Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Valstybinė akcinė statybos įmonė „Nemenčinė“, tuo metu eksploatavusi (duomenys neskelbtini) karjerą pagal 1988-01-23 žemės nuomos sutartį Nr.16p-7, ir S. B. individuali įmonė 1991-10-28 sudarė sutartį, kuria įmonė „Nemenčinė“ išnuomojo S. B. individualiai įmonei 0,15 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) karjere gelžbetoninių gaminių gamybos aikštelės įrengimui su gamybine patalpa (b.l. 86, 93). Vilniaus rajono valdybos statybos inspektorius J. B. 1992-05-04 įrašu Nr.23 įregistravo Architektūros skyriuje statytojo- S. B. individualios įmonės- gelžbetoninių gaminių cecho Nemenčinės ap., (duomenys neskelbtini) k. statybą ir būtent šį įregistravimą pareiškėjas laiko minėtam statiniu išduotu leidimu, kurį ginčija šioje byloje (b.l.36). Vilniaus rajono valdybos Architektūros skyrius 1995-05-15 raštu Nr.14 pranešė Respublikiniam valstybiniam inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurui, kad S. B. IĮ gelžbetonio gaminių cechas, esantis Vilniaus rajone, Nemenčinės apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, pastatytas pagal rajono vyr. architekto suderintą projektą ir 1992-05-04 statybos leidimą Nr.23 (b.l.37). Namų valdos techninės apskaitos bylos Nr.10/48980 dokumentai (namų valdos techninės apskaitos kortelė (b.l.43), pastato brėžiniai (b.l.41-42), pastato inventorinės žinos (b.l.46-48), (duomenys neskelbtini) žvyro ir smėlio telkinio planas (b.l.49-50) patvirtina, kad S. B. IĮ nuosavybės teise priklausantis statinys- gelžbetonio gaminių cechas Vilniaus rajone, Nemenčinės apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, buvo pastatytas 1992 metais ir patenka į (duomenys neskelbtini) telkinio teritoriją. Be to, (duomenys neskelbtini) žvyro ir smėlio telkinio plane (b.l.49-50), kuriame taip pat pažymėta ir B. individualios įmonės žemės teritorija bei G/6 gaminių cechas, nurodoma, kad šis planas be kitų, yra suderintas Vilniaus rajono valstybiniu žemės naudojimo ir apsaugos inspektoriumi (1984-12-18), o pastato statybos vieta- su Vilniaus rajono valstybiniu žemės naudojimo ir apsaugos inspektoriumi (1991-10-16), Vilniaus rajono aplinkos apsaugos vyr. inspektoriumi, Vilniaus rajono architektu (1991-10-17), Vilniaus rajono Nemenčinės apylinkės viršaičiu (1991-10-28), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus rajono higienos centro direktoriumi, valstybinės akcinės statybos įmonės „Nemenčinė“ direktoriumi (1991-09-31).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008-07-01 išrašas patvirtina, kad 172,38 kv.m. bendro ploto gamybos cechas, unikaliu Nr.(duomenys neskelbtini), esantis ten pat, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 1995-06-09 (reg.Nr.10/48980) ir nuosavybės teisė į šį statinį buvo įregistruota S. B. individualiai įmonei (b.l.51). Po S. B. mirties (duomenys neskelbtini), E. B. lygiomis dalimis su kitais S. B. vaikais pagal 2004-06-09 paveldėjimo teisės liudijimą Nr.1-4783 paveldėjo individualią įmonę su jai nuosavybės teise priklausančiu gamybos cechu (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), plane pažymėtu indeksu 1P1b, 172,38 kv. m. bendro ploto, kuris NTR registruotas pagal valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo 2004m. gegužės 7d. pažymą Nr.44-315534 ir 2004m. gegužės 19d. pažymėjimą apie Nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (archyvinės bylos Nr.41/16185, reg.Nr. 10/48980) (b.l.38-39). E. B. 2004-06-09 paveldėjimo teisės liudijimo Nr.1-4783 ir 2004-06-09 turto pasidalijimo sutarties Nr.1-4787 pagrindu savo vardu nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teisę į 172,38 kv. m. bendro ploto gamybos cechą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) viensėdyje, Vilniaus rajono savivaldybėje (b.l.51).

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros pareigūnai, patikrinę UAB „Markučių mozaika“ eksploatuojamą (duomenys neskelbtini) karjerą, 2006-07-14 surašė Aplinkos apsaugos įstatymų vykdymo patikrinimo aktą, kuriuo, be kita ko, konstatavo, kad iš karjero teritorijos greta veikiančios smėlio perdirbimo technologinės linijos neiškelti savininko E. B. laikini pastatai (stalių dirbtuves, du mediniai sandėliukai, cisterna (5 m3) talpos vandeniui laikyti ir metalinis ciklonas), todėl UAB „Markučių mozaika“ vadovybei pasiūlė spręsti (duomenys neskelbtini) žvyro ir smėlio karjero teritorijoje esančių laikinų iškėlimą (b.l.61-62). Tarnyba 2008-09-19 raštu Nr.1.7-2419 informavo pareiškėją, kad E. B. nuosavybės teise priklausantis statinys pastatytas naudojamo Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) žvyro ir smėlio telkinio kasybos sklypo plote ir nei ankstesni, nei dabartinis telkinio išteklių naudotojas neteikė ir negalėjo teikti Tarnybai prašymo derinti (duomenys neskelbtini) telkinio rekultivuotino ploto esamo statinio vietoje ir jo aplinkinėje zonoje, nes iš grafinės informacijos (markšeiderinio plano) darytina išvada, jog minėtoje zonoje naudingoji iškasena nėra pilnai išeksploatuota, o Tarnybai nežinomos statinio atsiradimo ant neišeksploatuotų naudojamo telkinio išteklių aplinkybės (b.l.52).

Dėl viešojo intereso gynimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 dalis (redakcija, įsigaliojusi nuo 2003-04-20) nustato, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.

ABTĮ 5 str. 3 d. 1 ir 3 punktuose numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą: 1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą; 3) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 str. 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 dalis (2008-07-01 įstatymo Nr.X-1661 redakcija) nustato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šio straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu.

LVAT 2004-01-23 nutartyje administracinėje byloje Nr.A3-11-04 pasisakė, kad iš ABTĮ 5 str. 3 d. 1 bei 3 punktų, 56 str. 1 dalies nuostatų seka, kad įstatymų leidėjas yra atribojęs bylas, kuriose yra ginami asmens subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas nuo bylų, kuriose yra ginami viešieji interesai. Tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme du kartus yra akcentuojama, kad viešieji interesai ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą, patvirtina, kad šios nuostatos nėra įstatymo leidėjo teisinės kalbos netikslumas, bet speciali, sąmoninga ir tikslinga reglamentacija. Dėl viešojo intereso kaip administracinių bylų teisenos kategorijos kolegija šioje nutartyje pasisakė, kad ABTĮ sąvoka viešasis interesas nėra apibrėžtas, jis taip pat nėra apibrėžtas kitų teisės šakų normomis. Teisės aktuose vartojamos skirtingos sąvokos, pavyzdžiui, Civiliniame kodekse, Civilinio proceso kodekse vartojama „viešojo intereso“ sąvoka, Konstitucijos 118 straipsnyje- „asmens, visuomenės ir valstybės teisių bei teisėtų interesų“ sąvoka. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „viešas“ aiškinamas kaip visiems skirtas, visuomenės naudojamas, atviras, neslaptas; žodis „interesas“ aiškinamas kaip svarbus, rūpimas dalykas, reikalas, nauda, susidomėjimas. Pažymėjo, kad, siekiant nustatyti sąvokos „viešas interesas“ turinį, yra svarbu tai, kad tai yra specialiajai teisinei kalbai, o ne bendrinei kalbai būdingas terminas. Todėl yra svarbu, kokia prasme šis terminas naudojamas teisinėje ir, visų pirma, teisminėje praktikoje. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nusikaltimų užkardymas, tyrimas, nustatymas yra viešasis interesas (2002m. rugsėjo 19d. nutarimas), žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (2002m. kovo 14d. nutarimas), daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas (2000m. gruodžio 21d.), autoriaus teisių ir interesų gynyba nuo pažeidimų yra viešas interesas (2000m. liepos 5d.). Taip pat Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (1997m. gegužės 6d.). Iš šių nuostatų matyti, kad viešuoju interesu Konstitucinio Teismo praktikoje yra laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Civilinio kodekso 2.34 str. 2 dalimi nustatyta, kad viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas- tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t.t.). Kolegija padarė išvadą, kad iš šios teisės normos turinio seka, jog įstatymų leidėjas pripažįsta, kad viešasis interesas gali būti kaip apimantis ne tik visuomenės, bet ir visuomenės dalies interesus. Įvertinusi šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad viešais interesas, taikant ABTĮ, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą, ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Dėl kriterijų atribojant kada ginamas viešasis interesas, o kada pareiškėjas gina savo subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus teisėjų kolegija pasisakė, kad, atsižvelgiant į tai, jog įstatymų leidėjas nustato skirtingas taisykles kreipiantis į teismą dėl paties pareiškėjo teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo ir kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, yra svarbu nustatyti, dėl kokių teisių ar interesų gynimo pareiškėjas kreipėsi į teismą- privačių ar viešųjų. Sistemiškai įvertinusi ABTĮ 5 str. 1 dalies, 3 d. 1 bei 3 punktų, 56 str. 1 dalies nuostatas, teisėjų kolegija konstatavo, kad tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi ABTĮ 5 str. 1 dalies tvarka gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomas interesą; jei pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 3 punkto ir 56 str. 1 dalies pagrindu, gindamas viešąjį interesą.

LVAT teisėjų kolegija 2005m. spalio 27d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A(8)-1582-05, apeliacine tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005m. birželio 3d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, VĮ "Registrų centras" Utenos filialui, tretiesiems asmenims A. S., A. K., nustatė, kad į ginčo žemės sklypą nuosavybės teises atkurti natūra pretendavo A. K., tačiau šis žemės sklypas neatlygintinai nuosavybėn buvo suteiktas A. S., o tai, kad ginčo žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė A. K. tėvui L. K. yra nustatyta įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2001m. lapkričio 23d. sprendimu. Atsižvelgusi į šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad tokiu būdu ginčo žemės sklypo suteikimas nuosavybėn A. S. tiesiogiai galėjo pažeisti tik A. K. teises bei pažymėjo, kad paprastai viešųjų interesų gynimas nėra susijęs su konkrečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, o yra susijęs su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad prokuroro paduotas skundas yra susijęs su privataus asmens- A. K. - teisių bei interesų gynimu, o ne su viešųjų interesų gynimu, ir šios aplinkybės konstatavimas savo ruožtu sąlygoja tai, kad prokuroras, gindamas asmeninius A. K. interesus bei teises, negali turėti didesnės apimties teisių į teisminį A. K. tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimą, nei jų turi pati A. K.. Nustačiusi, kad A. K. 2002m. ir 2003m. mėgino teisme apginti savo galimai pažeistas teises, prašydama panaikinti tą patį Utenos apskrities viršininko 2001m. kovo 28d. sprendimą, kurį savo skundu šioje byloje prašo panaikinti ir prokuroras, tačiau to jai nepavyko padaryti dėl praleistų terminų ir pan., teisėjų kolegija padarė išvadą, kad A. K. savo teisę į teisminę gynybą yra realizavusi, todėl prokuroras, mėginantis dar kartą teismine tvarka apginti tas pačias A. K. teises, neturi reikalavimo teisės, nes A. K. savo teise į teisminę gynybą yra pasinaudojusi, taip pat pažymėjo, kad prokuroras tai galėtų daryti tik tuo atveju, jei įrodytų, kad A. K. teisė į teisminę gynybą yra neišnykusi.

LVAT teisėjų kolegija 2005-11-23 nutartyje administracinėje byloje Nr.A15-1725/2005 pasisakė, kad viešas interesas, taikant ABTĮ, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o prokuroro teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatyme numatyta prokuroro teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

LVAT 2007m. sausio 19d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A3-64-07 pažymėjo, kad Įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sampratos, todėl administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Dėl kriterijų atribojant, kada ginamas viešasis interesas, o kada pareiškėjas gina savo subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus, teisėjų kolegija pasisakė, kad asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra visų pirma konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui, bet (...) galima situacija, kad asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas bus akumuliuota tam tikru mastu su tuo, kas reikšminga, reikalinga, vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet ir visuomenei ir jos daliai; o asmuo, teisme apgindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, tuo pačiu tam tikru mastu turėtų įtakos viešojo intereso apsaugai. Šiuo atveju negalima teigti, kad esant tokioms aplinkybėms asmuo praranda teisę kreiptis į teismą gindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, kadangi tai nėra nustatyta įstatymu.

LVAT 2007m. lapkričio 5d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A17-742/2007 konstatavo, kad ABTĮ sąvoka „viešasis interesas“ nėra apibrėžta. Tai, kad įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti administracines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos, reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne. Dėl to kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (1997m. gegužės 6d. nutarimas). Viešuoju interesu Konstitucinio Teismo praktikoje yra laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Viešasis interesas pagal ABTĮ taip pat turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o prokuroro teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje traktuotina kaip įstatyme numatyta prokuroro teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Konstitucijos 54 str. 1 dalyje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, tai pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Tai rodo, kad tinkama aplinkos ir ypač vertingų vietovių apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, o ne tik pavieniai asmenys ar bendruomenės, todėl egzistuoja viešasis interesas dėl aplinkos, vertingų vietovių apsaugos režimo pažeidimų nustatymo ir pašalinimo. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas- tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005m. gegužės 13d. nutarimas).

Išanalizavus viešojo intereso teisminio gynimo teisinį reglamentavimą, įvertinus teismų praktiką, šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog prokuroras turėjo pakankamo pagrindo kilusį ginčą traktuoti kaip viešojo intereso gynimą, nes, viena vertus, ginčo žemės sklypas su jo gelmėse esančiais (ar buvusiais) ištekliais yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, antra vertus, valstybė yra suinteresuota, kad jos žemės gelmės būtų eksploatuojamos racionaliai, pagal teisės aktų reikalavimus.

Dėl pareiškimo pateikimo teismui termino.

ABTĮ 33 str. 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą arba savo iniciatyva.

LVAT 2007-06-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A8 - 660/2007 pažymėjo, kad inicijavimas teisminio ginčo nagrinėjimo yra realizuojamas prokurorui pateikus atitinkamą skundą į teismą, kurį jis turi pateikti per terminus nustatytus ABTĮ 33 straipsnyje, juos skaičiuojant nuo tos dienos, kai prokurorui tapo žinoma apie padarytus galimus pažeidimus. Todėl, nustačiusi, kad apie galimai padarytą pažeidimą prokuratūrai tapo žinoma 2006 m. liepos 5 d., kuomet Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštas Nr. 4B-(7.3)-793, o skundas teismui išsiųstas paštu 2006-08-07, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad skundas teismui paduotas laiku, nes 2006-08-05 buvo nedarbo diena, o 2006-08-07 buvo pirmoji po jos einanti darbo diena.

LVAT 2007m. lapkričio 5d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A17-742/2007 konstatavo, kad sprendžiant prokurorų prašymų padavimo ir priėmimo nagrinėti iš esmės administraciniuose teismuose klausimus, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir kitais teisę ginti viešąjį interesą nustatančiais įstatymais. Prokurorų įgaliojimus ginant viešąjį interesą nustato Prokuratūros įstatymas, kurio 19 str. 2 d. 1 punkte numatyta, jog prokurorai turi įgaliojimus kreiptis į teismą gindami viešąjį interesą, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (LVAT 2005m. kovo 3d. nutartis administracinėje byloje Nr.AS10-67/2005, 2005m. sausio 20d. nutartis administracinėje byloje Nr.AS10-27/2005, 2007m. birželio 28d. nutartis administracinėje byloje Nr.A8- 660/2007 ir kt.). Taigi, vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra vs. Vilniaus apskrities viršininko administracija, Utenos apskrities viršininko administracija, S. Z., Administracinių teismų praktika, Nr.8, p.206-230). Prokuroras, rinkdamas atitinkamus duomenis ir aiškindamasis, ar yra pagrindo kreiptis į teismą, šį klausimą turi išspręsti per įmanomai trumpesnį laiką. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju- prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti.

Nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje iš Generalinės prokuratūros 2008-06-19 gautas UAB „Markučių mozaika" 2008-06-16 pareiškimas (reg.Nr.40-10/2008) dėl pažeisto viešojo intereso gynimo (b.l.6-7,8), teigiant, kad S. B. individuali įmonė, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, valstybiname žemės sklype Vilniaus rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) viensėdyje, vietoje gelžbetonio gaminių gamybos aikštelės, kurios statybai buvo išduotas statybos leidimas, pastatė gamybos cechą ir šiuo metu rengiami dokumentai žemės sklypui suformuoti, taip pažeidžiant UAB „Markučių mozaika“ teisę eksploatuoti (duomenys neskelbtini) telkinį. Buvo prašoma apginti valstybės interesą panaikinant neteisėtus aktus. Nagrinėdama šį prašymą, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra pradėjo rinkti medžiagą apie 1992-05-04 statybos leidimo Nr.23, išduoto statiniui unikaliu Nr.(duomenys neskelbtini), teisėtumą ir laikotarpiu nuo 2008-06-26 iki 2008-09-09 su užklausomis dėl medžiagos pateikimo kreipėsi į Geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos, VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialą, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą, Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą, E. B. (b.l.53,55,57,59,63,65,67,69,70,72,75) ir 2008-09-22, gavusi paskutinį atsakymą į užklausimą (b.l.52,75), su pareiškimu 2008-09-26 kreipėsi į teismą (b.l.2-5). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas įrodymus reikalingus kreiptis į teismą surinko per protingą terminą, tad nepraleido ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į teismą.

Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė bei išvados.

Minėta, kad ginčijamas dokumentas, kurį pareiškėjas įvardija Statybos leidimu, išduotas 1992-05-04. Leidimo išdavimo metu statybos leidimų išdavimo tvarką (taikant analogiją) reglamentavo:

1) Vyriausybės 1991m. liepos 12d. nutarimu Nr.278 (galiojo nuo 1991-07-12 iki 1992-05-24) patvirtinti Individualios statybos nuostatai, kurių 14 punktas nustatė, kad gyvenamasis namas, jo priklausiniai statomi pagal miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintus projektus. Gyvenamųjų namų, jų priklausinių statybos, perstatymo, rekonstravimo, priestatų bei antstatų statybos projektus rengia projektavimo įmonės arba patys piliečiai- savo individualiai statybai, atsižvelgdami į miesto (rajono) vyriausiojo architekto reikalavimus (15p.). Statytojas gali pradėti statybą, turėdamas miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir valstybinėje notarinėje kontoroje patvirtintą žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartį, kuri įsigalioja po metų, jei per tą laiką paklojami namo pamatai (16 p.). Statybos techninė priežiūra vykdoma ir baigtas statyti objektas priimamas naudoti pagal Statybos ir urbanistikos ministerijos patvirtintas taisykles. Valstybinę priežiūrą vykdo miesto (rajono) valdybos statybos inspektorius (19 p.). Priimtus naudoti individualios statybos objektus statytojas privalo per tris mėnesius teisiškai įregistruoti techninės inventorizacijos įstaigoje (20 p);

2) Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1991-08-08 įsakymas Nr.109 "Dėl individualių statybų įregistravimo tvarkos" (b.l.126-127), kuriame buvo nurodyta, kad Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų Individualios statybos nuostatų 16-ame punkte nurodyta, kad statytojas gali pradėti statybą, turėdamas miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir valstybinėje notarinėje kontoroje patvirtintą žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualinei statybai sutartį. Kad statyba nustatyta tvarka turi būti įregistruota savivaldybėje šiuose nuostatuose nepabrėžta, tačiau prie jų pridėtoje žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad statyba turi būti pradėta per vienerius metus nuo leidimo statybai išdavimo (t.y. įregistravimo savivaldybėje) die­nos. Todėl, siekiant užkirsti kelią nepagrįstiems samprotavimams, kad individualios statybos įregistravimas savivaldybėje iki statybos darbų pradžios nėra būtinas ir užtikrinti sklandų šių statybų įforminimą, šio įsakymo 1 punktu nustatyta tokia individualių statybų projektų tvirti­nimo, įregistravimo ir įteikimo statytojams tvarka: Respublikos miestų ir rajonų vyriausieji architektai, priim­dami iš statytojo tvirtinti parengtą individualios statybos pro­jektą, įteikia jam sutarties dėl statybos techninės priežiūros blanką (rekomenduojama forma pridėtą prie šio įsakymo), pareikalauja šią sutartį įforminti iki statybos įregistravimo ir nusta­to patvirtinto projekto įteikimo datą. Patvirtinęs projektą, vy­riausiasis architektas perduoda jį statybos valstybinės priežiū­ros tarnybai (statybos inspektoriui) įregistruoti ir įteikti statytojui. Statytojas nustatytu laiku pateikia statybos valstybinės priežiūros tarnybai (statybos inspektoriui) įformintą sutartį dėl individualios statybos techninės priežiūros ir žemės sklypo suteikimo (nuomos) individualiai statybai dokumentus. Statybos valstybinės priežiūros tarnyba (statybos inspektorius) patikrina minėtus dokumentus, įregistruoja statybą, statytojui įteikia patvirtintą projektą, grąžina pateiktus dokumentus ir primena jam, kad iki statybos pradžios notarinėje kontoroje reikia patvirtinti žemės sklypo suteikimo (nuomos) individualiai statybai sutartį. Šio įsakymo 2 punktas nustatė, kad šiuo įsakymu nustatytoji tvarka yra privaloma Respublikos miestų ir rajonų vyriausiems architektams, statybas valstybinės priežiūros organams ir individualiems statytojams;

1976-06-09 redakcijos Žemės gelmių kodekso 50 str. 1 dalis numatė, kad draudžiama projektuoti ir statyti pramonės kompleksus ir kitus ūkio objektus, prieš tai negavus iš atitinkamos teritorinės geologijos organizacijos duomenų, kad žemės gelmėse po būsimos statybos sklypu naudingųjų iškasenų nėra.

Laikotarpiu nuo 1992-05-04 (statybos įregistravimo data) iki 1995-06-09 (statinio įregistravimo data) statybos teisiniai santykiai buvo reglamentuojami taip:

1) Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr.343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, kurių 89 punktas (LRV nutarimo redakcija, galiojusi nuo 1992-05-12 iki 1992-07-14) nustatė, kad išžvalgytuose naudingųjų iškasenų telkiniuose, kurių ištekliai patvirtinti, ir prie jų esančiuose perspektyviuose naudingųjų iškasenų plotuose žemės naudotojui (nuomininkui) draudžiama: a) statyti gyvenamuosius namus, gamybinius statinius, įrenginius; b) kasti naudingąsias iškasenas;

2) Vyriausybės 1992m. gegužės 29d. nutarimu Nr.411 patvirtintų Valstybinės projektavimo priežiūros nuostatų, įsigaliojusių nuo 1992-05-29, reglamentuojančių naujų statybų, plėtimo, rekonstravimo, renovacijos bei teritorinio planavimo projektų derinimo ir ekspertizės tvarką, projektavimo techninių ir kitų sąlygų rengimo reikalavimus, taip pat kitus projektavimo priežiūros teisinius, techninius ir organizacinius reikalavimus bei priemones, 19 punktas nustatė, kad Valstybinė geologijos tarnyba vykdo šias funkcijas: 1) derina pagal savo kompetenciją Lietuvos Respublikos ūkio vystymo projektus, schemas ir programas; 2) nustato inžinerinių geologinių tyrinėjimų registracijos ir informacijos pateikimo tvarką (formą, apimtį) Valstybinei geologijos tarnybai ir šios informacijos panaudojimo sąlygas; 3) nustato statybų, kurių sklypų skyrimas (pardavimas, nuomojimas) derinamas su Valstybine geologijos tarnyba, nomenklatūrą;

3) Vyriausybės 1992-12-08 nutarimo Nr.931 „Dėl Statinių statybos ir eksploatavimo valstybinės priežiūros vykdymo“, 2.1 punktas nustatė, kad statinių (išskyrus geležinkelį, automobilių kelius, tiltus ir viadukus) statybos valstybinę priežiūrą vykdo Statybos ir urbanistikos ministerijos Valstybinė statybos inspekcija ir miestų (rajonų) valdybų statybos valstybinės priežiūros tarnybos (statybos inspektoriai); kitų statinių eksploatavimo- Statybos ir urbanistikos ministerijos Valstybinė statybos inspekcija ir miestų (rajonų) valdybų įgaliotos tarnybos (2.7 p.). Minėtu nutarimu patvirtintų Statinių statybos ir eksploatavimo valstybinės priežiūros nuostatų, galiojusių nuo 1992-12-08 iki 1996-07-19, 1, 2 punktai nustatė, kad statinių statybos ir eksploatavimo valstybinę priežiūrą, kuria siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, statybos projektų ir statinių eksploatavimo taisyklių, statybos normų ir taisyklių, reglamentuojančių statinių išdėstymą, patikimumą bei energetikos išteklių sąnaudas, vykdo atitinkamos valstybinės priežiūros tarnybos (toliau vadinama - priežiūros tarnybos)- Lietuvos valstybės vykdomosios valdžios institucijų ir miestų (rajonų) savivaldybių įgalioti organai (pareigūnai);

4) Vyriausybės 1992m. gruodžio 10d. nutarimu Nr.937 patvirtintų Statybos pagrindų laikinųjų nuostatų, galiojusių nuo 1992-12-10 iki 1996-08-31, 10 punktas nustatė, kad statinių projektavimo, statybos ir eksploatavimo priežiūrą pagal savo kompetenciją vykdo vykdomosios valdžios ir savivaldos institucijos arba jų įgaliotos valstybinės priežiūros tarnybos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Valstybinės projektavimo priežiūros nuostatais bei Statinių statybos ir eksploatavimo valstybinės priežiūros nuostatais. Pagal nuostatų 17 punktą, statybos užsakovas (investitorius) privalo: 1) gauti statybos sklypą ir savivaldybės leidimą projektuoti statybą (1p.p); įregistruoti pradedamą statybą savivaldybėje (5p.p); organizuoti statybą ir (...) kartu su komisija priimti iš rangovo baigtą statyti objektą bei Statybos ir urbanistikos ministerijos nustatyta tvarka jį inventorizuoti (6p.p);

6) Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr.249 patvirtintos Respublikinės statybos normos "Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklės" (RSN 158-94), galiojusios nuo 1995 m. vasario 1 d. iki 1997-03-01, 1 punktas nustatė, kad pastatai, įrenginiai ir kiti statiniai (toliau - statiniai), išskyrus išvardytus šių taisyklių 7, 8 ir 17 punktuose, Lietuvos Respublikoje gali būti statomi, perstatomi, išplečiami, modernizuojami, remontuojami (toliau - statomi) arba nugriaunami tiktai turint šiomis taisyklėmis nustatyta tvarka išduotą leidimą. Taisyklių 3 punktas nustatė, kad leidimų išdavimo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-12-10 nutarimu Nr.937 patvirtinti Statybos pagrindų laikinieji nuostatai, Vyriausybės 1992-05-29 nutarimu Nr.411 patvirtinti Valstybinės projektavimo priežiūros nuostatai ir Vyriausybės 1992-12-08 nutarimu Nr.931 patvirtinti Statinių statybos ir eksploatavimo valstybinės priežiūros nuostatai. Leidimus išduoda savivaldybių įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. Leidimas statyti statinį galioja 5 metus nuo išdavimo dienos; jeigu statybos (nugriovimo) darbai nepradedami per 2 metus, leidimas netenka galios. Pasibaigus leidimo galiojimo laikui, jį išdavusi tarnyba (pareigūnas) gali jį pratęsti ne ilgesniam kaip 2 metų laikui. Leidimo pratęsimui statytojas privalo pateikti sukoreguotus pagal pasikeitusius normų reikalavimus, galiojančius leidimo pratęsimo metu, nepradėtų statinio elementų (konstrukcijų, įrangos) projektinius sprendimus. Atsižvelgdama į statybos vietos svarbą, eismo intensyvumą ir kitus faktorius, miesto (rajono) valdyba savo sprendimu gali nustatyti ir trumpesnį leidimo galiojimo laiką. Jeigu statyba (nugriovimas) neužbaigiama iki pratęsto leidimo galiojimo laiko pabaigos, jo tolesnį pratęsimą sprendžia miesto (rajono) valdyba (5 p.). Šių taisyklių 7 punkto pirmoje pastraipoje buvo nurodyta, kokie statiniai gali būti statomi be leidimo žemės sklypuose, kuriuose netaikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, o antra pastraipa nustatė, kad sklypuose, kuriuose taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, šių statinių statyba derinama su institucijomis, nurodytomis minėtose sąlygose. Paaiškėjus, kad leidimas išduotas neteisėtai - statytojui pateikus netikrus dokumentus ar duomenis arba pažeidžiant šiomis taisyklėmis nustatytą tvarką, leidimą išdavusi tarnyba arba jos aukštesnė institucija gali jį atšaukti arba statybą laikinai sustabdyti. Įsakymo 2 punktas nustatė, kad, įsigaliojus šiuo įsakymu patvirtintoms taisyklėms, netenka galios Statybos ir urbanistikos ministerijos 1991 m. rugpjūčio 8 d. įsakymas Nr.109 "Dėl individualių statybų įregistravimo tvarkos" ir 1991 m. birželio 6 d. raštas Nr.32/193 "Dėl statybų įregistravimo tvarkos".