- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- I-4208-406/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01705-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. Ž. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-6) bei teismo pasėdžio metu nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. bausmę atliko uždarosios zonos baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17, kurios plotas buvo 16,13 kv. m. ir joje buvo keturi nuteistieji. Ploto dalį užėmė kameroje esantys baldai, sanitarinis mazgas, todėl vienam nuteistajam teko tik 1,8 kv. m. ploto, t.y. nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, jog kameroje nebuvo ventiliacijos, todėl oras buvo tvankus, jautėsi blogas kvapas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, stresą, ko pasėkoje sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms erdvėms. Šiais atsakovo veiksmais buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis, Konstitucijos 53 straipsnis, 21 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 12/48. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 13-16) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo, jog Marijampolės pataisos namų kameros Nr. 17, kurioje pareiškėjas atliko bausmę, plotas 16,13 kv. m. ir joje įrengtos keturios gyvenamosios vietos. Pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiais kameroje Nr. 17 buvo užtikrintas minimalus ploto reikalavimas vienam nuteistajam. Teigė, jog pareiškėjo argumentas dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos nepagrįstas, kadangi patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas, t.y. Marijampolės visuomenės sveikatos centras ne kartą konstatavo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Akcentavo, jog minėtos institucijos patikrinimo aktais baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų Psichologinę tarnybą, tačiau konsultacijos metu konkrečių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, neišsakė. Pataisos namai neturi duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų ginčo laikotarpiu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais – Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos įstaiga, Pataisos namai), pareiškėją kalinant Pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kur nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. 1427 ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymas Nr. 1651, 2015 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. 14/07-3695 (b.l. 17, 20-21)) patvirtina, kad nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų ir atitinkamai 13 parų, kurias jis atlikinėjo uždaroje zonoje kameroje Nr. 17, kurios gyvenamasis plotas 16,13 kv. m. ir kameroje įrengtos keturios miegamosios vietos (b.l. 24, schemoje I-47). Byloje esantys duomenys, t.y. 2015 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. 14/07-3695, patvirtina, jog ginčo laikotarpiais kameroje Nr. 17, drausmines nuobaudas su pareiškėju atlikinėjo dar trys nuteistieji (b.l. 17). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui teko 4,03 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dalį ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Pažymėtina, kad apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, todėl darytina išvada, jog byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. atliekant drausmines nuobaudas Pataisos namų baudos izoliatoriuje buvo pažeista Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi netinkama patalpų vėdinimo sistema. Iš į bylą pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų Nr. Pa-65, Nr. PT-342 matyti, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, t.y. minėtais aktais konstatuota Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimo atitiktis, kur pažymėta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Atkreiptinas dėmesys, jog į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai ir pažeidimų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 nėra nustatę (b.l. 27-28, 29-31, 32-33, 34-36, 37-38, 39-4, 42-45, 46-49).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Iš į bylą pateiktos 2015 m. rugsėjo 21 d. pažymos Nr. 55/04-465 „Dėl nuteistojo Ž. T. priėmimo ir konsultavimo asmeniniais klausimais“ matyti, kad pareiškėjas keletą kartų buvo konsultuotas Psichologinės tarnybos, tačiau konsultacijų metu konkrečių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos Pataisos įstaigoje, neišsakė (b.l. 50). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 26 d. dėl rankų tirpimo, kojų šalimo (b.l. 51). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos dėl blogų gyvenimo sąlygų. Taigi, šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pateikti į bylą baudos izoliatoriaus kameros Nr. 17 planai nepaneigia atsakovo pateiktų dokumentų reikšmingumo. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 500 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.