Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir jo gynėjo Remigijaus Jakšto apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) laisvės atėmimu devyneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. S. nukentėjusiajam O. K. priteistas 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 14 d., apie 00 val. 30 min. buto hole, (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilus konfliktui su D. D., tyčia dūrė peiliu juos bandžiusiai išskirti savo seseriai L. Č. į apatinę pilvo dalį, taip padarė kiauryminį durtinį-pjautinį pilvaplėvės ertmės sužalojimą su durtine-pjautine žaizda pilvo apatinėje dalyje virš gaktos su vidinės klubo arterijos sužalojimu, kas sukėlė hemoperitoneumą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, dėl ko nukentėjusioji L. Č. 2011 m. lapkričio 14 d. 2 val. 52 min. ligoninėje mirė.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo V. S. ir jo gynėjo dėmesį į tai, kad asmens kaltė teismų praktikoje nustatoma ne vien pagal nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pagal bylos aplinkybių visumą, nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo nagrinėjamoje byloje padarytos atsižvelgiant į teismų praktikos reikalavimus, taip pat pakankamai išsamiai patikrinus visus byloje esančius ir proceso metu gautus reikšmingus duomenis.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam V. S. buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė (1 t., 136-137 b. l.). Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba pateikė 2011 m. sausio 11 d. ekspertizės aktą Nr. 85TPK-5/2011, kuriame nurodė, kad nėra duomenų, jog V. S. nusikalstamos veikos padarymo metu būtų sirgęs kokiu nors psichikos sutrikimu ar būtų buvęs kokioje nors laikinoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje, dėl ko būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjęs jų valdyti (1 t., 199-200 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų apeliantų teiginį, kad pirmosios apklausos metu (2010 m. lapkričio 14 d.) nuteistasis buvo šoko būsenoje, todėl neprisimena kokius parodymus davė (2 t., 12-13 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis šiuos parodymus davė dalyvaujant gynėjui, nė vienas iš jų jokių pastabų dėl protokole užfiksuotų duomenų nepareiškė. Priešingai, apeliantas (nuteistasis) protokole užrašė, jog jį perskaitė, surašytas teisingai (2 t., 13 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistasis minėtos apklausos metu davė parodymus, kurie atitiko faktines aplinkybes, o samprotaudamas apie šoko būseną ir neva akinių neturėjimą tokiu būdu siekia sušvelninti savo teisinę padėtį. Svarbu pažymėti, kad nuteistojo V. S. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant nuteistojo parodymus su visa kita bylos medžiaga. Be to, jais remtis galima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvados.

Skunde nuteistasis V. S. ir jo gynėjas remdamiesi specialisto išvada Nr. M 636/10(03) bei gydytojo teismo medicinos eksperto Gintauto Pauliko paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, bando teismą įtikinti, jog nukentėjusioji L. Č. galėjo būti užstumta ant peilio. Pažymi, kad specialisto išvadoje Nr. M 636/10 (03) nurodoma, kad nukentėjusiajai buvo padarytas lygiagretus žemei žaizdos kanalas iš kairės į dešinę 64 cm nuo pado. Tai, pasak apeliantų, įrodo, kad nuteistasis buvo ištiesęs ranką, bet ne smūgiavo, todėl nukentėjusioji buvo pastumta ir dėl to užgriuvo ant peilio. Apeliantai neatmeta galimybės, kad tuo metu peilio rankena užsifiksavo, nes nuo poveikio nuteistasis atsirėmė į sieną ar spintą. Taip pat apeliantai prašo atsižvelgti į tai, kad nebuvo paneigta prielaida, jog D. D. instinktyviai stūmė L. Č. iš dešinės į kairę.

Pažymėtina, kad aukščiau paminėtoje teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad L. Č. mirė nuo kiauryminio durtinio-pjautinio pilvaplėvės ertmės sužalojimo su durtine-pjautine žaizda esančia pilvo apatinėje dalyje virš gaktos, žaizdos kanalu nusitęsiančiu į dešinę pusę per pilvaplėvės ertmę į dešinę mažojo dubens sritį su vidinės klubo arterijos sužalojimu, kas sukėlė hemoperitoneumą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką. Pilvo ir dubens sužalojimas padarytas kietu aštriu plokščiu nedaugiau kaip 7 cm pločio daiktu, galimai peiliu sudavus vieną smūgį į pilvo apatinę sritį virš gaktos. Taip pat tyrimo metu buvo rastas linijinis odos įbrėžimas kairio dilbio apatinio trečdalio užpakalinio paviršiaus vidinėje pusėje. Sužalojimas padarytas kietu aštriu ar smailiu daiktu, galimai peilio geležtės smaigaliu ar peiliu geležtės ašmenimis. Kairio dilbio sužalojimas nežymus, neturintis įtakos mirčiai (1 t., 34-36 b. l.).

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal BPK 285 straipsnį teismo medicinos specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini išvadai paaiškinti ar papildyti. Vadovaujantis šia nuostata teismo medicinos ekspertas Ginatutas Paulikas, atlikęs tyrimą ir pateikęs išvadą, buvo apklaustas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, kuriame buvo aiškinamasi, ar nukentėjusioji galėjo užgriūti ant peilio, kurį rankoje laikė V. S.

Gintautas Paulikas pirmosios instancijos teisme parodė, kad L. Č. užgriūti ant peilio ir taip susižaloti negalėjo. L. Č. lavono tyrimo metu nustatytas žaizdos kanalas yra pakankamai gilus, t. y. 15 cm gylio ir nueinantis iš priekio į užpakalį horizontalia kryptimi, iš kairės į dešinę, vos ne visa pateikto peilio geležtė, kuri yra 20 cm ilgio. Specialistas atkreipė dėmesį į tai, kad virš gaktos buvo rastas įbrėžimas, kuris taip pat padarytas aštriu būdu, galimai peilio smaigaliu arba peilio geležte kairio dilbio apatinio trečdalio užpakaliniame vidiniame paviršiuje, kuris buvo skersos krypties. Šie sužalojimai padaryti ne vienmomentiškai, bet atskirais judesiais. Teismo medicinos specialistas taip pat pažymėjo, kad žaizdos kanalas yra iš kairės į dešinę, nes sužalota dešinė vidinė arterija, todėl jei L. Č. būtų griuvusi, tai kanalas būtų tiesiai, o ne iš kairės į dešinę (3 t., 49 b. l.). Apeliacinio proceso metu specialistas Gintautas Paulikas šiuos parodymus taip pat patvirtino ir parodė, kad tyrimo metu rastas žaizdos kanalas, kuris pilvo apatinėje dalyje nusitęsia į dešinį mažo dubens sritį, buvo 15 cm ilgio, peilis į kūną buvo įlindęs beveik visa geležte, žaizdos kanalo kryptis buvo iš priekio į užpakalį, iš kairės į dešinę, horizontaliai. Pilvo sužalojimas buvo padarytas ne mažiau kaip vienu smūgiu. Teismo medicinos specialistas taip pat parodė, kad kairio dilbio apatinio trečdalio užpakalinio paviršiaus vidinės pusės skersos krypties įbrėžimas, kuris nykstančiai baigiasi išorinėje pusėje rodo, jog sužalojimas galėjo būti padarytas peilio smaigaliu arba geležte. Jeigu sužalojimas buvo padarytas peilio smaigaliu, tai žaizdos kryptis eina iš išorės į vidų, t. y. ranka galėjo judėti kartu su kūnu, tiek ir atskirai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinio proceso metu teismo medicinos specialistas taip pat parodė, kad žaizdos lokalizacija yra pilvo apačioje, žaizdos kryptis eina iš priekio į užpakalį ir iš kairės į dešinę, tai reiškia, kad nukentėjusioji stovėjo priešais asmenį, kuris jai sudavė peiliu (4 t., 31-32 b. l.). Apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto paaiškinimais ir pateikta išvada, kurioje atskleidžiama nukentėjusiosios L. Č. mirties priežastis, nustatytas sužalojimo pobūdis ir mechanizmas, be to, tai neprieštarauja nuteistojo parodymams, duotiems 2010 m. lapkričio 14 d., faktinėms bylos aplinkybėms ir kitai bylos medžiagai. Teisėjų kolegijos nuomone, skundo argumentai apie nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios ūgius yra tik prielaidos, kurios nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis ir nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą bei surinktus įrodymus, motyvuotai ir pagrįstai vadovavosi liudytojo D. D. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. lapkričio 14 d. apklausos metu liudytojas D. D. parodė, kad V. S. iš virtuvės atsinešė apie 30 cm ilgumo, su plačia geležte, juodos spalvos rankena peilį ir puolė jį, bet nukentėjusioji L. Č. šaukdama išskėstomis rankomis atsistojo nugara į jį (liudytoją) ir tuo metu nuteistasis, turbūt, norėdamas jį sužaloti, peiliu smogė L. Č. į pilvo sritį (1 t., 70-71 b. l.). 2011 m. sausio 24 d. papildomos apklausos metu liudytojas papildė pirminės apklausos metu duotus parodymus ir parodė, kad kai V. S. atbėgo su peiliu, kurį laikė horizontalioje padėtyje, L. Č. stovėjo hole arčiau rūbų spintos, o jis (D. D.) stovėjo hole tarp vonios ir kambario durų, o V. S. – arčiau lauko durų. Kai V. S. pradėjo eiti link jo, jis pakėlė rankas ir liepė ramintis („raminkis, raminkis, ką darai?“). Tuo metu L. Č. ėjo arčiau V. S. ir jį ramino. K. L. Č. sustojo nuo V. S. apie 50 – 60 cm atstumu, šonu, tuo metu jis pasakė nukentėjusiajai eiti namo („einam į namus“) ir pasisuko link rūbų spintos, ieškodamas kur yra batai. Tačiau tuo metu L. Č. pasuko galvą į jį (D. D.) ir pasakė, kad ją padūrė. Iš liudytojo parodymų matyti, kad jis nematė kaip V. S. dūrė L. Č., bet patvirtino, jog nukentėjusioji stovėjo šonu nuteistajam iš kairės ir nebuvo ant jo užgriuvusi (1 t., 72-74 b. l.). 2010 m. lapkričio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje liudytojas taip pat parodė, kad L. Č. ramindama V. S. atsistojo tarp jo (D. D.) ir V. S., nugara į jį. Tuo pačiu metu V. S. dūrė L. Č. peiliu į pilvo apačią (1 t., 79-80 b. l.). Liudytojas šias aplinkybes patvirtino ir 2011 m. vasario 9 d. akistatos metu su nuteistuoju V. S. (2 t., 46-49 b. l.). Pirmosios instancijos teisme 2011 m. balandžio 19 d. posėdžio metu liudytojas D. D. teigė, kad L. Č. konflikto metu stovėjo prie V. S. šonu, dūrio peiliu nematė, nes ieškojo batų, kai išgirdo L. Č. balsą, jog ją padūrė (3 t., b. l. 23-24). Apeliacinės instancijos teisme 2011 m. lapkričio 24 d. posėdžio metu liudytojas D. D. šiuos savo parodymus patvirtino ir parodė, kad jis nukentėjusiosios nestūmė, todėl ji užkristi ant peilio negalėjo ir nebuvo užkritusi (4 t., b. l. 29-30).

Apeliacinis teismas pažymi, kad liudytojo D. D. parodymai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu išliko iš esmės nepakitę, todėl nėra jokio pagrindo abejoti jų patikimumu. Liudytojo D. D. aukščiau paminėti parodymai iš dalies sutapo su nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. lapkričio 14 d., dalyvaujant gynėjui (2 t., b. l. 12-13 b. l.). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad liudytojas D. D. turėtų tikslą apkalbėti ar apkalbėjo nuteistąjį V. S., tokių duomenų nenurodo ir apeliaciniame skunde. Tuo tarpu, skunde nurodomi teiginiai, kad liudytojas D. D. yra konfliktiška asmenybė, įvykio metu buvo neblaivus ir neprisimena kaip dainavo balkone, valgė sultinį, dėl drabužių ir grandinėlių ginčijosi su R. D., įrodymų vertinimui ir veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės. Tačiau pažymėtina tai, kad nuteistojo V. S. veiksmams ypač didelę reikšmę turėjo apsvaigimas nuo alkoholio, kas teisingai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš bylos medžiaga matyti, jog nukentėjusysis J. Č., liudytojai G. S., D. L., S. G., R. D. (3 t., 18-27, 50, 51 b. l.), A. K. betarpiškai šio nusikaltimo aplinkybių nematė, todėl jų parodymai vertinami tik tiek, kiek jie atitinka kitus objektyvius įrodymus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teisme liudytojai Artūras Vilnius ir P. Ž. buvo apklausti (3 t., 51-52 b. l.), siekiant patikrinti visas įmanomas versijas bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis, tačiau šių liudytojų parodymai nei patvirtino, nei paneigė jokių esminių bylos aplinkybių. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad A. V. ir P. Ž. apie įvykio aplinkybes sužinojo iš liudytojo D. D., todėl šie parodymai yra išvestiniai, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl Klaipėdos apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai jais nesivadovavo.

Atmetami nuteistojo V. S. ir jo gynėjo argumentai, kad nebuvo apklausti policijos pareigūnai bei ikiteisminio tyrimo tyrėja J. K. Pažymėtina tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, jog liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žinojo kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad vyresnysis patrulis A. L. 2010 m. lapkričio 14 d. parašė tarnybinį pranešimą apie jam žinomas bylos aplinkybes dėl įvykio (1 t., 109 b. l), o Klaipėdos apskrities VPK vyresnioji tyrėja J. K. tik atliko ikiteisminį tyrimą (1 t., 1 b. l.), tačiau paties įvykio jie nematė.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes daro išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad konflikto metu nukentėjusioji L. Č. buvo užstumta ar pati užkrito ant peilio, kurį rankoje turėjo nuteistasis V. S. Apeliacinio teismo nuomone, nuteistojo V. S. ir jo gynėjo tokie teiginiai neatitinka tikrovės ir prieštarauja bylos įrodymams, kadangi apeliantai pateikia savo veiksmų subjektyvų vertinimą, to visiškai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Skunde apeliantai prašo V. S. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį. Skunde išdėstyta pozicija ir pareikštos abejonės dėl veikos kvalifikavimo yra susijusios su kaltės ir priežastinio ryšio klausimu nužudymo bylose. Apeliantų nuomone, tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių mirtinų padarinių nėra būtinojo priežastinio ryšio, taip pat neturėjo tyčios nužudyti L. Č., todėl ši veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Apeliacinis teismas pažymi, kad nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Teismų praktikoje nurodoma, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad dėl nuteistojo V. S. veiksmų – tyčia peiliu padaryto sužalojimo į apatinę pilvo dalį – kilo padariniai – L. Č. mirtis. Nuteistojo veiksmai buvo ekvivalentinė padarinių priežastis, nes byloje nėra duomenų, kad tarp V. S. veiksmų ir atsiradusių žalingų padarinių būtų įsiterpęs kitas esminis veiksnys, turėjęs įtakos L. Č. mirčiai. Tai reiškia, kad V. S. veiksmai buvo būtina sąlyga ir konkreti pasekmės (nukentėjusiosios mirties) priežastis. Taigi, tarp V. S. veikos ir nukentėjusiosios mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymima, kad apeliantų teiginiai apie atsitiktinį priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiosios mirties, neatitinka byloje esančių faktinių duomenų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent V. S. sąmoningai padaryta veika (dūrimas peiliu į pilvą), o ne kokios nors kitos aplinkybės sukėlė L. Č. mirtį, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios mirties yra priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Be to, kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajai vieną kartą į apatinę pilvo dalį, taip padarydamas kiauryminį durtinį-pjautinį pilvaplėvės ertmės sužalojimą su durtine-pjautine žaizda pilvo apatinėje dalyje virš gaktos su vidinės klubo arterijos sužalojimu, kas sukėlė hemoperitoneumą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie V. S. tyčios turinį bei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. tyčia suduodamas peiliu į pilvą, V. S. suprato, kad savo veiksmu kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, suvokė, kad gali sutrikdyti sveikatą ar atimti gyvybę ir vienodai šių padarinių norėjo, t. y. tenkino bet kokie padariniai. Teisėjų kolegijos nuomone, išvada dėl nuteistojo V. S. tyčios yra teisinga, nes jis, tyčia peiliu suduodamas stiprų smūgį (smūgio stiprumą patvirtina nustatytas žaizdos kanalo gylis 15 cm, kuris nueina iš priekio į užpakalinį horizontalia kryptimi, iš kairės į dešinę) L. Č. į pilvo apačią, suprato savo veiksmo pavojingumą, todėl atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius. Todėl šiuo atveju pagal atsiradusius padarinius V. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o jos perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinis teismas atkreipia nuteistojo V. S. ir jo gynėjo dėmesį į tai, kad BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis – nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis), o BK 129 straipsnyje numatytos veikos – tik tyčia – tiesioginė arba netiesioginė (BK 15 straipsnis). Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus objektyviuosius veikos požymius, taip pat nuteistojo pakankamą brandos amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. S. negalėjo numatyti kilsiančių padarinių ir kvalifikuoti jo veiką kaip padarytą dėl neatsargumo. Nors skunde akcentuojama į tai, jog nuteistasis nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajai L. Č., tačiau akivaizdu, kad jis pasirinko tokį veikimo būdą – smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvą, todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi. Aukščiau nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados dėl neatsargios kaltės V. S. veikoje. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad tyčinis gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas neaptarė V. S. padarytos nusikalstamos veikos motyvo. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Teisėjų kolegija šią klaidą ištaiso ir konstatuoja, kad V. S. nužudė savo seserį L. Č. dėl to, kad kilus konfliktui tarp nuteistojo ir D. D., ji (L. Č.) užstojo nukentėjusįjį (D. D.), atsistojo tarp nuteistojo ir jo (nukentėjusiojo D. D.), ir bandė nuraminti agresyviai nusiteikusį V. S. Tačiau nuteistasis į L. Č. raginimą baigti konfliktą su D. D. nekreipė dėmesio, todėl sudavė jai peiliu. Teisėjų kolegijos nuomone, V. S. nužudė seserį L. Č. iš pykčio, nes ji užstojo sugyventinį D. D. nuo nuteistojo agresyvių veiksmų, nes pastarasis (D. D.) su juo konfliktavo. Nukentėjusioji L. Č. būdama tokioje situacijoje neįvertino nuteistojo V. S. agresyvumo, todėl elgėsi rizikingai. Tačiau vien tik tai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas L. Č. nužudymo motyvas, neįrodo nuteistojo nekaltumo dėl padaryto nusikaltimo. Be to, toks apkaltinamojo nuosprendžio surašymo trūkumas nėra laikomas BPK 305 straipsnio reikalavimų esminiu pažeidimu, nes jis ištaisomas apeliacinės instancijos teisme, nekeičiant nuosprendžio.

Nuteistojo V. S. ir jo gynėjo skunde nurodyti argumentai dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra nekonkretūs ir abstraktūs, nes grindžiami padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymiais ir kaltės forma. Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarytą nusikalstamą veiką vertino nusikalstamos veikos sudėties požymių taikymo aspektu, tokio vertinimo pagrįstumas buvo patikrintas apeliacinio proceso metu. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo tokius argumentus laiko deklaratyviais, todėl atmeta kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam V. S. pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), bei į tai, jog yra net keturios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (3 t., 68 b. l.) bei yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kaltės formą – tiesioginę neapibrėžtą tyčią, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas išimtinai teigiamai, turi šeimą, šiuo metu įsidarbino, nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Klaipėdos apygardos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), V. S. paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir neprieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl nėra aiškiai per griežta. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę, teisėjų kolegija byloje nenustatė, o nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat jokių argumentų nenurodė.

Apeliantai skunde nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas mažamečio O. K. naudai priteisė 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nepagrįstai. Apeliantai mano, kad priteista neturtinė žala yra per didelė, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Nurodo, kad nukentėjusioji sesuo L. Č. savo sūnų O. K. dažnai palikdavo pas nuteistąjį namuose, juo kartu rūpindavosi su žmona G. Atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu mažamečiui O. K. yra sudarytos geresnės gyvenimo ir buities sąlygos, nei buvo namuose. Tėvas mažamečiu sūnumi niekada nesirūpino. Apeliantai prašo įvertinti tai, kad, bylos nagrinėjimo metu nuteistasis pervedė mažamečio O. K. globėjai G. S. 30 000 Lt.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam mažamečiui O. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais veiksmais, kuriais atimta gyvybė jo artimam žmogui. Nužudytoji L. Č. yra nukentėjusiojo motina, todėl akivaizdu, kad O. K. patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Tačiau, svarbu pažymėti, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį kriterijų, atsižvelgiama ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas iš nuteistojo V. S. priteisė 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (civilinis ieškinys byloje buvo pateiktas dėl 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. S. ir jo sutuoktinė (šioje byloje nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą G. S.) buvo artimi nužudytojai L. Č., ją nuolat materialiai rėmė, tuo pačiu padėjo auginti ir išlaikyti mažametį O. K. Be to, po L. Č. mirties mažametį O. K. prižiūri ir globoja nuteistojo V. S. sutuoktinė G. S., kuri tokiu būdu bent iš dalies taip siekia sušvelninti vaiko patirtą dvasinį sukrėtimą dėl motinos žūties. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nors buvo nurodytos, tačiau nustatant nukentėjusiajam mažamečiui O. K. priteistiną neturtinės žalos atlyginimą nebuvo įvertinta tai, kad nuteistasis V. S. bylos nagrinėjimo metu pervedė mažamečio O. K. globėjai 30 000 Lt (3 t., 43 b. l.). Iš liudytojo A. K. parodymų, kuriuos jis davė apeliacinio proceso metu, matyti, kad G. S. tinkamai prižiūri ir rūpinasi jo sūnumi nukentėjusiuoju O. K., nes pats dėl darbo užsienyje to daryti negali. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis išdėstytais teisingumo ir protingumo kriterijais, iš nuteistojo V. S. priteistą neturtinei žalai atlyginti nepilnamečiui O. K. sumažinama iki 50 000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuteistojo V. S. priteistą 80 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti nepilnamečiui O. K. sumažinti iki 50 000 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.