Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsižvelgdamas į tokį atsakovo sprendimą pareiškėjas nusprendė atsisakyti teikti paslaugas patalpose, dėl kurių teisme vyksta ginčas ir kreipėsi į atsakovą su 2010 m. gegužės 5 d. prašymu išduoti jam licenciją verstis mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba 20,98 kv.m. ploto patalpose unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose adresu (duomenys neskelbtini). Prie prašymo buvo pridėtas išrašas iš nekilnojamojo turto registro apie tai, kad patalpos kaip atskiras turtinis objektas priklauso R. A.. Prie prašymo buvo pridėta patalpų nuomos sutartis, pagal kurią pareiškėjui buvo išnuomotos būtent jai priklausančias 20,98 kv.m. ploto patalpos dėl kurių iš esmės jokių ginčų kilę nebuvo. Būtent šio, antro pareiškėjo atsakovui pateikto, prašymo pagrindu pareiškėjui 2010 m. birželio 19 d. buvo išduota licencija Nr. (duomenys neskelbtini)).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-931-662/2009 panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. spalio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2435, kuriuo komisija pripažino pastatą – kavinę, 53,58 kv.m. esančią (duomenys neskelbtini), tinkama naudoti. Taip pat teismas panaikino R. A. nuosavybės teisių į pastatą-kavinę, esančią (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2007 m. lapkričio įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Pažymi, kad R. A. teisė į kitą 20,98 kv.m. patalpą nebuvo ginčyta ar panaikinta. Pareiškėjas gavo atsakovo direktoriaus pavaduotojo J. M. 2019 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. A30-284/19, dėl pareiškėjui išduotos licencijos Nr. (duomenys neskelbtini)), verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bare „13 statinių“ adresu (duomenys neskelbtini), panaikinimo iš esmės dėl to, kad pateikus prašymą dėl licencijos išdavimo kartu nebuvo pateiktas daugiabučio namo, kuriame buvo ketinama verstis mažmenine alkoholio prekyba, bendrasavininkių sutikimo. Pareiškėjas su atsakovo įsakymu nesutinka, kadangi jis iš esmės yra nepagrįstas. Nurodo, kad pareiškėjas dėl licencijos išdavimo kreipėsi 2010 m. gegužės 5 d. prašymu, dėl to šiam prašymui bei licencijos išdavimui yra taikoma Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo redakcija galiojusi 2009 m. gruodžio 28 d. – 2010 m. birželio 29 d. laikotarpiu. Šio įstatymo 16 str. 4 d. tuometinė redakcija numatė, jog įmonėms, norinčioms verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, įrengtose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, licencijos išduodamos, jeigu šios įmonės pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos susirinkimo (valdybos) arba, jeigu ši bendrija neįsteigta ar bendrija valdo daugiau kaip vieną daugiabutį gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo patalpų savininkų ir neprivatizuotų butų nuomininkų daugumos sutikimą (sutikimą pasirašantys asmenys gali jame nurodyti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką).

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina tiek ūkinės veiklos laisvę, tiek asmens teisę į privatų gyvenimą, asmens nuosavybės neliečiamybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22, 23, 48 straipsniai). EŽTT jurisprudencijoje, aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje 8 str. 1 d. įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybės gerbimą turinį, pabrėžiama, jog turi būti gerbiama ne tik individo teisė į fiziškai apibrėžtą plotą, bet ir ramų naudojimąsi tuo plotu; teisės į būsto neliečiamybę pažeidimai, susiję ne vien su konkrečia, fizine neteisėta veika, pavyzdžiui, neteisėtu patekimu į asmens būstą, bet taip pat apima ir pažeidimus, kurie nėra konkrečiai ar fiziškai išreikšti, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ar kitokie veiksniai. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gali būti ribojama, jeigu galimybė apriboti šią teisę nustatyta įstatymo, apribojimu siekiama teisėto tikslo ir tai būtina demokratinėje visuomenėje. Pagal EŽTT jurisprudenciją tam, kad keltų klausimą dėl Konvencijos 8 straipsnio taikymo, pažeidimas turi tiesiogiai paveikti pareiškėjo namus, šeimą ar privatų gyvenimą ir neigiamas poveikis turi pasiekti tam tikrą minimalų sunkumo lygį; šio minimumo vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių, tokių kaip trukdžio intensyvumas, trukmė, jo fizinis ar psichinis poveikis.

Tuo metu galiojusios LR AKĮ redakcijos 16 str. 4 d. numatė, jog šio straipsnio dalyje nurodytas sutikimas turi būti teikiamas tik tuo atveju, jeigu juridinis asmuo alkoholiniais gėrimais ketina prekiauti daugiabutyje gyvenamajame name, tuo tarpu pareiškėjui licencija buvo išduota vykdyti mažmeninę alkoholinių gėrimų prekybą 20,98 kv.m. ploto negyvenamosiose patalpose – kavinės – baro patalpose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Nurodo, kad ši patalpa nėra gyvenamojo namo, o yra pastato – sandėlio unikalus Nr. 1094-0282-3021 dalis, todėl šiuo atveju LR AKĮ 16 str. 4 d. licencijos išdavimo pareiškėjui negalėjo būti taikomas, dėl to pareiškėjui išduota licencija yra panaikinta nepagrįstai. Patalpa, kurioje pareiškėjas vykdo mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais nėra gyvenamoji ir šiuo atveju jokiu būdu nėra pažeidžiamos asmenų gyvenančių tuo pačiu adresu, t.y. (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name teisės, numatytos Konvencijoje, susijusias su jų būsto neliečiamybe ar naudojimosi šiuo būtu. Atsakovo sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą licenciją pažeidžia pareiškėjo konstitucinę ūkinės veiklos laisvę, t.y. teisę užsiimti teisėta ūkine veikla. Taip pat iš atsakovo įsakymo išplaukia, jog vienas iš licencijos panaikinimo pagrindų yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-931-662/2009, kuriuo buvo panaikinta R. A. teisė į pastatą-kavinę unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymi, jog jam licencija buvo išduota vadovaujantis jo pateiktu 2010 m. gegužės 5 d. prašymu, iš kurio yra matoma, jog licencija pareiškėjui buvo išduota vykdyti mažmeninę alkoholinių gėrimų perkybą 20,98 kv.m. patalpose-kavinėje unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šios, atskiros patalpos iki šio yra įregistruotos viešajame registre kaip kavinė bei šių patalpų vienintelė savininkė iki šiol yra R. A., atsižvelgiant į šias aplinkybes yra akivaizdu, jog trečiojo asmens nuosavybės teisės panaikinimas į pastatą-kavinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pareiškėjui išduota licencija neturėjo nieko bendro, kadangi pareiškėjas savo veiklą vykdė atskirose patalpose. Nurodo, kad pareiškėjui išduota licencija Nr. (duomenys neskelbtini)), vykdyti mažmeninę alkoholiniais gėrimais prekybą, yra panaikinta neteisėtai.

Remiantis ABTĮ 83 str. 1 d. 6 p., administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi teisę skirti baudą fiziniams ir juridiniams asmenims, jų atstovams iki 300 eurų, o pareigūnams ar institucijų ir įstaigų atstovams - iki 600 eurų už kiekvieną pažeidimo atvejį (ABTĮ 83 str. 2 d.). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, tikėtina kreipimusi į teismą dirbtinai siekdamas sustabdyti licencijas ir leidimus išdavusių institucijų nutarimų (sprendimų) vykdymą, savo skundu akivaizdžiai piktnaudžiauja administraciniu procesu, kadangi skundas yra teikiamas žinant, jog minėtos licencijos panaikinimo klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1565-463/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-218-415/2019, nurodyti sprendimai ir nutartys yra įsiteisėję ir įvykdyti. Atsakovas nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą, turėtų spręsti dėl galimybės skirti pareiškėjui baudą. Atsakovas nurodo, kad LR AKĮ redakcijos, galiojusios UAB „Prie pilies” prašymo dėl Licencijos išdavimo pateikimo metu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.), 16 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonėms, norinčioms verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, įrengtose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, licencijos išduodamos, jeigu šios įmonės pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos susirinkimo (valdybos) arba, jeigu ši bendrija neįsteigta ar bendrija valdo daugiau kaip vieną daugiabutį gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo patalpų savininkų ir neprivatizuotų butų nuomininkų daugumos sutikimą (sutikimą pasirašantys asmenys gali jame nurodyti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką). Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholiniais produktais licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 5 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d.) 19 ir 19.2 punktuose buvo nustatyta, kad licenciją norinti įsigyti įmonė, jeigu alkoholiniais gėrimais bus prekiaujama gyvenamajame name, savivaldybės vykdomajai institucijai pateikia daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos susirinkimo (valdybos) arba, jeigu ši bendrija neįsteigta ar bendrija valdo daugiau kaip vieną daugiabutį gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo patalpų savininkų ir neprivatizuotų butų nuomininkų daugumos sutikimą (kuriame jį pasirašę asmenys gali nurodyti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką). Pažymi, kad pareiškėjo skunde keliami klausimai buvo nagrinėjami anksčiau vykusiose teisminiuose procesuose, Vilniaus apygardos administracinis teismas aukščiau nurodytame bei įsiteisėjusiame 2017 m. gegužės 17 d. sprendime yra akcentavęs, jog VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. kovo 2 d. pažymėjime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), R. A. įregistruota nuosavybės teisė į 20.98 kv. m kavinės-baro patalpas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o 2007 m. lapkričio 15 d. pažymėjime nurodyta, kad R. A. minėtu adresu taip pat įregistruotos nuosavybės teisės į 53,58 k v. m. ploto kavinės pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), akcentuojant, jog 2007 m. lapkričio 15 d. pažymėjime kavinės pastatas yra atidalintas nuo gyvenamojo namo pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. spalio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2435. Teismas pabrėžė, kad LITEKO duomenimis nustatyta, kad minėtas aktas buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-931-662/2009 kartu panaikinant 2007 m. lapkričio 15 d. kavinės registraciją registre. R. A. 2010 m. kovo 29 d. sudarė su pareiškėjo nurodoma kavinės nuomos sutartį, ją išnuomodama pareiškėjui ne tik kavinės patalpas unikalus. Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir kavinės pastatą unikalus. Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. neatsižvelgiant į tai, kad teismas minėtą kavinės (kaip atskiro pastato) registraciją panaikino kaip neteisėtą. Teismas taip pat akcentavo, kad 2009 m. birželio 11 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. neskundžiama nutartimi atmetus R. A. apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A822-794/2010). Atsižvelgiant į tai akivaizdu, jog licencijos išduotos nebegaliojančių (teismo pripažintų neteisėtais) dokumentų pagrindais negali būti laikoma išduotos pagrįstai ir teisėtai, o priešingas vertinimas, lemtų principo, kad iš ne teisės negali atsirasti teisė pažeidimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją panaikinti UAB „Prie pilies“ 2010 m. birželio 19 d. licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. (duomenys neskelbtini)), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2019 m. sausio 30 d. galutine ir neskundžiama nutartimi paliko šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą, dėl to, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsniu, kuriame yra numatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2019 m. vasario 7 d. Nr. A30-284/19 įsakymu dėl licencijos, išduotos UAB „Prie pilies“ galiojimo panaikinimo 2010 m. birželio 19 d. išduotos licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bare „13 statinių“ (duomenys neskelbtini), galiojimas buvo panaikintas. Nurodo, kad ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1565-463/2017, o pareiškėjas savo skundu siekia paneigti esminę teisingumo vykdymo prielaidą t . y. teismo sprendimo privalomumą. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje, teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pareiškėjas neigia įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybę, kuri reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią.

Siekiant išvengti procese dalyvaujančių asmenų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas yra numatęs teismui teisę piktnaudžiaujančiam asmeniui skirti baudą (ABTĮ 83 str. 1 d. 6 p.). Esamoje situacijoje, daugiau nei akivaizdu, jog pareiškėjas, yra nesąžiningas ir sąmoningai piktnaudžiauja savo teisėmis. Pareiškėjas aiškiai suvokdamas jog elgiasi neteisėtai ir norėdamas taip nesąžiningai elgtis, sąmoningai reiškia skundą dėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu atsakovui nustatyto įpareigojimo, suvokdamas jog teismas jo skundą atmes, kadangi atsakovo priimtas įsakymas, kurį ginčija pareiškėjas yra įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas. Esamoje situacijoje teismo prašo pareiškėjui už piktnaudžiavimą teisėmis skirti 600 Eur baudą.