- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-19
- Bylos Nr.
- I2-3263-505/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05452-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- H. B. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. B. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. B. D. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 24S209264 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu nusprendė neišduoti jam leidimo nuolat gyventi, kadangi jis neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti. Pastebėjo, jog, atsakovo vertinimu, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje turint leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) buvo neteisėtas, kadangi jis pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Pabrėžė, kad ginčijamas Sprendimas bei jame pateiktas vertinimas užkerta jam kelią dar penkerius metus pretenduoti į leidimo nuolat gyventi išdavimo. Kadangi jo gyvenimas Lietuvoje minėtu laikotarpiu buvo pripažintas neteisėtu, ankstesnis jo gyvenimo Lietuvoje laikotarpis buvo laikomas nutrūkusiu, todėl jis vėl turi iš naujo pragyventi penkerius metus turėdamas leidimą laikinai gyventi. Mano, jog tokiu būdu yra pažeidžiamos jo teisės bei teisėti lūkesčiai įgyti nuolatinio gyventojo statusą, nepaisant to, kad jis virš penkių metu gyvena Lietuvoje, baigė čia studijas ir pradėjo kurti šeimą, taip pat Lietuvoje dirba ir vykdo teisėtą veiklą. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas motyvą, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir jo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, kuriuo remiantis atsakovas pripažino jo gyvenimą Lietuvoje neteisėtu laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini), grindžia tuo, kad, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjas pateikė darbo sutartis su uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, Bendrovė) darbuotojais, kurios vėliau buvo nutrauktos. Vadinasi, pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturėjo tikslo vykdyti teisėtos veiklos Lietuvoje.
Paaiškino, kad jam kartu su partneriu (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu P. R. D. virš penkerių metu priklauso Bendrovė, t. y. gerai Kaune žinomas ir pakankamai populiarus indiško maisto restoranas „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovėje jie dirba patys, o vietinių darbuotojų įdarbinimas yra komplikuotas, todėl čia vyksta nuolatinė darbuotojų kaita. Teigė, kad darbo sutarties nutraukimo faktas su vietiniais darbuotojais, kurių darbo sutartys buvo pateiktos atsakovui, nesudaro pagrindo teigti, kad tos darbo sutartys buvo negaliojančios, t. y. kad jis pateikė atsakovui negaliojančias darbo sutartis, nes jos buvo nutrauktos vėliau, t. y. po jų pateikimo. Nurodė, kad Bendrovė negali priversti darbuotojų dirbti tam tikrą laiką, nes Lietuvos teisės aktai numato darbuotojui teisę vienašališkai nutraukti darbo sutartį įspėjus darbdavį prieš tam tikrą terminą, o per bandomąjį laikotarpį net pakankamas įspėjimo terminas nėra numatytas. Mano, jog vietinių darbuotojų veiksmai Bendrovės atžvilgiu, dėl kurių nutrūko jų darbo santykiai su Bendrove, negali būti laikomi neteisėtais, o jų nutrauktos darbo sutartys – negaliojančiomis nuo jų sudarymo dienos. Nesutiko su atsakovo teiginiais, kad jis neturėjo tikslo vykdyti teisėtos veiklos Lietuvoje, nes jis kartu su savo partneriu virš penkerių metu valdo bei plečia realų indiško restorano verslą Kaune, restoranas dirba šešias dienas per savaitę, turi nuosavas patalpas bei virtuvę, jame nuolat lankosi svečiai, taip pat yra pristatomas maistas į namus, kuris užsakomas per „Bolt“ ir „Wolt“ programėles. Pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, galėjo vertinti Bendrovės „Sodrai“ pateiktus duomenis, tačiau tų duomenų nevertino ar vertino netinkamai, nes pripažino, kad Bendrovė nevykdė teisėtos veiklos. Mano, kad „Sodros“ duomenys pagrindžia ne tik jo teiginius apie Bendrovėje vykdomos veiklos realumą, tačiau ir pakankamai intensyvią darbuotojų kaitą „(duomenys neskelbtini)“ restorano versle.
Nurodė, kad atsakovas panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi dėl formalių neatitikimų (vietinių darbuotojų), tačiau tai negali sukelti neigiamų teisinių padarinių atgaline tvarka, t. y. paneigti jo gyvenimo Lietuvoje teisėtumą už praeitą net 22 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjas teikia Bendrovės pažymą, kuri patvirtina, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. jis dirbo Bendrovėje visą darbo dieną, t. y. Sprendimo priėmimo metu jis virš penkerių metu visą darbo dieną dirbo Bendrovėje ir turėjo teisę laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu. Taigi, jei atsakovas būtų priėmęs sprendimą neišduoti jam leidimo laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, jis būtų gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Tokiu būdu jo teisėtas gyvenimas Lietuvoje nebūtų nutrūkęs, ir atsakovas neturėtų pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu buvo neteisėtas 22 mėnesius. Be to, jei atsakovas būtų priėmęs sprendimą iš karto po leidimo išdavimo jį panaikinti, jis būtų gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, todėl jo teisėtas gyvenimas Lietuvoje nebūtų nutrūkęs ir jis vėl neturėtų pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvoje su leidimu teisėtos veiklos pagrindu buvo neteisėtas 22 mėnesius.
Nors pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, kad jo gyvenimas Lietuvoje buvo neteisėtas nuo (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jis neketino vykdyti teisėtos veiklos per Bendrovę ir siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi reikalavimus, teikdamas atsakovui klaidingus duomenis, pareiškėjo nuomone, toks vertinimas yra visiškai nepagrįstas. Vis dėlto, net jei atsakovo išvada būtų laikytina pagrįsta, atsakovas turėjo įvertinti ir aplinkybę, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) dirbo Bendrovėje visą darbo dieną ir turėjo teisę gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, todėl jo gyvenimas Lietuvoje neturėtų būti laikomas neteisėtu, net jei jis neatitiko formalių teisėtos veiklos reikalavimų. Pabrėžė, kad jo turimas papildomas pagrindas teisėtai gyventi Lietuvoje turėjo būti papildomai įvertintas atsakovo, sprendžiant dėl jo neteisėto buvimo Lietuvoje praeityje.
Teigė, kad jo per Bendrovę vykdomos teisėtos veiklos formalus ir laikinas neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti ir sukėlė tiesiogines neigiamas teisines pasekmes, t. y. jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi vienu pagrindu ir išduotas leidimas laikinai gyventi kitu pagrindu, vadinasi, jo teisėtas gyvenimas Lietuvoje nenutrūko. Tačiau tai negalėjo sukelti papildomų (netiesioginių) neigiamų teisinių pasekmių, t. y. jo gyvenimo Lietuvoje pripažinimo neteisėtu beveik dvejų metų laikotarpiui, taip pratęsiant teisės gauti nuolatinį leidimą gyventi netekimą dar penkeriems metams, nors jis baigė studijas Lietuvoje, čia pradėjo kurti šeimą ir daugiau nei penkerius metus gyvena, dirba bei vykdo teisėtą veiklą. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 16 d. priėmė Sprendimą neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu.
Paaiškino, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 28 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kitus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. birželio 13 d. „Sodros“ informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie užsieniečio valdomą Bendrovę bei šios įmonės darbuotojus. Nustatyta, kad asmuo neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nuo 2022 m. spalio nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Pabrėžė, jog nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo pradžios, t. y. nuo 2022 m. spalio, Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad užsienietis jam pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Nurodė, kad 2024 m. birželio 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurį pareiškėjas skundė Regionų administraciniam teismui. Pareiškėjo skundas 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atmestas (sprendimas įsiteisėjęs). Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu.
Nesutiko, kad pareiškėjas atitinka sąlygas leidimui nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Visų pirma, pareiškėjui leidimai laikinai gyventi buvo išduodami Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas) bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo) pagrindu. Teigė, kad Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. birželio 9 d. „Sodros“ informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie asmens valdomą Bendrovę bei šios įmonės darbuotojus. Nustatyta, kad Bendrovėje šiuo metu dirba 7 darbuotojai: 6 asmenys, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi, ir 1 nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Tačiau nuo (duomenys neskelbtini) Bendrovėje nedirbo nė 1 darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, ir tik nuo 2024 m. balandžio 2 d. Bendrovėje įdarbintas asmuo, kuris šias sąlygas atitinka. Kadangi Bendrovėje nuo 2022 m. spalio mėn. visą darbo laiką nebedirba 2 Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, buvo pagrindas konstatuoti, kad asmuo bei jo valdoma Bendrovė nuo 2022 m. spalio mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo pradžios Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti asmeniui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, buvo pagrindas konstatuoti, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Paaiškino, kadangi pareiškėjas, turėdamas jam Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi, realiai neatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pagrįstai padaryta išvada, kad užsienietis veikė nesąžiningai, todėl jo veiksmai negali sukurti teisėto rezultato – teisių į Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo statuso įgijimą. Pareiškėjas, veikdamas nesąžiningai, negali turėti lūkesčių pagal galiojantį teisinį reglamentavimą įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamu Sprendimu pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius penkerius metus teisėtai be pertraukos, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardytos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu.
Nurodė, kad prieš išduodant leidimą nuolat gyventi privalo būti įvertintas ne tik užsieniečio pragyventas laikotarpis – 5 metai, tačiau ir tai, ar jis nustatytą laikotarpį gyveno teisėtai. Pareiškėjas skunde nepateikia jokių įrodymų, kad minėtu laikotarpiu gyveno teisėtai, t. y. jo pateiktas prašymas atitiko Įstatyme numatytus reikalavimus, kurių pagrindu buvo išduotas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi nuo 2022 m. spalio iki 2024 m. liepos. Nepaneigta ir ginčijamame Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu neatitiko jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, todėl jo pragyventas laikotarpis negali būti laikomas teisėtu ir negali būti įskaičiuojamas į Lietuvoje jo pragyventą laikotarpį. Nustatyti duomenys leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos, todėl neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų. Migracijos departamentui sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, būtina ne formaliai vertinti, ar užsienietis atitinka Įstatymo reikalavimus, o vertinama aplinkybių visuma, nulemianti pagrindą užsieniečiui išduoti leidimą nuolat gyventi.
Pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjui išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, kuris galioja iki (duomenys neskelbtini). Mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 24S209264, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 28 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės dalyvis. Pareiškėjui 2022 m. lapkričio 16 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, jog pragyveno Lietuvoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Sprendimu Migracijos departamentas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Sprendime nustatyta, kad per paskutinių penkerių metų laikotarpį, Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini). Nustatyta ir tai, kad per pastaruosius 5 metus pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui taip pat buvo išduotos nacionalinės vizos: (duomenys neskelbtini). „Sodros“ informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas per pastaruosius 5 metus, t. y. (duomenys neskelbtini), dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) vykdo individualią veiklą. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje baigė magistro studijas ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. Pareiškėjo sutuoktinei leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas tuo pagrindu, kad jos šeimos narys turi leidimą laikinai gyventi. Prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi asmuo nurodė, kad nepilnamečių vaikų neturi.
Migracijos departamentas 2024 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 24S142040 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tokį sprendimą Migracijos departamentas argumentavo tuo, kad asmens valdomoje Bendrovėje nuo 2022 m. spalio mėn. nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip du paskurinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo bei jo valdoma Bendrovė nuo 2022 m. spalio mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Atsižvelgus į tai, kad nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo pradžios Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti asmeniui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti Įstatymo nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamento 2024 m. birželio 10 d. sprendimą apskundė teismui, o Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo skundą atmetė, konstatavo, kad Migracijos departamento 2024 m. birželio 10 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo 2024 m. spalio 7 d.
Migracijos departamentas šioje administracinėje byloje ginčijamu Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų, nes jis nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo Lietuvos Respublikoje penkerius metus iki prašymo pateikimo sąlygos. Tai nustatyta atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, išduotas (duomenys neskelbtini), buvo panaikintas pripažinus, jog jis nuo pat išdavimo neatitiko Įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) turint leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris buvo panaikintas) vertintas kaip neteisėtas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d.) nuostatos.
Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Įstatymo 53 straipsnio, nustatančio leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Teisėtai pragyvento laikotarpio nustatymo ir apskaičiavimo tvarką išduodant užsieniečiui leidimą nuolat gyventi šio straipsnio 1 dalies 8–82 punktuose nustatytais pagrindais nustato vidaus reikalų ministras.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Jame reglamentuotas užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) pateikimas, priėmimas, nagrinėjimas, teisėtai pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nustatymas ir apskaičiavimas, fiktyvios santuokos, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimas, sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo priėmimas ir sprendimo išduoti leidimą nuolat gyventi panaikinimas ir kt. Tvarkos aprašo 47 punkte numatyta, jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Vizos aprašo ar Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi norminę administracinę bylą Nr. eI-16-575/2020 (toliau – ir Norminė byla), nusprendė, kad Tvarkos aprašo 47 ir 48 punktų nuostatos ta apimtimi, kuria Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, pripažintinos neprieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) ir Įstatymo 53 straipsnio 3 daliai (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI 2189 redakcija).
Norminėje byloje paneigtos abejonės dėl Migracijos departamento teisės retrospektyviai vertinti leidimo laikinai gyventi teisėtumą laikotarpiu (laikotarpiais) iki tokio leidimo panaikinimo. Norminėje byloje pateiktais išaiškinimais buvo remiamasi ir kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminėje byloje Nr. eI-11-556/2021 (kurią mini Migracijos departamentas atsiliepime į skundą), išnagrinėtoje dėl panašių Tvarkos aprašo punktų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (individuali byla išnagrinėta po norminės bylos Nr. eI-11-556/2021 išnagrinėjimo) aiškinama, kad apskaičiuojant užsieniečio pragyventą šalyje laikotarpį, į jį neįskaičiuojamas laikotarpis (-iai), kai užsienietis šalyje gyveno neatitikdamas sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką. Be kita ko, taip pat pažymėta, jog leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių, palyginti su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1979-968/2021).
Išnagrinėjus Norminę bylą, nebuvo paneigta Tvarkos aprašo 47 ir 48 punktų teisėtumo prezumpcija, taigi nėra pagrindo kelti abejonių ir nagrinėjamoje byloje. Išnagrinėjus minėtas normines bylas, teismo praktika individualiose bylose yra susiformavusi ir nėra pagrindo ja nesivadovauti.
Taigi, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas pirmiausia konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas priimtas Įstatymo suteiktus įgaliojimus turinčio subjekto (Migracijos departamento), jo kompetencijos ribose.
Kaip jau minėta, Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 20 d. įsiteisėjusiu sprendimu (administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažino, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojęs (duomenys neskelbtini)) buvo panaikintas teisėtai ir pagrįstai. Dėl to visą šio leidimo galiojimo laikotarpį pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas, kaip ir nustatyta ginčijamame Sprendime. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas teisėtai ir nepertraukiamai negyveno Lietuvos Respublikoje penkerius metus, kaip to reikalaujama Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1400-602/2025 nurodė, jog, Migracijos departamento sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo tapus galutiniu administraciniu sprendimu, įgyjama privalomumo galia, todėl teismas nustatytų aplinkybių nekvestionuoja, nes to ir negali daryti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 16 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi priimtas remiantis minėtame galutiniame Migracijos departamento sprendime dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo nustatytais faktais, todėl teismas iš naujo nevertina analogiškų faktų, kurie yra ir prejudiciniai (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Ši teisinė situacija susidarė dėl to, kad pareiškėjas pasirinko tokį teisių gynimo būdą – du administracinius sprendimus (kurie yra susiję tiek fakto, tiek teisės klausimu) apskundė atskirose bylose, o ne vienoje byloje, be to, neskundė apeliacine tvarka įsiteisėjusio teismo sprendimo (byloje dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo), nes, pareiškėjo tvirtinimu, jam buvo išduotas kitas leidimas laikinai gyventi. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai taikė proceso normas ir dėl to galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismą.
Papildomai pažymėtina, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (lot. be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą).
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jam buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, todėl mano, kad nenutrūko jo teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis, pažymėtina, jog Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kuris galioja iki 2026 m. rugpjūčio 9 d. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jo gyvenimas Lietuvoje laikotarpiu nuo 2022 m. spalio iki 2024 m. liepos turėtų būti pripažintas kaip teisėtas. Išduotas naujas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui nesuponuoja buvusio laikotarpio gyvenimo teisėtumo. Teismas atkreipia dėmesį, kad, nors pareiškėjas teigia, jog ir ginčo laikotarpiu visą laiką turėjo teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kitu pagrindu, todėl visas laikotarpis turėtų būti įskaitytas, visgi vien tokios hipotetinės teisės turėjimas savaime nereiškia, kad leidimas laikinai gyventi kitu pagrindu būtų buvęs būtinai išduotas. Be to, teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, žinodamas, kad jis pats ir jo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų, būtų kreipęsis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu Įstatyme nurodytu pagrindu, nors tokia pareiga jam nustatyta Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas skunde teigia, jog Sprendimu sukuriami neigiami padariniai, kadangi jam atimta teisė gauti leidimą nuolat gyventi penkeriems metams, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas teisėtai ir nepertraukiamai negyveno Lietuvos Respublikoje penkerius metus, kaip to reikalaujama pagal Įstatymą. Šiuo aspektu paminėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-585-1810/2010 pažymėjo:
„Leidimas nuolat gyventi suteikė užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškė, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo.“
Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui yra sukuriami neigiami padariniai dėl to, kad jis negalės penkerius metus kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, o leidimui nuolat gyventi gauti yra keliami aukštesni reikalavimai.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jei atsakovas būtų priėmęs sprendimą panaikinti jam leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu iš karto po išdavimo, pareiškėjas būtų gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, dėl to nebūtų nutrūkęs jo teisėtas gyvenimas Lietuvoje ir atsakovas neturėtų pagrindo teigti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje turint leidimą gyventi teisėtos veiklos pagrindu buvo neteisėtas 22 mėnesius. Teismas pažymi, kad jis nevertina hipotetinio pobūdžio teiginių, todėl šie pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Taip pat matyti, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A-556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, p. 130–142). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu, pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 24S209264 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo H. B. D. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.