- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-02-18
- Bylos Nr.
- eA-1662-624/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05355-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 235S198738 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja paaiškino, jog yra susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu ir gyvena bei dirba (duomenys neskelbtini). Teigė, jog pareiškėjos dukra E. S. (N.), Rusijoje 2024 metais kelių transporto įvykyje buvo sunkiai sužalota, todėl ilgai buvo gydoma ligoninėje, vėliau namuose, dar vėliau vėl ligoninėje. Atkreipė dėmesį, kad yra teikusi atsakovui duomenis, jog ji į Rusijos Federaciją vyko slaugyti dukros ir lydėti ją gydymo įstaigose įvairiais gydymo etapais, nes dukrai buvo reikalinga padidinta priežiūra, o artimų giminaičių Rusijoje jie neturi. Taip pat dėl dukros sužalojimo Rusijos Federacijos teismuose yra nagrinėjamos baudžiamoji ir civilinė bylos, kur baudžiamojoje byloje pareiškėja pripažinta dukros, kaip nuketėjusiosios, atstovė, kadangi dukra negali savarankiškai duoti parodymų teismui.
3. Pareiškėja nurodė, kad ji 2025 m. liepos 10 d. bei 2025 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos Federacijos sieną kirto tik dėl dukros, nežinodama 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojusių įstatymo pakeitimų, ir išimtinai tik dėl neatidėliotinų reikalų, susijusių su sunkiai sergančios dukros gydymu ir išlaikymu, kuria niekas kitas, išskyrus pareiškėją, pasirūpinti negali. Teigė, kad jos veiksmus lėmė išskirtinės aplinkybės – Rusijoje likusios gyventi dukros itin sunki sveikatos būklė po eismo įvykio, kurio metu ji buvo sunkiai sužalota. Dėl šios būklės dukrai reikalinga nuolatinė priežiūra, ji negali savarankiškai pasirūpinti daugeliu kasdienių poreikių ir neturi galimybių savarankiškai gauti pakankamų pajamų būtiniausiems medicininiams preparatams ir pragyvenimui užtikrinti. Todėl pareiškėja, siekdama patenkinti gyvybiškai svarbius dukros poreikius – gauti gydymą, suderinti tolesnį gydymą, įsigyti vaistus, apmokėti gydymo išlaidas ir užtikrinti pragyvenimą, – buvo priversta vykti į Rusiją, atlikti bankinius pavedimus bei palaikyti ryšį su gydytojais. Pareiškėja akcentavo, kad jos vykimas į Rusiją negalėjo būti atliktas kitaip nei fiziškai kirtus sieną, kadangi dėl tarptautinių sankcijų nuo 2022 m. vidurio finansinės operacijos į Rusiją yra negalimos, be to, sienos kirtimas truko tik kelias valandas. Pareiškėjos įsitikinimu, nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji 2 kartus per pastaruosius 3 mėnesius lankėsi Rusijos Federacijoje, nepažeidžia Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) numatytų tikslų ir turi būti pripažįstamos objektyviomis, nuo jos nepriklausančiomis aplinkybėmis: nutikusi avarija, kurios metu buvo sužalota dukra, ir sunki jos sveikatos būklė nėra pareiškėjos valios išraiška, o išorinės aplinkybės, nulėmusios būtinybę veikti. Jeigu pareiškėja nebūtų kirtusi sienos, dukra nebūtų gavusi būtinų lėšų ir medicininės pagalbos, todėl kiltų reali grėsmė jos sveikatai. Pažymėjo, kad sienos kirtimas buvo trumpalaikis ir neviršijo laiko, būtino susisiekti su dukra, gydytojais bei atlikti lėšų pervedimus. Pažymėjo, kad jos, kaip motinos, pareiga rūpintis savo vaiku yra žmogiškai suvokiama. Jos veiksmai – kelių valandų tikslinis vizitas į Rusijos Federaciją dėl gyvybiškai svarbių, su jos dukra susijusių priežasčių – neatitinka Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintos įstatymo paskirties.
4. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 10 punkte įtvirtinam proporcingumo principui, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Šiuo atveju išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas nėra proporcingas siekiamam tikslui, nes toks proporcingumo principo pažeidimas užkerta kelią pareiškėjai būti su savo sutuoktiniu, toliau tęsti susikurtą gerbūvį, gyventi ir dirbti Lietuvoje bei yra pernelyg griežta sankcija, neatsižvelgiant į socialiai jautrias aplinkybes, susijusias su sveikata ir gyvybe.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės yra susijusios su 2024 m. įvykiais, o ne su Sprendimu. Atsakovo vertinimu, nors pareiškėja ir nurodė, kad ji rūpinasi dukters gydymu ir bendrauja su gydančiais gydytojais, tačiau nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėja dėl dukters sveikatos vyko į Rusiją, kadangi vyko ne į dukters gyvenamąją vietą, o į Rusijos Federaciją per Panemunės pasienio kontrolės punktą, kur, kaip nurodė, bendravo su dukrą gydančiais medikais.
7. Atsakovas dėl pareiškėjos argumentų, kad ji Rusijoje atliko mokėjimus siekdama užtikrinti dukros pragyvenimą, nurodė, jog pareiškėja nepaaiškino aplinkybių, kodėl nuo 2025 m. gegužės 3 d. mokėjimai buvo atlikti būtent du kartus. Pažymėjo, kad nors dukra serga jau ilgą laiką, negali mokytis ir neturi savarankiškų pajamų, pareiškėja mokėjimus atliko tik 2025 m. liepos 10 d. ir 2025 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėja vyko ne pas dukrą, tačiau tik į Rusijos Federacijos teritoriją per Panemunės pasienio punktą. Pabrėžė, kad Migracijos departamentas turi pareigą, spręsdamas užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, vadovautis galiojančiais įstatymais, todėl pareiškėjos nuomonė, jog Įstatymas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), nėra reikšminga ginčijamo Sprendimo priėmimui. Pareiškėjos trumpalaikis vykimas į Rusijos teritoriją kelia pagrįstų abejonių, ar nebuvo galimybių dukrai skirtas lėšas pervesti vienu mokėjimu, o dėl bendravimo su gydytojais nuotoliu apskritai nebuvo tikslinga vykti į Rusijos teritoriją.
8. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjos argumentai nepagrindžia objektyvaus, nuo pareiškėjos valios nepriklausančio poreikio vykti į Rusiją. Pažymėjo, kad pareiškėja vyko į Rusiją ne dėl to, jog sergančiai dukrai būtų reikalinga jos priežiūra. Teigė, kad informacija apie Įstatymo pakeitimus buvo plačiai skelbiama viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, o asmeniui, gyvenančiam Lietuvos Respublikoje, tenka pareiga domėtis įstatymų pasikeitimais, kurie susiję su užsieniečių teisine padėtimi (gyvenimu, buvimu, išvykimu).
Atsiliepimas
9. Atsakovas teigė, kad ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka VAĮ bei kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
10. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, kurios sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravusi nuo 2021 m. spalio 14 d.
12. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, kuris turi leidimą nuolat gyventi).
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentui patikrinus duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, jog pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d., įsigaliojus Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, per Panemunės pasienio kontrolės punktą buvo išvykusi į Rusiją du kartus: 2025 m. liepos 10 d. ir 2025 m. rugpjūčio 11 d. Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti priežastis, dėl kurių pareiškėja vyko į Rusiją, 2025 m. rugsėjo 2 d. paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimą ir (ar) dokumentus apie priežastis, dėl kurių ji po 2025 m. gegužės 3 d. vyko į Rusiją ir (ar) Baltarusiją. Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 8 d. Migracijos departamentui pateikė paaiškinimą, kad į Rusiją ji vyko išimtinai dukros gydymo ir priežiūros klausimais, todėl šios priežastys yra vertintinos kaip objektyvios, nes pasirinkimo nevykti neturėjo. Nurodė, kad dukra 2024 m. sausio 8 d. pateko į autoįvykį, kurio metu patyrė daugybinius sužalojimus ((duomenys neskelbtini)). Po patirtų traumų dukra labai ilgai buvo gydoma tiek stacionariai, tiek ambulatoriškai, gydymas reikalingas iki šiol. Prie paaiškinimo pareiškėja pridėjo dukros gimimo liudijimo kopiją ir informaciją iš įvairių Rusijos medicininių įstaigų apie dukros diagnozę ir įvairiu laiku atliktus tyrimus bei jos gydymą stacionare.
14. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjai (Rusijos Federacijos pilietei) panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes ji per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.
15. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1–2 punktų, UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto, VAĮ 10 straipsnio 5–6 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
16. Nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjai leidimas laikinai gyventi išduotas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas šeimos sujungimo pagrindu). Migracijos departamentas, patikrinęs VSAT informacinėje sistemoje esančius duomenis apie pareiškėją, nustatė, kad ji du kartus (2025 m. liepos 10 d. ir 2025 m. rugpjūčio 11 d.) išvyko į Rusijos Federaciją, t. y. per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją. Remdamasis šiais duomenimis, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
17. Teismas, vertindamas pareiškėjos nurodytas vykimo į Rusiją aplinkybes, pažymėjo, kad vien tai, jog pareiškėja teigia nežinojusi apie įsigaliojusį Įstatymą, neatleidžia jos nuo imperatyvios Įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindu išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos dukra E. S. (N.), gimusi (duomenys neskelbtini), gydoma tiek stacionare, tiek ambulatoriškai, taip pat dukrai buvo skirta reabilitacija. Pareiškėja paaiškino, kad ji tiek 2025 m. liepos 10 d., tiek 2025 m. rugpjūčio 11 d. vyko į Rusijos Federacijos teritoriją tam, jog dukrai pervestų pinigus gydymui, pabendrautų telefonu su aukščiausios kategorijos psichiatrais ir sutartų dėl dukros tolesnio gydymo. Tačiau pareiškėjos teiginių, jog minėtomis dienomis ji vyko į Rusiją dėl bendravimo su psichiatrais, nepagrindžia jokie byloje esantys įrodymai. Taip pat byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog pavedimus buvo būtina atlikti per du kartus ir tik nuvykus į Rusiją, nors dukra serga jau ilgą laiką (nuo 2024 m. sausio 3 d.) ir, anot pareiškėjos, neturi savarankiškų pajamų. Pareiškėja būtent 2025 m. liepos 10 d. ir 2025 m. rugpjūčio 11 d. vyko atlikti minėtus mokėjimus, tačiau tokio elgesio būtinybė ir objektyvios priežastys, teismo vertinimu, nėra pagrįstos, kadangi pareiškėja galėjo dukrai skirtas lėšas pervesti vienu mokėjimu ir nevykstant į Rusijos Federaciją. Taigi pareiškėjos pasirinktas netinkamas elgesio modelis priklausė nuo jos pačios valios ir yra subjektyvus faktorius, o tai neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismo posėdžio metu visą laiką akcentavo, jog dukra yra sunki ligonė, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra, pagalba vykstant pas gydytojus, tvarkant buitinius reikalus bei mokant mokesčius, ji negali savarankiškai funkcionuoti be ją nuolat prižiūrinčio asmens, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog pareiškėja pati teiktų tokią nuolatinę ir nenutrūkstamą priežiūrą. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei faktinius duomenis, sprendė, jog dukros priežiūra realiai rūpinasi kiti – pareiškėjos nenurodyti asmenys, o pareiškėjos dalyvavimas priežiūros procese nėra visapusiškas ar nuolatinis. Todėl pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad ji į Rusiją vyko išimtinai dukros gydymo ir priežiūros klausimais (kuomet net nevyko į dukros gyvenamąją vietą), vertino ne kaip objektyvią, nepateisinančią priežastį vykti į Rusiją, o tai neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų.
19. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde teigia, jog 2024 m. gruodžio 13 d. išduotas naujas leidimas gyventi ir galiojo iki 2028 m. gruodžio 13 d., tačiau vien ši aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog jai bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais ateityje ar negalės būti panaikintas nustačius, kad ji neatitinka imperatyvių UTPĮ sąlygų.
20. Teismas taip pat akcentavo, kad vien aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, savaime nesuteikia teisės ir jai gyventi ar būti Lietuvos Respublikoje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualioje Įstatymo nuostatoje numatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti nenaikinamas (išskyrus ekipažų ir įgulų nariams), tik kai į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Šiuo atveju pareiškėjos vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios, jos aiškiai nulemtos pačios pareiškėjos pasirinkimo ir valios.
22. Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, dėl to jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
23. Netenkinęs pareiškėjos skundo, teismas netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
24. Įsakymo nuostatomis įtvirtinta, kad Rusijos Federacijos išduodami užsienio nebiometriniai pasai nuo 2025 m. birželio 1 d. nepripažįstami kaip suteikiantys teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus šio įsakymo 2.2 papunktyje nurodytą atvejį. Įsakymo 2 punkto 2.2 papunktyje nustatyta, kad užsieniečių, turinčių leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba turinčių kitos Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės ar Šengeno valstybės narės išduotą leidimą gyventi, Rusijos Federacijos išduoti užsienio nebiometriniai pasai nuo 2025 m. gruodžio 1 d. nepripažįstami kaip suteikiantys teisę atvykti į Lietuvos Respubliką.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją, todėl pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatas.
26. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro prielaidų Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatytos išimties taikymui, nes vykimas į Rusijos Federaciją pareiškėjos įvardintu tikslu buvo jos pačios pasirinktas elgesio modelis. Kadangi nuo Įsakymo paskelbimo (Teisės aktų registre Įsakymas paskelbtas 2025 m. gegužės 23 d.) iki to momento, kada pasikeitė kelionės dokumentai, suteikiantys teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką – 2025 m. gruodžio 1 d., praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, teismas vertino, jog pareiškėja turėjo galimybę pateikti prašymą dėl (duomenys neskelbtini), nepažeisdama Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų. Kadangi tokia galimybe pareiškėja nepasinaudojo, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą.
27. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį nurodė, jog Sprendime tinkamai nustatytos ir įvertintos visos Migracijos departamentui žinomos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir prieinama informacija. Nežiūrint į tai, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika yra įvairiapusiai ir pakankamai tvirti, jie negali būti vertinami kaip prioritetiniai nacionalinio saugumo užtikrinimo interesų atžvilgiu. Pareiškėjos nurodomos individualios aplinkybės ((duomenys neskelbtini)) negali paneigti valstybės institucijų pareigos taikyti imperatyvias teisės normas. Socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas negali sudaryti pagrindo išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, kai yra konstatuotas Įstatymo pažeidimas, sudarantis pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas konstatavo, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu), todėl nėra jokio pagrindo Sprendimą panaikinti.
29. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, teismas netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
30. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
31. Pareiškėja, pakartodama faktines bylos aplinkybes, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl vykimo į Rusiją, kadangi susisiekti su gydytojais galima tik nuvykus į Rusiją, skambutis iš Lietuvos negalimas, taip pat ir piniginiai pavedimai iš Lietuvos į Rusiją negalimi. Taip pat teismas nevertino byloje esančių įrodymų, jog pareiškėja vyko pas dukrą dėl jos gydymo, o laikotarpis priklausė nuo daugelio su dukros sveikata susijusių aplinkybių. Dukrai nuolat tęsiamas gydymas, po įvykusios traumos pareiškėja periodiškai vykdavo jos prižiūrėti, slaugyti ir padėti. Atsivežti dukros į Lietuvą negali dėl susiklosčiusios politinės situacijos. Teismas nepagrįstai suabejojo pareiškėjos vizitų į Rusiją objektyviu reikalingumu, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes. Pareiškėja pažymi, kad neturėjo finansinės galimybės vienu pavedimu pervesti daugiau lėšų, nes ir jai pačiai reikėjo lėšų pragyvenimui.
32. Pareiškėja teigia, kad teismas neįvertino jos argumentų, jog atsakovo priimtas Sprendimas neproporcingas ir nepagrįstas, itin formalus, dėl kurio, be kita ko, bus išskirta šeima. Taip pat atsakovas, neįsigilinęs į pareiškėjos individualią situaciją, formaliai pritaikė įstatymo nuostatą ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra būtent tos įstatyme išvardintos išimtys, dėl kurių jos Leidimas gyventi Lietuvoje neturėjo būti panaikintas.
33. Pareiškėja akcentuoja, kad teismo sprendimas ir atsakovo Sprendimas prieštarauja kitoms teisės normoms. Nurodo, kad jos vykimo į Rusiją priežastys nepažeidžia Įstatyme numatytų tikslų ir turi būti pripažįstamos objektyviomis nuo pareiškėjos nepriklausančiomis priežastimis. Pareiškėjos sienos kirtimas buvo trumpalaikis, ne daugiau nei būtina paskambinti dukrai, gydytojams ir pervesti lėšas.
34. Pareiškėja pažymi, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 3 straipsnio 10 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, nes išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas neproporcingas siekiamam tikslui, užkerta kelią pareiškėjai būti kartu su sutuoktiniu, tęsti susikurtą gerbūvį, gyventi ir dirbti Lietuvoje ir yra pernelyg griežta sankcija, neatsižvelgiant į socialiai jautrias aplinkybes, susijusias su sveikata, gyvybe.
35. Pareiškėja akcentuoja, kad nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra atskleista, kokios priežastys Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies požiūriu laikytinos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendros taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusiją ar Baltarusiją gali vykti daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Nesant teisinio apibrėžtumo ir aiškaus reglamentavimo, priežasčių svarbumą paliekama savo rizika vertinti pačiam asmeniui, atsižvelgiant į konkrečias asmens gyvenimo aplinkybes. Be to, diskrecija subjektyviai vertinti tokių aplinkybių svarbą post factum (po fakto) paliekama teisės aktų laikymosi kontrolę atliekančiai institucijai, kurios sprendimai grindžiami ne aiškiai apibrėžtais kriterijais, o subjektyviu atskiro pareigūno vertinimu, ar artimojo šeimos nario liga ir jam reikalinga pagalba laikytina svarbia ar nepakankamai svarbia aplinkybe. Pareiškėjos nuomone, toks vertinimas prieštarauja tiek viešojo administravimo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams.
Šalies argumentai
36. Pareiškėja nurodo, kad šiuo metu yra Rusijoje ir negali sugrįžti pas sutuoktinį, su kuriuo ryšys jai yra svarbus. Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 str. 1 d.); teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimas (135 str. 1 d.); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 str. 1 d.); šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga (38 str. 1, 2 d.); Konstitucijos vientisumas (6 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Taigi nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi ir šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo (deramo subalansavimo) kontekste.
37. Pareiškėja akcentuoja, kad atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nemotyvuotas, neatitinka jam keliamų reikalavimų, priimtas neatlikus pakankamai išsamaus pareiškėjos individualios situacijos vertinimo ir nepateikus motyvų, pagrindžiančių taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje, jame nėra atskleisti argumentai, lėmę Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ribojamosios priemonės – leidimo laikinai gyventi panaikinimo taikymą, neproporcingas, prieštaraujantis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principams, todėl turi būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.
Atsiliepimas
38. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
39. Atsakovas, pakartodamas teismo nustatytas faktines aplinkybes, nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais.
40. Teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos teiginių, jog minėtomis dienomis vyko į Rusiją dėl bendravimo su psichiatrais, nepagrindžia jokie byloje esantys įrodymai. Taip pat manome, jog Teismas pagrįstai pastebėjo, kad pareiškėja teigia, jog pavedimus atlikusi siekdama užtikrinti dukros pragyvenimo išlaidas, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina aplinkybių, dėl kurių nuo 2025 m. gegužės 3 d. šiuos mokėjimus buvo būtina atlikti du kartus ir tik nuvykus į Rusijos Federaciją, nors dukra serga jau ilgą laiką (nuo 2024 m. sausio 3 d.) ir, anot pareiškėjos, neturi savarankiškų pajamų.
Atsiliepimas
41. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad ji vienintelė rūpinasi dukra ir po įvykusios traumos nuolat periodiškai vykdavo jos prižiūrėti, slaugyti, visokeriopai gelbėti, nes pareiškėjos vizitai pas dukrą nebuvo „nuolat ir periodiškai“, o taip pat byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjos dukrai pagalbą teikė artimiausios kaimynės, o ne pareiškėja. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nėra paskirta savo dukters globėja, jos dukra nėra neveiksni, taigi pareiškėja negali ir priimti sprendimų dėl dukters gydymo.
42. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėja teigia, jog dukrai nuolat tęsiamas gydymas, jai nustatyta diagnozė, pagal kurią jai būtinas privalomas palydėjimas, nes „ji kol kas be kito asmens pagalbos negali savarankiškai priimti sprendimų ir valdyti sudėtingų veiksmų“, tačiau pareiškėja bylos nagrinėjimo metu nepaaiškino, kaip jos vykimas į Kaliningrado sritį padeda realizuoti dukros „privalomą palydėjimą“. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra neproporcingas ir nepagrįstas, itin formalus, dėl kurio, be kita ko, bus išskirta šeima. Pažymi, kad pareiškėja ginčijamu Sprendimu nėra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, jai neuždrausta atvykti į Lietuvą, todėl paminėti argumentai yra nepagrįsti.
43. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog pareiškėjos vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios, jos aiškiai nulemtos pačios pareiškėjos pasirinkimo ir valios.
44. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad jeigu ji nebūtų kirtusi sienos, dukra nebūtų gavusi būtinų lėšų ir medicininės pagalbos, nes pareiškėja tos pagalbos ir nesuteikė, vyko ne pas dukrą, o tik į Rusijos Federacijos teritoriją. Nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai, kad negalima susisiekti telefonu su Rusijos Federacijoje esančiais abonentais, kadangi Rusija yra sustabdžiusi tarptinklinį ryšį esantiems Rusijos teritorijoje Lietuvos operatorių klientams, taip pat motyvuojant sukčių atakomis, ribojami skambučiai iš WhatsApp ir Telegram VoIP programų, tačiau kiti operatoriai nurodo skambučių į Rusiją galimybę.
45. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog ginčijamas Sprendimas užkerta kelią pareiškėjai būti su savo sutuoktiniu, gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje bei yra per griežta sankcija, neatsižvelgiant į socialiai jautrias aplinkybes, susijusias su sveikata, gyvybe, nes ginčijamu Sprendimu sankcijos pareiškėjai nėra taikomos ir jis nesukelia pareiškėjos nurodytų pasekmių.
46. Nors pareiškėja ir nurodo, kad ji yra Rusijoje ir negali grįžti pas savo sutuoktinį, tačiau ji nepateikė jokių įrodymų, jog siekė atvykti į Lietuvos Respubliką ir jos prašymas buvo atmestas.
47. Atsakovo nuomone, teismas bylą išnagrinėjo įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
48. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 235S198738 panaikinti pareiškėjos S. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
49. Bylos duomenimis, pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, yra sudariusi santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini), su Lietuvos Respublikos piliečiu. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai, nuo 2021 m. spalio 14 d. gyvenamąją vietą deklaruojančiai Lietuvos Respublikoje, leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, kuris turi leidimą nuolat gyventi.). Migracijos departamentui patikrinus duomenis VSAT informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, jog pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d. per Panemunės pasienio kontrolės punktą buvo išvykusi į Rusijos Federacija du kartus: 2025 m. liepos 10 d. ir 2025 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 8 d. Migracijos departamentui pateikė paaiškinimą, kad į Rusiją ji vyko išimtinai dukros gydymo ir priežiūros klausimais. Nurodė, kad dukra 2024 m. sausio 8 d. pateko į autoįvykį, kurio metu patyrė daugybinius sužalojimus ((duomenys neskelbtini)). Po patirtų traumų dukra labai ilgai buvo gydoma tiek stacionare, tiek ambulatoriškai. Gydymas reikalingas iki šiol. Prie paaiškinimo pareiškėja pridėjo dukros gimimo liudijimo kopiją ir duomenis iš įvairių Rusijos Federacijos sveikatos priežiūros įstaigų apie pareiškėjos dukros sveikatos būklę bei jos gydymą stacionare.
50. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad: pareiškėja, turinti leidimą laikinai gyventi šalyje, per pastaruosius kalendorinius mėnesius 2 kartus išvyko į Rusijos Federaciją, todėl, nenustačius Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų išimčių, yra pagrindas šį leidimą laikinai gyventi panaikinti; pareiškėjos paaiškinimas ir pateikti duomenys apie dukros sveikatos būklę, gydymą ir pan., nepatvirtina, kad į Rusijos Federaciją ji vyko dėl ne nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – ji galėjo pasirinkti, vykti ten ar nevykti.
Žemesnės instancijos teismas
51. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjos, kuri pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją, nurodytos aplinkybės nesudaro prielaidų Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte reglamentuotos išimties taikymui, nes: vien tai, kad pareiškėja teigia nežinojusi apie įsigaliojusį Įstatymą, neatleidžia jos nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindu išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo; pareiškėjos teigimu, dukra negali savarankiškai funkcionuoti be ją nuolat prižiūrinčio asmens, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog pareiškėja pati teiktų tokią nuolatinę ir nenutrūkstamą priežiūrą. Vertinant nurodytas aplinkybes bei faktinius duomenis, darytina išvada, kad dukros priežiūra realiai rūpinasi kiti – pareiškėjos nenurodyti asmenys, o pareiškėjos dalyvavimas priežiūros procese nėra visapusiškas ar nuolatinis. Todėl pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji į Rusiją vyko išimtinai dukros gydymo ir priežiūros klausimais (kuomet net nevyko į dukros gyvenamąją vietą), vertintina ne kaip objektyvi priežastis vykti į Rusiją, ir tai neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų; vien tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, savaime nesuteikia teisės ir jai automatiškai gyventi ar būti Lietuvos Respublikoje.
52. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą.
53. 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuris skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 str.). Ribojamųjų priemonių įstatymo 5 straipsnyje yra nurodyta jo galiojimo pabaiga, šiuo metu – iki 2026 m. gegužės 2 d. (2025 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XV-170 redakcija).
54. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymu (2025 m. balandžio 17 d. įstatymas Nr. XV-170; toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Ribojamųjų priemonių įstatymas, be kita ko, buvo papildytas 3 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, jog jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Ribojamųjų priemonių įstatymas Pakeitimo įstatymu taip pat buvo papildytas 3 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka. Pagal Pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, šis įstatymas įsigalioja 2025 m. gegužės 3 d.
55. Taigi, aptartame teisiniame reguliavime įtvirtintas atskiras leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui, panaikinimo pagrindas, kuris (pagrindas) atsiranda, jeigu toks asmuo pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus čia nustatytas išimtis, iš jų – kai į minėtas šalis buvo vykstama dėl nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių.
56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra aiškinama, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis yra sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, kad Migracijos departamento sprendimas nepripažinti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas (žr., pvz., 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025, 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje eA-2819-520/2025). Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; kt.). Teisėjų kolegija kartu pabrėžia, jog Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją, kai sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas.
57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas UTPĮ kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma šiame įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025; kt.).
58. Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (be kita ko, reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes ir administracinio sprendimo motyvus) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025).
59. Vertinant Sprendimo teisėtumą, yra svarbios ir su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.). Šiame kontekste primintina, jog konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02); 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pvz., 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99); 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02).
60. Apeliacinės instancijos teismas nemano esant pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, spręsdamas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjai, Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatyto reguliavimo kontekste tinkamai įvertino individualią situaciją: visų pirma, pareiškėjos nurodytos vykimo į Rusijos Federaciją priežastys – aplankyti ten gyvenančią dukrą, kuriai dėl sveikatos būklės reikalinga pagalba – objektyviai yra ir svarbios, ir nuo pareiškėjos nepriklausančios. Šiuo aspektu pažymėtina, kad: byloje yra pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjos dukrai, gyvenančiai Rusijos Federacijoje su mažamete dukra, t. y. pareiškėjos anūke, objektyviai yra / gali būti reikalinga trečiųjų asmenų pagalba dėl sveikatos būklės, kuri nulemta 2024 m. autoįvykyje patirtų sužalojimų; tai, kad pareiškėja dukra rūpinasi ne nuolat ar ne visapusiškai, savaime nepaneigia jos vykimo lankyti dukrą priežasčių svarbos: pareiga rūpintis pagalbos stokojančiais šeimos nariais, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta moralės normomis, todėl tokių išvykų priežastys gali būti vertinamos kaip objektyvios Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies prasme; galiausiai, ginčijamame atsakovo Sprendime nėra išsamių argumentų dėl taikomos poveikio priemonės proporcingumo, nors su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; kt.).
61. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus: atsakovas Sprendime neatliko pakankamai išsamaus pareiškėjos individualios situacijos vertinimo ir nepateikė motyvų, pagrindžiančių taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, yra pagrindas jį panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
62. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Migracijos departamento Sprendimas naikinamas.
63. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.
64. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. <...>. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
65. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
66. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
67. Pareiškėja nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prašė priteisti jai iš atsakovo iš viso 1 450 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo ir jo priedų teismui parengimą, konsultacijas, susipažinimą su dokumentais, už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje. Taip pat pareiškėja paduodama skundą teismui sumokėjo 21,00 Eur žyminį mokestį.
68. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už skundo su priedais parengimą, konsultacijas, susipažinimą su dokumentais, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme, iš viso 1 450 Eur, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), yra realios ir pagrįstos, todėl priteistinos pareiškėjai iš atsakovo. Taip pat pareiškėjai priteistinas 21,00 Eur sumokėtas žyminis mokestis.
69. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą priteisti jai apeliacinės instancijos teisme patirtas 600 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą bei 22,50 Eur sumokėtą žyminį mokestį ir pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus (2026 m. sausio 30 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 328/2026 ir SEB banko 2026 m. vasario 3 d. mokėjimo pavedimą 622,50 Eur sumai). Kadangi pareiškėjos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą suma neviršija Rekomendacijose nustatyto galimo priteisti maksimalaus dydžio už suteiktą teisinę paslaugą, todėl priteistina pareiškėjai iš atsakovo.
70. Taip pat pareiškėja paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį.
71. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) ir jų priedus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Jeigu pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu atsisako procesinius dokumentus gauti tik elektroninių ryšių priemonėmis, pareiškėjas primoka trūkstamą žyminio mokesčio dalį.
72. Pareiškėja apeliacinį skundą padavė elektroninių ryšių priemonėmis, todėl už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio suma yra 11,25 Eur, kuri priteisiama pareiškėjai iš atsakovo, o permokėta 11,25 Eur žyminio mokesčio dalis grąžintina pareiškėjai (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis arba žyminis mokestis, sumokėtas už skundą (prašymą, pareiškimą), kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos.
73. Taigi pareiškėjai iš atsakovo iš viso priteisiama 2 082,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos S. S. (S. S.) apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos S. S. (S. S.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 235S198738.
Priteisti pareiškėjai S. S. (S. S.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 082,25 Eur (du tūkstančius aštuoniasdešimt du eurus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.
Grąžinti pareiškėjai S. S. (S. S.) 11,25 Eur (vienuolika eurų 25 ct) žyminio mokesčio permoką.
Sprendimas neskundžiamas.