Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-02-11 · Administracinė byla Nr. I-475-121/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-11
Bylos Nr.
I-475-121/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
S. S.
Trečiasis asmuo
A. G.
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-357/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant vertėjai Gitanai Aleliūnaitei, pareiškėjui S. S. (S. S.),

apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. prašymą, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Vilniaus apskrities viršininko administracijai, A. G. ir A. N. (A. N.), dėl praleistų terminų atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšius bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo motinos S. S. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime, Mickūnų valsčiuje, Vilniaus rajone, praleido dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti terminus šiems dokumentams pateikti.

Paaiškino, kad jo motina S. S. (mergautinė pavardė – S. K.) iki nacionalizacijos Vilniaus - Trakų apskrityje, Vilniaus rajone, Mickūnų valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime bendrosios dalinės nuosavybės teise su broliu V., seserimi B. bei motina K. valdė 6,6654 ha žemės sklypą, minėtas aplinkybes patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. liepos 20 d. pažymėjimas Nr. R4-3207. Įstatymo nustatytą terminą kreiptis su prašymu dėl nuosavybės atkūrimo į motinos valdytą nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teisės patvirtinančius dokumentus jis praleido dėl to, kad 1) pareiškėjas neturėjo dokumentų, patvirtinančių motinos S. S. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį, ir nežinojo, kad jo motina būtent nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė nekilnojamąjį turtą. Apie minėtas aplinkybes jis sužinojo tik 2006 m. rugpjūčio mėnesį, kai 2006 m. liepos 4 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris 2006 m. liepos 20 d. raštu Nr. R4-3207 jam pranešė apie motinos iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą;

2) pareiškėjo motina S. S. mirė (duomenys neskelbtini) d., t. y. dar neprasidėjus nuosavybės atkūrimo procesui, iki mirties ji ilgiai bei sunkiai sirgo ir niekada pareiškėjui neužsiminė apie jos iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą;

3) kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo laiku pareiškėjui sutrukdė ir sunki jo sveikatos būklė, nes jis yra 2 grupės invalidas;

4) dėl išsilavinimo stokos pareiškėjas nežinojo, kad vyksta nuosavybės grąžinimo procesas ir kad prašymo nuosavybei atkurti padavimas ir papildomų dokumentų pateikimas ribojamas terminais;

5) nors pareiškėjas su savo seserimi A. G. 2006 m. susitarė, kad, suradus dokumentus dėl motinos ar tėvo J. S. valdyto turto, ji, atsižvelgdama į sunkią pareiškėjo, sveikatos būklę, kreipsis savo bei jo vardu į teismą dėl nuosavybės grąžinimo, tačiau A. G. apgaule, tyčia nuslėpdama nuo teismo kitus suinteresuotus bylos baigtimi asmenis, pasielgė nesąžiningai ir 2006 m. pabaigoje, nuslėpusi nuo pareiškėjo, viena kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (VAAT) su prašymu atnaujinti jai praleistą terminą pateikti prašymą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, neįtraukdama jo ne tik į pareiškėjus, tačiau ir į trečiuosius suinteresuotus asmenis. VAAT 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimu (adm.byla Nr.I-4156-15/2006) A. G. prašymą patenkino ir apie šį teismo sprendimą pareiškėjas sužinojo iš dalyvavusio byloje A. N. tik 2008 m. lapkričio mėnesį (I t., b.l.4-7).

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA) prašė bylą išspręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad VAV 2005 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 2.5-41-20945 pretendentui A. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,98 ha žemės, o atsiradus naujai pretendentei A. G., 1999 m. kovo 2 d. pažyma Nr. 1356 patikslinta VAV 2007 m. gegužės 15 įsakymu Nr.2.3-4862-41. Nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas nustatys, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjas praleido terminą pateikti prašymą ir nuosavybės teises su buvusiu savininku bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, yra svarbios, neprieštaraus, kad praleistas terminas būtų atnaujintas (I t., b.l.101-102).

Tretysis suinteresuotas asmuo A. G. prašė prašymą atmesti. Paaiškino, kad iki motinos mirties 1986 metais pareiškėjas ilgą laiką, kai motina dar nesirgo aterosklerozė arba šios ligos požymiai dar neprogresavo, faktiškai gyveno kartu su ja ir nuolat su ja bendraudavo, todėl jo teiginys, kad jis nežinojo apie iki nacionalizacijos tėvų valdomą turtą, vertintinas kritiškai, be to, jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad A. G., ar kiti asmenys jam trukdė atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjo teiginys, jog terminą jis praleido dėl nežinojimo ir žinių stokos, nepagrįstas, nes pareiškėjas aktyviai rinko nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus ir jau 2006 m. liepos mėnesį gavo Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymą, iš kurios turinio suprato, jog šiame dokumente nurodytos aplinkybės pagrindžia jo pareiškime teismui nurodytas aplinkybes, tačiau elgėsi nerūpestingai bei neapdariai ir iki 2008 m. lapkričio mėnesio nesikreipė į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. A. G. pažymėjo, kad šiuo metu pareiškėjo interesams byloje atstovauja advokatė, tad nebuvo jokių kliūčių pasirinkti atstovą dar 2006 metais. Teigia, kad pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir ilgai delsė įgyvendinti savo teises tuo pats sau sukurdamas neigiamas pasekmės, jo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, kurie gali būti vertinami kaip svarbios termino praleidimo priežastys, todėl nėra pagrindo jo elgesį vertinti kaip rūpestingą bei sąžiningą. Nurodė, kad tokios priežastys, kaip neapsisprendimas, patiklumas, neryžtingumas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (LVAT adm.byla Nr. A-556-936/08), o įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (LVAT 2004 m. liepos 9 d. nutartis adm.byloje Nr. Al¹-646/2004). Pažymėjo, kad ne kiekviena liga paneigia žmogaus galimybes veikti siekiant realizuoti tam tikras jo teises, nes tik tokia liga, kuri atima iš žmogaus fizinę galimybę veikti tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis ir tai trunka visą ligos laiką (arba beveik visą), per kurį galėjo būti realizuojamos atitinkamos teisės, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi, o priešingu atveju fizinis asmuo, nors ir būdamas ligotas, gali veikti asmeniškai arba pasinaudoti kitų asmenų pagalba (LVAT adm.byla Nr.A-556-936/08). Dėl pareiškėjo teiginio, jog tarp jų buvo iš anksto „susitarta“ dėl kreipimosi į teismą bei teiginio, kad jos veiksmuose gali būti „įžvelgti apgaulės, tyčinio nuslėpimo nuo teismo kitų asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi“, paaiškino, kad 2006 metų birželio mėnesį telefonu jai paskambinęs pareiškėjas pranešė, kad jų motina iki nacionalizacijos turėjo nekilnojamojo turto, teigė, kad jis apie tai sužinojo iš Mickūnų seniūnijos Žemėtvarkos skyriaus darbuotojų bei pasiūlė kartu su juo kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, tačiau dėl įtemptų jų tarpusavio santykių ji nuo šio pasiūlymo atsisakė ir nurodė, jog savo interesus gins atskirai nuo juo. Pareiškėjas 2006 m. liepos - rugpjūčio mėn. jos ne kartą teiravosi, ar ji nepakeitė savo neigiamo atsakymo dėl nuosavybės teisių į turtą atstatymo ir iš jo klausimų bei teiginių ji suprato, kad jis suvokė turintis teisę susigrąžinti tėvų iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Teigia, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis, nes jis, žinodamas apie atsiradusią teisę ir turėdamas šią tiesę pagrindžiančius dokumentus, nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. šia savo teise nepasinaudojo ir šiuo metu siekia įtikinti teismą savo klaidinančiais teiginiais apie „tariamą nežinojimą“ (I t., b.l.92-95,98-100).

Tretysis suinteresuotas asmuo A. N. prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo S. S. prašymą patenkino – atnaujino S. S. terminą per du mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšius bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo motinos S. S. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime, Mickūnų valsčiuje, Vilniaus rajone. Teismas įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti S. S. be pagrindo sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į savo motinos S. S. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą.

Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr.182 medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Įstatymo numatytais terminais prašymo atkurti nuosavybės teises į savo motinos S. S. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Mickūnų valsčiuje, Vilniaus rajone, nėra pateikęs. Pareiškėjo motinos brolis V. K. Vilniaus rajono Mickūnų agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 1 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo iki nacionalizacijos valdytą žemę Vilniaus rajone, Mickūnų seniūnijoje, o jam 1995 m. gegužės 25 d. teises atkurti nuosavybę į šią žemę perleidus savo vaikaičiui A. N., VAV 2005 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 2.5-41-20945 atkūrė nuosavybės teises į A. N. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,98 ha, grąžinant natūra 0,65 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai bei 0,33 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (I t., b.l.104,106,122,127).

VAAT, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-4156-15/2006, kurioje pareiškėja A. G. prašė atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės S. S. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį Mickūnų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti (tretieji suinteresuoti asmenys - VAVA ir A. N.), 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir dviems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atnaujino A. G. terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į S. S. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį Mickūnų seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (II t.,b.l.3-4). Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjos motina sirgo ateroskleroze ir mirė 1986 m., tikėtina, kad pareiškėja apie motinos iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą sužinojo tik 2006 m., rinkdama dokumentus apie tėvų iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, todėl konstatavo, kad įstatymo nustatytas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių, kliudžiusių pareiškėjai laiku realizuoti savo teisę.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr.182 medžiaga taip pat patvirtina, kad A. G. VAVA Mickūnų seniūnijos žemėtvarkos skyriui 2006 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinos S. S. nuosavybės teise valdytą 6,6654 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Mickūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, taip pat pateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (I t.,b.l.193-194). A. G. atžvilgiu vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, VAV 2007 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr.2.3-4862-41 patikslino A. N. vardu 1999 m. kovo 2 d. parengtą pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr.1356, kuria konstatuota, kad jis turi teisę atkuri nuosavybę į 6,67 ha ploto žemės sklypą, kurį iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdė V., B., S. ir K. K., nurodant, kad A. N. turi teisę atkurti nuosavybę į 3,335 ha, ir 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-15084-1411 patikslino šio asmens vardu 2001 m. balandžio 4 d. parengtą išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr.4401, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,69 ha ploto žemės sklypą, iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą V., B., S. ir K. K., nurodant, kad A. N. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,355 ha ploto žemės sklypą (It.,b.l.177,186,189,192). VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius A. G. vardu 2007 m. birželio 8 d. parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 9003, kuria konstatuota, kad ji turi teisę atkuri nuosavybę į 3,335 ha ploto žemės sklypą, kurį iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdė V., B., S. ir K. K., o 2008 m. vasario 14 d. parengė išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr.41-2.12-1301 (I t.,b.l.197, II t.,b.l.28).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad jam 2005 m. kovo 31 d. iki 2007 m. kovo mėn. nustatyta 2 invalidumo grupė, nuo 2003 metų diagnozuota pirminė arterinė hipertenzija, prostatos hiperplazija, nuo 2004 metų - kairės pusės šaknelių radikulopatija, progresuojanti, dažnai recidyvuojanti lumbopatija, stuburo juosmens osteochondrozė, spondiloartrozė, mediolateralinė išvarža, dubens organų funkcijų sutrikimai, galvos smegenų kraujagyslių atereosklerozė (I t.,b.l.17-31). S. S. mirties liudijime nurodoma, kad ji mirė (duomenys neskelbtini), mirties priežastis - cerebralinė aterosklerozė (I t., 8-9).

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, atsakydamas į pareiškėjo 2006 m. liepos 4 d. prašymą, 2006 m. liepos 20 d. pažymoje Nr.R4-3207 nurodė, kad Vilniaus-Trakų apskrities Mickūnų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo bendrų ganyklų padalinimo 1936 m. projekte įrašyti K. V., B., S. ir K.; skiltyse „Sklypo Nr.“, „Turi sklypo dalį“ ir „Ganyklų padalijime/m²“ atitinkamai įrašyta: „IV“, „1/4“ ir „1935“. (Duomenys neskelbtini) kaimo žemės matavimo 1937 m. sąraše, patvirtintame 1938 m. birželio 1 d., įrašyti K.: V., seserys B. ir S. bei motina K. iš S., sklypuose Nr.58, Nr.105 ir Nr.131 turėję 6 ha 6654 m žemės (I t., b.l.34-35). Analogišką informaciją Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė 2006 m. liepos 20 d. pažymoje Nr. R4-3213, atsakydamas į A. G. 2006 m. liepos 14 d. prašymą (II t.,b.l.19-20).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5–1470/2006 pažymėjo, kad terminų atnaujinimo institutas yra sietinas su individualių, t. y. susijusių tik su prašančiu atnaujinti terminą asmeniu, jų (terminų) praleidimo priežasčių aiškinimu jų svarbumo aspektu. Tai reiškia, kad sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą teisminio nagrinėjimo dalykas yra buvusių iki prašomo atnaujinti termino pabaigos (o ne atsiradusių po šio termino pasibaigimo) aplinkybių, dėl kurių prašantis atnaujinti terminą asmuo praleido teisės akto nustatytą terminą, tyrimas. Tai taip pat reiškia, kad prašomo atnaujinti termino eigoje asmuo turėjo teisės akto nustatytą teisę atlikti atitinkamus veiksmus (nagrinėjamuoju atveju- paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus), bet dėl tam tikrų priežasčių šios teisės nerealizavo iki šio termino pabaigos. Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). Vadovaujantis pastarąja nuostata pripažintina, jog termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. LVAT teisėjų kolegija 2007 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A16-831/2007 pažymėjo, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tik tokios priežastys, kurios buvo nulemtos objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių. Nežinojimas gali būti pripažinta svarbia priežastimi, tačiau tik tada, kai tam turėjo įtakos ne paties asmens veika (neveikimas), o kitos objektyvios priežastys (kliūtys), realiai trukdžiusios pareiškėjai žinoti apie tokį nekilnojamąjį turtą ar apie galimybę kreiptis dėl teisių į šį turtą atkūrimo. Tokiomis kliūtimis galėtų būti pareiškėjo ilgalaikė liga, ilgalaikė komandiruotė, kitų asmenų slėpta ar neteikiama informacija ir pan. 2007 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A5-909-07 LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistam terminui atnaujinti, teismų praktikoje pripažįstamos objektyvios priežastys, nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios, ir trukdžiusios šiam realizuoti savo teises. Nežinojimas apie nuosavybės teise valdytą žemę galėtų būti pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti, tačiau tik įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą, bei pateikus įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo. Nustačius tokias aplinkybes teismas galėtų vertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjas elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises.

Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodoma priežastis - nesąžiningas A. G. elgesys - negali būti pripažinta svarbia termino praleidimą pateisinančia priežastimi, nes, viena vertus, prašymo atkurti nuosavybės teises (įskaitant prašymą teismui) padavimas yra paties asmens pareiga, kurios negalima perleisti, antra vertus, 2006 m. archyvo pažyma buvo pateikta asmeniškai pareiškėjui (ne jo seseriai), tad jis pats privalėjo nuspręsti, kaip veiks toliau, bet nuo 2006 m. liepos mėnesio iki 2008 m. pabaigos į teismą nesikreipė. Žemės valdymo fakto nežinojimas irgi negali būti pripažintas svarbia priežastimi, pateisinančia delsimą, nes nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių tokio fakto objektyviai negalima buvo išsiaiškinti, t. y., pradedant nuo 1991 metų kreiptis į archyvus.

Teismas pažymėjo, kad VAAT 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4156-15/2006 sprendimas nagrinėjamai bylai jokios prejudicinės galios neturi (ABTĮ 58str.2d.).

Tačiau, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui realizuoti jo konstitucinę teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. kompetentingai išaiškinti atkūrimo sąlygas, tvarką, ypač terminus, taip pat rinkti reikalingus dokumentus, kreiptis į archyvus, į teismą, objektyviai galėjo kliudyti jo susirgimai ir invalidumas, kurių yra daug ir dalis jų yra recidyvuojantys ir progresuojantys.

Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, paduodant skundą dėl sprendimo, priimto nuosavybės teisių atkūrimo byloje, šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, byloje Nr.AS4-50-2006 išaiškino, jog, taikant įstatymo analogiją, asmenys, paduodantys prašymus atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisių atkūrimo bylose, žyminio mokesčio nemoka. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui S. S. grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

III.

Tretysis suinteresuotas asmuo A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 punkto 2 papunkčio nuostata, teismas privalėjo motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Sprendime nėra jokių motyvų, kodėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo ligos yra recidyvuojančios ir progresuojančios. Teismas nepagrindė, kodėl pareiškėjo invalidumas bei jam konstatuotos ligos yra progresuojančios ir tai galėjo sutrukdyti jam galimybę objektyviai veikti, siekiant realizuoti vienokias ar kitokias teises.

2. Teismas nepakankamai išsamiai išanalizavo pareiškėjo teismui pateiktus medicininius dokumentus, ligų pobūdžius bei trukmę.

3. Iš S. S. pateiktų medicininių dokumentų kopijų matyti, kad pareiškėjas terminą praleido dėl paties nepakankamo aktyvumo įgyvendinant savo teises.

4. Liga svarbia skundo pateikimo termino praleidimo priežastimi pripažįstama priklausomai nuo to, kiek ji galėjo padaryti įtaką sergančio asmens valiai ar fizinėms galimybėms, jis turėjo galimybę paštu ar per atstovą laiku paduoti skundą (pareiškimą). Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo pareiškimo surašyti ir jį pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi (LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartis Nr.AS6-219/2006).

Byloje duomenų, paneigiančių pareiškėjo S. S. galimybę laiku pateikti reikalingus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nėra. Išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina pareiškėjo sveikatos problemas, tačiau neįrodo, jog vardijami susirgimai truko visą dokumentų padavimo (virš 2,5 metų) laikotarpį, objektyviai kliudė pasirūpinti reikalingų dokumentų paieška bei prašymo pateikimo teismui dėl nuosavybės teisės atkūrimo.

5. Teismas privalėjo įvertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie reikšmingas aplinkybės, ar pareiškėjas elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises.

6. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis dėl savo amžiaus, išsilavinimo, ligų, gyvenimo sąlygų ar kitokių panašių aplinkybių nežinojo ar negalėjo žinoti įstatymų reikalavimų, ar neturėjo galimybės įgyvendinti savo teises įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

7. Terminų atnaujinimo institutas yra sietinas su individualiu, t. y. susijusių tik su prašančiu atnaujinti terminą asmeniu, jų (terminų) praleidimo priežasčių aiškinimu jų svarbumo aspektu. Tai gali reikšti, kad sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą teisminio nagrinėjimo dalykas yra buvusių iki prašymo atnaujinti termino pabaigos, o ne atsiradusių po šio termino pasibaigimo, aplinkybių, dėl kurių prašantis atnaujinti terminą asmuo praleido teisės akto nustatytą terminą, tyrimas. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikytinas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytas prašomas atnaujinti terminas, atsirado ne šio termino eigoje, o po jo pasibaigimo (LVAT byla Nr. A5-1470/2006).

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nustatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatymo termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teisę, kuri nepriklausė nuo šio asmens valios. Pareiškėjas tokių įrodymų teismui nepateikė.

8. Tretysis suinteresuotas asmuo A. N. nurodė, kad 2006 metų pavasaryje S. S. buvo nuvykęs pas jį į namus, kur pokalbio metu sužinojo apie galimybę sugražinti savo motinai S. S. priklausančią žemę. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjas – S. S. nuo 2006 m. pavasario iki 2009 m. gruodžio 10 d. nesiėmė jokių veiksmų dėl prašymo pateikimo atstatant nuosavybės teises.

9. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo, klausimą. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai išreikšti savo valios arba ribojo jo fizinės galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo (prašymo ) surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančios objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas atnaujintinas, kadangi, pareiškėjas, turėjo realią galimybę domėtis, sužinoti apie mamos valdytą žemės sklypą bei Įstatymo nustatytais terminais kreiptis dėl nuosavybės teisų atkūrimo (LVAT byla Nr. A525-1486/2008).

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismui pateikto neįgaliojo pažymėjimo Nr.014161 kopijos matyti, kad jis yra priskirtas vidutinio specialių poreikių lygiui. Tokia invalidumo grupė reikalauja iš asmens laikytis tik tam tikrų mitybos bei judėjimo reikalavimų. Šios invalidumo grupės turėjimas negali užkirsti kelio pasinaudoti atstovavimo institutu, kas ir buvo padaryta nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme

Nei viena liga negalėjo atimti iš pareiškėjo fizinę galimybę veikti tiesiogiai ar per atstovą. Osteochondrozė, Hiperplazija, cervikopatija nėra psichinio pobūdžio ligos, dėl kurių asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Jeigu S. S. taip buvo sunku judėti ir jis negalėjo tinkamai apginti savo teisėtų interesų, jis ir ankščiau galėjo kreiptis į advokatą, kuris atstovautų jo interesus.

11. Teismas, vertindamas medicininius dokumentus, nepareikalavo iš pareiškėjo duomenų apie tai, ar, jis buvo gydomas stacionare. Jei taip, tai kaip ilgai ir, ar, šios ligos simptomatika galėjo objektyviai užkirsti S. S. kelią tinkamai pasinaudoti savo teisėmis.

Atsiliepimas

Pareiškėjas S. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes dėl kurių praleido terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kaip ir prašyme pirmosios instancijos teisme. Dėl teismo sprendimo pagrįstumo nurodė, kad:

1. Teismo išvados pagrįstos rašytiniais įrodymais, kurie nekelia abejonių.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 23 d. administracinėje byloje Nr. I-4156-15/2006 patenkino A. G. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į S. S. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį Mickūnų seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, pažymėdamas, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjos motina sirgo ateroskleroze ir mirė 1986 m., tikėtina, kad pareiškėja apie motinos iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą sužinojo tik 2006 m., rinkdama dokumentus apie tėvų iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, todėl konstatavo, kad įstatymo nustatytas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių, kliudžiusių pareiškėjai laiku realizuoti savo teisę. Taigi, A. G. terminas atnaujintas dėl tokios pat priežasties - nežinojimo apie motinos turėtą žemę. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimo panaikinimas neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir sąžiningumo kriterijų, nes pareiškėjas terminą praleido ne tik dėl priežasčių, analogiškų priežastims, nurodytoms 2006 m. lapkričio 23 d. VAAT sprendime administracinėje byloje Nr. I-4156-15/2006, bet ir dėl sunkios sveikatos būklės.

3. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis. Įrodymais pripažino faktinius duomenis, kurie atitinka ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo priemones. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išaiškintos bylos aplinkybės, t. y. laikėsi rungimosi, betarpiškumo, dispozityvumo, kooperacijos, koncentracijos ir ekonomiškumo principų, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus.

4. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidutinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Ši norma įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, kad galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus palikta teismo kompetencijai. Laisvo įrodymų vertinimo principas taip pat reiškia, kad nė vienas įrodymas negali turėti iš anksto nustatytos galios, įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas visų įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir nė vieno negalima iš anksto atmesti ar laikyti svaresniu. Įvertindamas įrodymus, teismas vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Šiame įrodinėjimo etape teismas įgalintas pagal įstatymą ir savo vidinį įsitikinimą spręsti, kuriais byloje pateiktais įrodymais remtis, o kuriais - ne. Įrodymų vertinimo etape teismo padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada dėl rėmimosi konkrečiu įrodymu, negali būti pripažinta proceso teisės nuostatos, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus motyvus ir prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas atnaujino pareiškėjui S. S. terminą prašymui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. S. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą.

Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau tekste Atkūrimo tvarka) 5 punktas. Pagal šio punkto 2005 m. balandžio 11 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 400 redakcija piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., o 11 punktas numato, kad terminas giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Tačiau nei Atkūrimo įstatyme nei patvirtintoje Tvarkoje nėra nurodytos priežastis, esant kurioms turėtų būti atnaujinamas terminas prašymui pateikti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pareiškėjas nurodė, kad S. S. iki mirties (duomenys neskelbtini) sunkiai sirgo, niekada pareiškėjui nepasakojo apie tai, kad iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą. Šią aplinkybė pareiškėjui tapo žinoma tik 2006 metais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nežinojimas apie nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino, taip pat įrodomas tokios informacijos gavimo laikas, aplinkybės bei šaltinis. Be to, turi būti vertinamas pretendento elgesys siekiant įgyvendinti savo teises nuo sužinojimo momento. Taigi, pareiškėjo nurodytos priežastys, kad nežinojo apie nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių visumą.

Byloje esantis pareiškėjo motinos S. S. mirties liudijimas patvirtina, kad ji sirgo ateroskleroze. Ši aplinkybė kliudė pareiškėjui sužinoti apie tai, kad iki nacionalizacijos pareiškėjo motina S. S. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė taip pat neginčija aplinkybės, jog apie S. S. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą pareiškėjui tapo žinoma tik 2006 metais. Apeliantė apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog terminas negali būti atnaujintas, kadangi pareiškėjas nepagrįstai ilgai, t. y. nuo 2006 metų nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A8-870/2007) pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog S. S. nuo 2006 m. pavasario iki 2009 m. gruodžio 10 d. nesiėmė jokių veiksmų, negali būti pagrindas neatnaujinti terminų, kurie pasibaigė 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d. Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, pretendento elgesys nuo sužinojimo momento turi būti įvertintas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjas nuolat sirgo, jo susirgimai ir invalidumas, kurių yra daug ir jų dalis yra recidyvuojantys ir progresuojantys, sąlygojo jo elgesį, kad nuo 2006 m., kai jam tapo žinoma apie motinos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, į teismą kreipėsi tik 2008 m. pabaigoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo sesuo – apeliantė apie S. S. nuosavybės teise valdytą žemė taip pat sužinojo tik 2006 m., t. y. pasibaigus terminams prašymui ir nuosavybės teises patvirtinantis dokumentams paduoti. A. G. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartimi buvo atnaujintas terminas prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį, paduoti. Teisėjų kolegija sutinka, kad šis teismo sprendimas nagrinėjant administracinę bylą prejudicinės reikšmės neturi. Apeliantės elgesys, t. y. kad ji nepranešė pareiškėjui, jog kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo asmeniškai ir nenurodė jo nei kaip pareiškėjo, nei kaip trečiojo suinteresuoto asmens, nagrinėjamu atveju nevertintinas, kadangi tai nėra šios bylos ginčo dalykas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas ir skundžiamas sprendimas dalyje dėl termino atnaujinimo paliktinas nepakeistas.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui turi būti grąžintas sumokėtas žyminis mokestis, kuris buvo sumokėtas paduodant prašymą pirmosios instancijos teismui. Ši teismo sprendimo dalis keistina.

Pagal ABTĮ 40 straipsnį pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui nėra priskirtas prie prašymų, kurie neapmokestinami žyminiu mokesčiu. Taip pat pateiktam prašymui netaikytinas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis, kuriuo nustatyta, kad skundžiant institucijų sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bylos šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Šiuo atveju pareiškėjas teikė prašymą dėl termino atnaujinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra dar prasidėjęs, todėl sprendimas nėra priimtas ir pareiškėjas pagal šį įstatymą negali būti atleistas nuo žyminio mokesčio. Bylos ginčo pobūdis taip pat patvirtina, kad nėra pagrindo šioje byloje taikyti analogija su ginčais, nurodytais Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje, nes prašymų dėl termino atnaujinimo prigimtis yra susijusi ne su institucijos galimai nenaudingais pareiškėjui priimtais sprendimais, bet nuo paties pareiškėjo pasirinkto elgesio varianto, dėl kurio jis praleido terminą. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjui žyminis mokestis grąžintas nepagrįstai.

A. G., teikdama apeliacinį skundą, nesumokėjo žyminio mokesčio, nors remiantis nurodytais argumentais, taip pat privalėjo jį sumokėti ir nebuvo atleista nuo šio mokesčio sumokėjimo. Todėl iš A. G. valstybės naudai priteistinas 50 Lt dydžio žyminis mokestis, kurį pareiškėja privalėjo sumokėti, teikdama apeliacinį skundą (ABTĮ 39 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo S. S. (S. S.).

Priteisti iš A. G. valstybės naudai 50 Lt žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė