Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (O. Š. turto vagystė) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš sandėliuko) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės dėl O. Š. turto ir dokumento vagysčių, pasikėsinimo pagrobti turtą bei turto sugadinimo subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 6 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta už vagystę iš sandėliuko, jas iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo V. P. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios teismų sprendimus pakeisti: V. P. veiksmus dėl O. Š. turto vagystės ir pasikėsinimo iš automobilio pagrobti O. Š. turtą kvalifikuoti kaip vieną BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, paliekant jam paskirtą galutinę bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį V. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 13 d., apie 01 val., akmeniu išdaužęs automobilio „Opel Omega“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), priklausančio O. Š., stovėjusio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, dešiniosios pusės priekinių durelių lango stiklą įsibrovė į salono vidų, iš kur pagrobė saugos diržą, vaikišką kėdutę, penkis vienetus galvos atlošų, žaislą „Barbės miestas“, vaistinėlę, 5 l talpos bakelį su aušinimo skysčiu, keturias langų užuolaidėles, autokosmetiką, automobilio tempimo lyną, automobilio serviso knygelę; iš viso pagrobė 492,70 Lt vertės O. Š. priklausančio turto. Iš automobilio salono pasikėsino pagrobti galinio stiklo apsaugos nuo saulės tinklelį, kurio vertė 150 Lt, tačiau šios veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nesugebėjo šio tinklelio ištraukti. V. P. taip pat sugadino turtą: supjaustė garso kolonėlės apsauginį tinklelį, sugadino galinio stiklo apsaugos nuo saulės tinklelį, sulaužė automobilio daiktadėžę, krauju ištepė automobilio saloną, taip sugadino O. Š. priklausančio turto už 914,60 Lt. Iš automobilio salono viduje esančios dėtuvės pagrobė fizinio asmens dokumentą – UAB „Ergo Lietuva“ civilinio draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą O. Š. vardu.

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį V. P. nuteistas ir už tai, kad 2005 m. balandžio 26 d., tikslus laikas nenustatytas, sulaužęs pakabinamą sandėliuko, priklausančio Klaipėdos kolegijai, spyną įsibrovė į jį ir pagrobė V. D. priklausančius karutį ir skalbimo mašiną, padarydamas 80 Lt materialinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista jo teisė apeliacinės instancijos teisme pareikšti prašymus (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, nuteistajam buvo išaiškintos jo procesinės teisės, kurias jis suprato, prašymų, papildymų nepareiškė. Nuteistasis baigiamųjų kalbų metu pareiškė, kad vagystės iš sandėliuko jis nepadarė, ir prašė tenkinti jo apeliacinį skundą. Tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę, pabrėždamas, kad jis kaltu padaręs vagystę iš automobilio prisipažino. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Todėl apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakydamas dėl apelianto argumentų, išsakytų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, jog 2005 m. balandžio 26 d. vagystės iš sandėliuko nepadarė, minėtos baudžiamojo proceso įstatymo normos nepažeidė.

Dėl BK 302 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius neteisus teigdamas, kad jis nepagrįstai nuteistas už dokumento – draudimo poliso – grobimą iš automobilio. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, nukentėjusioji O. Š. nėra davusi parodymų apie tai, kad minėtas dokumentas automobilyje buvo įdėtas į žemėlapį. V. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje taip pat netvirtino, kad jis tik po grobimo apžiūrėdamas daiktus pastebėjo, jog pagrobė ir dokumentą. Ikiteisminio tyrimo metu jis kaltu dėl dokumento grobimo prisipažino visiškai nurodydamas, kad pagrobė ir draudimo polisą, kurį rado automobilyje esančioje dėtuvėje, ir jis buvo padėtas atskirai kaip ir serviso knygutė. Teisiamajame posėdyje jis taip pat pripažino, kad matė, jog yra kažkokie dokumentai, kuriuos paėmė, o paskui išmetė į šiukšlių dėžę. Taigi kaltininko tyčia grobimo iš automobilio metu buvo nukreipta ir į dokumento pagrobimą, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal nusikaltimų sutaptį ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 2 dalies taikymo

V. P. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į saugyklą, t. y. automobilį, bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis tuo pačiu metu ir iš to paties automobilio pasikėsino pagrobti galinio stiklo apsaugos nuo saulės tinklelį. Teismai, pripažindami, kad V. P. padarė du savarankiškus nusikaltimus ir atskirai juos kvalifikuodami, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 8 punkte išaiškinta, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Kaltininkui pagrobus bent dalį turto, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigta viso turto, kurį kaltininkas kėsinosi pagrobti, atžvilgiu, išskyrus du atvejus: kai vagystės būdu kėsinamasi pagrobti didesnės nei 3 MGL vertės turtą, tačiau pagrobiamas bet kokios mažesnės vertės turtas, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas pagrobti didesnės nei 3 MGL vertės turtą; kai vagystės ar plėšimo būdu kėsinamasi pagrobti didelės vertės turtą, tačiau pagrobto turto dalis nesudaro didelės vertės požymio, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti didelės vertės turto vagystę ar plėšimą. Šiuo atveju V. P. užvaldė didžiąją dalį ketinto pagrobti turto, likusios dalies nepagrobė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios; aplinkybių, kad jis kėsinosi pagrobti didelės vertės turtą ar užvaldė mažesnės nei 3 MGL vertės turtą, nors turėjo tikslą užvaldyti didesnę, nėra nustatyta, todėl jo veika turėjo būti pripažinta kaip pavienis baigtas nusikaltimas ir kvalifikuota tik pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Kadangi teismas nepagrįstai pripažino V. P. kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, ir nepagrįstai jam paskyrė dvi bausmes, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis). V. P. veiksmai, kuriuos teismas kvalifikavo kaip dvi nusikalstamas veikas, paskirdamas bausmes už kiekvieną iš jų, kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika, už kurią paskirtina tik viena bausmė, tačiau dėl to nešvelnintina jam BK 63 straipsnio 4, 6 dalių pagrindu paskirtoji galutinė bausmė.

Kadangi šios teisminės klaidos apeliacinės instancijos teismas neištaisė, keistina ir apeliacinės instancijos teismo nutartis.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

Kasatorius tvirtina, kad 2005 m. balandžio 26 d. jis vagystės iš sandėliuko nepadarė ir prašo jį dėl šios veikos išteisinti. Tačiau pagal bylos medžiagą nėra pagrindo tenkinti šį kasatoriaus prašymą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, kuriais patvirtinama V. P. kaltė padarius šią nusikalstamą veiką, t. y. specialisto išvada Nr. 525, pagal kurią vienas piršto pėdsakas nukopijuotas apžiūrint įvykio vietą dėl vagystės iš sandėlio nuo durų pakabinamos spynos paliktas V. P. dešinės rankos nykščiu, nukentėjusiojo V. D. parodymais, pagal kuriuos 2005 m. balandžio 25 d. vakare karutis ir skalbimo mašina buvo sandėliuke, taip paneigiant kaltinamojo parodymus, kad jis karutį rado dar balandžio 23 d.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartį pakeisti: V. P. veiksmus dėl O. Š. turto vagystės iš automobilio ir dėl pasikėsinimo pagrobti iš šio automobilio O. Š. turtą kvalifikuoti kaip vieną BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir už ją paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams. Galutinę bausmę V. P. palikti paskirtą laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Likusią nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.