Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, 1A-21-350-2014

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-02-14
Bylos Nr.: 1A-21-350-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-2-2-00112-2012-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Gaputis (pirm.), Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius
Nuteistasis: R. K., E. K.
Nukentėjusysis: L. S.
Advokatai: Žygimantas Rutkauskas

Kategorijos

1.2.19.6Tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt. str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1 A-21-350/2014

Baudžiamojo proceso Nr. 1-2-2-00112-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.19.6; 2.4.6.4.1; 2.1.15.3.3.3; (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLietuvos Respublikos vardu2014 m. vasario 14 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Artūro Ridiko ir Sigito Bagdonavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, Jolitai Žukauskienei,dalyvaujant prokurorui Robertui Diksai,gynėjams advokatams Žygimantui Rutkauskui, Mykolui Vytautui Kazlauskui,nuteistiesiems R. K., E. K.,nukentėjusiosios L. S. atstovui advokatui V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K., E. K., nukentėjusiosios L. S. atstovo advokato V. V., Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažinta kalta pagal BK 229 str. (2003-05-01 redakcija) ir nubausta 36 MGL (4680 litų) bauda;

E. K. pripažintas kaltu pagal BK 229 str. (2003-05-01 redakcija) ir nubaustas 36 MGL (4680 litų) bauda.

L. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteisiant iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 40000 Lt L. S. neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteista už tai, kad dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja, t.y. būdama valstybės tarnautoja, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, kai dėl to fizinis asmuo patyrė didelės žalos, o būtent :

pažeisdama Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234) 3 straipsnyje įtvirtintą objektyvumo principą, numatantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs,

- pažeisdama Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo [įstatymo]14 straipsnyje 2 d. numatytą reikalavimą, numatantį, kad „Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai“,

- pažeisdama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką apie ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą - „Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius“,

ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtoje 2008-11-30 pagal D. K. pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, t.y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153 str., 2008 m. gruodžio 19d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariato patalpose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), elgdamasi aplaidžiai, neatlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmų ir nesiimdama priemonių nusikalstamai veikai ir jos padarymo vietai atskleisti, D. K. parodymų teisingumui patikrinti, neturėdama nešališkų ir objektyvių duomenų apie nusikaltimo įvykį ir jo padarymo vietą, neturėdama ikiteisminiam tyrimui vadovaujančios prokurorės leidimo teikti informaciją, surašė, pateikė Kauno m. Panemunės PK viršininkui E. K. pasirašyti ir išdavė pareiškėjui D. K. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie juridinį faktą bei ikiteisminio tyrimo duomenis, joje nepagrįstai konstatuodama, jog „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini) “. Dėl to nukentėjusioji L. S. patyrė didelės moralinės žalos, nes Kauno rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) remdamasis šia D. K. pateikta pažyma kaip įrodymu, konstatuodamas, kad ieškovo D. K. nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), t.y. L. S. gyvenamojoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2008-12-23 priėmė nutartį uždrausti L. S. matytis su dukra D. K., gim. (duomenys neskelbtini), iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Dėl to L. S. nuo 2008-12-23 iki 2009 m. liepos 16 d. negalėjo matytis su savo mažamete dukra D. K..

E. K. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato viršininku, t.y. būdamas valstybės tarnautoju, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, kai dėl to fizinis asmuo patyrė didelės žalos, o būtent :

- pažeisdamas Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234) 3 straipsnyje įtvirtintą objektyvumo principą, numatantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs,

- pažeisdamas Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo [įstatymo] 14 straipsnyje 2d. numatytą reikalavimą , numatantį, kad „Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai“,

- pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką apie ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą -„Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius“,

ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 23-1-00834-08, pradėtoje 2008-11-30 pagal D. K. pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, t.y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153 str., 2008 m. gruodžio 19 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariato patalpose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), elgdamasis aplaidžiai, nesiremdamas ikiteisminio tyrimo medžiaga, nekontroliuodamas ikiteisminį tyrimą atliekančios tyrėjos R. K. atliktos veiklos ir neįsitikindamas, ar byloje ji ėmėsi priemonių nusikalstamai veikai ir jos padarymo vietai atskleisti, D. K. parodymų teisingumui patikrinti, neturėdamas nešališkų ir objektyvių duomenų apie nusikalstamo įvykį ir jo padarymo vietą, neturėdamas ikiteisminiam tyrimui vadovaujančios prokurorės leidimo teikti informaciją, to paties komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja R. K. surašė, o jis pasirašė ir išdavė pareiškėjui D. K. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie juridinį faktą bei ikiteisminio tyrimo duomenis, joje nepagrįstai konstatuodamas, jog „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini)“. Dėl to nukentėjusioji L. S. patyrė didelės moralinės žalos, nes Kauno rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) remdamasis šia D. K. pateikta pažyma kaip įrodymu, konstatuodamas, kad ieškovo D. K. nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), t.y. L. S. gyvenamojoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2008-12-23 priėmė nutartį uždrausti L. S. matytis su dukra D. K., gim. (duomenys neskelbtini), iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Dėl to L. S. nuo 2008-12-23 iki 2009 m. liepos 16 d. negalėjo matytis su savo mažamete dukra D. K..

Šalies argumentai

Nuteistieji R. K. ir E. K. analogiškais skundų motyvais prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 nuosprendį panaikinti ir juos išteisinti.

Apeliantai skunduose cituoja nuosprendį, jame išdėstytus motyvus ir nurodo, kad toks nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nes jame išdėstyti įrodymai nepatvirtina jų kaltės pažeidus kaltinimuose nurodomus teisės aktus.

Nurodo, kad jie nepagrįstai kaltinami pažeidę Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 14 str. ( įstatymo 1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234 redakcija), nes minimas įstatymas po to eilę kartų buvo keičiamas ir jų veikos padarymo metu galiojo visai kita minimo įstatymo redakcija (2006-06-27 įstatymu Nr. X-736 buvo priimta LR viešojo administravimo įstatymo nauja redakcija įsigaliojo 2007-01-01), kuri iš esmės pakeitė šio norminio akto struktūrą ir straipsnių numeravimo tvarką. Todėl mano, kad teismui pripažinus juos kaltais pažeidus LR viešojo administravimo įstatymo atskirų normų reikalavimų pažeidimus, taip pat turėjo tiksliai nurodyti veikos padarymo metu galiojusią jų neva pažeistų įstatymo straipsnių redakciją, o būtent - 2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakciją. Šiuo atveju teismas nurašė kaltinamojo akto tekstą, net neištaisęs klaidų.

Visos aukščiau išvardintos aplinkybės rodo, jog netgi išdėstydamas tokią svarbią apkaltinamojo nuosprendžio dalį kaip įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (LR BPK 305 str. 1 d. 1 p.) pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jiems pateiktų kaltinimų esmę bei tinkamai neįvertino jo pagrįstumo. Be to, teismas nuosprendį surašė nesigilindamas bei neanalizuodamas ne tik ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, bet ir teisiamojo posėdžio protokolo, nes įrodymų turinį jų net nevertindamas ir neanalizuodamas iš teisiamojo posėdžio protokolo perkėlė į nuosprendį, palikdamas tas pačias klaidas. Tai parodo, kad teismas įrodymus šioje byloje vertino pažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. jam nustatytą pareigą tai daryti remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir tai turi būti laikoma esminiu BPK normų pažeidimu.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad jų veiksmai pažeidus LR viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtinto objektyvumo principo pažeidimo pagrįstumą pasireiškė tuo, kad pažyma, kurioje nurodyta jog „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), Kaune", D. K. buvo išduota nesant jokių objektyvių duomenų apie padarytą veiką, nes tuo metu ikiteisminiame tyrime buvo apklausti tik D. K. ir D. K.. Tačiau veikos padarymo metu galiojusioje LR viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p. redakcijoje, objektyvumo principas apibrėžiamas kaip įstatymo reikalavimas kad „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs". Šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje nekonkretizuota, ar pažymos išdavimas, teismo nuomone, laikomas administracinio sprendimo priėmimu, ar kokiais kitais oficialiais veiksmais, nes šios bylos kontekste pažymos išdavimas turėtų būti traktuojamas ne kaip administracinio sprendimo priėmimas, o kaip administracinės paslaugos suteikimas ( įstatymo 2 str. 17 p. - „Administracinė paslauga - <...>viešojo administravimo subjekto veiksmai išduodant asmenims <...> dokumentus, patvirtinančius atitinkamus juridinius faktus, teikiant įstatymų nustatytą informaciją <...>"), nes pagal nuosprendžio logiką, teismas juos kaltina šališkų ir neobjektyvių veiksmų atlikimu, nors tuo pačiu nenurodoma, ar jų veiksmai tokie buvo. Šiuo atveju iš kaltinimo formuluotės nebėra aišku, kokios norminiais aktais nustatytos konkrečios pareigos buvo vykdomos netinkamai, nes kaltinant asmenį padarius veiką, numatytą BK 229 str. būtina nurodyti, kokių teisės aktų reikalavimų valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nevykdė arba vykdė netinkamai. Vienareikšmiškai, skundžiajame nuosprendyje nepateiktas pagrindimas išvados, kad jų veiksmai pasirašant ir išduodant pažymą, buvo šališki ir neobjektyvūs, pažeidžiantys LR viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtintą objektyvumo principą. Pažymėtina ir tai, kad minimo principo pažeidimas gali būti tik tyčinis. Tačiau šiuo atveju nagrinėjant bylą dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo net nėra loginio pagrindo kalbėti apie objektyvumo principo pažeidimą.

Pažymi ir tai, kad D. K. išduota pažyma buvo informacinio pobūdžio apie pradėtą ir atliekamą ikiteisminį tyrimą. Žodis „nustatyta“ pavartotas dėl tuometinės nusistovėjusios pažymų rašymo praktikos. Šią aplinkybę patvirtino ir teisme apklaustas liudytojai D. K., G. R.. Gynyba nurodydama konkrečias bylas su analogiškomis pažymomis prašė jas išreikalauti apžiūrai, tačiau teismas šį prašymą atmetė nurodydamas, kad jau turi savo nuomonę apie tai, tokiu būdu toks teismo išankstinės nuomonės demonstravimas vertintinas kaip akivaizdus BPK 20 str. 5 d. pažeidimas. Nuosprendyje jokie motyvai dėl tuometinės pažymų rašymo tvarkos taip pat nenurodyti. Tokiu būdu nuosprendyje nesilaikyta LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyto imperatyvaus reikalavimo, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Pažymi, kad jie kaltinami pažeidę ir LR viešojo administravimo įstatymo 14 str. 2 d. kuriame nurodyta, kad „Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai", tačiau nei byloje nei nuosprendyje niekur nenurodyta, kokiais konkrečias veiksmais jie pažeidė šią įstatymo normą ir kokį ryšį ši įstatymo norma turi su pažymos išrašymu ir išdavimu. Apeliantų manymu iš viso abejotina, ar šiuo atveju pažymos išdavimas asmeniui, Viešojo administravimo įstatymo kontekste, apskritai gali būti traktuojamas kaip asmens prašymo nagrinėjimas, nes šiuo atveju asmeniui buvo suteikta administracinė paslauga, o ne išnagrinėtas prašymas.

Nuosprendyje nurodyta, kad jie savo veiksmais pažeidė ir LR BPK 177 str. 1 d., kuriame numatyta tvarka apie ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą. Nurodyta, kad šis jų pažeidimas pasireiškė tuo, kad pažyma buvo išduota be tyrimui vadovaujančios prokurorės leidimo. Liudytoja G. R. patvirtino, kad apie pažymos išdavimą ji sužinojo tik gavusi bylą, tačiau minima liudytoja posėdžio metu taip pat parodė, kad jos darbo praktikoje pareigūnai niekada neinformuodavo apie išduodamas pažymas, tačiau šios jos frazės teisiamojo posėdžio 2012-03-16 protokole net nėra. Rekomendacijos dėl pažymų išdavimo tvarkos, buvo išleistos žymiai vėliau, nei pradėtas tyrimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Pažymėtina ir tai, kad dabartinėse rekomendacijose dėl pažymų išdavimo, Ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas yra apibrėžta kaip informacijos, esančios ikiteisminio tyrimo medžiagoje, atskleidimas visuomenei ir visuomenės informavimo priemonėms iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme. Šiuo atveju D. K. išduotoje pažymoje nebuvo jokios informacijos, kurios jis pats nebūtų žinojęs. Priešingai, visą informaciją nurodė jis pats, pažyma tebuvo kaip fakto, jog pagal jo pareiškimą yra pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, oficialus patvirtinimas teismui, o ne visuomenei. Vien dėl šios priežasties minėtos pažymos išdavimas negali būti vertinamas kaip ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas LR BPK 177 str. 1 d. prasme. Nėra duomenų, kad apie minimą pažymą, iki nutarties paskelbimo civilinėje byloje, žinojo pašaliniai asmenys. Apie pažymą visuomenei paskelbė pati nukentėjusioji L. S..

Motyvuodamas priežastinio ryšio buvimą, ( L. S. kurį laiką negalėjo matytis su dukra) teismas nuosprendyje nurodė, kad tarp jų neatsargių veiksmų (pažymos parengimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus) ir neatsargių veiksmų pasekmių (nukentėjusioji L. S. patyrė didelę neturtinę žalą) yra priežastinis ryšys, nes liudytoja M. R. vertino jų parengtą ir pasirašytą dokumentą kaip juridinį faktą patvirtinantį dokumentą, todėl neišdavus pažymos, arba nesant joje sakinio, paviešinančio ikiteisminio tyrimo duomenis, liudytoja M. R. nebūtų priėmusi sprendimo apriboti nukentėjusios galimybę bendrauti su dukra.

Pažymėtina, kad šios liudytojos parodymai nuosprendyje aprašyti neišsamiai ir tai duoda pagrindo abejoti teismo objektyvumu. Duodama parodymus liudytoja nurodė, kad ji aptariamą pažymą vertino „kartu su bylos medžiaga", kitą kartą nurodė, kad vertino „civilinės bylos medžiagą" ir „prašyme nurodytas aplinkybes". Tačiau teismui net nekilo klausimų, apie kokią bylos medžiagą kalba ši liudytoja ir ar ji yra nuoširdi duodama parodymus, nes teisėja priimdama sprendimą net nebuvo išsireikalavusi ir įvertinusi ikiteisminio tyrimo medžiagos, nebuvo apklaususi pačios D. S. ir neįsitikino ar D. K. teismui pateikti duomenys yra teisingi, tuo labiau, kad pažymoje buvo nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas byloje tik pradėtas ir būtent tik šios liudytojos veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šioje byloje nagrinėjamomis pasekmėmis. Tokiu būdu skundžiamame nuosprendyje visiškai nepagrįsta padaryta išvada, jog šioje byloje nagrinėjamos pasekmės - nukentėjusiosios L. S. negalėjimas nuo 2008-12-23 iki 2009-07-16 matytis su savo mažamete dukra D. K. - buvo sąlygotos jų (apeliantų ) veiksmų.

Visos aptartos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nagrinėjant bylą ir priimant nuosprendį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Padaryti BPK 1 str. 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. pažeidimai, laikytini esminiais, kadangi sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir priimti joje teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.), tokiu būdu yra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį (BPK 329 str. 4 p.). Taip apeliantai mano dar ir dėl to, kad teismo išvada apie jų, neva įvykdytą netinkamą savo pareigų atlikimą neatitinka bylos aplinkybių visumos, ir tai taip pat yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį (LR BPK 329 str. 1 p.). Apibendrindami apeliantai teigia, kad jie nepadarė jiems inkriminuotų veikų, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis.

Policijos departamentas prie LR VRM skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiajai priteisto 40000 Lt civilinio ieškinio. Skunde dėstomi argumentai dėl netinkamo reikalavimo atlyginti žalą nukreipimo, neturtinės žalos padarymo fakto įrodytumo, priežastinio ryšio nustatymo ir ieškinio pagrįstumo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą, nepagrįstai nusprendė išieškoti žalą iš civilinio atsakovo valstybės atstovo, t. y. Kauno AVPK, nes žala turi būti išieškoma iš atsakovo, o ne iš jo atstovo. Pažymi, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlygina valstybė, o ne institucija, kurios pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.). Nagrinėjamu atveju, teismui sprendžiant dėl ieškovės teisės į žalos atlyginimą, teismas turėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pavesti vykdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

Be to, apelianto manymu, šiuo atveju aplinkybę, kad L. S. kurį laikotarpį negalėjo matytis su dukra lėmė ne policijos pareigūnų išduota pažyma, o sprendimą lėmusios civilinės bylos duomenų visuma. O šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji jos pareikšto ieškinio nepagrindė jokiais duomenimis.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiajai priteisto 40000 Lt civilinio ieškinio. Nurodo, kad jų nuomone teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nenagrinėjo, ar nukentėjusioji su dukra kurį laiką negalėjo matytis dėl pareigūnų išdavusių pažymą veiksmų, ar dėl Kauno miesto apylinkės teismo nutarties, kuria jai buvo uždrausta matytis su dukra. Be to ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl to, jog nuo 2008-12-23 iki 2009-08-16 negalėjo matytis su dukra, ji turėjo kokių nors pasekmių, ji neįrodė patyrusi dvasinių išgyvenimų dėl pareigūnų padarytų veiksmų, todėl apeliantas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį baudžiamosios bylos dalyje dėl neturtinės žalos (40 000 Lt) atlyginimo priteisimo L. S. iš Kauno apskr. VPK atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

Nukentėjusios L. S. atstovas advokatas V. V. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų pakeisti, nukentėjusiosios L. S. civilinį ieškinį tenkinant pilna apimtimi, priteisiant jai 100.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, priteisti turėtų išlaidų advokatui tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Šalies argumentai

Nurodo, kad teismas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios įprastai egzistuoja tik iš dalies tenkinant nukentėjusiojo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o savo sprendimą motyvavo vien tuo, jog nukentėjusioji niekuo nepagrindę patirtos neturtinės žalos padidėjimo (nukentėjusioji pradžioje buvo pareiškusi 40 000 lt ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurį vėliau padidino). Mano, kad šis atvejis yra neeilinis, todėl teisminės praktikos suformuoti neturtinės žalos dydžiai šiuo atveju neturėjo būti taikomi.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino kaltinamuosius R. K. ir E. K. kaltais padarius BK 229 str. numatytą veiką, kartu pripažįstant ir civilinės atsakomybės pagrindą, t. y. konstatavo, jog jų veiksmai yra neabejotinai priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiajai kilusiais padariniais. Nepaisant to, sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydį, liko neįvertintos esminės aplinkybės, sudarančios pagrindu tenkinti ieškinį visa apimtimi, o būtent: tai, kad sąlygų, buvusių iki neteisėtų veiksmų atlikimo (žalos padarymo), atkurti nebeįmanoma, nukentėjusioji ilgam laikui buvo praradusi galimybes normaliai bendrauti su savo vaiku-mažamete dukra, o tokio amžiaus vaikui ryšys su motina ypač svarbus. Be to nukentėjusioji turėjo atlaikyti ir visuomenės spaudimą, viešą psichologinį smurtą, šmeižtą, kas prasidėjo būtent po minimos pažymos išdavimo. Dėl tokių padarinių nukentėjusioji jaučiasi nesaugiai ir yra praradusi pasitikėjimą teisėsaugos pareigūnais. Akivaizdu, jog nuteistųjų veiksmai nulėmė šiukštų įsibrovimą į nukentėjusiosios teisėtais lūkesčiais grįstą privatų gyvenimą, tuo pačiu pažeidžiant jos orumą ir garbę, sugriaunant jos kaip motinos autoritetą, atimant galimybę bendrauti su brangiausiu žmogumi ir verčiant kasdieną dėl jo išgyventi. Tuo pačiu buvo pažeistos didžiausios vertės konstitucinės vertybės ir principai.

Nurodo, kad kiekvienu atveju, neturtinės žalos dydis yra nustatomas teismo tuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju, nurodytas neturtinės žalos dydis ir taip tik minimaliai atlygina visą patirtą skriaudą, o tam, kad galėtų iš naujo sukurti emocinę bei fizinę gerovę, atkurti gyvenimo stabilumą, reikalingos nemažos lėšos, todėl sudėliojus visas aplinkybes, nukentėjusioji mano, jog būtent 100.000 Lt neturtinės žalos dydis yra laikytinas teisingu ir pakankamu atlygiu dėl jos patirtų išgyvenimų.

Atsikirtimu į nuteistųjų R. K. ir E. K. apeliacinius skundus nukentėjusiosios L. S. atstovas advokatas V. V. pažymėdamas, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nekvestionuojamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai pagrįstumas ir jokie reikalavimai priteistos žalos atžvilgiu apeliaciniuose skunduose nėra keliami, prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Atsikirtimu į Policijos departamento prie LR VRM apeliacinį skundą nukentėjusiosios L. S. atstovas advokatas V. V. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nesutinka, kad atlyginti žalą šiuo atveju turėjo būti pavesta Teisingumo ministerijai. Policija nėra pavaldi Teisingumo ministerijai, šiuo atveju atsakovu teisingai laikytas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, nes būtent dėl jo pareigūnų netinkamo pareigų vykdymo atsirado žala, nuteistųjų kaltė yra vienareikšmiškai įrodyta, todėl neturtinė žala priteista pagrįstai. Teismas įvertino aplinkybes, jog dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, nukentėjusioji ilgą laiką buvo atskirta nuo savo mažametės dukters, o tai akivaizdžiai sukėlė jai didelius dvasinius išgyvenimus, pergyvenimą, dėl susiklosčiusios situacijos nukentėjusioji jautė nuolatinį nuovargį. Dėl tokio, sutrikdyto asmeninio gyvenimo ir nuolatinės įtampos, vėliau viešai paskleistos informacijos visuomenėje, nukentėjusioji negalėjo dirbti, taigi neturtinės padarymas pasireiškė ir labai konkrečiais veiksniais, socialine nukentėjusiosios atskirtimi, tiek nuo mažametės dukters, tiek nuo kitų visuomenės narių, kas tik dar labiau sustiprino jos patiriamus išgyvenimus, kurie tapo kasdieniais iki pat mažametės dukters ir galimybės su ja bendrauti susigrąžinimo ir būtent tokia jos patirta žala pasireiškė būtent dėl nuteistųjų D. K. neteisėtai išduotos pažymos, kurios pagrindu ir buvo priimta teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir apribotas nukentėjusiosios kaip motinos bendravimas su mažamete dukterimi. Nekyla abejonių, jog nuteistieji yra kalti padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, jų veiksmai yra priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su nusikalstamų pasekmių nukentėjusiajai atsiradimu, todėl tokia nukentėjusiosios patirtos žalos iš kompetentingų institucijų priteisimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsikirtimu į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą nukentėjusiosios L. S. atstovas advokatas V. V. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas konstatavo nuteistųjų kaltus veiksmus ir tai tapo pagrindu atlyginti nukentėjusiai dėl tokių veiksmų padarytą žalą. Teismas nurodė, kad ilgam buvo sutrikdytas normalus nukentėjusios ir jos dukros bendravimas, kas nukentėjusiai sukėlė dvasinius išgyvenimus ir neigiamas emocijas. Be to nukentėjusios atstovo manymu, apeliantas nepagrįstai kelia klausimą dėl kieno kaltės – pareigūnų ar sprendimą priėmusio teismo, atsirado šioje byloje aptariamos pasekmės, nes Kauno miesto apylinkės teismo 2008-12-23 priimta nutartis teisėtumo prasme net negalėjo būti kvestionuojama. Nagrinėjamoje byloje ginčo esmė buvo kaltinamųjų atliktų veiksmų teisinis įvertinimas ir priežastinio ryšio tarp tokių neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiajai kilusios žalos nustatymas, todėl jokių pašalinių, nesusijusių su ginčo esme aplinkybių, teismas ir neprivalėjo vertinti. Be to atsakovas tik deklaratyviai teigia, kad nukentėjusioji-civilinė ieškovė dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų nepatyrė dvasinių išgyvenimų, nes šiuo atveju neturtinė žala pasireiškė ilgalaikiu motinos ir dukters atskyrimu, bendravimo ribojimu, neturėjimu galimybės dalintis kasdienine patirtimi, nesudarymu nukentėjusiajai galimybės dalyvauti pilnavertiškame mažametės dukters auklėjime, ja rūpintis. Tokia situacija, neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai didelius dvasinius išgyvenimus ir skausmą, o atkurti buvusios situacijos ir tai, kas prarasta, šiuo metu yra neįmanoma, taigi nukentėjusiajai žala ir taip šiuo atveju atlyginta tik minimaliu lygiu.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų ir civilinių atsakovų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir civilinių atsakovų skundus atmesti, prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų skundai tenkinami.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis - baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, apibūdinanti pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir sudaranti pagrindą tokią veiką kvalifikuoti pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį. Vadinasi, nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini ir kartu pakankami, kad juos nustačius pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o asmuo, padaręs tą veiką, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei asmens veikoje nėra bent vieno sudėties požymio, tai nėra ir nusikalstamos veikos sudėties - vienintelio baudžiamosios atsakomybės pagrindo ( kasacinė nutartis Nr. 2K-649/2005).

Nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas tik nustačius, kad: 1. buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; 2. atsirado pasekmės – valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą ir 3. tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys.

Pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarė išvadą, kad R. K. ir E. K. dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-12-19 D. K. išduodami pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Netinkamą pareigų atlikimą teismas motyvavo tuo, kad surašant pažymą ikiteisminis tyrimas buvo tik pradėtas, byloje buvo atliktos tik viena mažametės D. K. apklausa ir D. K. apklausa, daugiau jokių objektyvių įrodymų apie galimos nusikalstamos veikos įvykdymo vietą surinktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo, todėl tuo pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234) 3 straipsnyje įtvirtintą objektyvumo principą, taip pat pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, kurioje numatytas reikalavimas vadovautis BPK 177 straipsniu, reikalavimus ir pažymoje nurodė, o tuo pačiu ir D. K. paskelbė ikiteisminio tyrimo duomenis „(galimai įvykdytos nusikalstamos veikos vietą – „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), Kaune“), kuriuos D. K. panaudojo pateikdamas pažymą Kauno miesto apylinkės teismui. Teismo vertinimu, dėl tokių R. K. ir E. K. veiksmų Kauno miesto apylinkės teismo teisėja M. R., gavusi jų išduotą pažymą, t.y. oficialų dokumentą, patvirtinusį juridinio fakto buvimą, priėmė sprendimą apriboti nukentėjusios L. S. galimybę bendrauti su dukra, dėl ko nukentėjusioji nuo 2008-12-23 iki 2009-07-16 negalėjo matytis su savo mažamete dukra D. K. ir patyrė didelę neturtinę žalą. Taip pat pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad „tarp R. K. ir E. K. neatsargių veiksmų (pažymos parengimas ir pasirašymas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus) ir neatsargių veiksmų pasekmių (nukentėjusioji L. S. patyrė didelę neturtinę žalą) yra priežastinis ryšys, nes liudytoja M. R. vertino kaltinamosios paruoštą dokumentą kaip juridinį faktą patvirtinantį dokumentą, todėl neišdavus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) arba nesant joje sakinio, paviešinančio ikiteisminio tyrimo duomenis, liudytoja M. R. nepriimtų sprendimo apriboti nukentėjusios galimybę bendrauti su dukra, nukentėjusioji toliau matytųsi su savo mažamete dukra D. K. ir nepatirtų didelės neturtinės žalos“.

Šioje byloje neginčijamai nustatytos tokios reikšmingos aplinkybės:

2010-07-09 apžiūros protokole nurodyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2008-11-30 iki 2008-12-19 buvo atlikti veiksmai: priimtas D. K. pareiškimas, surašyti tyrėjo E. N. tarnybiniai pranešimai apie pradėtą ikiteisminį tyrimą bei apie negalėjimą patekti į įvykio vietą, 2 kartus apklaustas D. K., apklausta D. K. bei surašyta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1 b.l. 125).

2008 m. lapkričio 30 d. Kauno AVPK Kauno m. Panemunės PK registruotas įvykis Nr. (duomenys neskelbtini), apie tai, kad D. K. atvyko į Petrašiūnų policijos nuovadą bei pateikė 2008-11-29 pareiškimą, kuriuo prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. Ū. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnyje (T.1 b.l.96-97).

Savo prašyme D. K. nurodė, kad L. S. pagal tarp jų (L. S. ir D. K.) sudarytoje taikos sutartyje dėl bendravimo su dukra nustatytą tvarką 2008 m. lapkričio 21-23 dienomis jų dukrą D. K. buvo pasiėmusi į savo gyvenamąją vietą, kurią taikos sutartyje L. S. buvo nurodžiusi Kaune, (duomenys neskelbtini). Po šio susitikimo su motina L. S., dukra D. K. pradėjo pasakoti, kad kai ji būna pas mamą, pas ją ateina F. arba A., o kai guli lovoje mama, A. ir ji, tai mama ir A. ją laižo. Taip pat prašyme nurodyta, kad civilinėje byloje L. S. atstovavo A. Ū., o dukra nurodė, kad ją laižo storas vyras, todėl pareiškėjui akivaizdu, kad A. Ū. veikoje yra nusikalstamos veikos – mažamečio tvirkinimo – požymiai (T.1 b.l. 95).

Iš tyrėjo E. N. tarnybinio pranešimo matyti, kad pagal D. K. pareiškimą tą pačią – 2008 m. lapkričio 30 dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1 b.l. 93-94).

Tyrėjas E. N. savo 2008-11-30 tarnybiniame pranešime nurodė, kad tirdamas gautą D. K. pareiškimą buvo nuvykęs į šiame pareiškime nurodytą L. S. gyvenamąją vietą, tačiau buto durų niekas neatidarė (T.1 b.l. 97)

2008-11-30 tyrėjo E. N. surašytame liudytojo D. K. apklausos protokole nurodyti iš esmės analogiški D. K. pareiškime nurodyti įvykio duomenys (T.1 b.l. 116-118)

2008-12-17 Kauno m. Panemunės PK KPS tyrėjos R. K. surašytame liudytojo apklausos protokole užfiksuoti D. K. (apklausos metu ji buvo 4 metų ir 10 mėnesių amžiaus) parodymai apie D. K. pareiškime nurodytas aplinkybes. Iš šių D. K. parodymų galima suprasti, kad ji iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kurias savo pareiškime nurodė ir D. K. (T.1 b.l. 103-111).

Iš 2008-12-17 tyrėjos R. K. surašyto nutarimo matyti, kad ji nutarė nepilnametės liudytojos D. K. tėvui D. K. leisti dalyvauti procese kaip atstovui pagal įstatymą (T.3 b.l. 5)

2008-12-19 tyrėjos R. K. surašytame liudytojo D. K. papildomos apklausos protokole užfiksuoti D. K. parodymai, kad jis tvirtina savo 2008-11-30 duotus parodymus, kad D. K. 2008-12-17 apklausoje nurodė, jog ją L. S. namuose tvirkino A. Ū. ir kad kol vyksta tyrimas jis (D. K.) nori apriboti motinos pasimatymus su dukra, kad pastaroji nebūtų įtakojama bei moraliai traumuojama, dėl to jis turi kreiptis į teismą ir prašo išduoti pažymą, kad atliekamas (šis) ikiteisminis tyrimas (T.3 b.l. 3-4).

Ant Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato blanko 2008-12-19 surašyta tokio turinio pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Pranešame, kad Kauno apskrities VPK Kauno m. Panemunės PK kriminalinės policijos skyriuje, 2008-11-30 d., pagal D. K., a/k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) km., Garliavos sen., Kauno raj., pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153 str. Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu - (duomenys neskelbtini), Kaune. Pažyma išduota pil. D. K. prašant.“ Pažyma pasirašė viršininkas E. K., ją ruošė R. K.. (T. 1 b.l. 154.)

Iš 2008-12-22 ieškovo D. K. ieškinio atsakovei L. S., paduoto Kauno miesto apylinkės teismui matyti, kad D. K. prašė laikinai apriboti L. S. motinos valdžią dukros D. K. atžvilgiu iki vyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla bei iki teismo sprendimo priėmimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti L. S. matytis su dukra. Šiame ieškinyje nurodytos visiškai tos pačios aplinkybės apie dukros tvirkinimą kaip ir pareiškime policijai, taip pat šiame ieškinyje pareikšime nurodyta, kad pagal jo pareikšimą yra atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnyje. Ieškinys motyvuojamas tuo, kad atsakovė su savo draugu ar sugyventiniu tvirkindamas dukrą, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaiku ir daro dukrai neigiamą įtaką, o dėl pradėto ikiteisminio tyrimo motinos teisė matytis su vaiku prieštarautų vaiko interesams, todėl būtina L. S. uždrausti matytis su dukra. (T.1 b.l. 153).

Iš 2008-12-23 Kauno miesto apylinkės teismo nutarties matyti, kad nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir uždrausta L. S. matytis su dukra D. K. iki civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) išnagrinėjimo. Nutartis motyvuojama tuo, kad „iš ieškovo byloje nurodytų aplinkybių ir įrodymų, kad jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Kauno m. Panemunės PK baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153str. ir tyrimo metu yra nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, t.y. L. S. gyvenamojoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei L. S. matytis su dukra D. K..“ (T.1. b.l. 155).

Iš 2009-04-27 Vilniaus apygardos teismo nutarties matyti, kad nutarta Kauno miesto apylinkės teismo 2008-12-23 nutartį pakeisti ir leisti atsakovei L. S. bendrauti su dukra D. K. dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojui. Nutartyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos esant faktiniam pagrindui ir turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t.y. turi būti užtikrinama tiek asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą, o pirmos instancijos teismas tuo nepakankamai vadovavosi, nes ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pradėtas ne dėl atsakovės, o dėl trečiojo asmens galimų nusikalstamų veiksmų ir atsakovės netinkamas elgesys mergaitės atžvilgiu nėra nustatinėjamas. Taip pat nutartyje konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas nereiškia pareiškimo (dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas) pagrįstumo, nes ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas esant BPK 212 straipsnyje numatytiems pagrindams. Tuo remiantis nutartyje padaryta išvada, kad nesant nustatytai atsakovės kaltei, nėra pagrindo visiškai uždrausti L. S. matytis su dukra iki civilinės bylos dėl laikino motinos valdžios apribojimo išnagrinėjimo ir kad toks uždraudimas gali pakenkti mažamečio vaiko interesams, tačiau, „atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, ieškovo nurodytas aplinkybes bei teismui turint abejonių dėl pažeidžiamų mergaitės teisių jai būnant su atsakove, kolegija sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis keistina“ leidžiant L. S. bendrauti su dukra D. K. dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojui (1t. b.1. 156-159).

Iš skundžiamo nuosprendžio galima suprasti, kad pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog R. K. ir E. K. kaltė nagrinėjamu atveju pasireiškė tuo, kad jie išdavė D. K. neobjektyvią pažymą apie galimos nusikalstamos veikos įvykdymo vietą (neobjektyvumu nuosprendyje įvardinta tai, kad iki pažymos išdavimo nebuvo atlikta daugiau ikiteisminio tyrimo veiksmų), o iki pažymos išdavimo surinktus ikiteisminio tyrimo duomenis be prokuroro leidimo paskelbė D. K..

Kaip matyti iš aukščiau išdėstytos šiai bylai reikšmingų įvykių sekos, pažyma D. K. buvo išduota po maždaug trijų savaičių nuo ikiteisminio tyrimo pagal to paties D. K. pareiškimą pradžios, po to, kai D. K. kreipėsi į ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusią R. K. prašydamas patvirtinti ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktą. D. K. savo pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą buvo nurodęs, kad jo mažametė dukra po viešnagės pas savo motiną L. S. neva papasakojo, kad su ja pas L. S. buvęs asmuo atliko veiksmus, kurie turi tvirkinamųjų veiksmų požymių. Iš karto po to, kai buvo gautas D. K. pareiškimas, kuriame nurodytomis aplinkybėmis abejoti nebuvo jokio pagrindo, dėl pareiškime nurodytų aplinkybių ištyrimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nors iki D. K. kreipimosi pažymos, šiame ikiteisminiame tyrime buvo apklausta mažametė D. K., tačiau ji nukentėjusiąja nebuvo pripažinta, niekam įtarimai pareikšti nebuvo, L. S. taip pat nebuvo apklausta, tačiau atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymai nenumato nei jokių privalomų atlikti (būtinų) ikiteisminio tyrimo veiksmų, nei ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo eiliškumo, o nagrinėjamo įvykio laikotarpiu galiojusioje baudžiamojo proceso kodekso redakcijoje iš esmės nebuvo nustatyti ir jokie konkretūs ikiteisminio tyrimo, taigi ir atskirų proceso veiksmų atlikimo, terminai (iki 2010-10-01 galiojusioje BPK 176 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus), šios aplinkybės jokios reikšmės sprendžiant pažymos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą išdavimo pagrįstumo klausimą neturi. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas prieš D. K. paprašant šį juridinį faktą patvirtinančios pažymos, o D. K. nutarimu buvo leista dalyvauti procese kaip nepilnametės liudytojos atstovui pagal įstatymą, t.y. D. K. buvo pripažintas proceso dalyviu, nei R. K., nei E. K. neturėjo jokio teisėto pagrindo neišduoti pažymos.

Iki pažymos surašymo ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo išimtinai tik paties D. K. nurodyti duomenys apie jam žinomą D. K. motinos L. S. gyvenamąją vietą, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl D. K. atžvilgiu galimai atliktų nusikalstamų veiksmų tuo metu, kai D. K. buvo su L. S.. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo jokio pagrindo netikėti D. K. pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, kurias jis, tą pačią pareiškimo įteikimo dieną, patvirtino ir apklaustas liudytoju, jau būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, taip pat, dalyvaujant specialistei buvo apklausta ir D. K.. Pažymėtina, kad teismų praktikoje tokie duomenys neretai vertinami kaip pakankami skiriant netgi pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, ypač ikiteisminio tyrimo pradžioje, o byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. K. ir (ar) E. K., išduodami pažymą D. K. žinojo, ar turėjo ir galėjo žinoti, kad jo nurodytos aplinkybės nėra teisingos. Minimoje pažymoje nurodyti duomenys jos surašymo ir išdavimo metu buvo teisingi: šia pažyma patvirtintas juridinę reikšmę turintis faktas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal D. K. pareiškimą. Pažymoje nurodyti tik vieno asmens – būtent pareiškėjo D. K. visi anketiniai duomenys, jokie kiti konkretūs asmenys pažymoje neminimi. Iš to, kad pažymoje esančiame sakinyje „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu - (duomenys neskelbtini), Kaune“ nurodytas adresas yra būtent D. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodytas L. S. gyvenamosios vietos adresas, kolegija daro išvadą, kad pažymos autorius, turėdamas D. K. pateiktus duomenis, kuriais nebuvo pagrindo netikėti, kad D. K. esant su L. S. D. K. atžvilgiu buvo atliekami galimai nusikalstami veiksmai ir kad tai buvo daroma su L. S. žinia, L. S. gyvenamosios vietos adresą nurodė tik siekdamas kiek įmanoma neutraliau, o kartu ir išsamiau aprašyti atliekamo ikiteisminio tyrimo esmę, netiesiogiai, per jo gyvenamąją vietą, nurodant ir su šia veika galimai susijusį asmenį.

Taip pat, nagrinėjant pažymą jos atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui sprendžiant R. K. bei E. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jie nuteisti už neatsargaus nusikaltimo padarymą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t.y. kad jie nenumatė, jog dėl jų veikimo ar neveikimo gali atsirasti tam tikri padariniai, tačiau galėjo ir turėjo juos numatyti, svarbu pažymėti ir tai, kad praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, t.y. daugiau kaip po metų po pažymos išdavimo, ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal D. K. pareiškimą, buvo baigtas ir 2010-02-23 buvo surašytas kaltinamasis aktas, kuriuo A. Ū. buvo kaltinamas atlikęs tvirkinamuosius veiksmus mažametės atžvilgiu L. S. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Šiame kaltinamajame akte, be kitų duomenų, nurodyti ir duomenys, kurie buvo žinomi pažymos autoriams, t.y. kaltinimas grindžiamas tiek D. K. pareiškimu, tiek D. K. 2008-12-17 apklausa (1 t. 130-135 b. l.). Tai rodo, kad pagal D. K. pareiškimą pradėtoje byloje atlikus ir visus įmanomus ikiteisminio tyrimo veiksmus prokuroras, surašęs kaltinamąjį aktą, padarė tokią pačią išvadą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos padarymo vietos. Nagrinėjamu atveju galimo nusikaltimo padarymo vieta reikšminga ne adreso, o konkretaus asmens gyvenamosios vietos prasme. Vadinasi, vertinant pažymą objektyvumo požiūriu, net jei prieš pažymos išdavimą būtų buvę atlikti visi įmanomi ikiteisminio tyrimo veiksmai, tai nebūtų pakeitę pažymos turinio esmės, t.y. pagrindas nurodyti, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl L. S. gyvenamojoje vietoje galimai padarytos nusikalstamos veikos, nebūtų išnykęs. Todėl skundžiamo nuosprendžio išvada, kad surašyta pažyma buvo neobjektyvi dėl iki jos išdavimo per mažai atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų skaičiaus yra nepagrįsta.

Taip pat pirmos instancijos teismas nustatė, kad R. K. ir E. K., įrašydami į pažymą sakinį „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), Kaune“, pažeisdami Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą, numatantį, kad „nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai“ ir BPK 177 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius“ D. K. neteisėtai paskelbė ikiteisminio tyrimo duomenis – galimai įvykdytos nusikalstamos veikos vietą.

Kalbant apie šią nuosprendžio dalį, jame nėra paaiškinta ir lieka visiškai neaišku, kokiais veiksmais, nuosprendį priėmusio teismo nuomone, šios bylos kontekste nuteistieji pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatą ( „nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai ir įstatymų pagrindu priimti kiti teisės aktai“), nes, kolegijos nuomone, ji niekaip nereglamentuoja Viešojo administravimo įstatymo subjektų elgesio, todėl šios įstatymo nuostatos tyčia ar neatsargiai, veikimu ar neveikimu, pažeisti neįmanoma.

Sprendžiant dėl nuosprendyje nurodyto BPK 177 straipsnio pažeidimo pagrįstumo kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimo apibrėžiamas yra pateikiamas šiuo metu, ir priimant skundžiamą nuosprendį, galiojančiose 2011 m. vasario 10 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-48 patvirtintose Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijose, kur nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas yra „informacijos, esančios ikiteisminio tyrimo medžiagoje, atskleidimas visuomenei ir visuomenės informavimo priemonėms iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme“.

Minėta, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 153 straipsnį buvo pradėtas pagal D. K. pareiškimą ir kad visa informacija, tame tarpe ir apie L. S. gyvenamąją vietą, kurios adresas nurodytas pažymoje, ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateikta paties D. K., o šiuo atveju sąvoka „atskleidimas“ reiškia, kad yra perduodama informacija, kuri ją gaunančiam asmeniui iki tol nebuvo žinoma, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad išduodant D. K. pažymą, buvo atskleista kokia nors jam iki tol nežinoma ikiteisminio tyrimo informacija, todėl šiuo atveju pažymai išduoti nebuvo reikalingas ir prokuroro leidimas ar sutikimas.

Apibendrinant kolegija konstatuoja, kad visa nagrinėjama pažyma yra tik dokumentas, patvirtinantis įvykusį juridinį faktą, t.y. pradėtą ikiteisminį tyrimą, o jos išdavimas vertintinas kaip suteikta administracinė paslauga (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis) ir ją surašydami, pasirašydami ir išduodami D. K. byloje nustatytomis aplinkybėmis nei R. K., nei E. K. nepažeidė skundžiamame nuosprendyje nurodytų teisės aktų reikalavimų ir šioje jų veikoje nėra netinkamo pareigų atlikimo kaip nusikaltimo, numatyto BK 229 str., požymių.

Kolegija taip pat visiškai nesutinka su pirmos instancijos teismo nustatytu priežastiniu ryšiu tarp nuteistųjų R. K. ir E. K. išduotos D. K. pažymos ir atsiradusių pasekmių t.y. su teismo išvada, kad „neišdavus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) arba nesant joje sakinio, paviešinančio ikiteisminio tyrimo duomenis, liudytoja M. R. nepriimtų sprendimo apriboti nukentėjusios galimybę bendrauti su dukra, nukentėjusioji toliau matytųsi su savo mažamete dukra D. K. ir nepatirtų didelės neturtinės žalos“.

Pirmiausia, Kauno miesto apylinkės teismas (teisėja M. R.) 2008-12-23 priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones (uždraudė L. S. matytis su dukra D. K. iki civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) išnagrinėjimo) civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtoje pagal D. K. ieškinį L. S. dėl motinos valdžios apribojimo. D. K. šiuo atveju elgėsi visiškai teisėtai, t.y. įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į instituciją, įgaliotą šį klausimą spęsti. Savo ieškininiame pareiškime D. K. nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir pareiškime policijai, t.y. kad „L. S. dukrą D. K. buvo pasiėmusi 2008 m. lapkričio 21-23 dienomis. Grįžusi iš L. S., dukra pradėjo pasakoti, kad kai būna pas mamą, pas ją ateina F. arba A., o kai guli lovoje mama, A.s ir ji, tai mama ir A. ją laižo“. Taip pat šiame pareiškime D. K. nurodė, kad jis kreipėsi į policiją, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dukros tvirkinimo, kad Kauno AVPK Panemunės PK yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153str. ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, nutartis, kuria uždrausta L. S. matytis su dukra D. K., priimta ne dėl to, kad R. K. ir E. K. išdavė D. K. pažymą, o dėl to, kad buvo patenkintas D. K. pateiktas reikalavimas tiesiogiai teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones jo iniciatyva pradėtoje civilinėje byloje.

Be to, pirmos instancijos teisme liudytoja apklausta šią nutartį priėmusi teisėja M. R. parodė, kad D. K. pateiktą pažymą ji vertino kartu su visa kita bylos medžiaga, priimti tokią nutartį pakako fakto, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Nutarties uždrausti L. S. matytis su dukra motyvuojamoje dalyje nurodyta: „iš ieškovo byloje nurodytų aplinkybių ir įrodymų, kad jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Kauno m. Panemunės PK baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153str. ir tyrimo metu yra nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, t.y. L. S. gyvenamojoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei L. S. matytis su dukra D. K..“

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri apima ne tik asmens kaltumo, bet ir nusikalstamo įvykio buvimo konstatavimą tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šiuo požiūriu, minimo pažymos sakinio frazė „tyrimo metu nustatyta“, neabejotinai reiškia tą patį kaip frazės „yra duomenų“, „galima manyti“ ar panašiai, ir jokiu būdu negali būti suprantama kaip kažkokio juridinę reikšmę turinčio fakto konstatavimas. Taigi, šiame kontekste pažymos autoriaus pasirinkta aptarta frazė, atsižvelgiant į buitinėje kalboje suprantamą jos reikšmę, yra netiksli, tačiau šios frazės panaudojimą negalima vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą BK 229 straipsnio prasme ir tai negali būti priežastimi asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju šią pažymą vertino teisėja, kuri, kaip matyti iš jos parodymų teisme, pažymoje esančią informaciją ir įvertino būtent nekaltumo prezumpcijos prasme.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes akivaizdu, kad esminę reikšmę teismui priimant nutartį uždrausti L. S. matytis su dukra buvo pažymoje nurodytas faktas, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mažamečio tvirkinimo L. S. gyvenamojoje vietoje. Šis faktas yra tikras, būtent tokie duomenys buvo nurodyti D. K. pareiškime, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir būtent juos patvirtino pažyma, kurios neišduoti D. K. nuteistieji neturėjo jokio teisėto pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo išvada, kad nutarties uždrausti L. S. matytis su dukra priėmimas buvo sąlygotas tuo, kad pažymoje buvo nurodytas L. S. gyvenamosios vietos adresas, yra visiškai nepagrįsta, nes ir liudytoja M. R. parodė, kad priimdama sprendimą, ji rėmėsi visa bylos medžiaga, ir ne pažymoje, o būtent D. K. ieškinyje buvo detaliai aprašyta, kas, kur, kada ir ką darė su jo dukra. Dėl to, tokios teismo išvados dėl priežastinio ryšio buvimo tarp nuteistųjų išduotos D. K. pažymos ir priimto teismo sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones negalima vertinti kitaip, tik kaip visiškai jokiais įrodymais nepagrįstą prielaidą, kuria, žinia, apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima.

Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad aukštesnės instancijos teismas – šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas, turėjęs teisę tikrinti žemesnės instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą galutine 2009-04-27 nutartimi pripažinęs Kauno miesto apylinkės teismo 2008-12-23 nutartį nepakankamai pagrįsta, pakeitė laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį (bet nepanaikino paties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) ir leido L. S. bendrauti su dukra dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojui. Tai reiškia, kad Kauno miesto apylinkės teismas, jei būtų priėmęs tikslų ir teisingą sprendimą, šiuo atveju turėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir leisti L. S. bendrauti su dukra dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojui, t.y. skundžiamame nuosprendyje nustatytos pasekmės tokiu atveju aplamai nebūtų kilusios, todėl ir šiuo aspektu negalima susieti priežastiniu ryšiu nuteistųjų veiksmų išduodant atitinkamo turinio pažymą su L. S. atsiradusiomis pasekmėmis.

Remdamasi išdėstytu kolegija daro išvadą, kad R. K. ir E. K. veikose nėra BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių: kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo pagal BK 16 straipsnio 3 dalyje nurodytus šios kaltės rūšies požymius bei priežastinio ryšio tarp jų veikų ir kilusių padarinių. Dėl to apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir R. K. ir E. K. atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1p.), o L. S. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Kadangi šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka, kolegija dėl nukentėjusiosios L. S. atstovo advokato V. V., Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato apeliacinių skundų, liečiančių išimtinai civilinį ieškinį, nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. K. ir E. K. pagal BK 229 straipsnį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Teisėjai Algirdas GaputisSigitas BagdonavičiusArtūras Ridikas