Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, L. S. gynėjos advokatės Eligijos Norkienės (toliau – pareiškėja) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. birželio 9 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl L. S. stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Skundžiama nutartimi buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl L. S. stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo.

6. L. S. gynėja advokatė E. Norkienė nesutinka su komisijos išvada, jog jos ginamasis gali kelti pavojų aplinkiniams. Pareiškėja nurodo, kad iš byloje esančių ligoninės pateiktų išvadų matyti, jog L. S. nėra ir nebuvo agresyvus, su niekuo nekonfliktuoja, laikosi ligoninės režimo, vartoja vaistus, dalyvauja užimtumo veikloje, jis 3 mėnesius intensyviai lankėsi pas psichologą, po komisijos išvadų, jokių ligos paūmėjimo atvejų fiksuota nebuvo. Nors komisijos išvadose nurodoma, jog L. S. išlieka gynybiškas vidinių išgyvenimų atžvilgiu, pas jį kritika ligos bei gydymosi atžvilgiu dalinė, formali, tačiau tai neatitinka L. S. išsakytos nuomonės teismo metu, o būtent tai, kad jis prisipažįsta, kad padarė nusikaltimą, ši jo veika pirmą kartą gyvenime įvykdyta, gailisi, supranta savo veiksmus ir žada daugiau nebenusikalsti.

7. Taip pat Pareiškėja pažymi, kad teisme atstovavusi ligoninės atstovė A. Š. nėra gydanti gydytoja, ji niekada asmeniškai nekontaktavo su L. S. iki komisijos, kurioje dalyvavo, todėl ji negali tiksliai žinoti jo pagerėjusios būklės ir simptomatikos. Ji netgi nurodė, kad gydymas L. S. buvo koreguotas, nors to nebuvo ir jis jau 1,5 metų gydosi tais pačiais vaistais, kurie jam tinka ir yra parinkusi gydytoja N. Z., pas kurią jis jau seniai gydosi (duomenys neskelbtini) mieste ir ten planuoja tęsti gydymą, jei būtų pakeista į ambulatorinį gydymą. Be to, 20 kartų stacionare L. S. gydytas 25 metų eigoje, o ne pastaruoju laikotarpiu.

8. Pareiškėja aiškina, kad pagal pateiktą smurto rizikos įvertinimą (metodika HCR-20), L. S. smurto rizika šiuo metu vertinama aukštesne už vidutinę, ir joje nurodoma, kad ji gali dar didėti esant psichinės ligos paūmėjimui ar alkoholio vartojimui. Tačiau pareiškėja pažymi, kad pagal metodiką HCR-20 yra išskiriami trys rizikos laipsniai - žemas, vidutinis, aukštas, todėl nematant konkretaus įvertinimo balo, nėra aišku, kodėl L. S. rizika vertinama aukštesne už vidutinę. Pažymima ir tai, kad byloje nepateikta jokių duomenų, kad buvo ar gali būti piktnaudžiaujama alkoholiu.

10. Teismo posėdyje gynėja ir L. S. prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

11. Skundas atmetamas.

12. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2021 m. birželio 9 d. nutartimi pagrįstai L. S. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis - taikymą, todėl tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo.

13. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata, su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

14. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo L. S. pagrįstai rėmėsi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) 2021 m. gegužės 6 d. medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei šios įstaigos atstovės A. Š. paaiškinimais teismo posėdyje. Priešingai nei teigiama skunde, apygardos teismui, kaip ir apylinkės teismui, nei A. Š., kuri yra to skyriaus, kuriame gydomas L. S. vedėja, paaiškinimai nei Komisijos išvados abejonių nekelia. Byloje nėra jokių kitų duomenų, sudarančių pagrindą abejoti tiek A. Š. kompetencija teikti teisingus duomenis apie jos skyriuje gydomus pacientus, tiek ir Komisijos išvados pagrįstumu. Šiais bylos duomenimis nustatyta, kad L. S. diagnozuota paranoidinė šizofrenija.

15. Komisijos išvadose nurodoma, kad L. S. psichikos būklė gerėjanti, bet dar nepakankamai stabili. Atvykus į skyrių klinikoje stebėtas emocinis neadekvatumas, mąstymo sutrikimai pagal formą (padrikas, rezonuojantis, paralogiškas), greitas dirglumas, disforinės reakcijos, nepakankama kritika baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos atžvilgiu. Stebimuoju laikotarpiu struktūruotoje aplinkoje elgesio sutrikimų nestebėta, aktyvios psichopatologijos neišaiškinta, tačiau jis išlieka gynybiškas vidinių išgyvenimų atžvilgiu, pas jį kritika ligos bei gydymosi atžvilgiu dalinė, formali. Iš anamnezės žinoma, kad dėl ligos paūmėjimų dažnai gydomas psichiatrijos stacionare. Ligos paūmėjimų metu stebima afektinė-paranoidinė simptomatika su psichomotoriniu sujaudinimu, ypatingos reikšmės, persekiojimo, didybės, santykio kliedesiais. 2002 m. nustatyta paranoidinės šizofrenijos diagnozė, konstatuotas rezistentiškumas. Remisijos trumpalaikės, nepilnavertės. Dėl nepakankamos kritikos ligos ir gydymosi atžvilgiu ambulatoriškai gydosi savo nuožiūra. Todėl Komisija rekomendavo tęsti L. S. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (b. l. 3-4). Šios ligoninės atstovė pirmosios instancijos teisme pritarė Komisijos išvadoms ir papildomai paaiškino, kad L. S. psichikos būklė šiek tiek gerėjanti, tačiau jis išlieka gynybiškas, nenori pasakoti apie savo vidinius išgyvenimus, pas jį kritika formali, taip pat jis nelinkęs bendradarbiauti, kadangi dėl anamnezės sunkumo lygio, jam būtų reikalinga keisti gydymą prailginto veikimo vaistais, tačiau jis tokio gydymo nepageidauja, sutinka vartoti tik tuos vaistus, kurie jam atrodo priimtini. Taigi iš to, kas aptarta, matyti, kad L. S. psichinė būklė gerėjanti, tačiau jis išlieka gynybiškas, vaistus sutinka vartoti pagal priimtinumą, savo padarytą įstatymo uždraustą veiką, susirgimą bei gydymąsi vertina nepakankamai atsakingai, todėl jo priežiūra pagal dabartinę psichikos būklę yra būtina ir reikalinga.

16. Pritartina pareiškėjai, kad sprendžiant dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo tikslingumo, teismas įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Tačiau nagrinėjamu atveju, teismo posėdyje paties L. S. išsakyta nesavikritiška nuomonė bei jo gynėjos E. Norkienės išreikštas subjektyvus L. S. psichinės būklės vertinimas nepaneigia byloje esančių bei aukščiau aptartų duomenų ir nepatvirtina jo socialinio pavojingumo sumažėjimo ar išnykimo. Iš bylos duomenų matyti, kad L. S. savo psichinės ligos iš esmės nepripažįsta ir vaistus vartoja savo nuožiūra. Iš anamnezės žinoma, kad dėl ligos paūmėjimų dažnai gydomas psichiatrijos stacionare. Ligoninės atstovė patvirtino, kad praeityje L. S. 20 kartų buvo gydomas psichiatrijos ligoninės stacionare, jo anamnezės apsunkintos, jam būdavo skiriamos pakankamai didelės neuroleptikų dozės. Maža to, pagal pateiktą smurto rizikos įvertinimą (metodika HCR-20) žinoma, kad L. S. smurto rizika šiuo metu vertinama aukštesne už vidutinę, todėl ji dar gali didėti esant psichinės ligos paūmėjimui ar alkoholio vartojimui. Taigi visa tai leidžia vertinti, kad esant ligos paūmėjimui, L. S. gali kelti pavojų aplinkiniams, daryti nusikalstamas veikas. Nors L. S. teismo posėdyje pripažino padaręs įstatymo uždraustą veiką, gailisi, tačiau tai nepaneigia jo kritikos ligos ir gydymosi atžvilgiu. Pažymėtina, kad stacionare L. S. gydomas tik pirmą pusmetį, o tai rodo, kad praėjo labai trumpas laikas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog L. S. psichikos būklė yra stabili, o jo socialinis pavojingumas sumažėjęs ar išnykęs. Taigi, skundą nagrinėjantis apygardos teismas, įvertinęs visus šiuos duomenis, sutinka su apylinkės teismu, kad L. S. gydymasis ambulatorinio stebėjimo sąlygomis dėl nepakankamos struktūruotos priežiūros nebūtų efektyvus ir, kad šiuo metu L. S. dar reikalingas tolesnis stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis bendro stebėjimo sąlygomis. Šios išvados nepaneigia ir L. S. argumentai, kad jis jau 1,5 metų gydosi tais pačiais vaistais, kaip jam ir buvo skirta ambulatoriškai gydytojos N. Z., kadangi akivaizdu, kad šių vaistų vartojimas neužkardino įstatymo uždraustos veikos padarymui. Vien tai, kad L. S. tvirtina žinąs, kokie vaistai jam labiau tinka, nepaneigia Komisijos išvadų ir ligoninės atstovės paaiškinimų, kad sergant tokia liga reikėtų skirtingo veikimo neurolektikų, o ne tik 1 tabletės Olanzapino, kurį išimtinai sutinka vartoti pats L. S.. Nors gynėja kitaip vertina L. S. savikritiškumą, nei nurodyta komisijos išvadoje, tačiau tai patvirtina ir psichologinio įvertinimo išvada dėl L. S., kur nurodoma, kad jo mąstymas nenuoseklus, rigidiškas, stokojantis kritiškumo. Šiuo metu depresiškumo ir nerimo simptomatikos nenustatyta. Asmenybė uždara, įtari, gynybiška, galimas impulsyvus elgesys, nepakankama emocijų kontrolė (b.l.63). Dėl viso to, L. S. keisti priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšį nėra jokių reikalingų sąlygų ir duomenų.

17. Nors pateiktame skunde akcentuojama, kad L. S. ambulatoriškai gydytųsi padedant S. P., kuri yra įsipareigojusi prižiūrėti jį, o esant poreikiui, bet kada atvykti ir palydėti į gydymo įstaigą, tačiau tai nepaneigia L. S. stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo tikslingumo ir reikalingumo. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis yra paremtas paties besigydančiojo asmens suinteresuotumu gydytis ir tai daryti be jokios prievartos ar priežiūros. Tačiau šiuo metu, įvertinus esamus duomenis, to tikėtis nėra pagrindo.

18. Atsakant ir atmetant skundo argumentus, kad L. S. reikalinga gydytis ir gerti vaistus nuo venerinės ligos, pažymėtina, kad objektyviais tyrimais patvirtintų duomenų apie šią, jam diagnozuotą ligą, byloje nėra, todėl ir taikyti kokį nors gydymą nėra pagrindo. Taipogi, nors skunde teigiama, kad pažįstama, sava aplinka labiau padėtų L. S. psichinei ir fizinei būklei, tačiau tai prieštarauja smurto rizikos įvertinimui, kuriame nurodoma, jog grįžimas į tą pačią aplinką, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, yra vienas ir veiksnių didinančių riziką pakartotinai nusikalsti.

19. Aukštesniojo teismo vertinimu, visuma pirmiau aptartų aplinkybių pagrindžia būtinumą L. S. ir toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, o skunde išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti esant išnykusioms ar iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms, dėl kurių asmeniui ir buvo taikyta minėto pobūdžio priverčiamoji medicinos priemonė. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi L. S. pagrįstai pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis taikymas, todėl jo gynėjos advokatės E. Norkienės skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. birželio 9 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė - L. S. gynėjos advokatės Eligijos Norkienės skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. birželio 9 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.