Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, o būtent: 2014 m. kovo 22 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnui pateikė pareiškimą apie tai, kad 2014 m. kovo 22 d. lošimų automatų salone „A. C.“, esančiame (duomenys neskelbtini), jis be jokio pagrindo buvo sulaikytas policijos pareigūnų, pristatytas į policiją, nurodė, kad policijos pareigūnai paėmė jam priklausančius 1 000 Lt, kurių neįtraukė į protokolą, ir juos pasisavino, neleido paskambinti ar pranešti, neiškvietė advokato, uždarė į kamerą, kur gumine lazda sudavė jam vieną kartą į blauzdą ir įspyrė 4–5 kartus, t. y. kad policijos pareigūnai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką D. D. 2014 m. kovo 24 d. nuo 14.05 val. iki 14.45 val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, žinodamas, kad policijos pareigūnai 2014 m. kovo 22 d. tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, davė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiajam tyrėjui M. M. melagingus parodymus apie tariamą policijos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, M. M. surašius liudytojo apklausos protokole jo parodymus ir įspėjus dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, šį protokolą pasirašė.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: D. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 20 MGL (753 Eur) dydžio baudą.

Skunde nurodoma, kad teismas, spręsdamas dėl išteisintojo D. D. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių, t. y. padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliantė pažymi, kad melagingo pranešimo apie nusikaltimą subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo supranta, kad informacija, kurią jis pateikia, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis informuoja valstybės institucijas, nėra buvę, taip pat jis neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią jam neabejotinai melagingą informaciją institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų. Taigi, asmeniui, pranešusiam apie tikrovėje neegzistuojančią nusikalstamą veiką, baudžiamoji atsakomybė nekyla tik tada, kai jis sąžiningai klydo dėl pateikiamos informacijos.

Prokurorės teigimu, teismo išvada, kad išteisintasis D. D. tiek pateikdamas pareiškimą, tiek apklausiamas kaip liudytojas apie jo pinigų pasisavinimą ir sužalojimą, taip pat ir vėliau, skųsdamas priimtus procesinius sprendimus, buvo įsitikinęs, kad nurodo teisingas aplinkybes, yra paremta tik paties išteisintojo D. D. parodymais ir prieštarauja byloje surinktiems ir teismo ištirtiems duomenims.

Apeliantės tvirtinimu, nepagrįsta teismo išvada, kad D. D. įsitikinimą nurodžius teisingas aplinkybes ir kad vaizdo įrašas yra sumontuotas, galėjo sąlygoti tai, kad D. D. nei pareiškimo pateikimo, nei liudytojo apklausos metu nebuvo supažindintas su vaizdo įraše užfiksuotomis jo sulaikymo policijos komisariate aplinkybėmis, su vaizdo įrašu jam nebuvo leista susipažinti ir priėmus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo pareiškimą. Objektyviai nustatyta, kad D. D., 2014 m. kovo 22 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė nemažai jo atžvilgiu policijos pareigūnų padarytų neteisėtų veiksmų, kaltindamas fizinio smurto naudojimu, piniginių lėšų pasisavinimu ir pan. Mano, kad teismas, nurodydamas, jog pareiškimo pateikimo metu D. D. galėjo būti neblaivus ir dėl to jis galėjo netinkamai suprasti įspėjimo esmę, nes 2014 m. kovo 22 d. 12.45 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje D. D. buvo nustatytas 1,44 promilių girtumas, o pareiškimą D. D. policijos komisariate parašė atvykęs iš ligoninės, neatsižvelgė į tai, kad identiškas aplinkybes apie jo pareiškime nurodytus įvykius D. D. nurodė ir po dviejų parų ikiteisminiame tyrime apklaustas kaip liudytojas, nuosekliai savo parodymus patvirtino ir apklausiamas teisme. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad įsiteisėjęs nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal kaltinamojo D. D. pareiškimą, tik įrodo faktą, jog buvo nustatyta, kad policijos pareigūnai nepadarė kaltinamojo nurodytų veiksmų (nepasisavino jo pinigų ir nenaudojo prieš jį smurto ir jo nesužalojo), tačiau teismas, prieštaraudamas šiai išvadai, nusprendė, kad nėra įrodyta, jog kaltinamasis D. D. 2014 m. kovo 22 d. pateikdamas pareiškimą ir 2014 m. kovo 24 d. apklausiamas kaip liudytojas, suvokė, kad praneša apie nebūtą nusikaltimą ir turėjo tikslą pateikti žinomai melagingus duomenis. Pažymi, kad būtent įsiteisėjęs nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal D. D. 2014 m. kovo 22 d. protokole-pareiškime nurodytas aplinkybes ir įrodo, kad jokia nusikalstama veika jo atžvilgiu nebuvo padaryta, taigi akivaizdu, kad jo 2014 m. kovo 22 d. protokole-pareiškime ir 2014 m. kovo 24 d. liudytojo apklausos protokole jo paties policijos pareigūnams, tai yra asmenims, turintiems teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, praneštos ir nurodytos aplinkybės apie žinomai nebūtą nusikaltimą, buvo akivaizdžiai melagingos.

Skunde taip pat nurodoma, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nei pareiškimo pateikimo, nei apklausos metu D. D. nebuvo supažindintas su vaizdo įraše užfiksuotomis jo sulaikymo policijos komisariate aplinkybėmis, su vaizdo įrašu jam nebuvo leista susipažinti ir priėmus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo pareiškimą, ir tai galėjo sąlygoti kaltinamojo įsitikinimą, kad jis nurodė teisingas aplinkybes, o vaizdo įrašas yra sumontuotas, iš įrašo pašalinant prieš jį atliktus neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus. Apeliantės manymu, ši teismo nurodyta aplinkybė negali įtakoti asmens, kuris apie tam tikrus su juo nutikusius ir asmeniškai patirtus įvykius praneša policijos pareigūnams, nurodytų aplinkybių teisingumo, nes, kaip jau minėta, D. D. skirtingu laiku ir skirtingiems policijos pareigūnams nurodė identiškas aplinkybes, kaltindamas policijos pareigūnus neteisėtų veiksmų atlikimu jo atžvilgiu, ir net teisme, kai D. D. susipažino su jo sulaikymo vaizdo įrašu, kuriame neužfiksuoti jokie neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, D. D. ir toliau tvirtino, kad jo atžvilgiu visgi buvo atlikti tie patys neteisėti ir jo pareiškime bei liudytojo apklausos protokole nurodyti policijos pareigūnų veiksmai. Dėl šių priežasčių D. D. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kaip siekis klaidinti teismą ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Be to, prokurorės teigimu, asmens elgesys ir jo charakterizavimas iki nusikalstamos veikos padarymo, jo santykis su kitais proceso dalyviais ar asmenimis, nepašalina pastarojo kaltės ir neteisėto veikimo ar neveikimo galimybės, o kaltininko motyvų atskleidimas nusikalstamai veikai konstatuoti ir įrodyti nėra būtinas. Nurodo, kad šiuo atveju akivaizdu, jog išteisintąjį ir jo nurodytus policijos pareigūnus sieja konkretus įvykis – D. D. pristatymas į policijos įstaigą dėl jo padaryto administracinio teisės pažeidimo. Kartu atkreipia dėmesį, kad D. D. pristatymo metu ir pristatytas į policijos įstaigą buvo konfliktiškas (tai patvirtina vaizdo įrašas), todėl visiškai neatmestinas ir jo asmeninis keršto motyvas – melagingai pranešti apie šių policijos pareigūnų neva jo atžvilgiu padarytus neteisėtus veiksmus.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintasis D. D. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį palikti galioti kaip teisėtą ir pagrįstą, o prokuratūros skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Taigi ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia melagingu įskundimu arba pranešimu apie nebūtą nusikaltimą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamajame kodekse. Šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, nors žino, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokia, kad dėl to gali būti nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis persekiojimas), ir nori taip veikti bei to siekia. Pažymėtina, kad, darant išvadą apie BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą, svarbu įvertinti visas su įskundimu (pranešimu) padarius nusikalstamą veiką susijusias aplinkybes, tarp jų ir tai, ar nėra aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad, pavyzdžiui, skundą padavęs asmuo klydo vertindamas faktines aplinkybes ir kartu pasinaudojo galimybe teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti prieš jį pareigūnų panaudotus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344/2013).

Iš bylos matyti, kad D. D. 2014 m. kovo 22 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog ryte buvo sulaikytas lošimų automatų salone „A. C.“, esančiame (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai jam sužalojo dešinę koją, paėmė jam priklausančius 1 000 Lt, jų neįrašė į poėmio protokolą, neleido jam paskambinti advokatui (1 t., 6–7 b. l.). Šį pareiškimą D. D. pateikė būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (1 t., 8 b. l.). Tai, kad 2014 m. kovo 22 d. policijos pareigūnai, patalpindami jį į sulaikymo patalpas, paėmė didesnę pinigų sumą, negu nurodyta poėmio protokole, t. y. paėmė 1 000 Lt daugiau ir šios pinigų sumos jam negrąžino, taip pat sužalojo jam kojos blauzdą, D. D. nurodė ir 2014 m. kovo 24 d. apklausiamas kaip liudytojas (1 t., 10–11 b. l.). Šios apklausos metu D. D. taip pat nurodė, kad sulaikymo kameroje jis šūkavo, trankė grotas, spyrė į sulaikymo patalpos duris. Apklausiamas teisiamajame posėdyje D. D. taip pat teigė, kad policijos pareigūnai iš jo paėmė 1 000 Lt, paaiškino, kad ši pinigų suma buvo kupiūromis po 200 Lt. Taip pat analogiškai tvirtino, kad policijos pareigūnai jį sužalojo, pažymėjo, kad sužalojimai buvo nustatyti gydymo įstaigoje. Atsakydamas į pateiktus klausimus, D. D. teigė, kad jo pranešimas nebuvo melagingas, jis nurodė teisingas aplinkybes, teisingas aplinkybes nurodė ir apklausiamas kaip liudytojas 2014 m. kovo 24 d. bei būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (1 t., 180 b. l.). Siekiant objektyviai nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas: apklaustas išteisintasis D. D., iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareikalautas ir peržiūrėtas vaizdo įrašas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. D. analogiškai tvirtino, kad policijos pareigūnai iš jo paėmė 1 000 Lt kupiūromis po 200 Lt, tvirtino, kad tai buvo penkios kupiūros, perlenktos vieną kartą, šiuos pinigus jis klube turėjo, juos buvo išsitraukęs iš kišenės, po to vėl į ją įsidėjo. Teigė, kad galėjo pamesti pinigus smulkesnėmis kupiūromis, kurios buvo suglamžytos, o ne minėtus 1 000 Lt. D. D. taip pat patvirtino, kad sulaikymo kameroje jis spardė duris, darė atsispaudimus. Paaiškino, kad su policijos pareigūnais nebuvo piktuoju, jų atžvilgiu nebuvo neigiamai nusiteikęs.

Taigi akivaizdu, kad D. D. parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs – tiek savo pareiškime, tiek apklausiamas kaip liudytojas, taip pat apklausiamas teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis nuosekliai teigė, kad policijos pareigūnai iš jo paėmė ir jam negrąžino 1 000 Lt, taip pat sužalojo jam koją. Akivaizdu, kad minėtus parodymus D. D. davė būdamas visiškai įsitikinęs, kad sulaikymo metu jis turėjo didesnę pinigų sumą, nei užfiksuota poėmio protokole, taip pat būdamas įsitikinęs, kad koją jam sužalojo policijos pareigūnai. Šiame bylos kontekste atkreipiamas dėmesys, kad 2014 m. kovo 22 d. 7.15 val. D. D. buvo nustatytas 2,13 promilių girtumas, tą pačią dieną 10.40 val. – 1,60 promilių girtumas (nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, 1 t., 23–31 b. l.). Bylos duomenys taip pat liudija, kad 2014 m. kovo 22 d., prieš atvykdamas į policijos komisariatą rašyti pareiškimo, D. D. buvo nuvykęs į gydymo įstaigą ir ten jam buvo nustatytas 1,44 promilių girtumas (1 t., 13 b. l.). Taigi, neatmetama tikimybė, kad D. D., būdamas neblaivus, galėjo neįvertinti, kad jis turėjo mažesnę pinigų sumą ar dalį pinigų galėjo pamesti. Kaip minėta, D. D. neneigė, kad galėjo pamesti pinigus, tik, jo įsitikinimu, jis galėjo pamesti pinigus smulkesnėmis kupiūromis. D. D. nurodyta aplinkybė, kad jis turėjo 1 000 Lt ir tai buvo penkios kupiūros po 200 Lt, šias kupiūras jis buvo perlenkęs vieną kartą ir laikė kelnių kišenėje, taip pat rodo jo tvirtą įsitikinimą turėjus minėtą pinigų sumą. Dėl to daroma išvada, kad pastarasis tiek 2014 m. kovo 22 d. pareiškime, tiek 2014 m. kovo 24 d. duodamas parodymus neturėjo tikslo melagingai pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat yra pagrindas daryti išvadą, kad tai, jog policijos pareigūnai jį sužalojo, D. D. taipogi nurodė būdamas tvirtai tuo įsitikinęs, neįvertinęs jo paties patvirtintos aplinkybės, kad sulaikymo kameroje jis spardė grotas, darė atsispaudimus ir pan. Pastebėtina, kad tai, jog D. D. daužė grotas, daug kartų jas spardė jas kojomis, lipo grotomis į viršų, vartėsi ant grindų, užfiksuota kompaktinių plokštelių su 2012 m. kovo 22 d. vaizdo įrašais iš įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole (1 t., 18–21 b. l.), minėtą aplinkybę patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtas pats vaizdo įrašas. Be to, bylos duomenimis D. D. į policijos komisariatą buvo pristatytas neblaivus, kaip jau minėta, 2014 m. kovo 22 d. 7.15 val. D. D. buvo nustatytas 2,13 promilių girtumas, išleidžiamas iš policijos komisariato jis taip pat nebuvo blaivus, kadangi, kaip jis pats nurodė, jam tuo metu skaudėjo koją, jis negalėjo paeiti, todėl nuvyko į ligoninės priėmimo skyrių, po to – pas ekspertą. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti bylos duomenys – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Ortopedijos-traumatologijos centro medicininio išrašo kopija, kurioje nurodyta, kad D. D. 2014 m. kovo 22 d. 12.15 val. nustatyti sumušimai dešinės blauzdos sityje (1 t., 13 b. l.) bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 9–10 b. l.), kurioje konstatuota, kad D. D. poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešinėje blauzdoje padaryti kietu buku daiktu, galbūt aplinkybėse nurodytu laiku (2014 m. kovo 22 d., apie 7 val.). Taigi įvertinus tai, kad išleidus D. D. iš policijos komisariato, jis jautė kojos skausmą, kaip pats nurodė, negalėjo paeiti, todėl vyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę ir ten jam buvo nustatyti sumušimai dešinės blauzdos srityje, o ekspertas nustatė, jog sužalojimas galėjo būti padarytas galbūt aplinkybėse nurodytu laiku, vaizdo įrašas, kuris galbūt būtų pašalinęs D. D. neteisingus įsitikinimus dėl sužalojimo aplinkybių, jam nebuvo parodytas, darytina išvada, kad D. D. galimybe teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti pareigūnų veiksmus pasinaudojo klaidingai įvertinęs faktines aplinkybes. Kolegijos vertinimu, prokurorės skunde nurodyta aplinkybė, kad įsiteisėjusiu (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2014 m. kovo 31 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal D. D. pareiškimą (1 t., 23–31 b. l.), pastarojo kaltės padarius BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką taip pat nepatvirtina. Pažymėtina, kad skundo melagingumo išsiaiškinimas neturi apsiriboti vien formaliu konstatavimu, jog įskųstų policijos pareigūnų nusikalstamos veikos padarymo faktas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas ar neįrodytas. Byloje turi būti nustatyta, kad policijos pareigūną įskundęs asmuo tyčia, sąmoningai, būtent siekdamas įskųsto asmens baudžiamojo persekiojimo įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešė melagingą informaciją nurodydamas faktus, kurie aiškiai neatitinka tikrovės. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad D. D. turėjo tiesioginę tyčią melagingai įskųsti policijos pareigūnus ar pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Priešingai, darytina išvada, jog būdamas tvirtai įsitikinęs, kad jo turėta pinigų suma buvo 1 000 Lt didesnė, negu užfiksuota daiktų paėmimo laikinai saugoti protokole, taip pat būdamas įsitikinęs, kad jį galėjo sužaloti tik policijos pareigūnai, o ne siekdamas melagingai pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą D. D. 2014 m. kovo 22 d. pateikė pareiškimą, kad policijos pareigūnai paėmė jam priklausančius 1 000 Lt bei jį sužalojo, ir tai nurodė 2014 m. kovo 24 d. vykusios apklausos metu. Prokurorės skundo argumentas, kad D. D., dėl administracinio teisės pažeidimo pristatytas į policijos komisariatą buvo konfliktiškas, t. y. neatmestina, kad jis turėjo motyvą už tai kerštauti, vertinamas kaip niekuo nepagrįsta prielaida ir atmetamas. Juo labiau, kad D. D. patvirtino, jog su policijos pareigūnais nebuvo piktuoju, jų atžvilgiu nebuvo neigiamai nusiteikęs. Šiame bylos kontekste taipogi pažymėtina, kad teisė skųsti pareigūnų veiksmus garantuojama ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje, kuriame įtvirtintos žmogaus teisės būti apsaugotam nuo netinkamo (žiauraus, nežmoniško, žeminančio) valstybės pareigūnų elgesio, o asmeniui argumentuotai teigiant, kad jis patyrė tokį elgesį, valstybė turi pareigą užtikrinti veiksmingą šio skundo tyrimą (inter alia Spinov v. Ukraine, no. 34331/03, judgement of 27 November 2008). Neproporcingas asmenų persekiojimas baudžiamąja tvarka ir baudimas už pareigūnų įskundimą tik dėl to, kad įtarimai dėl jų elgesio atlikus tyrimą nebuvo patvirtinti, nenustačius asmens tiesioginės tyčios padaryti BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, suvaržytų Konvencijos 3 ir 10 straipsniuose įtvirtintas teises ir galėtų ateityje atgrasyti nuo šių teisių gynimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344/2013).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog D. D. veikoje nėra tiesioginės tyčios, t. y. nėra visų būtinų BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, ir jam pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Tenkinti prokurorės skundą jame išdėstytais motyvais ir naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Šiaulių apygardos teisme 2016 m. vasario 15 d. buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymas priteisti iš D. D. valstybės naudai turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 138,96 Eur.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, privalomai dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymas priteisti iš D. D. valstybės naudai turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas už gynėjo dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.