- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-06
- Bylos Nr.
- 2S-258-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Atsakovas
- A. P., Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Pagirių
- Ieškovas
- A. D.
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centras, Vilniaus
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovams A. P. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Pagirių seniūnijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centras, Vilniaus raj. 2-ojo notarų biuro notarei O.Ž., dėl dokumentų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. D. 2008-12-01 Vilniaus rajono apylinkės teismui paduotu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 1991-1995 m. ūkinės knygos Nr. 31, asmeninės sąskaitos Nr. 1149 įrašą dėl E. P. asmeninės nuosavybės; pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Pagirių seniūnijos 2007-01-23 pažymėjimą Nr. 9-40; pripažinti negaliojančiu 2007-09-20 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 7868 ir taikyti restituciją pripažįstant ieškovui nuosavybės teises į ½ gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo objektą) (b.l.4-6). Kartu prašė imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir areštuoti gyvenamąjį namą, kuriuo atsakovės kol kas gali laisvai, be apribojimų disponuoti.
Vilniaus raj. apylinkės teismas, atsižvelgdamas į ieškinio dalyką ir pagrindą, jog atsakovė tvarkydama gyvenamojo namo nuosavybės teisės dokumentus, galimai buvo nesąžininga, 2008-12-04 nutartimi (b.l.40) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 145 str. 1 d. 1 p.) taikymo tenkino (CPK 144 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atsakovė A. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus raj. apylinkės teismo 2008-12-04 nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – prašymą atmesti (b.l.48-50). Atskirąjį skundą motyvavo tuo, jog ieškovas neįrodė CPK 144 str. 1 d. taikymo sąlygos – realios (o ne tariamos) grėsmės, kad teismo sprendimo, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Tuo tarpu ieškinio dalykas, pagrindas nei ieškinio suma nėra tie kriterijai, su kuriais įstatymų leidėjas sietų galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė ne tik kad neketina perleisti tretiesiems asmenims namo, bet net labai norėdama negalėtų to padaryti, nes namas yra įregistruotas kaip šeimos turtas, o atsakovė augina mažametį vaiką. Tokiu atveju sandoriui dėl šeimos turto perleidimo reikia gauti teismo leidimą (CK 3.85 str. 2 d.). Kol tęsiasi teisminis ginčas dėl namo, teismas tokio leidimo neduotų.
Atsiliepimas
Ieškovas A. D. atsiliepimu į atskirąjį skundą su skundu nesutiko ir prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-12-04 nutartį palikti galioti nepakeistą (b.l.61-62). Akcentavo, jog atsakovė viena priėmė palikimą, kurio dalis taip pat priklauso ir ieškovui, kas padidina galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. CPK numato laikiną ginčo objekto apsaugos mechanizmą, kuris maksimaliai užtikrina ieškovo turtinių interesų įgyvendinimą, esant reikalui. Ta aplinkybė, kad atsakovė iki šiol nesiėmė veiksmų realizuoti turtą, ar patikinimas, jog artimiausiu metu nežada to daryti, neturi jokios teisinės reikšmės byloje.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio dokumento negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, dėl ko priėmė teisėtą nutartį. Minėtą nutartį panaikinti arba pakeisti remiantis atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog teismo išvados neparemtos įrodymais. Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų subjektinių teisių ir/ ar teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant teismo sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti status quo atsakovės padėtį, kuri patenkinus ieškinį leistų ieškovui tikėtis realaus teismo sprendimo įvykdymo. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas sprendė iš šiandienos pozicijų pirminėje civilinio proceso stadijoje (vos po kelių dienų nuo bylos iškėlimo), atsižvelgdamas į ateities perspektyvas. Išvada, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidos, gali būti tiek faktinė (pvz., jei atsakovė sudarytų preliminarią sutartį, patalpintų skelbimą dėl ginčo turto perleidimo), tiek ir hipotetinė (teoriškai įmanoma). Šiuo atveju nuspręsti, ar neišvengiamai reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtenka to, jog apeliantei nėra jokių objektyvių kliūčių perleisti unikaliomis savybėmis pasižymintį turtą tretiesiems asmenims, o ieškovas, be kita ko, prašo taikyti restituciją natūra. Ieškinio dalykas, kuris nukreiptas į tam tikrą daiktą, ne sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o lemia konkrečios laikinųjų apsaugos priemonių rūšies taikymo tikslingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2005-03-24 nutartis c.b. Nr. 2-163/ 2005 J.A. v. Lietuvos advokatų taryba, kat. 110.1).
Kartu akcentuotina, jog neegzistuoja tarpusavio ryšys tarp laikinųjų apsaugos priemonių (konkrečiai imant arešto) bei teismo leidimo perleisti šeimos turtą institutų, kaip teigia apeliantė. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl ieškovo teisės paveldėti velionio palikimą ir valdyti dalį gyvenamojo namo. Atsakovės prašymas leisti perleisti šeimos turtą (įskaitant palikimą sudarantį turtą) būtų nagrinėjamas atskiroje civilinėje byloje supaprastinto proceso tvarka (CPK XXXIX sk.). Nors tokio pobūdžio bylos nėra dispozityvios, jose teismo kontrolė apsiriboja analize, kokia bus šeimos turto perleidimo įtaka vaiko teisėms ar kitiems įstatymo saugomiems interesams (t.y. jog vaikas neliktų be gyvenamojo būsto, nebūtų išmestas į gatvę, kt.). Tuo tarpu ieškovo turtinius interesus šioje konkrečioje byloje gali užtikrinti tik laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas (CPK 145 str.) arba priverstinė hipoteka (CK 4.175 str. 2 d. 3 p.).
Susiklosčius nurodytai situacijai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai parinko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, rūšį, dydį; adekvačiai įvertino galimas pasekmes, proporcingumo ir ekonomiškumo principus, todėl nutartis paliktina galioti nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.