- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-181-519/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Advokatai
- Augustinas Vaičiūnas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 str. 1 d. ir jam skirta 30 MGL (1129,80 Eur) bauda, įpareigojant ją sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies 1500 eurų sumai ir priteista A. P. iš draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini).
Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies 12,74 eurų sumai ir priteista iš draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 7 d. apie 17.35 val. (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodamas kelių transporto priemonę – motociklą „Honda (duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133 ir 135 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) punktų reikalavimus, tai yra, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatvės pirmąja eismo juosta link (duomenys neskelbtini) gatvės, arčiau pirmąją ir antrąją eismo juostas skiriančios linijos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, važiavo ne mažesniu kaip 79 km/val. greičiu ir viršijo didžiausią leidžiamą gyvenvietėse 50 km/val. greitį, dėl to, priekyje ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui „Mercedes Benz Sprinter 413CDI“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. Ž., keičiant važiavimo kryptį ir persirikiuojant iš antrosios eismo juostos į pirmąją eismo juostą, atsitrenkė į šį automobilį ir po susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio bei kliudė pėsčiąjį A. P., tai yra, įvyko eismo įvykis, dėl kurio A. P. dėl plėštinės žaizdos apatinio žandikaulio srityje dešinėje pusėje ir atviro apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Augustinas Vaičiūnas prašo panaikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, t. y. A. K. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo A. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas bei neteisėtas, nes priimtas išsamiai, visapusiškai ir tinkamai neištyrus visų bylai reikšmingų įrodymų, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, jame padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos, aplinkybių bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinio, o dėl to naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis iš esmės grindžiamas tuo, kad jo ginamasis A. K. viršijo leistiną 50 km/val. greitį ir važiavo 79 km/val. greičiu, o ši apylinkės teismo išvada grindžiama tik specialisto išvada, kurią, teismo nuomone, patvirtina ekspertizės aktas ir jo ginamojo parodymais, jog vairuodamas motociklą jis atsirado ties automobilio viduriu. Šios teismo padarytos išvados, advokato nuomone, yra nepagrįstos bei padarytos netinkamai vertinant bylos duomenis, taip pat išsamiai neištyrus bylos duomenų.
Teigia, kad iš nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas, kaip patikima, rėmėsi Specialisto išvada, kuria nurodyta, kad jo ginamojo vairuoto motociklo važiavimo greitis susidūrimo su automobiliu „Mercedes Benz Sprinter“ metu buvo nemažesnis kaip 79 km/val. ir netgi nurodė, kad šią specialisto išvadą patvirtina ir ekspertizės aktas. Šios apylinkės teismo išvados yra nepagrįstos ir neatitinka bylos duomenų. Pažymi, kad 2014-11-26 Specialisto išvadoje Nr. 11Š-211 (14) iš tiesų nurodyta, kad jo ginamojo vairuoto motociklo greitis buvo ne mažesnis nei 79 km/val., tačiau šios išvados dėl toliau nurodomų argumentų yra nepagrįstos. 2015-07-31 ekspertizės akte Nr. 11-525 (14) šis klausimas, nors ir buvo ekspertams užduotas, liko apskritai neišspręstas, todėl mano, kad apylinkės teismo išvada dėl motociklo važiavimo greičio patvirtinimo ir ekspertizės aktu yra nepagrįsta.
Nurodo, kad ekspertui buvo užduotas klausimas – koks buvo motociklo „HONDA CBR“ važiavimo greitis susidūrimo su automobiliu „Mercedes Benz“ metu? Į šį klausimą ekspertizės akte nėra atsakyta. Ekspertizės akte nurodytas ne mažesnis kaip 79 km/val. motociklo greitis tiesiog perrašytas iš specialisto išvados, neatlikus absoliučiai jokių skaičiavimų, nors dar 2015-02-07 jo prašymu specialisto išvadoje nurodytas šio greičio apskaičiavimas motyvuotai sukritikuotas, pagrindžiant specialisto išvadoje nurodyto skaičiavimo neteisingumą. Teisingas motociklo greičio nustatymas buvo ir yra ypatingai reikšmingas visų kitų ekspertui užduotų klausimų tinkamam išsprendimui. Dėl to apylinkės teismui buvo pateiktas 2015-11-23 motyvuotas prašymas dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo, tačiau šį prašymą teismas nepagrįstai atmetė, o tai sąlygojo, jog visos bylai reikšmingos aplinkybės taip ir liko išsamiai iš visapusiškai neištirtos, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis.
Taip pat nurodo, kad teisiamajame posėdyje buvo apklaustas vienas iš ekspertizę atlikusių ekspertų M. M., kuris patvirtino ekspertizės akte padarytas išvadas, papildomai nurodė, kad ekspertai sutiko su specialisto išvadoje darytais skaičiavimais ir nustatytu motociklo greičiu, todėl nesikartojo. Be to, abejoti specialisto išvada, ekspertizės aktu, anot apylinkės teismo, nėra pagrindo. Šios teismo išvados neatitinka bylos duomenų, nes ekspertai, kaip matyti iš ekspertizės akto, net netikrino ir nenustatinėjo motociklo važiavimo greičio. Ekspertizės akto 2 lapo 2 pastraipoje pasakyta, kad specialisto išvadoje buvo nustatyta, jog motociklo „HONDA“ judėjimo greitis buvo ne mažesnis kaip 79 km/h. Esant užduotam klausimui ekspertai privalėjo į jį atsakyti, nes toks klausimas jiems buvo užduotas tik dėl to, kad specialisto išvadoje motociklo greitis nustatytas netinkamai. Specialisto išvadoje nurodoma, kad motociklo važiavimo greitis prieš plane, kelio važiuojamojoje dalyje užfiksuotą ratų žymę, žiūrint transporto priemonių važiavimo kryptimi, buvo ne mažesnis kaip 79 km/h. Šis rezultatas, be jokio skaičiavimo perkeltas ir į ekspertizės aktą. Aptariamas greičio rezultatas gautas atlikus specialisto išvados 5 lapo viršuje nurodytus skaičiavimus. Tačiau pastarieji yra neteisingi, nes specialisto išvadoje nurodytoje formulėje panaudota aptariamai situacijai netinkama vidutinio nusistovėjusio motociklo lėtėjimo, judant iki padėties, užfiksuotos plane ir paliekant žymes, reikšmė. Specialisto išvadoje nurodoma, kad pastaroji, t. y. lygi 4,5 m/s², kai tuo tarpu ribinis vidutinis nusistovėjęs motociklo lėtėjimas yra nuo 3,0 m/s² iki 6,0 m/s². Pasak advokato, 4,5 m/s² lėtėjimą gal ir galima būtų naudoti aptariamuose skaičiavimuose, jeigu būtų duomenų, kad motociklas judėjo šliuoždamas gulintis ant šono ir asfalto dangą liesdamas tik savo korpuso plastikinėmis ir/ar metalinėmis detalėmis, bet ne ratais, kaip šiuo atveju. Iš eismo įvykio vietos plano (schemos) matyti, kad motociklas su asfalto danga kontaktavo ratais (žr. skaičium „2“ pažymėtą pėdsaką), todėl skaičiuojant motociklo važiavimo greitį turėjo būti naudojama 3,0 m/s² vidutinio nusistovėjusio motociklo lėtėjimo reikšmė, kuri neabejotinai keistų ir apskaičiuotus motociklo važiavimo greičio rezultatus. Nors visi šie argumentai buvo pateikti tiek jo (advokato) minėtu 2015-02-07, tiek 2015-11-23 prašymais ir tenkinant 2015-02-07 prašymą dar ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta ekspertizė, tačiau nei dėl vieno iš paminėtų argumentų ekspertas nepasisakė, o motociklo greičio reikšmę tiesiog perrašė iš specialisto išvados, niekaip jos nepatikrindamas ir neatlikdamas jokių susijusių skaičiavimų. Visa tai aiškiai patvirtina, kad į klausimą dėl motociklo greičio ekspertizės aktu neatsakyta, o dėl to buvo ir yra būtina paskirti pakartotinę ekspertizę.
Advokatas nesutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl specialisto išvadoje nustatytu motociklo važiavimo greičiu tik dėl to, kad apklausiamas ekspertas M. M. nurodė, kad sutiko su specialisto išvadoje nurodytais motociklo greičio skaičiavimais, nors pats, kaip nurodė apklausiamas 2015-11-30 teisiamajame posėdyje, motociklo greičio neskaičiavo. Mano, kad šiuos eksperto parodymus apylinkės teismas privalėjo vertinti kritiškai, kaip norą apginti savo išvadas, nes net iš ekspertizės akto aiškiai matyti, kad atliekant ekspertizę ir skaičiuojant atstumą, reikalingą tam pačiam motociklui, važiuojančiam 79 km/val. greičiu sumažinti greitį iki 50 km/val., ekspertas joje naudoja visai kitas etaloninių dydžių, rašomų į formulę, reikšmes, nei savo analogiškuose skaičiavimuose naudojo specialistas. Pažymi, kad atliekant analogišką skaičiavimą specialisto išvadoje nurodyta motociklo vairuotojo reakcijos laiko reikšmė – 0,8 s, o ekspertizės akte ši reikšmė – 0,6 s, vidutinis nusistovėjęs motociklo lėtėjimas specialisto išvadoje nurodytas – 6,4 m/s², o ekspertizės akte – 6,9 m/s². Vien tai, kad specialistas ir ekspertas atlikdami tuos pačius skaičiavimus į savo formules rašo skirtingas minėtų dydžių reikšmes, kas neabejotinai lemia ir skirtingus skaičiavimų rezultatus, nenuginčijamai patvirtina, kad su specialisto skaičiavimais ekspertai nesutiko, nes sutikdami jie minėtų dydžių reikšmes naudotų tas pačias, o ne skirtingas. Mano, kad šiuo atveju motociklo važiavimo greičio susidūrimo metu skaičiavimai, ekspertizės akte absoliučiai neatlikti, nors susijęs klausimas ekspertams buvo užduotas. Nurodo, kad šis klausimas užduotas būtent dėl to, kad specialistas atliko neteisingus skaičiavimus, o ekspertizės akte į jį neatsakyta. Todėl mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai šio reikšmingo trūkumo nepašalino ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kas sąlygojo nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
Pažymi ir tai, kad tik tinkamai nustačius motociklo važiavimo greitį galima padaryti ir pagrįstas išvadas dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo, atitinkamai pagrindinės jo kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio. Teigia, kad visi paminėti šiai bylai reikšmingi klausimai neišspręsti.
Šalies argumentai
Taip pat apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad 2015-11-30 teisiamajame posėdyje apklausiamas ekspertas M. M. nenurodė, kad važiuodamas 50 km/val. greičiu motociklas nebūtų palikęs tokio stabdymo pėdsako, kaip tai pasakyta nuosprendžiu. Mat eismo įvykio vietos plane užfiksuotas ne motociklo stabdymo pėdsakas, o žymė panaši į motociklo stabdymo – slydimo, o apklausiamas ekspertas teisiamajame posėdyje nurodė, kad jei motociklo greitis būtų buvęs 50 km/val., po kontakto gal ir mažiau būtų nuvažiavęs. Pasak gynėjo, visa tai patvirtina, kad išsamiai ir visapusiškai visų bylai reikšmingų aplinkybių apylinkės teismas neišnagrinėjo bei padarė bylos duomenų neatitinkančias išvadas. Toks nuosprendis, be abejo, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, ir šiuo aspektu.
Teigia, kad jo ginamojo A. K. parodymus gretinant su kitais bylos duomenimis matyti, kad jie yra ne tik nuoseklūs ir logiški, bet ir teisingi. Duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu jo ginamasis nurodė, kad pirmą kartą gyvenime būdamas Šiauliuose jis važiavo itin dėmesingai ir laikėsi visų Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Bylai aktualioje vietoje važiavo 50 km/val. greičiu tolygiai, o gretima, kaire, eismo juosta važiavusios transporto priemonės važiavo netolygiai, t. y. nežymiai sulėtėdamos, tai vėl pagreitėdamos. Kadangi priešais jo ginamąjį jokios kliūties nebuvo, savo eismo juosta, dešine, jis galėjo važiuoti ir važiavo tolygiai, t. y. 50 km/val. greičiu. Gretima eismo juosta važiavusio byloje aptariamo automobilio „Mercedes Benz“ važiavimo greitis sulėtėjo, jo ginamasis, tolygiai važiuodamas tuo pačiu 50 km/val. greičiu, atsirado šalia šio automobilio, t. y. automobiliui iš šono, o kuomet šis automobilis staiga pradėjo sukti į dešinę, į jo ginamojo eismo juostą, jis priekiniu dešiniu kampu kliudė jo ginamojo vairuotą motociklą, kuris nuo šio kontakto ir tik po šio kontakto, trenkėsi į dešinėje pusėje buvusį bordiūrą, dėl ko tapo nevaldomas ir užvažiavęs ant šaligatvio kliudė juo ėjusį nukentėjusį pėsčiąjį A. P..
Nurodo, kad liudytoju apklaustas D. P., lygiai kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, posėdyje tvirtino, kad Serbentų gatvės dešine eismo juosta jo ginamojo vairuotas motociklas važiavo labai lėtai, kas pastarąjį net nustebino. Jis važiuodamas 60 km/val. greičiu motociklą prisivijo. Šis liudytojas nurodė, kad jo ginamojo vairuotas motociklas važiavo 40-50 km/val. greičiu, tolygiai, t. y. nei greitėdamas, nei lėtėdamas. Gretima, kaire, eismo juosta važiavęs automobilis „Mercedes Benz“ suko į dešinę, į šalia kelio esančią teritoriją, liudytojo nuomone, nematydamas gretima eismo juosta iš dešinės važiavusio jo ginamojo vairuoto motociklo, kliudė jį, nustūmė pastarąjį į bordiūrą, po ko jau nevaldomas motociklas užvažiavo ant šaligatvio, kur kliudė pėsčiąjį. Netikėti, vertinti kritiškai ar rezervuotai šiuos minimo liudytojo parodymus nebuvo ir nėra jokio pagrindo, nes gretinant juos su jo ginamojo parodymais, apie tai, kad susigretino jis su automobiliu „Mercedes Benz“ iš šono, tik tuomet kai automobilio „Mercedes Benz“ greitis sulėtėjo, yra visiškai aišku, kad jie yra patikimi ir teisingi, ne tik nuoseklūs ir logiški. Mano, kad visa tai patvirtina, jog apylinkės teismas šiuo atveju pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai suteikė prioritetą specialisto išvados neteisingiems duomenims, o tai lėmė nuosprendžio nepagrįstumą.
Pažymi, kad specialisto išvada bei ekspertizės aktu ne tik motociklo važiavimo greitis nustatytas netinkamai. Minėtais dokumentais nurodoma, kad abiejų vairuotojų veiksmai lėmė šioje byloje aptariamo eismo įvykio kilimą. Analogišką išvadą padarė ir teismas, skundžiamu nuosprendžiu. Su šia išvada gynėjas nesutinka ir nurodo, kad specialisto išvada ir Ekspertizės aktu netinkamai nustatyti ir automobilio „Mercedes Benz“ judėjimo iki susidūrimo vietos laikas ir atstumas (Specialisto išvados 6 pav., rezultatas 2,02 s, 28,11 m), motociklo atstumas iki pradinės grėsmės eismo saugumui kilimo momento vietos (antroji formulė, specialisto išvados 5 lape, reikšmė – 44,3 m.), motociklo sustabdymo atstumas, jam važiuojant 79 km/h greičiu ir motociklo sustabdymo atstumas jam važiuojant 50 km/h greičiu (Specialisto išvados 5 lapo paskutinės dvi formulės, kurių rezultatas 59,5 m ir 28,9 m), atstumas, reikalingas motociklui sumažinti greitį nuo 79 km/h iki 50 km/h (pirmoji formulė, specialisto išvados 6 lape, rezultatas – 22,5 m). Nurodo, kad visi šiuos teiginius patvirtinantys argumentai išsamiai išdėstyti 2015-11-23 prašyme dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo, todėl šiame apeliaciniame skunde nekartojami. Pažymi tik tai, kad teisiamojo posėdžio metu apklausiamas ekspertas M. M. atsakydamas į klausimus nurodė, kad grėsmė eismo saugumui kilo, kai automobilis pradėjo keisti važiavimo kryptį ir kirto liniją, skiriančią gretimas eismo juostas, kas taip pat, šalia 2015-11-23 prašyme nurodytų argumentų visiškai patvirtina, kad specialisto išvada ir ekspertizės aktu grėsmės eismo saugumui kilimo momentas nustatytas netinkamai, o tai neabejotinai reikšminga teisingų išvadų dėl pagrindinės eismo įvykio kilimo sąlygos padarymui.
Gynėjo nuomone, būtent automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas V. Ž., šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje, turėjo absoliučią pareigą prieš keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas į gretimą eismo juostą, duoti kelią gretima eismo juosta motociklu važiavusiam jo ginamajam A. K., kaip tai numatyta Kelių eismo taisyklių 9, 106, 109 punktuose (LRV 2008-07-16 nutarimo Nr. 768 redakcija). Neįvykdęs šios pareigos, greta pareigų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, V. Ž. sukėlė šioje byloje aptariamą eismo įvykį, kurio metu sunkiai sutrikdyta jo ginamojo ir nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. P. sveikata. Tuo tarpu dešine eismo juosta leistinu greičiu važiavęs jo ginamasis nepažeidė jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir jokie jo veiksmai niekaip nesusiję su byloje aptariamo eismo įvykio kilimu. Esant tokiai situacijai jo ginamojo atžvilgiu priimtas skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas- išteisinamasis nuosprendis.
Mano, kad išdėstyti argumentai patvirtina, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai visų bylai reikšmingų aplinkybių neišnagrinėjo, neištyrė ir tinkamai neįvertino, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o tai sąlygojo nuosprendžio nepagrįstumą ir neteisėtumą.
Teismo posėdžio metu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno apeliacinis skundas atmestinas
Nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniu skundu neneigia, kad jo ginamasis dalyvavo autoįvykyje, tačiau nesutinka su teismo išvadomis, jog jo ginamasis viršijo leistiną 50 km/h greitį ir važiavo 79 km/h greičiu, kritikuoja specialisto išvadoje ir ekspertizės akte pateiktus motociklo greičio skaičiavimus, pateikia savitą įrodymų vertinimą, tvirtindamas, kad jo ginamasis nepažeidė jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir jokie jo veiksmai nesusiję su byloje aptariamu eismo įvykiu.
Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. 5 d. nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai, negu nurodo nuteistojo gynėjas savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o nuteistojo A. K. gynėjo advokato A. Vaičiūno apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra paremti tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu ir perteikia tik nuomonę dėl nepriimtino įrodymų vertinimo, tačiau esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepagrindžia.
Pagrindinis argumentas, į kurį apeliuoja nuteistojo gynėjas, kritikuodamas specialisto išvadoje, ekspertizės akte suformuluotas išvadas (jomis paremtas teismo sprendimas sprendžiant A. K. kaltės klausimą), yra tai, jog minėtose išvadose netinkamai nustatytas motociklo važiavimo greitis, netinkamai nustatytas automobilio „Mercedes Benz“ judėjimo iki susidūrimo vietos laikas ir atstumas, motociklo atstumas iki pradinės grėsmės eismo saugumui kilimo momento, motociklo sustabdymo atstumas, jam važiuojant 79 km/h greičiu ir motociklo sustabdymo atstumas jam važiuojant 50 km/h greičiu, atstumas, reikalingas motociklui sumažinti greitį nuo 79 km/h iki 50 km/h, jog būtent automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas sukėlė šioje byloje aptariamą eismo įvykį, kurio metu sunkiai sutrikdyta jo ginamojo ir nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. P. sveikata.
Nagrinėdamas šiuos apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių pašalinti nuteistojo gynėjo dėstomas abejones dėl atliktų tyrimo išvadų, tuo tikslu atliko įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė ekspertus E. Grigelį ir H. Vaitiekūną. Į apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl ekspertizės išvadų ekspertai paaiškino išsamiai ir logiškai, ekspertas H. Vaitiekūnas aiškiai nurodė, kokiais duomenimis rėmėsi atlikdamas tyrimą. Abejoti ekspertų E. Grigelio ir H. Vaitiekūno kompetencija kolegija neturi pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas E. Grigelis paaiškino, kad jei yra išlikę stabdymo pėdsakai ir yra objektyvūs duomenys, jog jis stabdė, t. y. greičio paskaičiavimui imami stabdymo lėtėjimo pagreičiai, jų reikšmės, jeigu yra nustatyta, kad tai slydimo pėdsakai, imamos slydimo reikšmės. Specialistė, atlikusi tyrimą, pasirinko vidutinį lėtėjimą – 4,5 m², atsižvelgdama į paliktas žymes ant asfalto ir minimalų įveiktą atstumą nuo šių žymių pradžios iki eismo įvykio užfiksuotos motociklo padėties. Pažymėjo, kad grėsmė eismo saugumui kyla tada, kai transporto priemonė pradeda keisti judėjimo kryptį, kai kertama eismo juosta. Šiuo atveju transporto priemonė keitė kryptį į dešinę pusę ir motociklo vairuotojui atsirado kliūtis. Specialisto išvados 6 paveikslėlyje sumodeliuota tikėtina motociklo padėtis susidūrimo metu. Taip pat ekspertas paaiškino, kad skaičiuojant motociklo sustabdymo atstumą eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis, stabdžių sistemos pavaros suveikimo laikas nurodytas 0,1 s, nors pagal metodiką turėtų būti 0,2 s ir tai yra padaryta klaida, tačiau ši klaida išvados nekeičia. Patvirtino, kad paskaičiavus motociklo vairuotojo reakcijos laiką pagal 0,2 s, motociklo važiuojančio apskaičiuotu 79 km/h greičiu sustabdymo atstumas būtų 61,6 m, o buvo paskaičiuotas 59,5 m, motociklo važiuojančio didžiausiu leistinu 50 km/h greičiu, minimalus sustabdymo atstumas būtų 30,3 m, o buvo paskaičiuotas 28,9. Šie paskaičiavimai, kaip nurodė ekspertas, išvados nekeičia, jog motociklo vairuotojui taikytas reakcijos laikas specialisto išvadoje yra palankesnis.
Ekspertas H. Vaitiekūnas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad jis dalyvavo surašant ekspertizės aktą ir savo duotą išvadą patvirtina. Parodė, kad jis kolega ekspertu M. M. susipažinę su specialisto išvada sutiko su nustatytu greičiu ir iš naujo jo neskaičiavo. Pažymėjo, kad buvo pasirinktas tinkamas lėtėjimo greitis, jog jis skaičiuodamas taip pat būtų pasirinkęs tą patį. Pažymėjo, kad važiuojant normaliomis eismo sąlygomis savo eismo juosta, pradedant rikiavimosi manevrą, kitos transporto priemonės vairuotojas, viršydamas greitį, privalo numatyti ar gali rikiuotis į kitą eismo juostą. Tiesioginė grėsmė eismo saugumui kyla, kai įvažiuojama į kitą eismo juostą. Sureaguoti reikia, kai įjungiamas posūkio signalas. Šioje situacijoje grėsmė eismo saugumui kilo, kai vairuotojas pradėjo judėti link eismo juostos, o tiesioginė kliūtis yra, kai jis įvažinėja į kitą eismo juostą. Kai automobilis „Mersedes Benz“ dar juda į priekį, motociklas gali pradėti daryti viską vėliau. Nustatytas motociklo atstumas – keturiasdešimt keli metrai. Jei vairuotojas važiuoja viršydamas greitį, jis privalo būti atidus, turi tikėtis grėsmės. Skaičiuojant reakcijos laikas naudojamas mažiausias – 0,6 sekundės. Patvirtina, kad buvo nustatytas motociklo judėjimo greitis 79 km/h. Vidutinis nusistovėjęs motociklo lėtėjimas, efektyviai stabdant abu ratus ant sausos asfaltuotos kelio dangos yra 6,9 metrai per sekundę.
Ekspertas M. M. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad sutiko su specialisto išvadoje pateiktais parametrais, todėl nesikartojo. Greitis buvo nustatytas ir jie neprieštaravo. Motociklo lėtėjimo greitis galėjo būti 6,9. Skaičiavimai padaryti motociklo vairuotojo naudai. Vairuotojo mechaninė reakcija yra 0,4 s., t. y. kai iškart gali paspaust stabdį, važiuoji ir tikiesi, kad teks stabdyti. Kiekvienas vairuotojas reaguoja skirtingai. Skaičiavimas buvo atliktas pagal standartines metodikas. Buvo paimtas skaičius 0,6 s., nes tai normali vairuotojo reakcija. Pagal atliktą tyrimą matyti kas keitė važiavimo kryptį. Nustatė, kad keitė kryptį, kad motociklo greitis buvo ne mažesnis nei 79 km/h. Jei motociklas būtų važiavęs 50 km/h, nebūtų atsitrenkęs į kitą transporto priemonę. Toks greitis gautas pagal lėtėjimą ir kontaktą. Jei būtų buvęs slystamo kontakto pobūdžio susidūrimas, tuomet būtų buvę galima sumodeliuoti pagal galutinės transporto priemonės sustojimą. Iki manevro motociklas nuo autobusiuko buvo 12 metrų atstumu pagal nurodytą greitį. Motociklo lėtėjimo greitis skaičiuotas pagal situaciją, pagal paliktą stabdymo pėdsaką. Jei automobiliai važiuotų lygiagrečiai ir jų greitis būtų 50 km/h, po kontakto motociklas paliktų pėdsaką, jo nuvažiavimo greitis būtų mažesnis. Jei motociklas nebūtų praslydęs, situacija būtų buvusi kitokia. Motociklas su kliūtimi būtų kontaktavęs, minimaliai slydęs, būtų galėjęs sustabdyti ir iškart griuvęs ant šono, stabdymo trajektorija būtų buvusi kitokia. Jei greitis būtų buvęs 50 km/h, nebūtų likęs toks stabdymo pėdsakas. Kad mikroautobuso greitis buvo 50 km/h, nebuvo nustatyta. Nustatyta, kad jis lėtėjo. Kadangi nėra pėdsakų, negalima pasakyti važiavo 50 km/h ar 42 km/h. Jei susidūrimo kampas būtų didesnis, tuomet galėtų pasakyti, koks buvo greitis prieš kontaktą. Buvo slystamas kontaktas, nes nebuvo ženklių sugadinimų. Autobusiukas sveria apie 2 tonas, motociklas vos ne dešimt kartų lengvesnis, todėl autobusiukas negalėjo būti nublokštas, be to, buvo tarp transporto priemonių. Vienas vairuotojas viršijo greitį, o kitas pakeitė važiavimo kryptį.
Taigi vertinant ekspertų paaiškinimus, specialisto, ekspertizės akto išvadas, akivaizdu, kad atliekant tyrimą buvo vertinamos eismo įvykio vietos apžiūros protokole, plane užfiksuotos aplinkybės, pagal metodikas paskaičiuoti transporto priemonių judėjimo greičiai, stabdymo pėdsakai, reakcijos laikas, įvertinti automobilių sugadinimų pobūdžiai ir išsidėstymas, modeliuojama transporto priemonių judėjimo trajektorija, tikėtinos transporto priemonių padėtys susidūrimo momentu. Pagrindo abejoti specialisto, ekspertizės akto išvadomis, kad motociklininko A. K. veiksmai – (duomenys neskelbtini)gatvės ruože, kuriame leistinas maksimalus važiavimo greitis 50 km/h, važiavo nemažesniu kaip 79 km/h greičiu, susidariusioje kelio eismo situacijoje, kada priekyje važiavusio automobilio vairuotojas pradėjo rikiuotis, savalaikiai nestabdė motociklo, slystamai kontaktavo su automobiliu, o po šio kontakto užvažiavęs ant dešinio šaligatvio kliudė pėsčiąjį – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, o automobilio „Mercedes Benz Sprinter“ vairuotojo V. Ž. veiksmai – rikiuodamas į pirmą eismo juostą (keisdamas judėjimo kryptį), kada tai daryti buvo nesaugu, nedavė kelio iš paskos didesniu greičiu prie jo artėjančiam motociklui ir su juo susidūrė – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Esant tokioms aplinkybėms sprendžiama, kad nuteistojo gynėjo reiškiama kritika specialisto, ekspertizės akto išvadoms yra nepagrįsta ir deklaratyvi.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino tiek nuteistojo, tiek ir liudytojo D. P. parodymus ir pagrįstai juos atmetė konstatuodamas, jog jeigu A. K. būtų važiavęs, kaip kad jie teigia, 40-50 km/h greičiu, tuomet jis nebūtų galėjęs susigretinti su mikroautobusu ir važiuoti lygiagrečiai. O tai, kad teismas nuteistojo ir liudytojo parodymus įvertino ne taip, kaip pageidauja gynėjas, nereiškia, kad šie parodymai įvertinti neteisingai.
Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismas įpareigotas įrodymus vertinti ne atsietai, o visumoje, juos analizuodamas ir lygindamas tarpusavyje. Šiuo atveju daroma išvada, jog siekiant nustatyti bei išsiaiškinti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, byloje buvo tinkamai įvertinti teismui pateikti įrodymai ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. padarė Kelių eismo taisyklių 9, 133 ir 135 punktų reikalavimų pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su įvykio pasekmėmis – nesunkiu nukentėjusiojo A. P. sveikatos sutrikdymu.
Apeliacinius skundu prašoma nukentėjusiojo A. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
BPK 109 str. nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Nukentėjusiojo A. P. sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustatė teismo medicinos ekspertai. A. K. pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, kurio metu A. P. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pagrįstomis išlaidomis pripažino kelionės išlaidas 12,74 eurų sumai, susijusias su vykimu iš Vilniaus į Kauną žandikaulio operacijai ir grįžimu iš Kauno į Vilnių po operacijos, o nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, spręsdamas civilinį ieškinį tinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.254 str. 2 d. nuostatas, taigi nėra pagrindo priimti sprendimą – palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu, kaip skundu prašo nuteistojo gynėjas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip skundu prašo nuteistojo gynėjas, ir priimti A. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo A. K. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno apeliacinį skundą atmesti.