Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-08 · Administracinė byla Nr. eI-344-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-08
Bylos Nr.
eI-344-142/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03920-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
J. R.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-344-142/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03920-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 1.16.8; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

J. R. (toliau – pareiškėja) 2013 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra), nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, t. y. 4 485,53 Lt (1 299,10 Eur).

Skunde pareiškėja paaiškina, kad nuo 2008 m. rugsėjo 23 d. yra Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. P-576 pareiškėjai suteiktas jaunesniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažino prokurorų, taip pat ir pareiškėjos, pareiginės algos koeficientus. Vertinant procentais, prokurorams pareiginės algos koeficientai sumažinti skirtingu mastu. Pareiškėjos nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, buvo pažeista teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl atsakovas privalo išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio skirtumą.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai. 2016 m. sausio 29 d. teisme gautas pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą, pareiškėjai nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Generalinė prokuratūra atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jeigu skundas būtų patenkintas, prašo atidėti sprendimo vykdymą, mokėjimus išdėstant proporcingai per vienerius metus. Atsiliepime Generalinė prokuratūra nurodo, kad darbo užmokestis pareiškėjai buvo skaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, kurių atitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) yra preziumuojamas tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) jų nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Nurodo, kad turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 301 straipsniu, numatančiu, kad su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Teismo posėdyje Generalinės prokuratūros atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo, pareiškėjai siekiant prisiteisti laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (toliau – nagrinėjamas laikotarpis) susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai ieškinio senaties (įtvirtintos DK 27 straipsnio nuostatuose) taikyti neprašo, teismas pareiškėjos reikalavimams senaties instituto netaiko. Kita vertus, Generalinė prokuratūra nurodė, kad turėtų būti taikomas DK 301 straipsnis. 2014 m. gegužės 8 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad DK 301 straipsnis prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, DK 301 straipsnio nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikomos.

Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 49 straipsnyje nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – Įstatymas). Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje. Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad III skirsnyje pakeisti pareiginės algos koeficientai galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šis terminas vėliau kelis kartus buvo pratęstas, galutinį galiojimo terminą nustatant iki 2012 m. balandžio 30 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d.) priedėlio nuostatų taikymo, t. y. pareiškėjos pareiginės algos koeficientą sumažinus nuo 8,3 iki 8,01. Pagal Generalinės prokuratūros 2013 m. spalio 1 d. pažymą, nagrinėjamu laikotarpiu darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai yra 4 485,53 Lt (1 299,10 Eur). Šią sumą pareiškėja ir siekia prisiteisti, kreipdamasi į teismą.

Teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą, be kita ko, prašydamas ištirti, ar Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas Nr. XI-361 (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-361 redakcija; 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-980 redakcija; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. XI-1726 redakcija; 2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1840 redakcija) tiek, kiek laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis sumažintas nuo 8,3 iki 8,01, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams.

2014 m. gruodžio 22 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansiniai padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti skirtingu mastu, t. y. nuo 3 proc. iki 18,65 proc. Konstitucinis Teismas šiame nutarime padarė išvadą, kad Įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) III skirsnyje nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų prokurorų atlyginimų dydžių proporcijos (atliekančio sudėtingą aukštos kvalifikacijos darbą, kuriam reikalinga didelė patirtis ir atsakomybė, prokuroro atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą, kuriam reikalinga mažesnė patirtis ir atsakomybė, dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo, o tam tikrais atvejais net sulygintas su juo). Konstatuotas tokio teisinio reguliavimo prieštaravimas Konstitucijai ta apimtimi, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad atitinkamai taip pat (tokia pačia apimtimi) Konstitucijai prieštaravo ir III skirsnio galiojimo termino pratęsimas iki 2012 m. balandžio 30 d. Konstitucinis Teismas, užtikrindamas konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai.

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo (toliau – 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas). Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime taip pat buvo cituojamas Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgiant į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) numatyta nustatyti patirtų praradimų grąžinimo mechanizmą, kuris būtų taikomas asmenims, kurių darbo užmokestis (atlyginimas) ekonominės krizės laikotarpiu buvo mažintas, vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai ne tik 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, bet ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Minėtą mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą, 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, konstatuodamas, kad minėtas atidėjimas, nustatytas Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatyme, neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi, patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir prokurorams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti jau 2016 metais (2 straipsnio 7 punkto 1 papunktis). Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme praradimų kompensavimo tvarka yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016). Konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. R. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė