Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-03-18 · Administracinė byla Nr. A-261-314-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-18
Bylos Nr.
A-261-314-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
Trečiasis asmuo
G. S., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Atsakovas
Vilniaus apygardos vyriausiojo, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Advokatai
Eva Jankovska
Kategorijos
  • 11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-314/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.6.2; 11.12; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Martynui Jovaišai, trečiojo suinteresuoto asmens G. S. atstovei advokatei Evai Jankovskai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant G. S. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 spalio 5 d. sprendimo Nr. 2.5-41-23419 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,2 ha žemės sklypo Vilniaus m.. (duomenys neskelbtini) k. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,45 ha dalį, kurioje yra miškas (b. l. 2-4).

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamo sprendimo 1.1. punktu buvo nuspręsta G. S. gražinti natūra 4,6663 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. 2006 lapkričio 13 d. Nekilnojamojo turto registre minėto VAVA sprendimo pagrindu buvo įregistruota G. S. nuosavybės teisė į 1,2 ha ploto žemės sklypą Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,5 ha miško žemės.

Pareiškėjo nuomone, VAVA 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.5-41-23419 atkurdama G. S. nuosavybės teises į aukščiau nurodytą 1,2 ha žemės sklypą Vilniaus mieste (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, pažeidė imperatyvias LR Konstitucijos 47 straipsnio, LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, LR žemės įstatymo 6 straipsnio, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 51-53).

Atsakovas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas ginčo atveju buvo vykdomas vadovaujantis galiojančių įstatymų nuostatomis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl laikytina, kad nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, žemės reformos žemėtvarkos projektas derinamas su atsakingomis institucijomis. 2002 m. spalio 29 d. žemėtvarkos projektas buvo suderintas be pastabų su Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo pavaduotoju. Vadovaujantis taisykle, kad teisės aktai atgal nėra taikomi ir tą faktą, kad atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą dėl ginčo teritorijoje esančių miškų, atsakovės manymu, nėra teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas, ginčydamas privačiam asmeniui priklausančio žemės sklypo nuosavybę, turi konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos ginančios nuosavybės teises, nebus galimybės įvykdyti teismo sprendimo.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos manymu, pareiškėjas nepagrįstai nepasinaudoja galimybe išspręsti ginčą Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje numatyta sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, priimtų pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką panaikinimo ar patikslinimo administracine tvarka.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. S. su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 41-46).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai yra prieštaringi ir jais negalima remtis kaip pakankamais įrodymais, jos kaip sąžiningos savininkės teisėms paneigti. Nors pareiškime nurodoma, kad ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miško žemė, o toks teiginys grindžiamas prie pareiškimo pridedamais valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentu 2008 m. rugsėjo 2 d. Nr. P0809-007, valstybinės miškotvarkos tarnybos LR miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktu 2008 m. rugpjūčio 22 d.Nr. 253, ištrauka iš LR miškų valstybės kadastro priedo prie 2008 m. rugpjūčio 22 d. duomenų patikrinimo akto Nr. 253, pastarajame dokumente matyti, kad tiek miško plotas Nr. 27, tiek miško plotas Nr. 33 pagal santykinį žymėjimą yra pažymėti, kaip plotai neatitinkantys miškams keliamų reikalavimų. Taigi, tai paneigia pareiškimo pagrįstumą, bei sudaro pagrindą teigti, kad G. S. nuosavybės teise valdomame žemės sklype nors ir nurodyta miško žemė, tačiau ji neatitinka teisės aktuose keliamų reikalavimų, dėl ko negalima teigti, kad G. S. valdant ginčo žemės sklypą yra pažeidžiamas viešasis interesas. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad kaip matyti iš VĮ Registrų centro duomenų išrašo, jai kaip ginčo žemės sklypo savininkei yra numatytos specialios naudojimo sąlygos – miško naudojimo apribojimai, dėl ko konstatuoti viešojo intereso pažeidimo nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tokios priežastys, kaip nepakankamai išsamus teisinis reglamentavimas, nepakankamai suderinti valstybės institucijų veiksmai, negali sudaryti pagrindo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą neteisėtu bei naikinti individualų administracinį aktą, kuriuo asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į mišką, 1997 m. liepos 1 d. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. 111-359.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti, nes 1 mėnesio terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2006 m. lapkričio 30 d., kai ginčijamas sprendimas buvo įregistruotas VĮ Registrų centre.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Savo poziciją grindė iš esmės panašiais, pareiškime išdėstytais motyvais (b. l. 24-26).

Pabrėžė, jog žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.5-41-23419, t. y. po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų sąrašus, bei schemas. Aplinkos ministerija pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininkui buvo žinoma, kad yra rengiamas Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 projektas, taip pat jam buvo žinoma, kokie patikslinti miškų plotai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus pagal schemą, nes apskrities viršininkas suderino 2002 metų Nutarimo Nr. 2013 projektą.

LR Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsniu nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsniu nustatyta, kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie yra miesto miškai. Todėl 2006 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. 2.5-41-23419, kuriuo perleidžiamas valstybinės reikšmės miškas privačion nuosavybėn (atkuriant nuosavybės teises) yra neteisėtas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.5-23419 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. S.“ buvo atkurtos G. S. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,96 ha žemės vandens telkinio, esantį 1,0887 ha – (duomenys neskelbtini) kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone ir 3,5776 ha (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje (b. l. 17).

VĮ „Registrų centras“ išrašas patvirtina, kad nekilnojamojo turto registre nuo 2006 m. lapkričio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimo pagrindu yra įregistruota G. S. vardu nuosavybės teisė į 1,2000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastr. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 15), kurio dalis – 0,5000 ha sudaro miško žemės plotas.

Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo teritoriją buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Valstybės žinios, 1997, Nr. 65-1558) 5 straipsnio 6 dalį. Remiantis minėta įstatymo nuostata, nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, t. y. pagal parengtą ir patvirtintą Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės bei Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje (toliau – Žemės reformos žemėtvarkos projektas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ bei Žemės ir miškų ūkio ministerijos 2000 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 108 (Žemės ūkio ministerijos 2001 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 240 redakcija) patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika, Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 2349-41 (b. l. 54) įsakė nuo 2002 m. birželio 10 d. pradėti rengti Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, tarp kitų teritorijų ir (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje. Šio įsakymo priede Nr. 1 eilės numeriu 122 (b. l. 59) yra nurodyta G. S., kuri pageidavo susigrąžinti 4,96 ha žemės. Vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika, UAB Korporacija „Matininkai“ pradėjo vykdyti projektavimo darbus. Žemės reformos projekte suformuojami grąžinami, perduodami arba suteikiami nuosavybėn neatlygintinai, perduodami neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise žemės sklypai, taip pat parduodami ir išnuomojami iš valstybės žemės sklypai. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.4-01-23419 buvo atkurtos nuosavybės teisės G. S. grąžinant natūra bendrą 4,6663 ha plotą žemės.

Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas ginčo atveju negalėjo būti vykdomas be žemėtvarkos projekto, jo rengimas ir įgyvendinimas yra ilgas procesas, o pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų pažeidimų, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje yra laikomasi pozicijos, kad projektavimo darbai buvo atlikti vadovaujantis galiojančiais tuo metu teisės aktais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, žemės reformos žemėtvarkos projektas derinamas su atsakingomis institucijomis. 2002 m. spalio 29 d. buvo suderintas be pastabų su Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo pavaduotoju. Vadovaujantis taisykle, kad teisės aktai atgal nėra taikomi ir atsižvelgiant į tą faktą, kad atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą dėl ginčo teritorijoje esančių miškų, nėra teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo, nurodant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2005 m. kovo 5 d. redakciją ir remiantis 2008 m. rugsėjo 2 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentu (b. l. 61).

Žemėtvarkos projekto rengimo metu, nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Miškų įstatymo 2001 m. balandžio 10 d. redakcijos Nr. IX-240 4 straipsnio 4 dalies 3 punktu buvo numatyta, kada Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 bei jo vėlesniais pakeitimais buvo tvirtinami valstybinės reikšmės miškų plotai pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos (vėliau Aplinkos ministerijos) parengtas schemas, kuriose buvo pažymimi konkretūs miškų plotai. Aplinkos ministerija nurodė, kad ginčo miškas, kuris yra grąžintas natūra G. S., buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotui Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 ,,Dėl 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 pakeitimo“. Aplinkos ministerija nurodyto fakto patvirtinimui pateikė Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą (b. l. 9). Teismas pažymėjo, kad šios bylos duomenys bei minėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad žemėtvarkos projekto rengimo, jo patvirtinimo metu, nebuvo pagrindo svarstyti klausimo ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams nei pagal Miškų įstatymo, nei pagal Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nuostatas. Teismas pažymėjo, kad prokuroras, ginčydamas įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neginčija apskrities viršininko įsakymų, kuriais žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas ir vėliau papildomas.

Teismas nurodė, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo, kuriuo ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, priėmimo metu buvo įsigaliojusi Miškų įstatymo nauja redakcija, pagal kurią miesto miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais be atskiro jų priskyrimo šios kategorijos miškui. Tačiau valstybės institucijų – Aplinkos ministerijos, kuri ruošė minėtas schemas, kuriose buvo nurodomi konkretūs miestų miškų plotai, ir kitų institucijų veiksmai patvirtino, kad miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais tik po to, kai jie buvo įtraukiami į minėtas schemas. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas priimtas galiojant Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijai, kurioje buvo numatyta, miestų ar kitų numatytų kategorijų miškui, kad miško plotas turėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškui, jeigu iš minėto įstatymo nuostatų nebuvo aišku konkrečiu atveju, kad tam tikras miško plotas priklauso konkrečiai teritorijai (pvz. nacionalinio ir regioninio parko teritorijai). Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo 2.2 punkte buvo numatyta nuostata, kad vykstant žemės reformai, turi būti teikiami pasiūlymai dėl miško masyvų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams, dėl laisvo miškų fondo masyvų. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 750 Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas išdėstytas nauja redakcija, kurios 2 punkte buvo numatyta pavesti Aplinkos ministerijai: per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti nurodytas 1 punkte schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams; vykstant žemės reformai, suformavus laisvos valstybinės žemės fondo miškų plotus, nustatytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei suderintus su atitinkamų apskričių viršininkais pasiūlymus dėl šių miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 980 Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas papildytas 3 punktu, kuriame buvo numatyta pavesti apskričių viršininkams, patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus, teikti Aplinkos ministerijai pasiūlymus dėl laisvos valstybinės žemės fondo miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš ankščiau aptarto teisinio reglamentavimo dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo matyti, kad iki Vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 980 priėmimo buvo numatytos nuostatos, kad Aplinkos ministerija, suderinusi su apskričių viršininkais, Vyriausybei teikė pasiūlymus priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams tik laisvo fondo miškų plotus. Priėmus Vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nutarimą minėta nuostata buvo patikslinta. Iš patikslinimo matyti, kad Vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nutarimo 3 punkto tinkamo vykdymo atveju tapo negalima tokia situacija, kuomet žemės reformos žemėtvarkos projekte numatytas grąžinti natūra miškas, galėtų būti pasiūlytas priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Priėmus Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą, kuriuo ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, atsirado būtent tokia situacija, kuomet žemėtvarkos projekte numatytas natūra grąžinti miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Teismas tai vertino kaip situaciją, atsiradusią dėl nepakankamai aiškaus ir nuoseklaus teisinio reglamentavimo bei dėl to, kad valstybės institucijos, kurioms buvo pavesta minėta tvarka derinti konkrečių miško plotų priskyrimą valstybinės reikšmės miškams klausimą su turimais duomenimis dėl laisvo miškų fondo, nepakankamai tiksliai atliko minėtus pavedimus. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpio teisinio reglamentavimo nenuoseklumas pasireiškė tuo, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas buvo priimtas ir vykdomas galiojant Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijai, vėliau galiojo iš esmės tos pačios nuostatos, kurios dalinai buvo keičiamos. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas buvo keičiamas ir vykdomas galiojant Miškų įstatymo 2001 m. balandžio 10 d. naujai redakcijai, kurioje kitaip buvo reglamentuojamas klausimas dėl valstybinės reikšmės miškų.

Teismas padarė išvadą, kad tokios priežastys kaip nepakankamai išsamus teisinis reglamentavimas, nepakankamai suderinti valstybės institucijų veiksmai, negali sudaryti pagrindo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą neteisėtu bei naikinti individualų administracinį aktą, kuriuo yra asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į mišką, pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, kurio 1 straipsnis deklaruoja nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimą bei atkūrimo tvarką ir sąlygas, įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

Teismas pažymėjo, kad prokuroras savo prašyme vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnį, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, tačiau kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis, numatanti prokuroro teisę ginant viešąjį interesą įstatymų nustatytais atvejais kreiptis su pareiškimu į teismą, nenustato termino, per kurį prokuroras galėtų kreiptis į teismą su tokiu pareiškimu. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kreipiasi į teismą ir prašo panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Administracinių teismų praktika Nr. 8. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006. P. 474-475).

Teismas nustatė, kad ginčą faktiškai inicijavo Aplinkos ministerija, kuri raštu kreipėsi į Valstybinę miškotvarkos tarnybą, kuri nustatė bei nurodė, kad Aplinkos ministerijos paklausime buvo minėti 41 miško sklypai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 Valstybinė miškotvarkos tarnyba pateikė valstybinės reikšmės miškų plotų schemų fragmentus, kuriuose pažymėti ginčo sklypai kaip valstybinės reikšmės miško plotai, tarp kurių buvo ir pareiškėjai priklausanti žemės sklypo dalis (b. l. 5). Byloje nėra pateiktas Aplinkos ministerijos paklausimas Valstybinei miškotvarkos tarnybai, tačiau iš pastarosios institucijos atsakymo matyti, kad Aplinkos ministerijai jai paklausimo pateikimo metu jame nurodyti duomenys buvo žinomi. Nurodytą aplinkybę patvirtina ankščiau minėtos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nuostatos, pagal kurias Aplinkos ministerija dalyvavo vykdant šį nutarimą, turėdama pateikti apskrities viršininkams valstybinės reikšmės plotų schemas, kurių fragmentus 2008 m. išreikalavo iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos. Be to, pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 5 dalį Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija įgyvendina valstybinių miškų savininko teises ir pareigas. Teismas padarė išvadą, kad neaišku, dėl kokių priežasčių Aplinkos ministerija nesinaudojo jai įstatyme numatyta kompetencija įgyvendinti valstybinių miškų savininko teises ir pareigas, kol asmenims nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į mišką, bet dalyvavo inicijuojant teisminį procesą praėjus 4 metams po nuosavybės teisių atkūrimo proceso, kuris tęsėsi nuo 1991 m. Aplinkos ministerija į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi 2008 m. spalio 7 d. su prašymu imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl VAVA sprendimo panaikinimo (b. l. 5). Paskutiniai dokumentai iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauti 2008 m. spalio 13 d. (b. l. 5). Prokuroras kreipėsi į teismą 2008 m. lapkričio 20 d. (b. l. 2). Esant šioms aplinkybėms teismas padarė išvadą, jog Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras nuo sužinojimo dienos ir pakankamo duomenų surinkimo bei aplinkybių įvertinimo, termino kreiptis į teismą su pareiškimu nepraleido.

Teismas konstatavo, kad prokuroras, kreipdamasis į teismą, privalėjo atsižvelgti į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį ir pasiūlyti apskrities viršininkui spręsti klausimą administracine tvarka. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata yra tam tikra garantija asmenims, kuriems yra atkurtos nuosavybės teisės į turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, jog atkūrus asmenims nuosavybės teises, šių teisių ginčijimas pirmiausia turi būti derinamas su tais asmenimis, o nepavykus išspęsti klausimų administracine tvarka, inicijuojamas teismo procesas.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451; 2002, Nr. 123-5571) (toliau – ir Nutarimas Nr. 2013) ginčo teritorija yra priskirta valstybinės reikšmės miškams. Atsakovui buvo žinoma, kad yra rengiamas Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 projektas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,45 ha valstybinės reikšmės miško. Šio žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.5-41-23419, t. y. po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje A5-1021/2006 konstatavo, kad vien tai, kad detalusis planas buvo suderintas iki Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miškų plotų ribas ir nurodo, kad tokiu atveju reikia keisti detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas atliekant detalaus plano pakeitimą, įvertinus miško ribas.

3. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu buvo nenuoseklus teisinis reglamentavimas, kadangi teisinė situacija buvo aiški.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (byla 44/04-10/06) konstatavo kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“, Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad „nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą)“.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, kuriame numatytos teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pasekmės. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikiamas teisės akto normų išaiškinimas, ir tas aktas nėra pripažįstamas prieštaraujančiu LR Konstitucijai.

5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (LVAT 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1679/2008, 2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-762/2006, 2006 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-782/2006, 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1733/2005).

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais tik po to, kai jie buvo įtraukiami į schemas, kuriose buvo nurodomi konkretūs miestų miškų plotai. Ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu Miškų įstatymas aiškiai numatė, kad miestų teritorijose esantys miškai yra miestų miškai (2 str. 5 d.), o miestų miškai yra viena valstybinės reikšmės miškų rūšių (4 str. 4 d. 2 p.). Specialaus papildomo miestų miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams įstatymas nereikalavo, taip pat nebuvo numatyta ir jokia speciali miškų priskyrimo miestų miškams tvarka. Analogiškai miestų miškų, kaip valstybinės reikšmės miškų, sampratos klausimas buvo sprendžiamas ir ankstesnėje Miškų įstatymo redakcijoje (5 str. 6 d.). LR Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (byla Nr. 44/04-10/06) buvo konstatuota, jog „nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai LR Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą)“, ir „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“.

2. LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis reglamentuoja teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu LR Konstitucijai pasekmes, tačiau prokuroras šioje administracinėje byloje remiasi ne teisės aktų prieštaravimu Konstitucijai, o tik Konstitucinio Teismo minėtame nutarime pateiktu Miškų įstatymo normų turinio išaiškinimu, į kurį pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti.

3. Ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams papildomai buvo priskirtas ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 ir tai padaryta anksčiau, nei priimtas ginčijamas VAVA sprendimas. Atsakovui tai buvo žinoma.

4. Ginčijamu VAVA sprendimu buvo pažeistos LR Konstitucijos 47 straipsnio, LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, LR žemės įstatymo 6 straipsnio, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatos.

5. Konstatuoti VAVA sprendimo neteisėtumą leidžia bei teisinį pagrindą jį naikinti duoda sprendimo prieštaravimas imperatyvioms įstatymų normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, o ne žemėtvarkos projekto ar kitų sklypo formavimo dokumentų užginčijimo ar panaikinimo faktas. Žemėtvarkos projektas ar kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyvioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu.

Tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pretendento nuosavybę į konkretų žemės sklypą ir leidžia atsirasti konkrečioms pretendento teisėms į jį. Tuo tarpu žemės reformos žemėtvarkos projektas ar kiti sklypo formavimo dokumentai tokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. konkrečios pretendento teisės ir pareigos į dar nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą, kuris teisiškai priklauso valstybei, žemėtvarkos projekto ar kitų sklypo formavimo dokumentų pagrindu neatsiranda. Teismui panaikinus neteisėtą VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, žemėtvarkos projektas gali būti keičiamas ar tikslinamas administracine tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

6. Aplinkybė, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas be pastabų suderino su Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo pavaduotoju, nešalina ginčijamo sprendimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms. Valstybinės institucijos darbuotojo netinkamas pareigų atlikimas negali būti pagrindas palikti galioti neteisėtą sprendimą. VAVA, priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo vadovautis ne žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir tvirtinimo metu galiojusiomis teisės normomis, o sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais.

7. 2008 m. rugsėjo 2 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas ir prie jo esanti 2008 m. rugsėjo 2 d. pažyma apie fragmente nurodytame sklype esančio miško taksacines charakteristikas patvirtina, kad minėtame žemės sklype esančių medžių amžius yra nuo 36 iki 76 metų, todėl šie Valstybinės miškotvarkos tarnybos parengti dokumentai neabejotinai įrodo, kad miškas žemės sklype buvo ne tik ginčijamo sprendimo rengimo metu, bet ir žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu.

8. Remiantis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi ir LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 122 ir 123 punktais išankstine neteismine tvarka nagrinėjami tik ginčai, atsiradę iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, tuo tarpu dėl ginčų, kilusių po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, kaip ir yra šioje byloje, gali būti tiesiogiai kreipiamasi į teismą. Tokios nuostatos įtvirtintos ir teismų praktikoje (LVAT 2003 m. birželio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A8-406/2003, 2004 m. birželio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A10-571/2004, 2007 m. balandžio 16 d. nutartis adm. byloje Nr. A2-408/2007; LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-147 1200).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad sutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo apeliacinį skundą patenkinti jų pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme.

Pabrėžė, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai tarpusavyje susiję ir sukeliantys teisines pasekmes po jo einančiam nuosavybės teisių atkūrimo etapui bei asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės. Ginčijamas nuosavybės teisių atkūrimo sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą. Žemės reformos žemėtvarkos projektu ir buvo nustatytos ginčijamo žemės sklypo ribos. Ginčijamas žemės sklypas buvo suformuotas žemės reformos žemėtvarkos projektu, o ne ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu. Žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėjus žemės sklypą, atlikus kitus numatytus veiksmus gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, priimant pagrįstą teritorijų planavimo dokumentais sprendimą.

Šalies argumentai

Apelianto teiginys, kad nuosavybės teisių atkūrimo sprendimas negali prieštarauti aukštesnės galios imperatyvioms teisės normoms, atskirai jį analizuojant nuo teritorijų planavimo dokumentų, palieka neišspęstą problemą dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendimu suformuoto ir privačiam asmeniui perduoto sklypo ribų.

Apeliantas nepagrįstai prašo vadovautis Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2009 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. 16554, pažyma, o ne Nekilnojamojo turto registro duomenimis, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. S. su pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstus. Mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sutinka su teismo išvadomis.

Nurodė, kad apeliantai nepateikė jokių motyvų ir argumentų, kurie paneigtų teismo išdavas dėl netikslaus ginčo santykių reglamentavimo.

Faktas, kad reikėjo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą, siekiant gauti išvadas, dėl teisės aktų reglamentuojančių miškų priskyrimą valstybiniams miškams, patvirtina, kad egzistavo teisinio reglamentavimo nenuoseklumas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantai nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kuris priimtas po ginčijamo sprendimo priėmimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašomas taikyti teisių ir pareigų žinojimo standartas atsakovui, bei trečiajam suinteresuotam asmeniui, negali būti taikomas, nes tai pažeistų diskriminacijos draudimo ir lygiateisiškumo principus bei paneigtų teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo principus bei sąžiningo įgijėjo teisių gynimo instituto taikymo tikslus.

Apeliantai neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ginčo teritorijoje privalėjo būti atliekama pagal parengtus žemės reformos žemėtvarkos projektus, ir kad ši procedūra buvo tinkamai įgyvendinta. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo pradėtas rengti dar iki momento kai ginčo miškas Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui.

Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad atsakovas VAVA neprivalėjo vadovautis žemės reformos projektu. Tokie teiginiais prieštarauja LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies, LR Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 4 dalies, LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ bei Žemės ir miškų ūkio ministerijos 2000 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 108 (Žemės ūkio ministerijos 2001 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 240 redakcija patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika) reglamentuojančioms nuosavybės teisių atkūrimą į žemę normoms. Mano, kad žemės reformos projektas buvo pagrindas atkurti nuosavybės teises į žemę.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu.

Teisė turėti nuosavybę yra vienas svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimamam nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 dalyje pabrėžiama, kad „iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė“; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę (disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais“.

Ginčijamas administracinis aktas yra priimtas 2006 m., tuo tarpu projektas, pagal kurį ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas grąžinimui pradėtas rengti remiantis 2002 m. birželio 17 d. VAVA įsakymu t.y. iki dalies ginčo žemės sklypo priskyrimo 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimu valstybiniam miškui, todėl teisinio stabilumo principo šioje situacijoje turi būti paisoma.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas apgynė konstitucinę teisę į nuosavybę. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Jame nurodoma, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje numatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Ištrauka iš LR miškų valstybės kadastro priedo prie 2008 m. rugpjūčio 22 d. duomenų patikrinimo akto Nr. 253 patvirtina, kad tiek miško plotas Nr. 27, tiek miško plotas Nr. 33 pagal santykinį žymėjimą yra pažymėti kaip plotai, neatitinkantys miškams keliamų reikalavimų.

Pareiškėjas nenurodė koks viešasis interesas šiose byloje yra ginamas ar buvo pažeistas.

Pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kreipiasi į teismą ir prašo panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalis nustatytas vieno mėnesio terminas. Priešingu atveju būtų sukurtas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose (LVAT bylos Nr. AS5-381-2004. Nr. AS11-511-2004, Nr. AS14- 477-2004).

Teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Nuo ginčijamo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo yra praėję daugiau nei du metai ir tik dabar prokuroras kreipėsi su pareiškimu.

Patenkinus apeliacinius skundus, būtų sukuriamas nestabilumas, neapibrėžtumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose. Pateisinus tokį ilgą delsimą ginti viešąjį interesą, prokurorai nepagrįstai įgytų daugiau galimybių ginčyti administracinius aktus, nei kiti asmenys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens G. S. atstovė paaiškino, kad su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.5-23419 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. S.“ buvo atkurtos G. S. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,96 ha žemės vandens telkinio, esantį 1,0887 ha – (duomenys neskelbtini) kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone ir 3,5776 ha (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui teisėtai ir pareiškėjo pareiškimą dėl šio sprendimo panaikinimo atmetė.

Apeliantai su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir apeliacinius skundus grindžia nesutikimo dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei netinkamo teisės taikymo ginčo santykiams argumentais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. 16554, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės 2008 m. rugsėjo 2 d. Nr. P0809-0007schemos fragmentas, Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. rugpjūčio 22 d. aktas Nr.253 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,45 ha valstybinės reikšmės miško ploto (b.l.9-13). Patikrinimas yra atliktas vietoje apžiūrint sklypą, todėl nėra pagrindo abejoti pateiktais duomenimis. Šiam ginčui yra reikšminga faktinė padėtis, todėl teismas remiasi įrodymais, kurie patvirtina faktinį miško plotą, o ne Nekilnojamojo turto registro duomenimis įrašytais 2006 m. lapkričio 3 d. apie tai, kad miško plotas yra 0,50 ha dydžio.

Ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Tokiu būdu, atsakovui priimant šioje byloje ginčijama sprendimą galiojo aukštesnės galios teisės aktas, tai yra minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013, kuris draudė atkurti nuosavybes teises į ginčo žemės sklypą, nes sklypas buvo Vilniaus miesto teritorijoje ir buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra jos išimtinė nuosavybė. Konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Todėl jų perdavimas privatinėn nuosavybėn galimas tik remiantis įstatymu.

Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatyta, kad valstybė išperka miškus, kurie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymą, 2010 m. sausio 25 d. nutartimi konstatavo (administracinė byla A525–19/2010), kad ši norma „yra imperatyvi ir aiškiai nustato, kad tam tikras sąlygas atitinkantys miškai yra išperkami. Šioje nuostatoje yra vartojama bendrinė sąvoka „miškas“, kurios definicijos Atkūrimo įstatymas atskirai nepateikia ir jos konkrečiai nesusieja su iki nacionalizacijos ir jos metu buvusiu ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu esamu mišku atitinkamame žemės sklype. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymo sritis apima ir tą mišką, kuris šio įstatymo 4 straipsnyje yra įvardijamas kaip „žemė, apaugusi mišku“. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, taikant Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį turi būti vadovaujamasi bendruoju miško apibrėžimu, esančiu Miškų įstatyme, ir būtent jo pagrindu sprendžiama, ar tam tikra teritorija yra valstybės išperkamas miškas. Todėl Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis, kurios taikytinos visiems atvejams, kai teritorija, į kurią numatoma atkurti nuosavybės teises, atitinka miško sąvoką pagal Miškų įstatymą. Kitaip tariant, nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos. Jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius.

Išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės pagrindžia ir Konstitucijos bei Miškų įstatymo nuostatų analizė“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose ir analogiškose bylose. Esant šioms aplinkybėmis šioje byloje taikytinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties (administracinė byla A525–19/2010) nuostatos, nes bylos iš esmės yra analogiškos.

Tokiu būdu, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 2.5-41-23419 dalį „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. S.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,2 ha ploto žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini) kaime kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) į kurį patenka 0,45 ha valstybinės reikšmės miško yra neteisėta iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir tai yra pagrindas sprendimą panaikinti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinus sprendimo dalį nuosavybės teisių atkūrimo procedūra šioje dalyje turi būti tęsiama pretendentų pasirinktu būdu.

LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 16 punktu nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos pažymėjus grąžinamo žemės sklypo ribas žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinus jį vietovėje.

Atsakovo sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo sukūrė atitinkamas teises ir sukėlė tam tikras pasekmes, o ne žemėtvarkos projektas. Todėl pagrįstai pareiškėjas ginčijo atsakovo sprendimą, o ne įsakymą dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo. Prokuroras pareiškimą pateikė per vieną mėnesį surinkęs duomenis, patvirtinančius, kad pažeistas viešasis interesas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad prokuroras, teikdamas pareiškimą teismui, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino nepraleido.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, taikytinas šiam ginčui ir tai yra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Panaikinus sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo pareiškimas tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 2.5-41-23419 dalį „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. S.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,2 ha ploto žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini) kaime, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas neskundžiamas.

TeisėjaiStasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė