Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi N. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariato pareigūnas 2015 m. lapkričio 18 d. priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo N. Š., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 10 dalimi, paskyrė administracinę nuobaudą – 144 eurų baudą. Nutarime nurodyta, kad N. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (redakcija, galiojanti 2014 m. spalio 1 d.; toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kadangi 2015 m. spalio 25 d. apie 16.00 val. adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo koridoriuje, iš 405 buto pro praviras duris išbėgo rausvos spalvos šarpėjų veislės šuo, vardu Šotas, priklausantis N. Š., užpuolė koridoriuje buvusį V. B. ir įkando jam į dešinės rankos riešą, dėl ko V. B. atsirado žala sveikatai, ir tuo padarė Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalyje numatytą pažeidimą.

N. Š. padavė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuriame prašo panaikinti nutarimą ir administracinę teiseną nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Skunde nurodė, kad ji yra šuns savininkė, tačiau pažeidimo dieną jos namie nebuvo, nes dirbo, o jos šuo buvo paliktas namuose su tėvais. Tėvas G. Š., grįžtant iš lauko, bendro naudojimo koridoriuje pamatė, kaip kaimyno draugas – nukentėjusysis, šlapinosi koridoriuje, todėl pasakė pastabą dėl tokio elgesio ir pareikalavo išvalyti, tačiau V. B. jį iškoneveikė necenzūriniais žodžiais bei užsipuolė ir pastūmė. Pastumtas G. Š. atsirėmė į 405 buto duris, neišlaikęs pusiausvyros, ir greičiausiai palenkė durų rankeną, todėl buto durys atsidarė ir pro jas išbėgo šuo. Šuns reakcija buvo ginti šeimininką, todėl jis galėjo instinktyviai įkąsti V. B.. Namuose buvusi N. Š. pašaukė šunį ir neleido jam vytis V. B.. Šuo klauso komandų, todėl situacija buvo suvaldyta. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ir turtui, tačiau nurodytomis aplinkybėmis matyti, kad šuo nebuvo aplaidžiai paliktas namuose ir pats neturėjo nevaržomos galimybės išbėgti į bendro naudojimo patalpas bei sukelti grėsmės ir padaryti žalos kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, mano, kad jos, kaip gyvūno savininkės veiksmuose, nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, įvykio ir sudėties. Įvykio aplinkybes nulėmė būtent V. B. elgesys (šlapinimasis koridoriuje), dėl ko ir kilo konfliktas, bei veiksmai (G. Š. pastūmimas į buto duris, dėl ko šios atsidarė). Įvykio aplinkybės negalėjo būti iš anksto numatomos, atsirado staiga, todėl jų pakeisti nebuvo galimybių.

Teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji buvo darbe, šuo buvo paliktas su tėvais, t. y. pilnamečiais asmenimis, savarankiškai iš namų išeiti negalėjo. Įvykus konfliktui šuo gynė vieną iš šeimininkų; jei tai būtų galima numatyti, nebūtų leidę taip atsitikti, viskas vyko staiga.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato atsiliepime prašoma nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą N. Š. nepaaiškino, kad nebuvo namuose, o šuns priežiūra buvo patikėta tėvui, taip pat paaiškino, kad su pažeidimu sutinka, gailisi.

Nukentėjusysis V. B. paaiškino, kad išėjo iš draugo J. L. eiti namo, name yra ilgas koridorius, ten jį pasivijo draugo kaimynas, kuris nieko nepaaiškinęs pradėjo jį mušti ir liepė šuniui pulti. J. L. ramino kaimyną, bet tas neklausė. Savaitę negalėjo eiti į darbą, turėjo skiepytis. Nurodė, kad jam trenkė du kartus, vėliau jis pabėgo.

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas J. L. paaiškino, kad jis su nukentėjusiuoju vartojo alkoholį, vėliau nukentėjusysis išėjo į koridorių. Išgirdęs triukšmą, J. L. išėjo į koridorių ir matė, kaip G. Š., buvęs koridoriuje, sudavė nukentėjusiajam ir paleido šunį bei pasakė jam „Fas“. Nurodė, kad šuo buvo be pavadėlio.

Liudytoja apklausta N. Š. parodė, kad įvykio metu ji buvo kambaryje, kur ir išgirdo triukšmą – girdėjo, kaip jos vyras liepė išvalyti, nes buvo prišlapinta. Išgirdusi triukšmą, atsikėlė ir ėjo prie durų, tuo metu durys atsidarė, įvirto jos vyras (nukentėjusysis stūmė vyrą), o šuo išbėgo. Ji šunį pašaukė. Nurodė, kad nematė, kaip šuo įkando, ji šunį pašaukė ir šuo atbėgo (šuo buvo nubėgęs į koridorių, kur vijosi nukentėjusįjį). Policijos pareigūnai atvyko po valandos, kvietė kažkas iš kito namo. Nukentėjusysis rodė žaizdą, tačiau mano, kad nebuvo šuns įkandimo. Paaiškino, kad kambario durys atsidaro į vidų, ji nespėjo prie jų prieiti, o jos jau atsidarė. Nurodė, kad G. Š. nukentėjusiojo nemušė, nes V. B. ir J. L. buvo neblaivūs, vos ant kojų stovėjo.

Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. R. paaiškino, kad yra vyriausiasis patrulis, gavus pranešimą, kad pilietis apkandžiotas šuns, nuvyko į vietą, kur pasitiko pilietis, nurodė šunį ir šeimininkę, kuri yra senyvo amžiaus [nurodė, kad tai buvo liudytojas N. Š.], kuri pasakė, kad šuo ne jos, o dukros. Asmenys buvo pristatyti į policijos komisariatą. Šuo buvo įkandęs asmeniui į ranką, sumušimo nesimatė.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalis nurodo, kad šio straipsnio pirmoje dalyje numatytos veikos, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ir turtui, užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo. ATPK 110 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, pažeidimą.

Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas, dėl kurio reikalavimų pažeidimo N. Š. ir buvo surašytas protokolas bei priimtas nutarimas, nustato, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui.

Teismas pirmiausia pasisako dėl tinkamo atsakomybės pagal ATPK 110 straipsnio 10 dalį, kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, subjekto. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, gyvūno laikytojas – asmuo, kuris yra gyvūno savininkas ar jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai; gyvūno savininkas – asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso gyvūnas (Įstatymo 2 str. 12 d.); gyvūno laikymas – gyvūno gyvenimo, mitybos, zoohigienos sąlygų sudarymas (Įstatymo 2 str. 7 d.). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šuns Šoto savininkė yra N. Š. (b. l. 25-26). Savo ruožtu nepaisant to, kad nurodyto įvykio metu ji nebuvo namie, dirbo, o jai priklausantis šuo buvo paliktas su tėvais (su kuriais ji gyvena), tai nėra pakankama aplinkybė vertinti, kad jos tėvai (ar vienas iš tėvų) Įstatymo taikymo ir jo reikalavimų užtikrinimo prasme tapo gyvūno (šuns) laikytoju (Įstatymo 2 str. 8 d.). Taigi nepaisant to, kad konkrečiu metu ji paliko šunį namie, kur juo, jai laikinai (trumpam) nesant, rūpinosi kartu gyvenę tėvai, tai neatleidžia jos nuo atitinkamų asmenims (taip pat ir gyvūnų savininkams) nustatytų pareigų, įtvirtintų Įstatyme ir (ar) kituose gyvūnų gerovę reglamentuojančiuose teisės aktuose, laikymosi. Taigi šiuo aspektu pripažintina, kad N. Š. yra tinkamas administracinės atsakomybės pagal ATPK 110 straipsnio 10 dalį subjektas.

Teismas taip pat daro išvadą, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktinę aplinkybę, kad N. Š. priklausantis šarpėjų veislės šuo Šotas įkando nukentėjusiajam V. B.: tai nuosekliai nurodė nukentėjusysis (tiek pagal iškvietimą atvykusiam pareigūnui, tiek 2015 m. spalio 26 d. pareiškime policijos įstaigai, nurodęs, kad šarpėjų veislės šuo šoko prie jo ir apkandžiojo dešinę ranką; dėl patirtų sužalojimų kreipėsi į Lazdynų ligoninę ir Naujininkų polikliniką (b. l. 9); tiek ir paaiškinimuose teismo posėdžio metu); liudytoju apklaustas J. L. taip pat tiek 2015 m. spalio 25 d. paaiškinime policijos įstaigai (b. l. 10), tiek ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju, parodė, kad N. Š. šuo įkando V. B.; Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Paciento, patyrusio traumą, apžiūros lape nurodyta, kad 2015 m. spalio 25 d. 16.59 kreipėsi V. B. dėl traumos, nusiskundimai – skundžiasi dešinio riešo skausmu, žaizda, grafoje „Traumos aplinkybės“ nurodyta, kad nepažįstamam asmeniui liepus, įkando šuo, adresu (duomenys neskelbtini); suleista Imovax, padarytas skiepas; diagnozė – dešinio riešo kąstinė žaizda (b. l. 23), Naujininkų poliklinikos gydytojo įrašuose nurodyta, kad kreipėsi 2015 m. spalio 26 d., nurodė, kad 2015 m. spalio 25 d. svetimas šuo įkando į dešinį riešą, diagnozė – dešinio riešo kąstinė žaizda; išduotas nedarbingumo pažymėjimas (b. l. 24). Teismas vertina, jog šie įrodymai yra pakankami išvadai, jog N. Š. priklausantis šuo įkando V. B., savo ruožtu nors liudytoja N. Š. iškėlė abejones dėl nurodytos aplinkybės, o G. Š. 2015 m. spalio 25 d. paaiškinime policijos įstaigai nurodė, kad jis nematė, ar šuo įkando V. B. į ranką, tai nėra pakankama paneigti anksčiau minėtus įrodymus. Pažymėtina, kad N. Š. iš esmės ir pati neneigia aplinkybės dėl to, kad nukentėjusiajam įkando jos šuo.

Tačiau bylos nagrinėjimo metu iš esmės ginčas kilo dėl kilusios konfliktinės situacijos aplinkybių. Nukentėjusysis nurodė, kad kilus žodiniam konfliktui, G. Š. sudavė jam du kartus per veidą, o šuniui liepė jį pulti, dėl ko šuo jam ir įkando. Tokius jo paaiškinimus iš esmės patvirtino ir liudytojas J. L., nurodydamas, kad matė, kaip G. Š. sudavė jo draugui ir liepė šuniui kąsti. Kita vertus, G. Š. paaiškinime (b. l. 11) nurodė, kad kilus konfliktinei situacijai, jis vieną iš asmenų (t. y. J. L. ar V. B.) pastūmė, kad eitų sau, bet jis grįžo atgal muštis, ir tada netyčia išbėgo šuo, šarpėjų veislės. Liudytoja N. Š. parodė, kad nukentėjusiajam pastūmus jos vyrą, pastarasis įvirto į kambarį ir dėl to atsidarius kambario durims, išbėgo šuo, kuris nusivijo nukentėjusįjį; pašaukus šunį, jis jai pakluso ir atbėgo. Taigi ginčas iš esmės kilęs dėl to, ar šuo buvo su G. Š., kuris, kilus konfliktui, šuniui liepė pulti nukentėjusįjį (po ko šuo įkando nukentėjusiajam), ar šuo buvo kambaryje, tačiau įvykus konfliktui ir G. Š. įvirtus pro duris į kambarį (N. Š. skunde nurodė, kad pastumtas G. Š. atsirėmė į buto duris, neišlaikęs pusiausvyros, greičiausiai palenkė rankeną), dėl ko atsidarė durys ir šuo išbėgo į koridorių, ir tada, gindamas vieną iš savo šeimininkų (kaip nurodė N. Š. skunde bei teismo posėdžio metu), galėjo ir įkąsti nukentėjusiajam.

Minėta Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata įtvirtina iš esmės imperatyvią ir pakankamai plataus pobūdžio gyvūno laikytojo (savininko) pareigą užtikrinti, kad gyvūnas nekeltų atitinkamos grėsmės. Išvada, jog gyvūno laikytojas (savininkas) negali būti laikomas pažeidęs nurodytą pareigą, jeigu vis dėlto pasekmės kyla (sukeliama grėsmė atitinkamai žalai ar ji kyla), gali būti padaryta tik jei būtų nustatytos aplinkybės, kurios šalintų asmens atsakomybę, dėl kurių būtų akivaizdu, jog asmuo objektyviai niekaip negalėjo užkirsti kelio atitinkamų pasekmių kilimui (nėra priežastinio ryšio) ir pan.

Vertinant nurodytas dvi kilusios konfliktinės situacijos versijas, kiek tai susiję su šuns buvimo vieta bei įkandimu, nagrinėjamu atveju teismas vertina, jog iš esmės nėra paneigta N. Š. nurodyta galima kilusios konfliktinės situacijos versija, savo ruožtu pažymėtina, kad sprendžiant administracinės atsakomybės taikymo klausimą, visos kilusios abejonės traktuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Tačiau net ir ši versija – kad pastūmus G. Š. jis atsirėmė į duris (ar įgriuvo pro jas), palenkus durų rankeną, jos atsidarė ir šuo išbėgo – nepaneigia jau nustatytos faktinės aplinkybės, jog šuo visgi įkando nukentėjusiajam. Nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla yra dėl pažeidimo, susijusio su Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme įtvirtintų reikalavimų galimu nesilaikymu, taigi pati savaime minėta konfliktinė situacija yra reikšminga tik tiek, kiek ji galėtų paneigti (pašalinti) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybę. Konkrečiu atveju teismas visgi vertina, jog net ir N. Š. nurodyta įvykio versija (kurią iš esmės patvirtina G. Š. paaiškinimas bei liudytojos N. Š. parodymai) nėra pakankama paneigti jos atsakomybę. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog, kaip ir nurodė N. Š., jos šuo buvo paliktas su pilnamečiais, suaugusiais asmenimis, taigi nėra pagrindo teigti, kad šuo, jai dirbant, buvo neatsakingai paliktas, be priežiūros ar pan. Kita vertus, kilusi situacija (traktuojant ją kaip nurodė N. Š.) rodo, kad šuns galimybė ištrūkti iš buto (kambario), asmeniui atsirėmus (esant pastumtam) į duris ir galimai paspaudus durų rankeną, buvo pakankamai paprasta, juo labiau, kad įvykis įvyko, kaip išplaukia iš asmenų paaiškinimų, bendrabučio tipo name, kur nedideliu koridoriumi naudojasi ne vieno buto savininkas, o iš pastarojo koridoriaus patenkama į bendrą koridorių. Taigi N. Š. nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, nepašalina jos atsakomybės (negali būti vertinamos kaip atitinkančios būtinojo reikalingumo (ATPK 17 str.) ar būtinosios ginties (ATPK 18 str.) situaciją), taip pat nėra pagrindo išvadai, jog nenustatytas priežastinis ryšys – šuo buvo paliktas kad ir uždaroje patalpoje, tačiau visgi nesiėmus maksimalių pastangų, kad jis neturėtų galimybės iš jos pasišalinti, kas nagrinėjamoje situacijoje vertintina kaip nepakankamas pareigos, numatytos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte, vykdymas. Šiuo aspektu teismas pažymi ir tai, jog administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, gali būti padarytas ir dėl neatsargumo (t. y. kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikisi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti, ATPK 11 str.).

Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, teismas vertina, kad N. Š. pagrįstai skundžiamu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 2015 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 13N-43799541-15 pripažinta padariusi Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 10 dalyje numatytą teisės pažeidimą, todėl tenkinti jos skundą skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Teismas pažymi, kad taip pat nenustatyta, jog institucija, skundžiamu nutarimu paskyrusi N. Š. administracinę nuobaudą, būtų pažeidusi administracinės nuobaudos skyrimo taisykles – paskirta minimali ATPK 110 straipsnio 10 dalies sankcijoje numatyta bauda, kuri nagrinėjamu atveju laikytina proporcinga.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 2015 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. 13N-43799541-15 palikti nepakeistą ir N. Š. skundo netenkinti.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.