Kauno apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. L. ir A. A. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose 2019 m. kovo 1 d. gautas pareiškėjų I. L. ir A. A. prašymas dėl taikos sutarties dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su juo nustatymo patvirtinimo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų prašymas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnis numato, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje. Dėl taikos sutarties, kuria siekiama išvengti ateityje tarp šalių galinčio kilti teisminio ginčo, patvirtinimo šalys su prašymu gali kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriuje (CPK 579–582 straipsniuose) nustatyta supaprastinto proceso tvarka. Taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka teismas gali patvirtinti, jeigu nustato, kad dėl sutarties teisminio patvirtinimo yra abiejų sutarties šalių valia, sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, nėra kitų sandorių negaliojimo pagrindų, taip pat kitų aplinkybių, dėl kurių pateikta taikos sutartis negali būti tvirtinama. Teismas turi teisę atsisakyti tvirtinti taikos sutartį, jeigu sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Pareiškėjai pateikta taikos sutartimi susitaria dėl jų nepilnamečio vaiko A. L., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu ir bendravimo tvarkos su motina. Tačiau šalys nesusitaria dėl savo nepilnamečio vaiko išlaikymo.

CK 3.192 straipsnis numato, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą.

CK 3.193 straipsnio 1 dalis numato, kad nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu arba pradėdami gyventi skyrium, sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas.

Vienam tėvui išlaikant vaiką nereiškia, kad antrasis gali būti nuo šios pareigos atleistas. Kaip savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, net sunki tėvų materialinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006). Situacija, kai išlaikymą vaikui teikia tik vienas iš tėvų, nors jų abiejų turtinė padėtis yra panaši, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei CK 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2007).

Išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, todėl sprendžiant išlaikymo dydžio ir formos nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2006).

Išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad būtų maksimaliai patenkinti vaiko poreikiai, atsižvelgiant į vaiko interesus ir tėvų turtinę padėtį.

Išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis garantuoja nustatyto dydžio sumas vaikui išlaikyti kas mėnesį. Jeigu tėvas yra mokus, tokia išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaikui išlaikyti kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Tėvai atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai, už paramą vaikui siekiant gero išsilavinimo, jam ugdant turimus sugebėjimus, pomėgius. Materiali tėvų pareigų vaikui atlikimo išraiška yra teikiamo išlaikymo forma ir dydis. Tėvams šiuo aspektu tenka dalytis normalaus vaiko vystymosi asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjant išlaikymo vaikui klausimą CPK nustatyta teismo pareiga veikti aktyviai, kad būtų apgintas viešasis interesas – prioritetiniai vaiko interesai.

Teismas susipažinęs su pareiškėjų pateikta patvirtinti taikos sutartimi, mano, kad šalių numatyta sąlyga, jog mama aprūpins vaiką tuo laikotarpiu, kai vaikas lankysis pas ją, pažeidžia įstatyme nustatytą tėvų teisių ir pareigų vaiko atžvilgiu lygybę, vaiko teisę gauti išlaikymą, užtikrinti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis. Teismas atkreipia dėmesį, kad toks šalių susitarimas yra sąlyginis – mama vaikui teiks išlaikymą tik tuo atveju jeigu vaikas lankysis pas ją. Tenkinus tokį susitarimą iš esmės šalims būtų leista susitarti dėl galimybės nevykdyti motinos pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiui vaikui, o tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, draudžiančioms atsisakyti tėvų pareigų vykdymo.

Teismo vertinimu, toks susitarimas dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo prieštarauja ne tik CK 3.192 straipsnio nuostatoms, kad abu tėvai privalo teikti nepilnamečiui vaikui išlaikymą, proporcingai savo turtinei padėčiai, bet ir nepilnamečio vaiko teisei būti aprūpintu (CK 3.161 straipsnis), kuri šiuo atveju yra prioritetinė vaiko teisė.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjų prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo atmestinas.

Pareiškėjams išaiškintina, kad teismo atsisakymas patvirtinti taikos sutartį neatima iš pareiškėjų teisės, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą (CPK 582 straipsnio 6 dalis).

Teismo nutartys netenkinti prašymų, kurie yra nagrinėjami CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka, atskiraisiais skundais neskundžiamos ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 582 straipsnio 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 579–582 straipsniais,

nutaria:

atmesti pareiškėjų prašymą patvirtinti 2019 m. sausio 16 d. taikos sutartį.

Nutartis apeliacine tvarka neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.