Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Margaritos Stambrauskaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Visus šiuos sutikimus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius turi, laikė jas galiojančiais ir sukuriančiais atitinkamas teisines pasekmes. Šią aplinkybę patvirtina 2001 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 726, kurioje yra nurodyta, kad pagal pilietės V. G. pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad V. G. turi nuosavybės teisę į 1,82 ha žemės, o parengta ši pažyma pagal dokumentus: teismo sprendimas, piliečių susitarimas, giminystės ryšius nustatantys dokumentai. Tokios pat pažymos ir tuo pačiu pagrindu buvo parengtos B. U. paveldėtojams Ž. Š. (pažyma Nr. 725) ir D. Š. (pažyma Nr. 724).

Jokių pretenzijų ar/ir prieštaravimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. G. žemėtvarkos skyrius nereiškė. 2002 m. balandžio 22 d. V. G. mirė, jos turtą paveldėjo sūnus V. G.. Kadangi nei V. G. ir jos paveldėtojai, nei B. U. ir jos paveldėtojai apie 1998 metų civilinę bylą nieko nežinojo, 2003 metais V. G., Ž. Š. ir D. Š. kreipėsi į teismą dėl bylos atnaujinimo. Bet, kadangi praėjo daugiau negu 5 metai, bylos atnaujinti nepavyko. Teismo bylose pasižymėjo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, kuris prieštaravo dėl civilinės bylos atnaujinimo, nors pačios M. K. paveldėtojai dėl bylos atnaujinimo (o tokiu būdu ir dėl visų paveldėtojų įtraukimo) neprieštaravo. Pareiškėjos žiniomis, B. U. paveldėtojams nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius įtraukė V. G. į eilę piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995m. birelio l d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę. Ši eilė buvo patvirtinta to paties skyriaus 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2). Praėjus dar keliems mėnesiams, ši eilė vėl buvo koreguojama ir motyvu išbraukti V. G. iš eilės yra nurodomas 1998 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2¹¹-899/1998 (toliau – ir Teismo sprendimas), apie kurį Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui yra žinoma nuo 1998 metų.

NŽT, esant tam pačiam Teismo sprendimui, skirtingai vertina jį ir jo sukuriamas teisines pasekmes dviejų seserų (V. G. ir B. U.), buvusių analogiškoje padėtyje po Teismo sprendimo, atžvilgiu ir, atitinkamai, jų paveldėtojų, atžvilgiu. Pabrėžė, kad toks šališkumas kelia pagrįstas abejones dėl NŽT priimamų sprendimų objektyvumo ir nešališkumo bei taip pat pažeidžia teisinio saugumo principą.

Pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti dokumentai.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 539 esančius dokumentus nustatyta, kad Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius V. G. buvo parengęs 2001 m. balandžio 6 d. pažymą Nr. 726 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ į buvusios savininkės V. G. Vaduvos kaime iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, tačiau nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuriuose būtų nurodyta iki 1940 m. nacionalizacijos buvusi savininkė V. G., į atkūrimo bylą Nr. 539 nebuvo pateikta. Pabrėžė, kad ši pažyma yra panaikinta Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 2.3-16328-(01) „Dėl Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 6 d. pažymų Nr. 724, Nr. 725 ir Nr. 726 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, išrašytų piliečiams D. Š. ir V. G., panaikinimo“. Taip pat šiuo įsakymu buvo panaikintos ir pareiškėjos patikslintame skunde nurodytos Vilniaus apskrities viršininko Vilniaus miesto žemėtvarkos 2001 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. 724 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, parengta D. Š. vardu, ir 2001 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. 725 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, parengta Ž. Š. vardu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad V. G. 1997 m. gruodžio 2 d. su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. Z. Novosiolkų kaime turėtą žemę (b. l. 45).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, išnagrinėjęs prašymą, 1997 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 566/539 informavo V. G., kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. G. privalėjo pateikti iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo dienos. Nurodė, kad buvo praleistas šio įstatymo nustatytas terminas prašymui pateikti, dėl šios priežasties Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius neturi teisinio pagrindo priimti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 46).

Pakartotinai V. G., kartu su B. U., Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 1999 m. birželio 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo K. Z. žemę, giminystės ryšį su savininku įrodančių bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų kopijas (b. l. 48).

1998 m. Teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, t. y. kad 5,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste, po jo savininko K. Z. mirties (1924 m. rugsėjo 17 d.) nuosavybės teise valdė jo duktė M. K. (V. G. sesuo) (b. l. 47).

2001 m. balandžio 6 d. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius surašė pažymą Nr. 726 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (toliau – ir Išvada) (b. l. 55).

Iš 2003 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarties nustatyta, kad V. G. (V. G. sūnus (miręs 2009 m.)) su kitais pareiškėjais pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. V., L. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjai prašė panaikinti Teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą, t. y. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 5,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste, po savininko K. Z. mirties 1924 m. rugsėjo 17 d. nuosavybės teise valdė jo dukterys M. K., B. U. ir V. G.. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartimi pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliko nenagrinėtu (b. l. 57). Iš esmės analogiškas prašymas Vilniaus 2 apylinkės teisme buvo išnagrinėtas ir 2004 vasario 11 d., kuomet teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2¹¹-899-1998 nutraukė bylą pagal pareiškėjų V. G., Ž. Š. ir D. Š. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2¹¹-899/98 pagal pareiškėjų V. V., L. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys J. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, kaip nenagrinėtiną teisme (b. .l. 63–65).

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. birželio 29 d. raštu Nr. (30/31)-G20-456 „Dėl žemės grąžinimo“ V. G. turto paveldėtojas V. G. buvo informuotas, kad galiojant Teismo sprendimui, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 5,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), po K. Z. mirties nuosavybės teise valdė jo dukra M. K., nėra galimybės spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. G. vardu (b. l. 69). Toks pats išaiškinimas V. G. buvo pateiktas ir 2007 m. kovo 15 d. raštu Nr. Nr. 20-288 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (b. l. 70–71), o D. G. (pareiškėjai) 2010 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (31)-1.2-1227-(3.31) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (b. l. 73–74).

Į bylą pateiktas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. 2.3-16328-(01) „Dėl Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-04-06 pažymų Nr. 724, Nr. 725, Nr. 726 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, išrašytų piliečiams D. Š., Ž. Š. ir V. G. panaikinimo“ patvirtina, kad šiuo įsakymu buvo panaikintos Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 6 d. pažymos Nr. 724, Nr. 725, Nr. 726 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, išrašytų piliečiams D. Š., Ž. Š. ir V. G. (b. l. 72).

2017 m. gruodžio 4 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas priėmė Įsakymą, kuriuo pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę ir išbraukė į šią eilę 1431 eilės numeriu įrašytą pilietę V. G. (b. l. 13).

Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, su skundu kreipėsi į NŽT, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos 2018 m. sausio 12 d. skundą, priėmė Sprendimą. NŽT pareiškėjos skundo netenkino ir konstatavo, jog nėra jokio pagrindo panaikinti Įsakymo (b. l. 7–9).

Byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymo bei NŽT Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad nekilnojamojo turto savininkas – asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atsakovų teigimu, V. G. nėra teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises, nes nėra pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis būtų galimas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Pareiškėja teigė, kad V. G. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, žemėtvarkos skyrius turėjo visą reikiamą informaciją bei dokumentus ir jų pagrindu 2001 m. balandžio 6 d. išdavė V. G. pažymą Nr. 726. Jokių pretenzijų ar/ir prieštaravimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. G. žemėtvarkos skyrius nereiškė.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. G. 1997 m. gruodžio 2 d. pateikė pareiškimą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. Z. Novosiolkų kaime turėtą žemę (b. l. 45). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1997 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 566/539 informavo V. G., kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. G. privalėjo pateikti iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo dienos. Nurodė, kad buvo praleistas šio įstatymo nustatytas terminas prašymui pateikti, dėl šios priežasties Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius neturi teisinio pagrindo priimti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 46). Pakartotinai V. G., kartu su B. U., Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 1999 m. birželio 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo K. Z. žemę, giminystės ryšį su savininku įrodančių bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų kopijas (b. l. 48). 2001 m. balandžio 6 d. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius surašė pažymą Nr. 726 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (b. l. 55), kuri Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 2.3-16328-(01) buvo panaikinta (b. l. 72). Minėtame įsakyme nurodyta, kad remiantis Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 1998 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 211-899-1998 D. Š., Ž. Š. ir V. G. neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini), turėtą žemę. Taigi, pareiškėjos minima 2001 m. balandžio 6 d. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pažyma Nr. 726 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (b. l. 55) yra panaikinta. Nors pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjai apie minėtą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 2.3-16328-(01) nebuvo žinoma, tačiau pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. 2.3-16328-(01) yra nuginčytas ar ginčijamas, todėl galiojantis.

Vienintelis argumentas, kuriuo remiantis atsakovai atsisako V. G. atkurti nuosavybės teises – nepateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Pareiškėja gi tvirtino, kad atsakovai, žinodami apie Teismo sprendimą, buvo priėmę Išvadą bei 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ buvo įrašę V. G. į eilę Nr. 1431, o jau skundžiamu Įsakymu (2017 m. gruodžio 4 d.) V. G. išbraukė iš eilės.

Į bylą pateiktas Teismo sprendimas (b. l. 22) patvirtina, kad teismas nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 5,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniaus m., po jo savininko K. Z. mirties 1924 m. rugsėjo 17 d. nuosavybės teise valdė jo duktė M. K..

Taigi, remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti dokumentai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus šalių argumentus bei rašytinę bylos medžiaga konstatuoja, kad atsakovai pagrįstai remiasi Teismo sprendimu ir nustatę, jog V. G. nėra pateikusi nuosavybes teises patvirtinančių dokumentų, Įsakymu V. G. pavardę išbraukė iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės.

Pareiškėjos teigimu, atsakovų veiksmų nenuoseklumas, atsisakymas atkurti nuosavybės teises į žemę, į kurią atkūrimo procesas trunka beveik 20 metų, faktiškai tampa teisinio saugumo principo, kaip vieno iš esminių Konstitucijoje įtvirtintų teisines valstybės principų, pažeidimu. Atsakovai teigė, kad nuo 2004 metų teikė informaciją, jog esant Teismo sprendimui, nuosavybės teisių atkūrimas nėra galimas.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. kovo 31 d. raštu Nr. (30/31)-G20-215 (b. l. 68) informavo V. G., kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bus sprendžiamas po to, kuomet bus priimtas ir įsiteisės sprendimas civilinėje byloje; 2004 m. birželio 29 d. raštu Nr. (30/31)-G20-456 „Dėl žemės grąžinimo“ Vilniaus apskrities viršininko administracija, atsakydama į V. G. 2004 m. gegužės 28 d. prašymą nurodė, jog galiojant Teismo sprendimui, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 5,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje, po K. Z. mirties nuosavybės teise valdė jo dukra M. K., negali spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. G. vardu (b. l. 69). Iš esmės toks pats atsakymas V. G. buvo pateiktas ir 2007 m. kovo 15 d. raštu Nr. 20-228 (b. l. 70–71), o 2010 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (31)-1.2-1227-(3.31) „Dėl skundo nagrinėjimo“ pareiškėjai (b. l. 73–74).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas negali sutikti su pareiškėjos argumentu dėl atsakovų nenuoseklumo, tačiau atkreipia dėmesį, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ V. G. nurodant 1431 eilės numeriu vien todėl, kad ji buvo pateikusi prašymą, nelaikytina tinkama pozicija. Teismo posėdžio metu atsakovių atstovė paaiškino, kad visi asmenys, pateikę prašymus, automatiškai yra įtraukiami į eilę, kad eilės nuolatos yra koreguojamos ir tikrinamos, kad dėl didelio NŽT darbuotojų užimtumo patikrinti visų asmenų, pateikusių prašymus nėra galimybės, todėl tik artėjant sklypo suteikimo eilei, prašymai tikrinami detaliai ir neturintys teisės gauti sklypą ar jau gavę sklypus, yra išbraukiami iš eilės. Teisėjų kolegijos vertinimu, į šiuos atsakovų paaiškinimus atsižvelgtina.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu prašė teismo atkreipti dėmesį, jog G. N., V. V. ir L. M. 2000 metais buvo pateikusios sutikimus, kad K. Z. žemė būtų padalinta lygiomis dalis trims dukterims M. K., B. U. ir V. G. (b. l. 17–19), tačiau žemėtvarkos skyrius į tai neatsižvelgė. Teismas pažymi, jog šie pareiškėjos argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nes, kaip jau buvo minėta, galiojant Teismo sprendimui, atsakovai neturėjo teisės pateiktų sutikimų vertinti ir jais remiantis atkurti nuosavybės teises V. G.. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi, nepateikus nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, galiojant Teismo sprendimui, NŽT Vilniaus miesto skyrius pagrįstai priėmė Įsakymą.

Įvertinus nurodytas faktines bylos aplinkybes ir esant minėtam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2017 m. gruodžio 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus įsakymas Nr. 49VĮ-2087-(14.49.2.) ir 2018 m. kovo 16 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas Nr. 1SS-529-(7.5.) yra teisėti ir pagrįsti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti skunde nurodytais argumentais bei galiojančiu teisiniu reglamentavimu, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamus aktus, nenustatyta, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos D. G. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.