- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-14
- Bylos Nr.
- 1A-211-209-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Laureta Ulbienė, Audronė Kartanienė
- Nuteistasis
- D. S., K. S.
- Advokatai
- Romualdas Lelertavičius
- Kategorijos
Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėja Danutė MickevičienėNuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-211-209-2012Teisminio proceso numeris: 1-03-1-00920-2010-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.1.2.2.; (S).
2012 m. vasario 14 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S., K. S. ir nuteistojo K. S. gynėjo Romualdo Lelertavičiaus skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo
K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., prie neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008-04-18 nuosprendžiu, iš dalies pridėta skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė laisvės atėmimo dvejiems metams penkiems mėnesiams bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2011-10-14.
D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., prie neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008-04-18 nuosprendžiu, iš dalies pridėta skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė laisvės atėmimo trejiems metams šešiems mėnesius bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2011-10-14.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. S. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus 2-ose pataisos namuose, esančiose Rasų g. 8, Vilniuje, 2010-05-26 ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas kartu su K. S., atvirai pagrobė nukentėjusiajam G. S. priklausančius daiktus – rutulinį dezodorantą „Puma“, 140 Lt vertės, marškinėlius „Umbro“, 30 Lt vertės, užklotą 40 Lt vertės, užrašų knygutę 15 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam G. S. bendrą 225 Lt dydžio turtinę žalą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
K. S. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus 2-ose pataisos namuose, esančiose Rasų g. 8, Vilniuje, 2010-05-26 ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas kartu su D. S., atvirai pagrobė nukentėjusiajam G. S. priklausančius daiktus – rutulinį dezodorantą „Puma“, 140 Lt vertės, marškinėlius „Umbro“, 30 Lt vertės, užklotą 40 Lt vertės, užrašų knygutę 15 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam G. S. bendrą 225 Lt dydžio turtinę žalą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį kaip nepagrįstą ir jį išteisinti, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Nukentėjusiojo G. S., liudytojų V. L., T. V., V. Š., O. G. parodymai yra melagingi ir šmeižikiški, nenuoseklūs ir visiškai prieštaringi, o tai patvirtina teismo posėdyje padaryti garso įrašai. Jis yra kreipęsis dėl bylos iškėlimo nukentėjusiajam ir liudytojams dėl šmeižto, bet ikiteisminį tyrimą pradėti buvo atsisakyta. Skunde prašoma pakartotinai iškviesti nukentėjusįjį ir minėtus liudytojus, kad teismas įsitikintų, kad jie meluoja ir klaidina teismą. Prokuroras ikiteisminio tyrimo metu grubiai pažeidė BPK 96 str. 1 p. 2 d., nes neišreikalavo iš Vilniaus pataisos namų vaizdo įrašų, kurie patvirtina jo nekaltumą ir BPK 193 str., nes nukentėjusiajam G. S. nebuvo pateikti atpažinti išimti dingę daiktai. Skunde prašoma išreikalauti minėtus vaizdo įrašus.
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. S. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį kaip nepagrįstą ir jį išteisinti, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Nukentėjusiojo G. S., liudytojų V. L., T. V., V. Š., O. G. parodymai yra melagingi ir šmeižikiški, nenuoseklūs ir visiškai prieštaringi, o tai patvirtina teismo posėdyje padaryti garso įrašai. Jis yra kreipęsis dėl bylos iškėlimo nukentėjusiajam ir liudytojams dėl šmeižto, bet ikiteisminį tyrimą pradėti buvo atsisakyta. Skunde prašoma pakartotinai iškviesti nukentėjusįjį ir minėtus liudytojus, kad teismas įsitikintų, kad jie meluoja ir klaidina teismą. Prokuroras ikiteisminio tyrimo metu grubiai pažeidė BPK 96 str. 1 p. 2 d., nes neišreikalavo iš Vilniaus pataisos namų vaizdo įrašų, kurie patvirtina jo nekaltumą ir BPK 193 str., nes nukentėjusiajam G. S. nebuvo pateikti atpažinti išimti dingę daiktai. Skunde prašoma išreikalauti minėtus vaizdo įrašus.
Apeliaciniu skundu nuteistojo K. S. gynėjas R. L. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 spalio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria K. S. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. panaikinti ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti ir mano, kad nuosprendis neatitinka faktinių aplinkybių, yra nepagrįstas, dėl ko turėtų būti panaikintas. Teismas K. S. nurodytų motyvų kodėl susidarė tokia situacija visiškai nevertino, nors pripažino, kad K. S. jokio psichinio ar fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi. Iš esmės G. S. parodymų teisme nedavė teisindamasis, kad nepamena, tik pagarsinus jo parodymus, jis atsakinėdamas į klausimus dalį jų paneigė, aiškino kitokias aplinkybes. G. S. pareiškime net nenurodo, kokius daiktus iš jo atėmė. S. teisme negalėjo prisiminti ar jam kas padėjo parašyti pareiškimą, ar pats jį parašė, o raštas akivaizdžiai skirtingas nuo pačio G. S. rašytų paaiškinimų. Sulyginus parašus, esančius ant „S.“ pareiškimo, jo ranka rašytų pasiaiškinimų (b.l. 139, 140) ir jo parašus esančius jo apklausos protokoluose, akivaizdu, kad pareiškimą pasirašė ne nukentėjusysis G. S.. Teismas to nesiaiškino ir nuosprendyje neaptarė. Akivaizdu, kad G. S. tapti „nukentėjusiuoju“ privertė kiti asmenys, su kuriais K. ir D. S. atsisakė „dalintis“ maisto produktais ir kitkuo, kurie teisme ir buvo G. S. liudytojais, dėl prieš jį įvykdyto nusikaltimo. Iš G. S. visų „pavogtų“ daiktų kratos metu paimtas tik dezodorantas. K. S. teigia, kad tai jo dezodorantas. Teisme G. S. apibūdinti dezodorantą koks jis – rutulinis ar kištukinis, negalėjo, jam dezodorantas atpažinimui pateiktas nebuvo. Jis teigia, kad dezodoranto kaina 140 Lt, jo motina teigia, kad dezodorantą pirko „Maximos“ parduotuvėje už 20 Lt, „Maximos“ parduotuvių tinklas pranešė, kad tokių dezodorantų jų prekybos tinkle nebuvo. Taip ir liko neišaiškinta, kokiu pagrindu teismas laiko, kad tai tas pats dezodorantas, kurį G. S. perdavė jo motina ir kurį iš jo atėmę K. ir D. S., ar G. S. atvykdamas į pataisos namus jį turėjo taip ir liko neišaiškinta. Dezodorantas yra higienos priemonė, kuri asmeniui leidžiama turėti su savimi, taigi nepaneigta aplinkybė, kad K. S. turėjo savo dezodorantą. Marškinėliai, nors ir buvo paimti iš liudytojo O. G., atpažinimui nukentėjusiajam nepateikti, ar tai G. S. marškiniai nenustatyta, apie kitus daiktus - užklotą, užrašų knygutę ar sąsiuvinį niekas išskyrus nukentėjusįjį neaiškino. Teismas nuosprendyje nevertino liudytojo P. S. parodymų, kad būtent G., Š. paimdavo K. ir D. S. produktus. Tai patvirtina K. S. parodymus ir teiginius, motyvą apie konflikto kilimą, G. S. pareiškimo atsiradimo priežastis.
Teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašo skundus atmesti.
Nuteistųjų D. S., K. S. ir nuteistojo K. S. gynėjo Romualdo Lelertavičiaus skundai atmestini.
Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojai, nukentėjusysis buvo iškviesti į teisiamąjį posėdį, apklausti, sudarytos sąlygos jiems užduoti klausimų ir išsiaiškinti reikiamas baudžiamosios bylos aplinkybes.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, D. S. ir K. S. neigė padarę nusikalstamus veiksmus, už kuriuos jie nuteisti.
K. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad G. S. atvyko antrą kartą. Jis priėjo, pasikalbėjo, pasidėjo šalia tašę, paklausė ar turi kažką atsigerti, nes jis iš viso nieko neturėjo. Pasiūlė jam atsigerti kavos. Nuėjo į patalpą, nes jis nežinojo į kokią patalpą yra paskirtas. Paklausė ar gali pasidėti pas juos savo daiktus. Užėjo į sekciją, ten buvo Š. P., brolis, Š.. Neprisimena, kad būtų G., nes jis dirbo. Atsigėrė kavos. Konflikto tą dieną nebuvo, išsiskyrė normaliai, bendravo, kartu valgydavo. 2010-05-26 priėmė S., pavaišino kava ir išsiskyrė. Jokių daiktų neėmė, negrasino S. fiziniu smurtu. Viskas prasidėjo nuo to, kai pradėjo dingti cigaretės. Jo brolis pasakė, kad jie patirs tą patį, ką jie patyrė, juos atstūmė ir jie atsiskyrė. Jie dėl to užpyko. Dezodorantas buvo jo. Dezodorantą jam atnešė žmona per naujuosius metus. Žmona atvažiavo į ilgalaikį pasimatymą. Pareigūnai parfumerijos perdavimo nefiksuoja, tik rūbų perdavimus fiksuoja. Raudoni marškinėliai yra užfiksuoti knygoje. Gal nerašoma marškinėlių spalva, bet kiek perduodama vienetų, pažymima.
2010-09-08 įtariamojo apklausos metu (b.l. 68-69) K. S. parodė, kad kai anksčiau atlikinėjo bausmę G. S., jis ir jo brolis su juo dalindavosi maistu, higienos priemonėmis ir cigaretėmis. G. S. paklausus kur galėtų pasidėti daiktus, nes lauke negali palikti, jis pasiūlė pasidėti daiktus jo gyvenamojoje patalpoje Nr. 2-302. Jis jokių G. S. krepšių su daiktais nekraustė, nelindo į krepšį, neklausė ką jam ir jo broliui atvežė dovanų. To nedarė ir jo brolis D. S.. Jokių daiktų iš G. S. nei jis, nei jo brolis neėmė. Jo spintelėje rastas mėlynos spalvos dezodorantas „Puma“ priklausė jam, jį jam žmona atvežė į ilgalaikį pasimatymą, o jo žmonai jį perdavė jo mama, kuri gyvena Anglijoje ir ten jį pirko. Jis O. G. jokių drabužių nešioti nesiūlė. Su V. Š. jis yra susipykęs, nes jis naudojasi jo ir jo brolio maito produktais bei juos dalindavo kitiems nuteistiesiems – G. S. ir O. G..
Kolegija mano, kad K. S., taip pateikdamas įvykius, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. K. S. versija atmetama todėl, kad ji nenuosekli (ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad G. S. paklausė kur galėtų pasidėti daiktus, nes lauke negali palikti, o pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jo paklausė ar turi kažką atsigerti, skirtingai nurodė susipykimo priežastis – cigarečių dingimą ir atstūmimą, o kitu atveju – maisto produktų naudojimą), ją pilnai paneigia kiti byloje esantys įrodymai - O. G., T. V., V. G. ir nukentėjusiojo G. S. parodymai, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo.
D. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad 2010-05-26 nebuvo jokio konflikto. S. priėjo, jie su juo pakalbėjo, jis padėjo šalia savo daiktus. Atsigėrė, bendravo. Pusantro mėnesio buvo viskas gerai, iki liepos 5 d., kai pradėjo portretus piešti, cigaretes dalinti, šaldytuvą tuštinti. D. S. juos atstūmė, pasakė, kad paimtų savo lėkštes. Jie pradėjo juos apkalbėti. Liepos 1 d. jis ėjo į ilgalaikį pasimatymą pas žmoną, sutiko ant lango sėdintį Šiurį su G., pasakė G., jeigu jie atsiskyrė, jų nemato, o jie mūsų nemato. Jie pradėjo konfliktuoti, liepos 5 d. atėjo visi, pradėjo sakyti, kad tai jų maistas. Nenorėdamas su jais konfliktuoti, parašė pareiškimą budinčiajam, pareiškimas dingo. Buvo teistas 6 kartus. Kaltės visais atvejais nepripažino. Jokių daiktų iš S. neėmė, niekada S. negrasino.
D. S. ikiteisminio tyrimo, 2010-09-08 įtariamojo apklausos metu (b.l. 85-86), parodė, kad G. S. pamatė jį su broliu sėdinčius prie suoliuko ir pats 2010-05-26 priėjo prie jų. K. S. jam pasakė, kad nenori su juo bendrauti, tada pasiūlė eiti į savo gyvenamąją patalpą, o G. S. nieko nesakęs irgi su jais nuėjo į gyvenamąją patalpą. K. S. jokių G. S. krepšių su daiktais nekraustė, nelindo prie jo daiktų. Jis irgi nelietė jo daiktų, nei jis, nei jo brolis nesakė G. S., kad jis gali būti sumuštas, bei nesakė jam, kad visą bausmės laiką turės jiems dirbti. Jokių daiktų iš G. S. nei jis, nei jo brolis K. S., neėmė. Rastas mėlynas dezodorantas priklausė jo broliui, jį jam atvežė žmona į ilgalaikį pasimatymą, o žmonai jį perdavė jo motina, kuri gyvena Anglijoje ir jį ten nupirko. Jis nematė, kad jo brolis K. S. siūlytų O. G. kokius nors drabužius. Jis su V. G., V. Š. ir T. V. nebendrauja, nes yra su jais apsipykęs.
Kolegija mano, kad D. S., taip pateikdamas įvykius, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. D. S. versija atmetama todėl, kad ją pilnai paneigia kiti byloje esantys įrodymai - O. G., T. V., V. G. ir nukentėjusiojo G. S. parodymai, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo.
D. S. ir K. S. versijos nepatvirtina ir liudytojo P. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje duoti parodymai, kad 2010-05-26 broliai neėmė jokių drabužių iš kitų nuteistųjų, jiems artimieji atsiunčia drabužius. Tą dieną Kasparas su Dovydu nieko neėmė iš nuteistųjų. G. — narkomanas. P. S. liepė parašyti kiti nuteistieji. „Popierius“ kūrė nuteistieji, jie parašė nesąmones- S., G., V., nes šią versiją taip pat paneigia O. G., T. V., V. G. parodymai ir nukentėjusiojo G. S. parodymai, kuriais teismas tiki.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis G. S. parodė, kad kai jis su savo asmeniniais daiktai ėjo iš karantino, broliai S. pasikvietė jį į savo patalpas, kadangi juos iš anksto pažinojo. K. S. ir D. S. sakė „nueinam pas mus, atsigersime arbatos“. Jis užėjo, broliai pradėjo žiūrinėti jo daiktus, ką jis ten atvežė, įvyko konfliktas, jie paėmė iš jo dezodorantą, marškinėlius, užklotą ir užrašų knygutę, jie susipyko, ir jis nuėjo į savo gyvenamąją vietą. Įvykio metu, kai iš jo buvo atimti minėti daiktai, patalpoje be jo ir brolių S. buvo V. G., V. Š., O. G., T. V., neatsimena ar buvo R. V.. Tuos daiktus nukentėjusiajam buvo atnešę artimieji, mama ar sesuo. Ne iš karto rašė pareiškimą, nes nenorėjo, kad jiems iškeltų baudžiamąją bylą, galvojo, jie grąžins jam jo daiktus. Nieko neaiškindami jie daiktų negrąžino, prašė grąžinti daiktus gal 2-3 kartus. Civilinio ieškinio jis nereiškia. Neatsimena ar jam kas nors padėjo parašyti pareiškimą, ar pats jį parašė.
2010-07-14 liudytojo apklausos metu G. S. (t.1, b.l. 13-14) parodė, kad 2010-05-26 jis buvo paskirtas į patalpą Nr. 2-305. Kai tik jis atėjo į 2 korpuso lokalinį sektorių, prie jo priėjo Dovydas ir K. S. ir pradėjo priekaištauti ir grasinti fiziniu susidorojimu, nes jis, būdamas laisvėje, nieko jiems nepirko. Tada K. S. paėmė krepšį su daiktais, o D. S. liepė eiti kartu su jais į gyvenamąją patalpą Nr. 2-302. Patalpoje tuo metu buvo V. Š., T. V., V. L.. Tada K. S. atidarė jo krepšį, paklausė ką jis gero atnešė jiems dovanų ir pradėjo kraustyti jo daiktus. Jis paprašęs neliesti jo daiktų, tačiau D. S. jam sakė, kad yra taip prisidirbęs, kad dar gali būti ir sumuštas, liepė tylėti, pasakė, kad dabar visą likusį laiką turės jiems dirbti. D. S. iš jo paėmė mėlyną rutulinį dezodorantą „Puma“, languotą mėlynos spalvos kaldrą, užrašų knygutę, surištą spyruokle juodos spalvos, pasakė, kad nebandytų skųstis administracijai. Jis kreipėsi kažkur po mėnesio, nes galvojo, kad D. ir K. S. nustos jį išnaudoti ir bijojo, nes grasino fiziniu susidorojimu, bet kai nuteistieji O. G. ir V. Š. užstojo jį ir paprašė D. ir K. S. grąžinti jo daiktus, tačiau pastarieji tai padaryti atsisakė, jis nusprendė apie viską pranešti pataisos namų administracijai. 2010-09-06 liudytojo apklausos metu G. S. parodė, kad (t.1, 15) jam rutulinį dezodorantą „Puma“, languotą mėlynos spalvos kaldrą, užrašų knygutę juodos spalvos, marškinėlius ilgomis rankovėmis „Umbro“ jam Klaipėdos areštinėje per tris kartus perdavė motina.
Iš 2010-07-07 gauto 2010-07-06 G. S. pareiškimo matyti, kad (t.1, b.l. 1), kad 2010-07-05 jis D. S. ir K. S. pasakė, kad jis jiems nebepadės („nebeduchaus“), tai jie pirma atėmė jo daiktus, o paskui ir tapkes koridoriuje. Jis V. Š. ir O. G. prašė patarimo, kurie patarė eiti kartu pasiimti savo daiktus ir visi nuėjo pas S. į gyvenamąją patalpą, kur prašė atiduoti jo daiktus, pasakė, kad daugiau nebedirbs, t.y. neplaus indų, nedarys valgyti ir t.t., o S. atsakę, kad suvalgys jį, V. Š. bei O. G..
Teismas neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais apimtyje, kad D. S. ir K. S. iš jo paėmė rutulinį dezodorantą „Puma“, languotą mėlynos spalvos kaldrą, užrašų knygutę juodos spalvos, marškinėlius ilgomis rankovėmis „Umbro“, kadangi šiuos parodymus patvirtina O. G., T. V. ir V. G. parodymai, kuriais, įvertinus liudytojų kiekį ir parodymus, abejoti kolegija neturi pagrindo.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas V. G. parodė, kad kai nuketėjusysis atvyko į pataisos namus, broliai S. pasikvietė nukentėjusįjį pas save, pradėjo traukti tuos daiktus iš jo tašės, žiūrėjo ką jam atiduoti, ką sau pasiimti. Atsirinko, pagąsdino. Nukentėjusysis tuo metu sakė, ką Jūs čia darote, bet jie pasakė „tu tylėk" ir viskas. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pilnai palaiko. Nepasakytų, kad situacija buvo iš karto konfliktinė, nuketėjusysis su K. S. ir D. S. sėdėjo, bendravo. Konfliktas neatrodė kaip pajuokavimas.
2010-07-19 liudytojo apklausos metu V. G. parodė, kad (t.1, b.l. 20-21), kad gyveno ir gyvena gyvenamojoje patalpoje Nr. 2-302. Tuo metu į patalpą D. ir K. S. atsivedė G. S. su krepšiu asmeninių daiktų, patalpoje dar buvo V. Š. ir T. V., ir iš karto užėję pradėjo K. S. kraustyti G. S. krepšį bei traukti iš jo asmeninius G. S. daiktus, o D. S. kai kuriuos jų dėjo į savo asmeninę spintelę. Matė, kaip K. S. iš G. S. daiktų paėmė mėlynos spalvos rutulinį dezodorantą „Puma“ ir pasiėmė jį sau, dar paėmė marškinėlius. Kad G. S. turės dirbti, t.y. plauti indus, D. ir K. S. pasakė. D. ir K. S. buvo iš anksto suplanavę (tarpusavyje kalbėjosi) paimti G. S. daiktus. Kai kraustė daiktus ir G. S. bandė paprieštarauti, bet jam grasino fiziniu susidorojimu jei pastarasis jiems pamėgins pasipriešinti.
Liudytojas T. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad minėtą dieną į jų gyvenamąsias patalpas buvo atėjęs nukentėjusysis su krepšiu, kažkas vyko tarp brolių S. ir nukentėjusiojo, Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t.1, b.l. 22-23) parodė, kad teisingai parašyta, viskas taip ir buvo.
2010-07-19 Liudytojas T. V. parodė, kad (t.1, b.l. 22-23) kai G. S. ir D. ir K. S. užėjo į gyvenamąją patalpą, S. pradėjo kratyti D. S. krepšį ir traukė iš jo daiktus. Tuo metu D. S. paprašė neliesti jo daiktų, tačiau D. S. jam atsakė, kad
ne tik bus daiktai atimti, bet jis jiems dirbs, t.y. gamins valgį, plaus indus. Drabužius ir t.t., pagrasino sumušti. S. kažkokius daiktus iš S. paėmė. Tuo metu patalpoje buvo V. G., V. Š. ir atrodo viskas.
Liudytojas O. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad Broliai S. paėmė iš nuketėjusiojo rūbus - broliai S. jam pasipasakojo. Jam siūlė tuos marškinėlius, marškinėliai buvo raudoni „Umbro“. Pasakė, kad tuos marškinėlius paėmė iš nukentėjusiojo, pasigyrė. Broliai S. pastoviai tyčiojosi nuketėjusiojo atžvilgiu.
2010-09-06 liudytojo apklausos metu O. G. parodė (t.1, b.l. 26-27), kad jis atėjęs į būrį išsiskalbė drabužius ir tuo metu prie jo priėjęs K. S. pasiūlė paimti raudonos spalvos ilgomis rankovėmis marškinėlius „Umbro“ ir nešioti, nes jam marškinėliai buvo per maži. Už marškinėlius nieko neprašė ir jis tik tada su juo susipažino. Apie O. G. marškinėlių turėjimą patvirtina 2010-09-06 daiktų, dokumentų pateikimo protokolas (t.1, b.l. 28-29).
Išdėstyto nepaneigia ir tai, kad ikiteisminio tyrimo, 2010-07-14 liudytojo apklausos metu V. Š. parodė (t.1, b.l. 24-25), kad jis valgydavo 2-302 patalpoje su V. G.. Tuo metu patalpoje buvo jis, T. V., ir V. G.. Užėjus į patalpą K. S. pradėjo kraustyti G. S. krepšį bei traukti iš jo asmeninius pastarojo daiktus, o D. S. juos apžiūrinėjo. G. S. paprašė neliesti jo daiktų, tačiau D. S. atsakė, kad ne tik bus jo daiktai paimti, bei jis jiems dirbs, tačiau dar pagrasino fiziškai susidoroti. G. S. liepė jiems daryti valgyti, plauti indus ir rūbus. Neapsikentę, kad taip tyčiojasi, jis, kartu su O. G. ir G. S. paprašė grąžinti iš G. S. paimtus daiktus, o atsisakius, nusprendė viską panešti administracijai.
Šie iš esmės nuoseklūs O. G., T. V. ir V. G. parodymai apimtyje dėl D. S. ir K. S. atviro pagrobimo nukentėjusiajam G. S. priklausančių daiktų atitinka G. S. parodymus ir patvirtina D. S. ir K. S. kaltę.
Iš 2010-04-29 rašto „Leisti perduoti daiktus, maisto produktus ar banderolę su spauda“ matyti, kad Klaipėdos areštinėje G. S., kaip sūnui, E. G. perdavė dezodorantą 1 vnt. (t.1, b.l. 61). Tą parodė ir pati E. G. (t.1, b.l. 48).
Nors 2010-09-13 liudytojos apklausos metu T. S. ir parodė (t.1, b.l. 39-40), kad kai ji atvykdavo į pasimatymą, pareigūnai daiktų nepastebėjo, nes ji rutulinį dezodorantą „Puma“ buvo specialiai įdėjusi tarp savo parfumerijos ir higienos priemonių, kad pareigūnai, kurie tikrins jos asmeninius daiktus, to dezodoranto nepastebėtų, kadangi jokie objektyvūs duomenys šio perdavimo nepatvirtina., o ji, būdama K. S. žmona, turi motyvą padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apeliacinio skundo argumentai taip pat neduoda pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį. Pats D. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad reikalavo, kad būtų pateikta filmuota medžiaga, kad jokio įvykio nebuvo. Jam buvo pasakyta, kad kamera yra nusukta į 1 gyvenamąjį korpusą (t.2, b.l. 45). O veiksmas vyko 2 korpuse (t.2, b.l. 43). Kaip matyti iš 2010-07-09 įvykio vietos apžiūros protokolo (t.1, b.l. 6-12), gyvenamoji patalpa Nr. 2-302 yra 2 gyvenamojo korpuso 3 aukšte, minėta patalpa nėra filmuojama vaizdo stebėjimo kameromis. Pažymėtina, kad kaip matyti iš 2011-03-18 K. S. ir D. S. susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolais (t.1, b.l. 158 - 159), jie neprašė išreikalauti vaizdo įrašų. Nuteistųjų apeliacinės instancijos teisme pareikšti argumentai, kad jie turėjo pakankamai pinigų ir jiems nebuvo reikalo imti svetimų daiktų, nėra pagrindas naikinti nuosprendį. Turto pagrobimas atvirai kvalifikuojamas pagal BK 178 str. 2 d. ir turto vertė reikšmės veikos kvalifikavimui neturi ir negali būti kvalifikuojama pagal BK 178 str. 4 d.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems D. S. ir K. S. Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į D. S. ir K. S. asmenybes, jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Nuteistieji D. S. ir K. S. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 178 str. 2 d. ir 11 str. 4 d.). Jie yra 2011 įgiję pagrindinį išsilavinimą (t.2, b.l. 36, 39), Klaipėdos priklausomybės ligų centro įskaitoje nėra (t.1, b.l. 135-136), yra gydyti dėl socializuoto elgesio sutrikimo, agresyvumo (t.1, b.l. 133).
Nuteistasis D. S. nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu, anksčiau teistas 6 kartus (t.1, b.l. 92-97, 101-120, 123-128), kaip matyti iš 2011-03-01 Vilniaus pataisos namų charakteristikos (b.l. 98), nedirba ir nesimoko, dėl savo elgesio charakterizuojamas neigiamai, nes turi 31 galiojančią nuobaudą. D. S. anksčiau jau buvo baustas areštu, laisvės atėmimu bausmės vykdymą atidedant, laisvės atėmimu, tačiau išvadų nepadarė.
Nuteistasis K. S. nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu (t.1, b.l. 73), anksčiau teistas 5 kartus (t.1, b.l. 75-80), kaip matyti iš 2011-03-01 Vilniaus pataisos namų charakteristikos (b.l. 81), nedirba ir nesimoko, dėl savo elgesio charakterizuojamas neigiamai, nes turi 28 galiojančią nuobaudą. K. S. anksčiau jau buvo baustas laisvės atėmimu bausmės vykdymą atidedant, ne kartą laisvės atėmimu, tačiau išvadų nepadarė.
Nuteistieji D. S. ir K. S. nusikaltimą padarė neišnykus teistumams, todėl jie yra recidyvistai (BK 27 str. 1 d.) ir jiems pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. S. ir K. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, ženkliai mažesnes nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės rūšies vidurkis.. Tokia bausmė, atsižvelgus į aplinkybių visumą, nelaikytina savo rūšimi ar dydžiu aiškiai per griežta.
Esant tokioms aplinkybėms, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą prieš nuteistuosius nutraukti arba švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistųjų D. S., K. S. ir nuteistojo K. S. gynėjo Romualdo Lelertavičiaus apeliacinius skundus atmesti.