Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-10-05 nuosprendžio, kuriuo S. A. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. ir skirta jai laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, skirta baudžiamojo poveikio priemonė per 8 (aštuonis) mėnesius atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą bei per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65, 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-07-02 16.20 val. iki 2014-07-04 11.40 val. Bausmės atlikimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo R. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamosios S. A. nukentėjusiajam R. V. 198,34 Eur (684,85 Lt) turtinės ir 2896,20 Eur (10000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Priteista iš kaltinamosios S. A. civiliniam ieškovui Šiaulių teritorinei ligonių kasai 967,83 eurų (3341,73 Lt) turtinei žalai atlyginti (įmonės kodas 188784026, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000).

Priteista iš S. A. R. V. 500,00 Eur atstovavimo išlaidų už suteiktas advokato paslaugas pirmosios instancijos teisme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. A. nuteista už tai, kad ji dėl nusikalstamo nerūpestingumo sunkiai sužalojo žmogų, tai yra, ji 2014-06-23, laikotarpyje nuo 19.00 val. iki 21.00 val., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, savo buto, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini), koridoriuje tarpusavio konflikto metu norėdama išstumti nukentėjusįjį R. V. iš buto, nenumatydama, kad dėl jos neatsargių veiksmų gali kilti sunkūs padariniai R. V. sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėdama tai numatyti, neatsargiai rankomis griebdama už veido, rankos pirštu pataikė R. V. į kairiąją akį ir padarė jam kairės akies obuolio sumušimą, sukėlusį akies obuolio ragenos supūliavimą ir prakiurimą, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl akies obuolio sumušimo nukentėjusysis R. V. apako kaire akimi ir neteko kairės akies obuolio, prarado didelę dalį darbingumo, tokiais neatsargiais savo veiksmais S. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios S. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Pagal teismų praktiką dėl apeliacinio proceso paskirties apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Šios instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis (užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys) įgyvendinama atsižvelgiant į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. garantuojamą kaltinamojo teisę į teisingo bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo tais atvejais, kai veika neturi neatsargaus sunkaus sveikatos sutrikdymo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles požymių, t. y. kai tai atsitinka buityje nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Šis nusikaltimas gali būti padaromas veiksmais, poelgiais, neatitinkančiais tiek įprastų, visuotinai žinomų bendrųjų atsargumo, tiek specialiųjų, oficialiomis taisyklėmis reglamentuotų atsargumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti ne tik kilusius padarinius, bet ir nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių (kad jie buvo dėsningas veikos rezultatas). Teismų praktikoje priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia atsiradusius padarinius. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2007). Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo padaromas neatsargia kaltės forma (Lietuvos Respublikos BK 14 str.), kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (Lietuvos Respublikos BK 16 str. 1 d.). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (Lietuvos Respublikos BK 16 str. 2 d.). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Lietuvos Respublikos BK 16 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir susipažinusi su apeliacinio skundo argumentus, su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai S. A. pripažino kalta ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. bei, remdamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., paskyrė teisingą bausmę. Tačiau nuteistoji S. A. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-10-05 nuosprendžiu dėl jos nuteisimo už sunkaus R. V. sveikatos sutrikdymo dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Tvirtina, kad byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių jos kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, be to, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visiškai nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. l d. 2 p. nuostatų, skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizavo įrodymų, neįvertino jų taip, kaip reglamentuoja Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatos, nuosprendyje darydamas išvadas dėl esminių klausimų, apsiribojo įrodymų šaltinių išvardinimu, savo išvadų visiškai nemotyvavo, nepagrindė byloje surinktais ir įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistosios skunde nurodytais teiginiais, kad teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p., kur numatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nors ir išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, tačiau priimdamas skundžiamą nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, tai yra nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamosios, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai neišanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Todėl apeliaciniame skunde išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryti pažeidimai – skundžiame teismo nuosprendyje iš vis nėra jokios įrodymų, kurie aiškiai apibrėžtų S. A. kaltę, analizės bei atitinkamų išvadų – apeliacinės instancijos teismo ištaisytini.

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad gana išsamiai dėl pareikšto kaltinimo buvo apklausiama nuteistoji S. A., apie įvykio aplinkybes apklaustas nukentėjusysis R. V., liudytojai R. N., R. P., G. V., L. V., A. V., D. Č., B. D., S. S. (Č.), S. S., K. A., A. A., V. V., buvo pagarsinti liudytojo R. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat matyti, jog teisiamojo posėdžio metu buvo ištirti byloje surinkti rašytiniai įrodymai, t. y. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-07-08 epikrizėje iš ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo R. V. parodymų patikrinimo vietoje protokole, akistatos tarp nukentėjusiojo R. V. ir kaltinamosios S. A. protokole, S. A. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys ir kt.

Nuteistoji S. A. teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikaltimo nepripažino ir parodė, kad datos neatsimena, bet buvo vakaras ir ji, būdama savo namuose, išgirdo, kad kažkas įėjo į koridorių ir pradėjo šaukti apie pinigus. Išėjusi į koridorių, ji pamatė girtą R. V.. Ji jam liepė išeiti, jie nesistumdė ir nesimušė, ji tik pastūmė jį abejomis rankomis už krūtinės, kad jis greičiau išeitų, tačiau jo akių nelietė, tik išvarė. Po pastūmimo jis nenugriuvo, apsisuko ir išėjo. Ji rankų nekilojo ir nepataikė jam į akį, jo veido ir akies nelietė. Tačiau nuteistosios S. A. keliamą versiją, kad ji R. V. veido ir akies nelietė, paneigia nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai.

Nukentėjusysis R. V. apklausiamas pirmosios instancijos teisme gana išsamiai išdėstė įvykio aplinkybes. Jis parodė, jog 2014 m. birželio mėn. jis nekviestas užėjo į koridorių pas E. A., norėdamas išsiaiškinti dėl pavogtų 200 Lt. Į koridorių atėjo E. A. ir jie abu kalbėjosi, aiškinosi apie pavogtus pinigus. Tačiau iš kambario išpuolė S. A. ir pasakiusi, kad nevagintų jos sūnau, puolė jį (R. V.) abiejų rankų pirštais į veidą, stūmė jį ir dešinės rankos pirštu pataikė jam į kairę akį. Jis juto kaip jos pirštai lietė akį ir iš karto pajuto skausmą – jam labai suskaudo akis, todėl jis užsiėmė ranka už akies, susilenkė ir išėjo.

Liudytoja R. P. parodė, kad nukentėjusysis yra jos kaimynas. 2014 m. vasarą per langą pamatė kaimyną R. V. su akiniais. Paklausė jo žmonos, kas jam nutiko. Ji pasakė, kad maždaug prieš 4 dienas S. A. jam išdūrė akį.

Liudytoja G. V. parodė, kad jai sėdint lauke ant suoliuko, atėjo R. V. su akiniais, kuriuos nusiėmus, ji pamatė, kad sužalota jo akis. R. V. jai pasakė, kad jos giminaitė S. A. jam išstūmė akį.

Liudytoja L. V. parodė, kad buvo 2014 m. birželio mėn. Ji ir sūnus nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) pas uošvius, matė R. V., buvo sužalota jo akis. Važiuojant į ligoninę R. V. pasakojo, kad ėjo pas S. A., kilo konfliktas ir S. A. puolė pirštais į akį.

Liudytojas A. V. parodė, kad R. V., kuris yra jo senelis, papasakojo, jog jam į akį sukišo pirštus S. A., kad ji puolė ant jo su pirštais į veidą ir kažkaip išdūrė. Nusiėmus seneliui akinius, jis pamatė, kad akis buvo sužalota, balta, užtraukta, be vyzdžio.

Liudytoja D. Č. parodė, kad dirba Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja. Byloje, kurioje įtariamoji yra S. A., o nukentėjęs R. V., atliko ikiteisminį tyrimą ir atliko beveik visus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Parodymų patikrinimo vietoje metu S. A. paaiškino, kad ji buvo kitame kambaryje ir išgirdo triukšmą koridoriuje. Atėjęs nukentėjęs R. V. konfliktavo su jos sūnumi A. dėl kažkokių pinigų, todėl ji išėjo iš kambario ir stūmė R. V. lauk, kad nekeltų konflikto.

Liudytoja B. D. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) bare. Nukentėjusysis R. V. buvo atėjęs į barą pernai birželio mėn. ir skundėsi visiems, kad susižeidė akį, kad akį skauda. Nekalbėjo kaip susižeidė. Miestelyje girdėjo kalbant, kad S. A. išdūrė jam akį.

Liudytoja S. S. (Č.) parodė, kad nukentėjusysis R. V. yra jos senelis. Ji matė senelį prieš akies pašalinimą, matė, kad sužalota akis. Senelis jai pasakė, kad S. A. sužalojo jo akį.

Liudytoja S. S. parodė, kad 2014 m. birželio mėn. pabaigoje sužinojo, jog ligoninėje guli sužalotas R. V.. Jai tai pasakė jo anūkė S. Č. (S.), kuri pasakė, kad R. V. sužalojo S. A. ir kad jam iškabinta akis.

Liudytojas K. A. parodė, kad jam paskambino dukterėčia S. S., kuri pasakė, kad su R. V. anūke S. randasi (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Pasakė, kad S. seneliui padaryta operacija, pašalinta akis. Paklausus, kas sumušė R. V., pasakė - A.

Liudytojas V. V. parodė, kad datos neprisimena, kai sutiko R. V. miestelyje. Pamatė, kad jis su nosine trina akį. R. V. jam pasakė, kad buvo pas A. aiškintis dėl pinigų, kad S. A. griebė su ranka ir griebdama pataikė į akį. Akis buvo užgauta, ašarojo, raudona. Jis vis su nosine valėsi ašaras.

Liudytojas R. G., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2014 m. birželio mėn., dienos neprisimena, jis sutiko R. V., kuris nosine braukė akį, nes ji ašarojo. R. V. jam pasakė, kad buvo nuėjęs į S. A. butą, nes norėjo pasikalbėti su E. A., tačiau S. A. jį stūmė lauk, rankos pirštais griebė už akių ir pirštu pataikė į akį, ašaroms pradėjus bėgti jis išėjo į namus.

Tai, kad nukentėjusysis R. V. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo sužalotas patvirtina specialistų išvados. Specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. V. padarytas kairės akies obuolio sumušimas, sukėlęs akies obuolio ragenos supūliavimą ir prakiurimą. Rastas kūno sužalojimas atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui. Rastam kūno sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūgio buku kietu daiktu į kairę akį. R. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl akies obuolio sumušimo nukentėjusysis apako kaire akimi ir neteko kairės akies obuolio, prarado didelę dalį darbingumo. Rastas sužalojimas nėra būdingas griuviminei traumai. R. V. padarytam kairės akies obuolio sumušimui, sukėlusiam akies obuolio ragenos supūliavimą ir prakiurimą, neturėjo įtakos nustatytos lydinčios ligos – prasidedanti senatvinė katarakta ir dešinės akies toliaregystė. Stumiant nukentėjusįjį R. V. iš buto ir tuo metu pirštu pataikant į akį, taip galima sužaloti žmogaus akį, kaip buvo sužalotas R. V. (1 t. 53, 56-57 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. V. ir byloje liudytojais apklaustų asmenų duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, nukentėjusysis ir liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo R. V. ir minėtų liudytojų duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (specialistų išvadose, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose esantys duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiojo R. V. ir liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąją S. A., todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Anksčiau minėti nukentėjusiojo R. V. ir liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią S. A. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistosios S. A. teiginiais. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nuteistosios S. A. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad ji neatliko nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu smurtinių veiksmų, kurie galėjo sukelti jam sunkų sveikatos sutrikdymą, kad ji nukentėjusįjį stūmė įrėmusi rankas jam į krūtinę, jokio kito smurto nukentėjusiojo atžvilgiu ji nenaudojo, o atliktais veiksmais ji nukentėjusiojo akies nesužalojo ir negalėjo sužaloti, kad ikiteisminio tyrimo metu iš jos buvo reikalaujama prisipažinti, kad ji R. V. išdūrė akį ir tai darė ne liudytoja apklausta tyrėja D. Č., o kažkokie policininkai vyrai, vertina kaip nuteistosios S. A. gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

Įvertinusi prieš tai išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis dėl nuteistosios S. A. kaltės 2014-06-23, laikotarpyje nuo 19.00 val. iki 21.00 val., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, savo buto, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini), koridoriuje tarpusavio konflikto metu neatsargiai (dėl nusikalstamo nerūpestingumo) sunkiai sužalojus R. V. sveikatą. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad S. A. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad tokia veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Nuteistosios S. A. nuomone, dauguma duomenų, kuriais grindžiama jos kaltė yra išvestiniai, t.y. nukentėjusiojo R. V. pasakojimo atpasakojimai, nes apklausti liudytojai nebuvo nusikaltimo vietoje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Taigi ir netiesioginiais įrodymais gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (LAT nutartis byloje Nr. 2K-539/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė pakankamai duomenų, jog byloje galėtų priimti pagrįstą procesinį sprendimą ir pripažinti S. A. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. Šioje byloje netiesioginiai įrodymai su tiesioginiais įrodymais tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajai S. A. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajai S. A. bausmę, už jos padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistosios asmenybę, į tai, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, ir skyrė jai 1 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidėjo. Teisėjų kolegija įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai S. A. bausmę Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai nustatė, jog S. A. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas. Apeliaciniame skunde nuteistosios S. A. nurodyta aplinkybė – tai, kad ji nukentėjusįjį R. V. iš savo buto stūmė, siekdama užkirsti kelią jo neteisėtiems veiksmams, nes jis, būdamas girtas, į jos butą įėjo savavališkai, neturėdamas jos leidimo, ir pradėjo konfliktuoti su jos girtu sūnumi, ir bijodama jo ir jos sūnaus konflikto pasekmių, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jos baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jai paskirtos bausmės pagrįstumo.

Nuteistoji S. A. apeliaciniame skunde neginčija jai paskirtos bausmės, tačiau prašo pripažinti dvi jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad jos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. l d. 6 p.) ir kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (Lietuvos Respublikos BK 59 str. l d. 10 p.).

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p. nustato, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį. Nagrinėjamu atveju, iš bylos duomenų matyti, kad tarp nukentėjusiojo R. V. ir nuteistosios S. A. kilo tarpusavio konfliktas dėl to, kad R. V. nekviestas užėjo į S. A. priklausančio buto koridorių, norėdamas su S. A. sūnumi E. A. išsiaiškinti dėl pavogtų 200 Lt, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis R. V. būtų įžeidęs ar užpuolęs S. A., ar kitaip ją provokavęs atlikti nusikalstamus veiksmus. Nors bylos duomenys liudija, kad R. V. elgesys nebuvo tinkamas – jis nekviestas užėjo į S. A. priklausantį butą, tačiau tokį elgesį laikyti siekiu ką nors įžeisti ar sąmoningu skatinimu prieš jį pradėti nusikalstamus veiksmus nėra jokio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog S. A. nusikalstamą veiką būtų padariusi dėl rizikingų ar provokuojančių nukentėjusiojo veiksmų, todėl ši aplinkybė nepripažįstama kaip jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 10 p. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Ar asmuo buvo fiziologinio afekto būsenos, nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes arba skiriama teismo psichologinė psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2007). Neteisėtais veiksmais laikomi tokie prieš kaltininką (kitą asmenį) nukreipti priešingi teisei veiksmai, kuriais kėsinamasi į kaltininko (kito asmens) gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu ir pan. taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę, orumą ir pan. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiaga, daro išvadą, byloje nėra duomenų apie tai, jog nusikaltimo padarymo metu S. A. buvo labai susijaudinusi. Ją nusikalsti paskatino pyktis dėl nukentėjusiojo R. V. neteisėtų veiksmų, o ne didelis susijaudinimas, todėl ši aplinkybė nepripažįstama kaip jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Apeliaciniu skundu nuteistoji S. A. tačiau prašo sumažinti nukentėjusiojo R. V. naudai priteistą sumą turtinei žalai atlyginti ir iki 1000 eurų sumažinti iš jos nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 10 d.). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis R. V. pareiškė civilinį ieškinį dėl jam padarytos 684,85 Lt (198,34 Eur) turtinės ir 25000 Lt (7240,50 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 74, 75 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio ieškinio dalyku yra tiek turtinė, tiek ir neturtinė žalos. Pagal baudžiamojo proceso teisę į turtinės žalos sąvoką įeina nusikalstama veika padaryta tiesioginė žala, materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos bei išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes, t. y. gydymo, laidojimo išlaidos ir pan. Nukentėjusysis R. V. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 198,34 Eur turtinės žalos atlyginimo ir nurodė, kad šią turtinę žalą sudaro jo turėtos išlaidos kelionėms viešuoju transportu pas gydytojus, ikiteisminio tyrimo pareigūnus, vaistams ir dvejų akinių gamybai. Nukentėjusysis pateikė pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos patvirtinančius dokumentus (1 t. 76, 77 b. l.). Kadangi nukentėjusiojo R. V. nurodytos išlaidos yra patvirtintos dokumentais, išlaidų dydžiai atitinka protingumo kriterijus, daroma išvada, kad nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį tenkino visa apimtimi, sumažinti nukentėjusiojo naudai priteistą sumą turtinei žalai atlyginti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant neturtinę žalą pinigais, privalu siekti maksimaliai teisingiausios kompensacijos nukentėjusiam asmeniui už patirtus negatyvius išgyvenimus, skausmą, prarastą gyvenimo kokybę ir pan. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusysis R. V. dėl nusikalstamų nuteistosios S. A. veiksmų patyrė fizinį skausmą dėl patirtų sužalojimų, emocinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam R. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – dėl akies obuolio sumušimo jis apako kaire akimi ir neteko kairės akies obuolio (l t. 53 b. l.). Nukentėjusysis R. V. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo kentė didelį skausmą, pirmomis dienomis nešiojo akinius nuo saulės, nes nenorėjo kitiems žmonėms demonstruoti sužalojimo, sužalota akis atrodė baisiai, skirtingai nei sveikoji, šiuo metu nemato viena akimi, turi vartoti vaistus, pasikeitė jo gyvenimo kokybė. Nukentėjusiojo įvardinti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio, teismas, spręsdamas apie priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajam sukeltas pasekmes, sužalojimo mąstą, žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, nusikaltimo padarymo aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis 2896,20 Eur nukentėjusiajam nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra per didelis.

Nors apeliaciniame skunde nuteistoji S. A. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į aplinkybes, jog padaryta neatsargi veika, kad po sužalojimo nepakito nukentėjusiojo įprastas gyvenimas (vairuoja automobilį) bei nepakito jo turtinė padėtis, kad ji yra nedirbanti, pensininkė, silpnos sveikatos, o jos vardu registruotas nekilnojamas turtas – tai butas, kurį praradusi, ji nebeturės, kur gyventi. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko turtinė padėtis negali būti žalos dydį, priteisimą ar nepriteisimą esminiai lemiančiu veiksniu, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijus. Konkrečiu atveju prioritetiniai yra nukentėjusiojo, bet ne kaltininko interesai, tačiau išlaikant pastarųjų pusiausvyrą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įvertino neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą ir nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, sumažindamas nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinę žalą nuo 7240,50 Eur iki 2896,20 Eur, dar labiau sumažinti nukentėjusiojo naudai priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistoji S. A. A nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos priteisė 500 Eur sumą nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtoms išlaidoms advokatui, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, apmokėti.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš pirmosios instancijos teismo proceso metu pateikto pinigų priėmimo kvito (2 t. 126 b. l.) matyti, kad už teisinę pagalbą nukentėjusysis R. V. advokatui D. Vaičiuliui sumokėjo 500 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į bylos pobūdį bei jos aplinkybes, pirmosios instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus, suteiktų paslaugų apimtį, šios nukentėjusiojo turėtos proceso išlaidos yra visiškai pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, todėl pagrįstai buvo priteistos iš nuteistosios S. A..

Nukentėjusiojo R. V. atstovas advokatas D. Vaičiulis apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą (2015-12-10, (duomenys neskelbtini)), patvirtinantį, kad nukentėjusysis R. V. sumokėjo savo atstovui advokatui D. Vaičiuiliui 150 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, už dokumento (atsiliepimo į apeliacinį skundą) surašymą ir kitas teisines paslaugas ir prašė iš nuteistosios S. A. priteisti R. V. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinį skundą padavė tik nuteistoji S. A.. Nuteistosios apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo R. V. interesais. Turėdamas teisę pateikti rašytinį atsiliepimą byloje, jis kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatą surašant atsiliepimą ir atstovaujant jį apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Nukentėjusiojo turėtos išlaidos surašant atsiliepimą ir atstovaujant jį teisme turi būti apmokėtos. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau minėtas aplinkybes (bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus apeliacinės instancijos teisme, suteiktų paslaugų apimtį), daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 150 Eur suma nėra aiškiai per didelė, ji proporcinga advokato įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, todėl ši suma priteistina iš S. A..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistosios S. A. nukentėjusiajam R. V. 150 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.