Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-02-22 · Administracinė byla Nr. A-756-1660-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-22
Bylos Nr.
A-756-1660-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Vaida Urmonaitė (pran.)
Atsakovas
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Pareiškėjas
M. B.
Administracinė byla Nr.A-756-1660/2008Procesinio sprendimo kategorija 25(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 06-N-326-332 bei 2006 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 06-N-337-341, kuriais atsisakyta jam (pareiškėjui) suteikti antrinę teisinę pagalbą. Jis (pareiškėjas) yra senatvės pensininkas, II grupės invalidas, pripažintas nedarbingu, todėl, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turi teisę gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į jo turtą ir pajamas. Teisinė pagalba reikalinga Kauno apygardos teisme civilinėse bylose dėl senatvės pensijos perskaičiavimo ir piniginių reikalavimų patenkinimo, taip pat dėl apeliacinio skundo parengimo, gynybos ir atstovavimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad, jei asmuo pripažintas nedarbingu, tai dokumentas, kuriuo konstatuotas šis teisiškai reikšmingas faktas, turi būti išduotas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (VGTPĮ 12 str. 5 p., 13 str. 6 d.). Jei asmuo pateikia sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinės komisijos arba Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotą atitinkamą pažymėjimą, tuomet asmeniui turi būti konstatuota visiška negalia arba pirma invalidumo grupė (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 str.). Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo pateiktą VMSEK pažymėjimą, nustatė, kad šis dokumentas nepriskirtinas prie dokumentų, įrodančių pareiškėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, todėl priėmė sprendimus nesuteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Atsakovo priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą įrodo ir tai, jog pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnį išimtinė teisė nustatyti neįgalumo lygį ir nedarbingumo lygį yra suteikta tik Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškėjas savo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą grindžia Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Kauno I MSEK išduotu dokumentu, kuris, nors ir yra galiojantis, nesuteikia teisės gauti antrinę teisinę pagalbą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 06-N-326-332 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ir 2006 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 06-N-337-341 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi 2006 metais, galiojant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2005 m. sausio 20 d. redakcijai (įsigaliojo 2005 m. liepos 1 d.). Pagal šio įstatymo 12 straipsnį į asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti, ratą patenka asmenys, pripažinti nedarbingais.

VGTPĮ 13 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotas dokumentas, patvirtinantis nedarbingumo arba neįgalumo lygį. Pareiškėjas yra sukakęs pensinį amžių, 2002 m. kovo 5 d. neterminuotai pripažintas nedarbingu, II grupės invalidu (b. l. 30-32). Invalidumo grupę, darbingumo lygį jam nustatė Kauno I-oji valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisija, išdavusi invalidumo pažymėjimą Nr. 811779 (b. l. 30-31). Pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 patvirtintoje Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkoje buvo numatyta, kad invalidumą ir darbingumo netekimo laipsnį nustato valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos bei tai, kad invalidumo grupė asmenims, sulaukusiems pensinio amžiaus, nustatoma neterminuotam laikui (Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos 3 ir 37 punktai). Šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 patvirtintos Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklės taikomos tik nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims. Taigi pareiškėjas, sulaukęs pensinio amžiaus, neturi teisės kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl darbingumo lygio nustatymo ar darbingumo netekimo laipsnio peržiūrėjimo. Be to, pareiškėjui invalidumo pažymėjimas buvo išduotas pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Al-95 nustatytą formą bei invalidumo pažymėjimo išdavimo, keitimo, pripažinimo negaliojančiu tvarką. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. A1-92 patvirtintos naujos tokio pobūdžio pažymų formos ir tvarka, tačiau teisės akto 2 punkte numatyta, kad invalidumo pažymėjimai, išduoti pagal anksčiau galiojusią tvarką, galios iki jų galiojimo termino pabaigos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo galiojantis invalidumo pažymėjimas, išduotas neterminuotam laikui, ir jame nurodyti duomenys, šiuo atveju – nustatytas nedarbingumas, suteikia jam teisę naudotis visomis įstatymų suteiktomis materialinėmis ir kitomis socialinėmis garantijomis, nepaisant to, kad šis dokumentas išduotas ne Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teismo nuomone, atsakovo atsisakymas pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą tuo pagrindu, kad nepateiktas nedarbingumą patvirtinantis dokumentas, išduotas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, prieštarauja faktinėms aplinkybėms bei teisingumo ir protingumo kriterijams. Pareiškėjo pateikto invalidumo pažymėjimo turinys patvirtina, kad pareiškėjas turi teisę pagal VGTPĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas gauti antrinę teisinę pagalbą, kaip asmuo, kuris yra pripažintas nedarbingu. Šią pareiškėjo teisę patvirtina invalidumo pažymėjimo duomenys, nustatyti ir patvirtinti Kauno 1-osios Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir paaiškinimai pirmosios instancijos teismui. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad jo priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą įrodo ir socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės integracijos departamento pozicija, išdėstyta 2006 m. sausio 27 d. rašte Nr.(15.32-32)-SD-787. Jame nurodyta, kad atsižvelgiant į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatas tik asmuo, pateikęs Neįgalumo ir darbingumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotą darbingumo lygio pažymą su žyma „nedarbingas“, laikytinas nedarbingu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Kauno I skyriaus atstovas A. U. Kauno apygardos administracinio teismo byloje Nr.1-604-414/2006 pagal pareiškėjos A. V. skundą, kurioje pareiškėja savo teisę į antrinę teisinę pagalbą taip pat grindė VMSEK pažymėjimu, kuriuo pareiškėjai konstatuota antra invalidumo grupė ir ji pripažinta nedarbinga, paaiškino, kad konkretų darbingumo lygį gali nustatyti tik Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pateiktu VMSEK pažymėjimu konstatuota antra invalidumo grupė ir pripažintas nedarbingumas prilygintinas 35 procentų darbingumo lygiui. Toks specialisto paaiškinimas atitinka socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr.A1-89, kuriuo buvo pakeistos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.A1-285 patvirtintos Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklės, nuostatas. Šių taisyklių 3 punktas buvo išdėstytais taip, kad asmenims, kuriems iki šio Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvo neterminuotai nustatytas invalidumas, darbingumo lygis privalomai nenustatomas. Nurodytoje byloje Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pripažinta teisi neskyrusi antrinės teisinės pagalbos asmeniui, pateikusiam VMSEK pažymėjimą, kuriame konstatuota II invalidumo grupė su žyma „nedarbingas“. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo spendimu formuojama skirtinga praktika.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą patenkino. Teismas panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčo esmė - pareiškėjo teisė į antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Šios pagalbos teikimą reglamentuoja 2000 m. kovo 28 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Ginčui aktuali 2005 m. sausio 20 d. įstatymo, įsigaliojusio nuo 2005 m. gegužės 1 d. ir liepos 1 d., redakcija, nes pareiškėjas kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos 2006 m. gegužės 17 d. ir 2006 m. gegužės 22 d., grįsdamas jos (teisinės pagalbos) būtinybę turima 2-a invalidumo grupe ir nedarbingumu. Įstatymo 12 straipsnio, apibrėžiančio asmenis, turinčius teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas, 5 punktas suteikia teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą asmenims, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, taip pat šių asmenų globėjams, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio teisėms ir interesams atstovauti bei ginti. Toks neįgalumas ar nedarbingumas turi būti patvirtintas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotu dokumentu (13 straipsnio 6 dalis). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas grindžia nedarbingumą 2003 m. kovo 5 d. Kauno medicininės ekspertinės komisijos išduotu invalidumo pažymėjimu Nr. 811779, kuriame pareiškėjui konstatuota II invalidumo grupė ir nedarbingumas. Toks dokumentas neatitinka minėto įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nurodyto dokumento, o minėta invalidumo grupė, kaip nustatyta socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d įsakymu Nr. A1-285 patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3 punkte (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. A1-89, įsigaliojusio nuo 2006 m. balandžio 5 d., redakcija) prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu). Teismas nurodė, kad darytina išvada, jog pareiškėjo pateiktas dokumentas savo forma ir turiniu nepatenka į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punkto ir 13 straipsnio 6 dalies reguliavimo sritį ir neįrodo visiško pareiškėjo nedarbingumo, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą jo nurodytu pagrindu.

V.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2008 m. sausio 16 d. nutartimi, išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą dėl proceso atnaujinimo, procesą administracinėje byloje atnaujino Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Teisėjų kolegija nurodė, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punktą, papildomai rėmėsi tik šio įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu patvirtintų Darbingumo lygio nustatymo pareinamuoju laikotarpiu taisyklių 3 punktu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 32 straipsnio nuostatų; neatsižvelgė į tai, jog pagal anksčiau galiojusią tvarką nustatinėjant invalidumo grupes invalidumo grupė nebuvo siejama su netekto darbingumo procentais, o netektas darbingumas buvo nustatinėjamas individualiai (Invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2004 m. sausio 20 d. įstatymo Nr.IX-1967 redakcija), sveikatos apsaugos ministro bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr.226/49 patvirtintos Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos 26-33 punktai); neatsižvelgė į faktą, jog pareiškėjo invalidumo pažymėjime yra atskirai pažymėta, kad jis yra nedarbingas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas anksčiau nagrinėtose analogiškose bylose Nr. A(2)-94/2007 ir Nr. A(10)-214/2007 atsižvelgė į prieš tai paminėtas normas bei faktines aplinkybes ir kitaip taikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punktą bei padarė kitokias išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Pareiškėjas į atsakovą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi kaip asmuo, kuris yra pripažintas nedarbingu, t.y. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio 5 punkto (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-78 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. liepos 1 d.) pagrindu. VGTPĮ 13 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 12 straipsnio 5 punkte nurodytų asmenų (kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais) teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatytą asmeniui neįgalumo lygį arba darbingumo lygį.

Pareiškėjas yra senatvės pensininkas nuo 1999 m. lapkričio 25 d. (b. l. 32), antros grupės invalidas nuo 2002 m. kovo 5 d., pripažintas nedarbingu neterminuotam laikui (b. l. 30). Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. liepos 1 d.) 31 straipsnio 2 dalį asmenys, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo sukako senatvės pensijos amžius, ir kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka invalidumas buvo nustatytas neterminuotam laikui, turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad VGTPĮ 13 straipsnio 6 dalies taisyklė dėl dokumentų, pagrindžiančių šio įstatymo 12 straipsnio 5 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą taikytina, atsižvelgiant ir į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatas, kokie dokumentai tam tikrais atvejais gali pakeisti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotus dokumentus, patvirtinančius nustatytą asmeniui darbingumo lygį. Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 6 d. sprendime pareiškėjo turėtą invalidumo grupę darbingumo lygiui prilygino vadovaudamasis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285 ,,Dėl darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių patvirtinimo“ (2006 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. A1-89 redakcija) patvirtintų darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių 3 punktu, ir konstatavo, jog antra invalidumo grupė turi būti prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (t.y. asmuo laikomas iš dalies darbingu). Tačiau teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog pareiškėjui Kauno medicininės socialinės ekspertizės komisijos 2002 m. kovo 5 d. išduotame invalidumo pažymėjime Nr. 811779 nurodyta, kad jam neterminuotai nustatyta antra invalidumo grupė ir jis yra nedarbingas. Tuo metu galioję teisės aktai (Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 str. (1998 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. VIII-904 redakcija), Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 patvirtintos Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos 26-33 p.) invalidumo grupės nesiejo su netekto darbingumo procentais, o netektas darbingumas buvo nustatinėjamas individualiai. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas ginčijamų atsakovo sprendimų priėmimo metu turėjo teisę į antrinę teisinę pagalbą. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi 2007 m. sausio 25 d. sprendime, 2007 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtuose tokio pat pobūdžio administracinėse bylose Nr. A2-94/2007, Nr. A10-214/2007. Apeliacinės instancijos teismas 2007 m. balandžio 6 d. sprendime netinkamai aiškino materialinės teisės normas ir be pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priėmė naują sprendimą, tenkinantį atsakovo apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą.

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusStasys GudynasVaida Urmonaitė