Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-05-12 · Administracinė byla Nr. I1-2575-872/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-05-12Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-10-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-05-12
Bylos Nr.
I1-2575-872/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00710-2020-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Fausta Vitkienė (pirm.)
Pareiškėjas
J. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2575-872/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00710-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. K. (J. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–20), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, vėliau Vilniaus PN kamerose Nr. 124, 128, 304, 299A, 304, 331, 344, 290, 283, 289, 142, 105, 58, 127 nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis bei teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas neužtikrinant nustatyto kamerų ploto kvadratūros. Kamerose buvo 2 miegamos vietos. Atsakovas kalinamų asmenų skaičių kamerose nurodo neteisingai. Kiekvieną darbo dieną po rytinio patikrinimo skaičiuotės vyksta nuolatinė kalinamųjų rotacija, todėl skaičius nuolat kinta. Pareiškėjo teigimu, kiekvieną dieną kamerose buvo visos miegamos vietos užimtos, laisvos vietos buvo trumpalaikės. Kadangi nežinojo apie savo teisių pažeidimą, nekaupė duomenų ir įrodymų. Kamerose buvo perteklinių baldų, teigia, jog buvo apgyvendintas negyvenamosiose patalpose (pagalbinėse patalpose), kur buvo antisanitarinės sąlygos. Dėl ploto trūkumo kamerose pareiškėjas negalėjo laisvai, patogiai judėti. Kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes nebuvo atskiros kabinos, neužtikrintas jo plotas, neįrengta ventiliacija, garso izoliacijos sistema. Netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo privatumą, nes atliekant gamtinius reikalus galėjo būti stebimas kitų kamerose esančių asmenų ir pareigūnų, pro duryse esantį langelį.

Nurodo, jog negalėjo tinkamai rūpintis savo higiena, nes jam buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, todėl pareiškėjui tekdavo ilgai belsti į duris, kelti triukšmą, kol prieis pareigūnas.

Pareiškėjo teigimu, dėl visų skunde išdėstytų aplinkybių, visą skundžiamą laikotarpį patyrė asmens teisių pažeidimus, nežmonišką elgesį, kankinimus, garbės bei orumo pažeminimą, nepatogumus, depresiją, nervinę įtampą, psichozę, stresą ir mintis apie savižudybę. Mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 40–49) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerų įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m), kėdės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus kameroje užimamų baldų plotą, kadangi nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato.

Paaiškina, kad kamerose esantys langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat paaiškina, kad įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovės atstovas pažymi, kad iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį pareigūną.

Akcentuoja, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais suimtaisiais ir nuteistaisiais bendrauja vadovaudamiesi pagrindiniais pareigūnų etikos principais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovės atstovas taip pat mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. gegužės 27 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto ir kamerų įrengimo

Pareiškėjas neturtinę žalą visų pirma kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Kamerose buvo 2 miegamos vietos. Atsakovas kalinamų asmenų skaičių kamerose nurodo neteisingai. Kiekvieną darbo dieną po rytinio patikrinimo skaičiuotės vyksta nuolatinė kalinamųjų rotacija, todėl skaičius nuolat kinta. Pareiškėjo teigimu, kiekvieną dieną kamerose buvo visos miegamos vietos užimtos, laisvos vietos buvo trumpalaikės. Kamerose buvo perteklinių baldų, teigia, jog buvo apgyvendintas negyvenamosiose patalpose (pagalbinėse patalpose), kur buvo antisanitarinės sąlygos. Dėl ploto trūkumo kamerose pareiškėjas negalėjo laisvai, patogiai judėti.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą (b. l. 41–42) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K, vėliau Vilniaus PN laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 58, 105, 124, 127, 128, 142, 283, 289, 290, 299A, 304, 331, 344.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124 (plotas 7,31 kv. m) bei joje buvo laikomas vienas šią ir sekančią dieną. 2018 m. balandžio 13–birželio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 128 (plotas 7,87 kv. m) su dar kitu asmeniu, t. y. dviese. 2018 m. birželio 26–rugpjūčio 9 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 304 (plotas 8,11 kv. m) vienas arba dar su kitu asmeniu. 2018 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 299A (plotas 7,45 kv. m) ir joje buvo laikomas su dar kitu asmeniu. 2018 m. rugpjūčio 11–rugsėjo 10 d. pareiškėjas vėl buvo laikomas kameroje Nr. 304 su dar kitu asmeniu. 2018 m. rugsėjo 11–27 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 331 (plotas 7,21 kv. m) vienas arba dar su kitu asmeniu. 2018 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje su dar vienu asmeniu. 2018 m. rugsėjo 29–spalio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 290 (plotas 7,76 kv. m) vienas arba dar su kitu asmeniu. 2018 m. spalio 23 d. – 2019 m. sausio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 283 (plotas 7,69 kv. m) vienas arba dar su kitu asmeniu, t. y. dviese. 2019 m. sausio 11–29 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 289 (plotas 7,78 kv. m) su dar vienu asmeniu. 2019 m. sausio 30–kovo 4 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 142 (plotas 7,94 kv. m) vienas arba dar su kitu asmeniu. 2019 m. kovo 5 d. pareiškėjas išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 7 d. atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105 (plotas 7,38 kv. m) ir joje buvo laikomas su dar vienu asmeniu. 2019 m. gegužės 8–24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 58 (plotas 7,94 kv. m) vienas arba su kitu asmeniu. 2019 m. gegužės 25–26 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 127 (plotas 7,94 kv. m) su dar kitu asmeniu, o sekančią dieną išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Taigi, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. kovo 5 d. ir 2019 m. gegužės 7–27 d., t. y. iš viso 348 paras. Iš nurodytų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Vilniaus PN kamerose tekdavo nuo 3,60 kv. m iki 8,11 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš byloje esančio Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (b. l. 43). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K jis buvo apgyvendintas negyvenamosiose, pagalbinėse patalpose, pažymėtina jog nurodomi nusiskundimai yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Todėl tai, jog Lukiškių TI-K pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) nustatyta, kad naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojamiems, statantiems, kapitališkai remontuojantiems, rekonstruojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietas bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Iš paminėtų nuostatų darytina išvada, kad kamerų įrengimas cokoliniuose aukštuose yra draudžiamas tik naujai statomuose pataisos namuose, o jau pastatytuose šie reikalavimai nėra taikomi. Pagal pateiktus atsakovės atstovo duomenis, nenustatyta, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas kažkokiose pagalbinėse patalpose. Visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kalėjime įrengtose minėtose kamerose. Priešingų duomenų pareiškėjas nepateikė, todėl šis jo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.6 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad kameros buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas šiuo atveju nenustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę per daug, t. y. nereikalingų baldų. Be to, pats pareiškėjas skunde nenurodo, kokių baldų jo manymu, kameroje buvo per daug, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl perteklinių baldų atmestinos kaip nepagrįstos.

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio bei sanitarinio mazgo įrengimo

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes nebuvo atskiros kabinos, neužtikrintas jo plotas, neįrengta ventiliacija, garso izoliacijos sistema. Netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo privatumą, nes atliekant gamtinius reikalus galėjo būti stebimas kitų kamerose esančių asmenų ir pareigūnų, pro duryse esantį langelį.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

TIĮET 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo HN 134:2015. Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Iš apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, jog nei TIĮET, nei PĮĮET nereglamentuoja kurioje vietoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, koks turi būti jo plotas ar ilgis, nustato tik sanitarinio mazgo kabinos plotą įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas kameroje, kurioje būtų buvusi įrengta sanitarinio mazgo kabina.

Taisyklėse taip pat nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 58, 105, 124, 127, 128, 142, 283, 289, 290, 299A, 304, 331, 344, iš viso 348 paras.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei nustatytas aplinkybes, J. K. (J. K.) laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 16 parų buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, o sanitarinės zonos buvo atskirtos užuolaidėle. Likusias 332 paras Vilniaus PN (anksčiau - Lukiškių TI-K) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 332 paras buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl atskiros ventiliacijos

Pareiškėjas neturtinę žala taip pat kildina iš to, kad kameroje įrengtame sanitariniame mazge ir pačioje kameroje nebuvo atskiros ventiliacijos, todėl nuolat tvyrojo smarvė.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kamerose langai pritaikyti vėdinti.

Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Galiojantys teisės aktai nenustato, kad sanitarinio mazgo patalpoje ar kameroje turi būti įrengta atskira ventiliacijos sistema.

TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Iš apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad langų angoje gali būti įstatytos metalinės grotos ir tokios kameros vis tiek gali būti vėdinamos per langus.

Iš byloje esančių duomenų jau nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas nebuvo įrengtų atskirų sanitarinio mazgo kabinų. Taip pat nustatyta, kad kamerose, kuriose nėra galimybių įrengti atskirų sanitarinio mazgo kabinų, sanitariniai mazgai įrengti kamerose ir atskirti 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaidėle, o kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir sprendime nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, vėliau Vilniaus PN kameros buvo vėdinamos tokiu būdu, kuris yra tinkamas pagal galiojančio teisės akto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad langai kamerose, kuriose jis kalėjo buvo netinkami vėdinti, be to, atsakovės atstovo pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) Vilniaus departamento patikrinimo aktuose neužfiksuota, kad langai tam tikrose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę netinkami vėdinti, todėl pareiškėjo teiginys, kad kameroje įrengtame sanitariniame mazge ir pačioje kameroje nebuvo atskiros ventiliacijos, nesudaro pagrindo konstatuoti Vilniaus PN pažeidimą.

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, todėl jam tekdavo ilgai belsti į duris, kelti triukšmą, kol prieis pareigūnas.

Atsakovės atstovas su šiais pareiškėjo nusiskundimais nesutinka ir nurodo, kad iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį pareigūną.

TIĮET 14.4 papunktyje ir PĮĮET 13.10 bei 16.11 papunkčiuose nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas).

Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pažymėtina ir tai, kad minėti teisės aktai nenustato, kad dušo patalpose ar teniso patalpoje turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas). Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.).

Akcentuotina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K, vėliau Vilniaus PN vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl papildomos galimybės naudotis dušu

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad negalėjo tinkamai rūpintis savo higiena, nes jam buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 45).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) 107 punkte buvo nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad pagal aptartą teisinį reglamentavimą jam buvo suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau mano, kad turėjo būti sudarytos galimybės dažniau praustis po dušu. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu sudaryti galimybę papildomai nusiprausti po dušu. Akivaizdu, kad įstaiga neturėdama pareiškėjo prašymo ir nesvarstė galimybės jam suteikti teisę papildomai nusiprausti po dušu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K, vėliau Vilniaus PN užtikrino pareiškėjui galimybę pasinaudoti dušu teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo nusiskundimas dėl nesudarytos galimybės tinkamai rūpintis higiena, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų

Teismas akcentuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl nesudarytos galimybės išsiskalbti drabužius ir juos džiovinti yra abstraktūs. Duomenų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės išsiplauti drabužius, nėra.

HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. sausio 9 d. patikrinimo akto matyti, jog patikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K susidarantys skalbiniai yra skalbiami ir džiovinami centralizuotai, tai atitiko HN 134:2015 40 punkto reikalavimą (b. l. 63–65). Taip pat nurodoma, kad dėl šioje įstaigoje susidariusių skalbinių skalbimo ir džiovinimo 2016 m. gruodžio 30 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su VĮ „Mūsų amatai“. Taigi, patikrinimo metu nebuvo nustatyta pažeidimų, susijusių su drabužių skalbimu ir džiovinimu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad galiojantys teisės aktai įpareigoja kalinimo įstaigas sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai, tačiau neįpareigoja įrengti skalbyklas, kuriose suimtieji ir nuteistieji galėtų kada nori skalbti savo visus asmeninius drabužius. Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai, pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam buvo ribojama teisė skalbti drabužius teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti drabužius ir juos džiovinti Lukiškių TI-K kameroje, nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K (šiuo metu Vilniaus PN) neteisėtus veiksmus, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, visose patalpose buvo prietema dėl silpnai šviečiančių lempučių arba jų trūkumo, o naktinis apšvietimas buvo ryškus, trukdė poilsiui nakties metu.

Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde neindividualizuoja šių savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kamerose buvo prietema, o naktinis apšvietimas ryškus, tačiau iš byloje esančių patikrinimų aktų matyti, kad dirbtinio apšvietimo pažeidimų kamerose nenustatyta, todėl darytina išvada, kad minėta pareiškėjo pretenzija yra grindžiama tik jo paties subjektyvia nuomone. Akcentuotina ir tai, jog dėl galimai netinkamų higienos sąlygų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas nesikreipė nei į įstaigos administraciją, nei į NVSC Vilniaus departamentą. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti.

Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl konkrečių nagrinėjamame skunde nurodytų nusiskundimų, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Akivaizdu, kad Lukiškių TI-K neturėdamas pareiškėjo ar kitų kartu su juo kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų ir neatliko kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintų higienos sąlygų kamerose atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų visą skundžiamą laikotarpį patyrė asmens teisių pažeidimus, nežmonišką elgesį, kankinimus, garbės bei orumo pažeminimą, nepatogumus, depresiją, nervinę įtampą, psichozę, stresą ir mintis apie savižudybę.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad J. K. (J. K.) dėl nustatyto pažeidimo (332 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 650 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 650 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. K. (J. K.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė