija“
- Atsakovas
- UAB „LITMAX TRADING“
- Kategorijos
- 99.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 103.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Algos inspekcija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Algos inspekcija“ ieškinį atsakovui UAB „LITMAX TRADING“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Algos inspekcija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „LITMAX TRADING“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Taip pat ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartimi nustatė ieškovui 10 dienų terminą nuo nutarties įteikimo dienos pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškinys neatitinka įstatymo nustatytos formos ir turinio keliamų reikalavimų (CPK 115 str. 2 d., 135 str. 2 d., 138 str.). Pagal CPK 135 str. 2 d. prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, kad yra sumokėtas žyminis mokestis, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas negali pateikti, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Šiuo konkrečiu atveju pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų reikalavimo perleidimo pagrindą. Pagal 2012-06-12 reikalavimo perleidimo sutartį Nr. AI/TP/12/06/12 T. P. perleido UAB “Algos inspekcija” reikalavimą į UAB “LITMAX TRADING” bendrai 358,84 Lt sumai, taip pat visas kitas iš 2011-01-25 darbo sutarties Nr. 2 kylančias ar su ja susijusias pradinio kreditoriaus teises, įskaitant, bet neapsiribojant teise reikalauti ir gauti iš skolininko darbo sutarties Nr. 2 pagrindu kylančius mokėjimus bei visas kitas pagal įstatymus priklausančias sumas. Sutarties 1.4 punkte nustatyta, kad apmokėjimo už šia reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiamą reikalavimo teisę tvarka nustatoma atskira sutartimi, tačiau ši sutartis prie ieškinio nėra pridėta. Be to, pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovas nesumokėjo CPK 80 str. 1 d. 3 p. numatyto žyminio mokesčio ir nepateikė motyvuoto prašymo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Taip pat pirmos instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nurodė, kad iš ieškinio matyti, kad atsakovas yra veikianti įmonė, nėra duomenų, kad atsakovo finansinė padėtis būtų sunki. Be to, pats ieškovas nurodė, kad iniciavus atsakovui bankroto bylą, paaiškėjo, kad atsakovas yra mokus. Nepaisant to, pagrindinis ieškinio reikalavimas yra tik dėl 358,54 Lt., o tokia suma juridiniam asmeniui nelaikytina didele suma. Iš ieškinio matyti, kad atsakovas 2012-02-27 sumokėjo darbuotojui T. P. 358, 54 Lt darbo užmokestį, tai pasak pirmos instancijos teismo, įrodo, kad ieškovo reikalavimai atsakovui tikėtinai nėra pagrįsti. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad dėl pareikšto ieškinio reikalavimo atsakovas slėptų turtą ar pinigines lėšas, ar kad dėl kokių nors kitų atsakovo veiksmų sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir remiantis CPK 144 str. 1 d., pirmos instancijos teismas konstatavo, kad nėra būtinybės taikyti ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Algos inspekcija“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad 2012-06-12 reikalavimo perleidimo sutarties Nr. AI/TP/12/06/12 šalys T. P. ir UAB „Algos inspekcija“ sudarė neatlygintiną reikalavimo perleidimo sutartį, todėl 2012-06-12 reikalavimo perleidimo sutarties Nr. AI/TP/12/06/12 1.4 punkte numatyta papildoma sutartis nesudaro reikalavimo perleidimo pagrindo, ji neturi jokios įtakos atsakovo teisėms ir pareigoms, todėl ši sutartis negali būti traktuojama kaip reikalavimo faktą įrodantis dokumentas ir reikalaujama pateikti pagal CP 6.109 str. 1 d. kaip būtinas dokumentas. Pasak apelianto, visi rašytiniai įrodymai pagrindžiantys reikalavimo perleidimo pagrindą yra pateikti teismui. Atsikirsdamas į pirmos instancijos teismo argumentus dėl žyminio mokesčio nesumokėjimo, apeliantas tvirtina, kad nors ieškovas ir yra juridinis asmuo, tačiau ieškinys teikiamas vadovaujantis 2012-06-12 reikalavimo perleidimo sutarties Nr. AI/TP/12/06/12 pagrindu, o šia sutartimi T. P. perleido visą reikalavimą, o pagal CK 6.101 str. 2 d. reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės, todėl ieškovui perėjo CPK 83 str. 1 d. 1 p. numatytas atleidimas nuo žyminio mokesčio, nes kreditoriaus padėtis skolininko atžvilgiu nesikeičia. Pasak apelianto, skola, kurią T. P. perleido ieškovui, kyla būtent iš darbo teisinių santykių ir turėtų būti neapmokestinta žyminiu mokesčiu, nes tiek pažodinis, tiek sisteminis CPK 83 str. 1 d. 1 p. aiškinimas suponuoja tai, kad svarbiausia yra reikalavimo teisės kilmė – ginčai iš darbo teisinių santykių, o ne tai, kas yra ieškovas konkrečioje byloje. Šiuo konkrečiu atveju skola, kurią perleido T. P., kyla būtent iš darbo teisinių santykių ir todėl neturėtų būti apmokestinta žyminiu mokesčiu. Apeliantas nesutinka ir su ta pirmos instancijos teismo pozicija, kad nėra duomenų, jog atsakovo finansinė padėtis yra sunki, ir kad atsakovas 2012-02-27 T. P. sumokėjo 358, 54 Lt darbo užmokesčio, todėl ieškinio reikalavimai yra tikėtinai nepagrįsti. Atsakovas turėjo atsiskaityti su T. P. atleidimo dieną, tačiau neatsiskaitė, todėl nuo tos dienos buvo pradėtas skaičiuoti vidutinis darbo užmokestis, o tiksliau – neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pagal CK 6.54 str. 1 d. ir 6.57 str. skoliniai įsipareigojimai yra dengiami tokia tvarka: pirmiausia padengiamos skolos administravimo išlaidos, vėliau delspinigiai, o galiausiai dengiama pati skola. Taigi, šiuo konkrečiu atveju atsakovas sumokėjo tik dalį priklausančių delspingių, o pats įsiskolinimas už neišmokėtą darbo užmokestį liko nepadentas, todėl delspinigiai buvo skaičiuojami toliau. Apeliantas tvirtina, kad tai, jog nebuvo pagrindo atsakovui kelti bankroto bylą, neįrodo, kad atsakovo finansinė padėtis nėra sunki. Atsakovas nėra nemokus, nes jo įsipareigojimai tik nedaug teatsilieka nuo į balansą įrašyto turto vertės, tačiau tai neįrodo, jog atsakovo finansinė padėtis nėra sunki ir kad yra nepagrįstai delsiama atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovo pradelsti įsiskolinimai sudaro 70895,28 Lt, o skola Sodrai susidaro kas mėnesį. Tokios aplinkybės, pasak apelianto, leidžia teigti, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo vaidmuo darbo bylose turi būti aktyvus, todėl teismas savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, kad tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 141 str. 1 d.). Šiuo atveju teismas turėtų pats imtis aktyvių veiksmų vertinant atsakovo finansinę būklę ir patikrinti prieinamų registrų duomenis. Remdamasis nurodytais argumentais, apeliantas prašo panaikinti 2012-07-16 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą si ieškiniu atsakovui UAB „LITMAX TRADING“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Taip pat ieškovas ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškinys neatitinka įstatymo nustatytos formos ir turinio keliamų reikalavimų (CPK 115 str. 2d., 135 str. 2 d., 138 str.). Pagal CPK 135 str. 2 d. prie ieškinio turibūti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, o šiuo atveju, pasak pirmos instancijos teismo, ieškovas nepateikė visų įrodymų, kurie patvirtintų reikalavimo perleidimo pagrindą. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo reikalavimu pateikti teismui 2012 m. birželio 12 d, reikalavimo perleidimo sutarties Nr. Nr. AI/TP/12/06/12 1.4 punkte minimą atskirą sutartį, kurioje turėjo būti nustatyta apmokėjimo už reikalavimo perleidimą tvarka. Pasak apelianto, minėta sutartis nesudaro jokio reikalavimo perleidimo pagrindo ir nėra niekaip susijusi su atsakovu bei neturi įtakos jo teisėms ir pareigoms. Apeliacinės instancijos teismas tokią apelianto poziciją vertina kritiškai. Pagal CPK 135 str. 2 d. prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal 2012-06-12 reikalavimo perleidimo sutartį Nr. AI/TP/12/06/12 T. P. perleido UAB “Algos inspekcija” reikalavimą į UAB “LITMAX TRADING” bendrai 358,84 Lt sumai, taip pat visas kitas iš 2011-01-25 darbo sutarties Nr. 2 kylančias ar su ja susijusias pradinio kreditoriaus teises, įskaitant, bet neapsiribojant teise reikalauti ir gauti iš skolininko darbo sutarties Nr. 2 pagrindu kylančius mokėjimus bei visas kitas pagal įstatymus priklausančias sumas. Sutarties 1.4 punkte nustatyta, kad apmokėjimo už šia reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiamą reikalavimo teisę tvarka nustatoma atskira sutartimi, tačiau ši sutartis, kuri turėtų būti vertinama kaip sudėtinė reikalavimo perleidimo sutarties Nr. AI/TP/12/06/12 dalis, prie ieškinio nebuvo pridėta. Nėra jokios abejonės, kad teismo reikalaujama sutartis yra tiesiogiai susijusi su nagrinėjamu ginču. Teismas turi diskrecijos teisę spręsti kokių dokumentų jam reikalauti nagrinėjant ginčą. Ir tik pateikus reikalaujamus dokumentus, teismas galės nuspręsti ar jie turi įrodomąją reikšmę ir ar yra būtini ginčo nagrinėjimui. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad ginčijamas teismo reikalavimas yra pagrįstas.
Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu pagrįstumą, 2012 m. liepos 16 d. nutartimi ieškovo prašymo netenkino. Pasak pirmos instancijos teismo, iš ieškinio matyti, kad atsakovas yra veikianti įmonė, taip pat nėra duomenų, kad atsakovo finansinė padėtis būtų sunki. Nepaisant to, pagrindinis ieškinio reikalavimas yra tik dėl 358,54 Lt, o tokia suma juridiniam asmeniui nelaikytina didele suma. Iš ieškinio matyti, kad atsakovas 2012-02-27 sumokėjo darbuotojui T. P. 358,54 Lt darbo užmokestį, o tai pasak pirmos instancijos teismo, įrodo, kad ieškovo reikalavimai atsakovui tikėtinai nėra pagrįsti. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju nebuvo visiškai atsiskaityta, todėl nuo tos dienos buvo pradėta skaičiuoti neišmokėta darbo užmokesčio dalis už uždelstą laiką (DK 141 str. 3 d.), o vadovaujantis CK 6.54 str. 1 d. ir 6.57 str., pirmiausia yra dengiami delspinigiai, o likusia suma dengiama pati skola, todėl įsiskolinimas už neišmokėta darbo užmokestį liko nepadengtas, o delspinigiai skaičiuojami toliau. Apeliantas tvirtina, jog teismas, netenkindamas prašymo dėl laikųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo bloga finansinė padėtis neužtikrina galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo vaidmuo darbo bylose turi būti aktyvus, todėl teismas savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, kad tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 141 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto argumentai vertintini kritiškai. Teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais, įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), todėl kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė.
Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009), tačiau, kaip jau ir buvo minėta, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vertinti faktines bylos aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju iš atsakovo UAB „LITMAX TRADING“ prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, kurios sudaro 4850,88 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tokia suma negalėtų būti laikoma didele suma juridiniam asmeniui, kuris yra komercinę veiklą vykdantis ūkio subjektas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas UAB „LITMAX TRADING“ yra mokus, byloje nėra duomenų, kad atsakovo finansinė padėtis yra bloga. Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė teismui jokių konkrečių įrodymų, kurie leistų prieiti prie išvados, jog dėl pareikšto reikalavimo atsakovas slėptų turtą ar pinigines lėšas, ar kad dėl kokių nors kitų atsakovo veiksmų sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Apeliantas tvirtina, kad teismo vaidmuo darbo bylose turi būti aktyvus, todėl teismas turėtų pats imtis aktyvių veiksmų vertinant atsakovo finansinę padėtį, patikrinti teismui prieinamų registrų duomenis. Toks apelianto teiginys būtų priimtinas, jei ginčas būtų kilęs iš darbo teisinių santykių, tačiau šiuo konkrečiu atveju laikytina, jog ieškovui UAB „Algos inpekcija“ sudarius reikalavimo perleidimo sutartį su T. P., darbo teisiniai santykiai transformavosi į prievolinius teisinius santykius, todėl šiuo atveju šalių ringimosi principo išimtis, numatyta CPK 414 str. 1 d., neturėtų būti taikoma. Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Taigi, bendra taisyklė yra tokia, kad įrodinėjimo naštą civiliniame procese turi proceso šalys, o nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą šioje byloje.
Be to, apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartyje suformuluotu reikalavimu sumokėti žyminį mokestį ir pridėti jo sumokėjimą pagrindžiančius dokumentus, atskirajame skunde teigia, kad skola, kurią T. P. 2012-06-12 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. AI/TP/12/06/12 perleido ieškovui UAB „Algos inspekcija“ kyla būtent iš darbo teisinių santykių ir todėl ieškinys turėtų būti neapmokestinama žyminiu mokesčiu (CPK 83 str. 1 d. 1 p.). Kaip ir anksčiau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas tokį apelianto argumentą vertina kritiškai, nes ieškovui UAB „Algos inpekcija“ sudarius reikalavimo perleidimo sutartį su T. P., darbo teisiniai santykiai transformavosi į prievolinius teisinius santykius, o to pasekoje pasikeitė ir kreditoriaus padėtis skolininko atžvilgiu. Ieškovas UAB „LITMAX TRADING“ šioje byloje yra juridinis asmuo, o ne darbuotojas, todėl CPK 83 str. 1 d. 1 p. numatytas atleidimas nuo žyminio mokesčio, esant tokioms aplinkybėms, netaikytinas. Pažymėtina, kad pagal paduotą ieškinį civilinė byla gali būti iškelta tik tuomet, kai yra nustatoma, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo realizavimo sąlygos. Viena iš tinkamo šios teisės realizavimo sąlygų yra civilinio proceso įstatyme nustatyto dydžio mokesčio valstybei už teismui paduoto ieškinio nagrinėjimą sumokėjimas. Žyminis mokestis – tai įstatyme nustatyta suma, mokėtina už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, tai tokiu atveju teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 d.). Kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad žyminis mokestis yra sumokėtas, taip pat nepateikė motyvuoto prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, tai šiuo konkrečiu atveju pirmos instancijos teismas būtent taip ir pasielgė – įpareigojo ieškovą per nustatytą terminą sumokėti žyminį mokestį ir pateikti įrodymus teismui.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartis paliekama nepakeista. (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.