- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-07
- Bylos Nr.
- AN2-285-908/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-05255-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Eglė Gruodienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- G. M.
- Institucija
- Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyrius, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patrauktos G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutarimo, kuriuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto A. T. 2019 m. lapkričio 5 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr.10-ANR_N-20290-2019 iš dalies pakeistas ir G. M. skundas tenkintas iš dalies.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
1. G. M. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2019 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. Nr. 10-ANR_N-20290-2019 (toliau – ir skundžiamas nutarimas) pripažinta kalta, padariusi administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 428 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Jai paskirta galutinė subendrinta 115 EUR bauda. G. M. nubausta už tai, kad ji 2019 m. birželio 19 d., 20.17 val., būdama automobilio „Toyota“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), keleive, prieš atidarydama automobilio galines dešinės pusės keleivio dureles, neįsitikino, kad nesukliudys kitiems eismo dalyviams ir durelėmis kliudė dviračių taku važiavusį dviratininką E. B.. Buvo pripažinta, kad eismo įvykio metu nukentėjo dviratininkas, jam nustatyta paviršinės plėštinės žaizdos kairės plaštakos 4-5 piršto srityse, poodinės kraujosruvos dešinio žasto srityje, poodinė kraujosruva juosmens srityje, padaryti sužalojimai specialisto įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip pat buvo apgadintas automobilis „Toyota“. Tokiais veiksmais G. M. pripažinta pažeidusi Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 52 ir 148 punktus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutarimu Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos vyresniojo specialisto nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-20290-2019 iš dalies pakeistas ir G. M. skundas tenkintas iš dalies. Teismas pažymėjo, kad įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, neturi pagrindo išvadai, jog nagrinėjamo eismo įvykio metu automobilis „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadintas, todėl G. M. skundas šioje dalyje tenkintinas ir administracinio nusižengimo byla dalyje dėl jos patraukimo atsakomybėn pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį nutraukta, nes nepadaryta veika turinti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 428 straipsnio 3 dalyje, požymių (ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas. G. M. skundas dalyje dėl nutarimo panaikinimo dėl ANK 428 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo netenkintas, nutarimo dalis, pripažinti G. M. kalta pagal ANK 428 straipsnio 4 dalį ir jai paskirta 115 EUR bauda, palikta nepakeista.
II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta G. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutarimo dalį, kuria paliktas galioti nepakeistas 2019 m. lapkričio 5 d. skundžiamas nutarimas dalyje dėl jos patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 428 straipsnio 4 dalį ir administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 428 straipsnio 4 dalį G. M. atžvilgiu nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais.
3.1. Apeliantės teigimu, tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pažymi, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas bei jų visuma, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas.
3.2. Apeliantės nuomone, ji neturėtų būti patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 428 straipsnio 4 dalį, nes nepažeidė skundžiamame nutarime nurodytų KET 52 ir 148 punktų, o įvykis kilo dėl pavėžėjo V. F. kaltės, pastarajam pažeidus KET 141, 150.6 ir 150.8 punktus. Kaip matyti iš policijos pareigūnų nubraižyto eismo įvykio plano bei byloje esančių nuotraukų, pavėžėjo automobilis buvo užvažiavęs ant dviračių tako, atstumas tarp automobilio priekinio rato ir dviračių tako dešinės kraštinės buvo 0,9 m, o tarp galinio rato ir tako kraštinės – 1 m, kai dviračių tako plotis yra 1,4 m. Be, to jis sustojo neleistinoje vietoje, likus 1,7 m iki sankryžos. Nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ji pažeidė KET 52 ir 148 punktų reikalavimus. Priešingai, jos nurodytas aplinkybes patvirtina policijos pareigūnų parodymai, vairuotojo V. F. ir apeliantės rašytiniai paaiškinimai.
3.3. Skunde teigiama, kad G. M. 2019 m. birželio 19 d. policijos pareigūnams pateiktame paaiškinime buvo nurodyta, jog pavėžėjo automobiliui sustojus ji paklausė vairuotojo, kodėl jie nepasiekė galutinio kelionės tikslo. Šis nurodė, kad toliau važiuoti draudžiama. Tada ji paklausė, ar tikrai turėtų išlipti toje vietoje, kurioje jis sustojo, o vairuotojas pasakė: „taip“. Kadangi ji sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, dešinėje keleivio pusėje, prieš išlipdama turėjo galimybę apsižvalgyti tik pro galinius langus. Tai padariusi, jokio dešinėje pusėje esančio objekto nematė. Vos pravėrusi dureles ji išgirdo smūgio garsą ir pamatė krentantį dviratininką. Pažymi, kad tik išlipusi iš automobilio, ji pastebėjo, jog pavėžėjas buvo užvažiavęs ant dviračių tako.
3.4. Pripažindamas ją kalta teismas vadovavosi tik prieštaringais ir nenuosekliais vairuotojo V. F. parodymais ir, nors teismas konstatavo, kad šio asmens parodymai skiriasi nuo rašytinių paaiškinimų, tačiau vis vien jais vadovavosi, darydamas išvadą apie jos kaltę pagal ANK 428 straipsnio 4 dalį. Pasak apeliantės, nors parodymų neatitikimą vairuotojas aiškino tuo, kad lietuvių kalba nėra jo gimtoji, tačiau toks paaiškinimas turėjo būti vertinamas kritiškai, nes tiek teikdamas pavėžėjo paslaugas, tiek apklausiamas policijos pareigūnų jis puikiai bendravo lietuvių kalba, o nagrinėjant bylą teismą vertėjo nepageidavo. Kardinaliai pakeisti poziciją pavėžėjas galėjo, siekdamas išvengti atsakomybės dėl eismo įvykio kilimo.
3.5. Apeliantės teigimu, teismas nesivadovavo liudytojų – pareigūnų Ž. B. ir D. B. parodymais. Ž. B. parodė, kad eismo įvykio dieną keleivė aiškino, kad išlipo būtent toje vietoje, nes vairuotojas toliau negalėjo važiuoti, todėl pasakė lipti čia, nes kelias uždarytas. Nebuvo kalbos, kad keleivė pati netikėtai išlipo, kai vairuotojas sustojo. Pasak D. B., keleivė paaiškino, jog vairuotojas sustojo ir pasakė: „va, lipkit“. Jai pradėjus lipti, buvo smūgis į duris.
3.6. Pirmosios instancijos teismo nutarimas, motyvuojamas klaidinga ir prieštaringa vairuotojo V. F. nurodyta aplinkybe, kad neva ji atvėrė automobilio dureles staiga ir netikėtai be jo leidimo (laiko tarpas tarp sustojimo ir durelių atidarymo buvo tik 2-3 sekundės), todėl teismas sprendė, kad ji nebuvo pakankamai atidi ir neskyrė pakankamai laiko įvertinti eismui už automobilio ribų. Pabrėžia, kad šie parodymai yra melagingi, nes jos ir vairuotojo pokalbis, automobiliui sustojus, truko 30-40 sekundžių. Jis prasidėjo tik sustojus įvykio vietoje, nes ji paklausė, kodėl jie nepasiekė kelionės tikslo, ji atsisegė saugos diržą (kad buvo juo prisisegusi patvirtino vairuotojas teismo posėdžio metu), apsižvalgė ir atidarė dureles, tai objektyviai negali trukti 2-3 sekundes. Tai patvirtina ir dviratininko paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, kad važiuodamas dviračių taku matė kliūtį – automobilį, užvažiavusį ant dviračių tako, tačiau to nevertino kaip grėsmės, taigi jis iš didesnio atstumo matė ant tako užvažiavusį automobilį.
3.7. Nesutinka su skundžiamame nutarime padaryta išvada, jog vairuotojo V. F. veiksmai užvažiuojant ant dviračių tako, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodo, kad sprendžiant jos administracinės atsakomybės klausimą, turi būti nagrinėjamas ir vairuotojo elgesys konkrečioje situacijoje, tai yra, konstatavus, kad eismo įvykį sąlygojo jo neteisėti veiksmai, akivaizdu, kad apeliantės administracinė atsakomybė tampa negalima.
Šalies argumentai
3.8. Remiantis KET ir saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatomis vairuotojui tenka pareiga užtikrinti, kad ne tik jo paties, tačiau ir jo valdomos transporto priemonės keleivių veiksmai nekeltų pavojaus jiems paties ir kitiems eismo dalyviams. Teigia, kad remiantis KET 18 punktu saugų išlaipinimą turi užtikrinti vairuotojas, parinkdamas saugią išlaipinimo vietą ir momentą, bei imdamasis kitų priemonių. Jis turi galimybę pasinaudoti galinio ir šoninio matymo veidrodžiais, kurie sudaro galimybę pastebėti iš galo ar šoninės pusės artėjančią transporto priemonę ir įspėti keleivius neatidaryti automobilio durelių, kol ji nepravažiuos. Keleivis turi pareigą laikytis KET, tačiau jo veiksmus išsilaipinantis iš dalies lemia pasitikėjimas tinkamu vairuotojo pareigų įvykdymu.
3.9. Apeliantės teigimu, teismas itin daug dėmesio skyrė jos atidumui, tariamai visiems vilniečiams žinomomis aplinkybėms dėl eismo Gedimino prospekte tvarkos, tačiau dviratininkui, kaip kitos transporto priemonės, dalyvavusios eisme vairuotojui, toks dėmesys nebuvo skirtas. Teismas konstatavo, kad nors jis važiavo dviračių taku ir matė tam neskirtoje vietoje sustojusį pavėžėjo automobilį, tačiau negalėjo prognozuoti, kad iš jo gali kažkas išlipti, tai yra neprivalėjo preziumuoti kitų asmenų būsimų pažeidimų, tuo tarpu apeliantė turėdama mažesnes galimybes matyti vykstantį judėjimą, privalėjo būti itin atidi. Nurodo, kad KET privalomas ne tik keleiviams, tačiau ir dviratininkams. Vadovaujantis KET 9 punktu, eismo dalyviai privalo laikytis visų saugumo priemonių. KET 57 punkte numatyta, kad važiuodamas dviračių taku, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui, paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. KET 59 punkte įtvirtinta, kad dviračio vairuotojas, artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, visais atvejais privalo sumažinti greitį. KET 128 punktas numato, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Teigia, kad nors byloje nebuvo nustatytas dviratininko E. B. greitis, tačiau jis pats teismo posėdžio metu patvirtino, kad važiavo 15-20 km/h greičiu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jis matė kliūtį jau iš tolimesnio atstumo, matė, kad važiuoja link sankryžos, todėl turėjo sumažinti greitį, tačiau to nepadarė. Pasak apeliantės, dviratininkui sulėtinus greitį arba apvažiuojant automobilį iš kairės, užuot nestabdant važiavus per pakankamai mažo pločio tarpą tarp automobilio ir šaligatvio, galimai būtų išvengta eismo įvykio. Nurodo, kad dviratininkas privalėjo įvertinti ne tik galimybes pravažiuoti pro siaurą tarpą, tačiau ir riziką, jog iš stovinčio automobilio gali išlipti pėsčiasis, kuriam turi būti duodamas kelias.
3.10. Apeliantė atkreipia dėmesį, jog remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto 2019 m. rugsėjo 12 d. paaiškinimu, E. B. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) siejamas su 2015 m. persirgtu (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad remiantis interneto tinklapyje www.medguru.lt pateikiama informacija, ši liga pasireiškia stipriu galvos sukimusi. Žmogui pradeda svaigti galva, gali sutrikti pusiausvyra. Ligoniams būna sunku sutelkti dėmesį, pasidaro labai sunku atlikti kasdienius darbus. Pažymi, kad remiantis KET 14 punktu neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui. Atsižvelgiant į specialisto išvadą, tai yra, jog E. B. turi pusiausvyros sutrikimų, kvestionuotina, ar įvykio metu jis apskritai galėjo vairuoti dviratį, o jeigu galėjo, ar jo turimas sveikatos sutrikimas nelėmė to, kad jis nesugebėjo pravažiuoti pro esantį tarpą ir atsitrenkė į vos prasivėrusias automobilio dureles. Atkreipia dėmesį, kad E. B. teismo posėdžio metu parodė, kad važiuodamas dviračiu taku nesuvokė ar pavėžėjo automobilis stovi ar juda, todėl darytina išvada, kad galimai dėl sveikatos sutrikimų jis negalėjo adekvačiai reaguoti į aplinką ar kliūtis.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis E. B. prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nukentėjusysis nurodo, kad automobilio keleivis taip pat yra eismo dalyvis, kuris turi ne tik teises, bet ir pareigas. Anot jo, G. M. pažeidė KET 148 punktą, o tai, kiek laiko ji bendravo su vairuotoju ir ar šis leido jai išlipti, neturi jokios reikšmės, nes tai nepanaikina jos atsakomybės. Teigia, kad apeliantės veiksmų vertinimui pareigūnų parodymai negali turėti jokios įtakos, nes jie G. M. veiksmų nematė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
5. ANK 652 straipsnio 1 dalies pagrindu apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Tam kad patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, turi būti konstatuota, kad asmens padaryti veiksmai atitinka administracinio nusižengimo sudėtį, tai yra nustatytini visi būtinieji objektyvieji ir subjektyvieji jos požymiai. Pažymėtina, kad ANK 428 straipsnio 4 dalies sudėtis yra materialioji. Tai yra, norint ją inkriminuoti būtina nustatyti objektyviosios pusės požymius: padarinius, šiuo atveju nežymų sveikatos sutrikdymą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų, šiuo atvejų KET pažeidimo ir atsiradusių padarinių.
Žemesnės instancijos teismas
7. Šioje byloje G. M. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 428 straipsnio 4 dalį už tai, kad būdama automobilio keleivė, prieš atidarydama automobilio galines dešinės pusės dureles, neįsitikino tuo, ar nesukliudys kitiems eismo dalyviams, ji durelėmis kliudė dviračių taku važiavusį dviratininką, kuris dėl to patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą.
8. Žemesnės instancijos teismas G. M. nubaudė, konstatavęs, kad ji pažeidė KET 52 ir 148 straipsnio reikalavimus. Apeliantė su tokia išvada nesutinka, teigdama, kad ji minėtų KET punktų nepažeidė, o dėl įvykio kaltas pavėžėjas V. F., pažeidęs KET 141, 150.6 ir 150.8 punktus, t. y. sustojęs keleivę išleisti neleistinoje sustoti vietoje, bei dviratininkas E. B., padaręs KET 9, 14, 57, 59 punktų pažeidimus.
9. KET 52 punkte nustatyta, kad į važiuojamosios dalies pusę transporto priemonės keleiviams leidžiama išlipti iš jos tik tuo atveju, jeigu to padaryti neįmanoma iš šaligatvio ar kelkraščio pusės ir jeigu tai bus saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams. Bylos duomenimis (įvykio dalyvių paaiškinimais, įvykio schema (T. 1, b. l. 29), nuotraukomis (T. 1, b. l 63)) nustatyta ir nekyla ginčo dėl to, kad dešinės pusės automobilio durelės buvo atidarytos į dviračių taką, o už jo, dešiniau, yra šaligatvis, todėl akivaizdu, kad G. M., sustojus automobiliui, išlipo ne į važiuojamosios dalies pusę, priešingai, dureles eismo įvykio metu ji atidarė į šaligatvio pusę, todėl teigti, kad ji pažeidė KET 52 punktą, nėra pagrindo, todėl darytina išvada, kad vadovaujantis KET 52 punktu administracinėn atsakomybėn pagal ANK 428 straipsnio 4 dalį ji patraukta nepagrįstai, nes šiame punkte įtvirtintos taisyklės ji nepažeidė, todėl iš jai suformuluoto kaltinimo šalintina aplinkybė, pažeidus KET 52 punkto reikalavimą.
10. Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliantės teiginiu, kad ji nepažeidė KET 148 punkto reikalavimų. Šioje teisės normoje įtvirtintas draudimas atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams. Kaip teisingai konstatavo žemesnės instancijos teismas, G. M., atidarydama automobilio dureles, nebuvo pakankamai atidi. Apeliantės teigimu, vairuotojo parodymai dėl to, kad ji atidarė dureles neatsiklaususi, o pokalbis nuo sustojimo iki durelių atidarymo truko tik 2-3 sekundes yra melagingi, nes tai truko 30-40 sekundžių. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nors šiais parodymais remtasi motyvuojant skundžiamą nutarimą, tačiau apeliantės itin akcentuojami momentai susiję su vairuotojo leidimu išlipti, pokalbio su vairuotoju trukme, aplinkybe, kad ji iššoko staiga, nėra esminiai sprendžiant jos atsakomybės klausimą, nes nepaisant to, ar vairuotojas jai leido lipti, ji prieš atidarydama dureles turėjo įsitikinti, ar tai daryti saugu, ar toks jos veiksmas netaps kliūtimi kitiems eismo dalyviams. Skunde taip pat nurodoma, kad keleivei sėdint automobilio gale, dešinėje pusėje, jos galimybės pamatyti kliūtis buvo ribotos, todėl ji pasitikėjo vairuotoju. Minėti G. M. argumentai apie nepakankamą galimybę įsitikinti išlipimo saugumu ir pasitikėjimą vairuotoju, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nutarime, nepašalina jos, kaip keleivės pareigos, prieš atidarant dureles, įsitikinti, kad tai daryti saugu. Tuo labiau, kad, kaip jau minėta, keleivė, prieš atidarydama dureles, sėdėjo automobilio gale, dešinėje pusėje, dviračių takas, kuriuo važiavo nukentėjusysis, taip pat buvo automobilio dešinėje, o dviratininkas privažiavo automobilį iš pastarojo galinės pusės, todėl ji turėjo galimybę tiek pažiūrėjusi pro šoninį, tiek pro galinį transporto priemonės langą įvertinti, ar atidaryti dureles ir išlipti yra saugu.
11. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas nesivadovavo jos kaltę paneigiančiais policijos pareigūnų Ž. B. ir D. B. parodymais. Pažymėtina tai, kad teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai nematė eismo įvykio, atvyko į jo vietą, gavę iškvietimą, todėl, kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, skunde akcentuotos aplinkybės dėl keleivės išlipimo iš automobilio pagrįstai grindžiamos, byloje surinktų įrodymų (tarp jų ir liudytojais apklaustų pareigūnų parodymai) visuma, įvertinus kiekvieną įrodinėjimo proceso elementą pagal įstatymo reikalavimus, nustačius jų patikimumą bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.
12. Pažymėtina tai, kad vertinant, ar G. M. padarė ANK 428 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis ji išlipo iš transporto priemonės, t. y. ar atliko visus būtinus veiksmus, siekdama įsitikinti, jog atidaryti automobilio dureles yra saugu. Iš G. M. paaiškinimo, surašyto po eismo įvykio, matyti, kad ji paklausė vairuotojo, ar galinti šioje vietoje išlipti, ir, išgirdusi teigiamą atsakymą, pažiūrėjo pro šoninį galinės sėdynės langą ir nieko ten nepamačiusi atidarė galines dureles. Duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad atsisukusi pažiūrėjo pro galinį ir šoninį stiklus, kiek buvo įmanoma pro dešinę pusę. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad teisme duoti parodymai, jog apeliantė pažvelgė ne tik pro šoninį, bet ir galinį stiklą, laikytini gynybine versija, siekiant įrodyti, kad atidumo pareiga nebuvo pažeista. Remiantis rašytiniame paaiškinime nurodytu teiginiu, kad G. M., atsiklausiusi vairuotojo ir šiam leidus išlipti, pažvelgė tik pro šoninį stiklą, tampa logiška ir nuosekli viso eismo įvykio seka bei paneigiamas apeliantės argumentas, kad E. B. atsirado staiga. Akivaizdu, kad apeliantė pažvelgusi tik pro šoninį galinį langą, objektyviai negalėjo pamatyti jokių kliūčių, nes tuo metu šalia automobilio durelių jų nebuvo. E. B. atvažiavo dviračių taku iš automobilio galinės pusės, todėl ji turėjo pažvelgti ir pro galinį langą, tačiau to nepadarė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybės, jog ji pažvelgė ir pro galinį automobilio langą, apeliantės nurodytos teisiamojo posėdžio metu, kiti bylos duomenys nepatvirtina. Pastebėtina ir tai, jog G. M. parodymai apie jos klausimus vairuotojui, ar ji galinti išlipti tokioje automobilio sustojimo vietoje, taip pat patvirtina, jog keleivė žinojo ir suprato, kad tai neleistina sustoti ir stovėti transporto priemonei vieta ir ji išlipdama tokioje vietoje iš transporto priemonės turi būti atidi.
13. Apeliantės teiginiai apie tai, kad nematė, jog automobilis stovi ant dviračių tako ir apie tai sužinojo, tik išlipusi po eismo įvykio, bei teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad pro galinį langą jį matė tik pėsčiųjų taką, taip pat leidžia daryti išvadą, jog G. M. savo, kaip keleivės, pareigą įsitikinti durelių atidarymo saugumu vykdė aplaidžiai. Iš byloje esančių nuotraukų (T. 1, b. l. 66) matyti, kad automobilio dešinės galinės durelės, kurias atidariusi bandė išlipti apeliantė ir per kurių stiklą ji pažiūrėjo, yra prie pat horizontalaus kelio ženklinimo Nr. 1.23, žyminčio dviračių taką.
14. Šioje byloje nagrinėjamas patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas dėl KET pažeidimo, kuriuo kitam eismo dalyviui nežymiai sutrikdyta sveikata. Apygardos teismas sutinka su skundžiamame nutarime padaryta išvada, jog V. F. padaryti KET pažeidimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje nustatyta, kad automobiliui stovint dešiniais ratais užvažiavus ant dviračių tako, dviratininkui E. B. važiuojant dviračiu taku staiga atsidarė galinės dešinės pusės automobilio durys, ir į jis atsitrenkė į jų kampą. Dėl to, kad dureles atidarė apeliantė, ginčo byloje nėra. Vadinasi, padarinių atsiradimą lėmė būtinoji priežastinio ryšio sąlyga – fizinis veiksmas – G. M. veika, atidarant dureles, o ne V. F. veiksmai – jo sustojimas neleidžiamoje vietoje išleisti apeliantės.
15. Pareiškėja nurodo, kad E. B. pažeidė KET reikalavimus, nes pamatęs kliūtį privalėjo sulėtinti greitį arba apvažiuoti ją iš kairės pusės. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu E. B. nurodė, kad jis matė ant dviračių tako užvažiavusį automobilį, tačiau tai jam gana dažna situacija ir jis nesuvokė to, kaip kliūties, nes šiuo atveju automobilis pravažiuoti jam netrukdė, paliktas tarpas buvo pakankamai platus. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. Remiantis eismo įvykio schema (T. 1, b. l. 29), atstumas tarp automobilio priekinio dešinio rato ir dviračių tako kraštinės buvo 90 cm, o tarp galinio rato ir dviračių tako kraštinės 1 m, tad tarpas tarp automobilio ir dviračių tako kraštinės, kuris siauriausioje vietoje siekė 90 cm, buvo pakankamas pravažiuoti dviračiu, todėl E. B., nesulėtindamas greičio, visiškai nesustodamas ar neapvažiuodamas kliūties iš kairės, KET 128 punkto nepažeidė.
16. Pareiškėja teigia, kad dviratininkas privalėjo įvertinti riziką, jog iš stovinčio automobilio gali išlipti pėsčiasis, kuriam turi būti duodamas kelias pagal KET 57 punktą. Pažymėtina, kad minėta norma reglamentuoja dviratininko pareigas tais atvejais, kai dviračio take yra pėsčiųjų, o šiuo atveju jų take nebuvo. Pareiškėja taip pat pažymi, kad dviratininkas turėjo numatyti, jog sustojusio automobilio galinės durelės gali atsidaryti, tačiau manytina, kad tokiu plečiamuoju aiškinimu būtų nepagrįstai išplėstos dviratininko, kaip eismo dalyvio pareigos, nes jis turėtų numatyti visus įmanomus, taip pat ir neteisėtus kitų eismo dalyvių veiksmus. Šiuo atveju praleisti dviračių taku važiavusį E. B. pagal KET 148 punktą turėjo G. M., o ne E. B. turėjo numatyti, kad automobilio keleivė gali nesilaikyti KET.
17. Skunde nurodoma, kad eismo įvykio galimai būtų išvengta, jeigu E. B. būtų prieš sankryžą sulėtinęs greitį. Kaip teisingai nurodo apeliantė pagal KET 59 punktą dviračio vairuotojas, artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, visais atvejais privalo sumažinti važiavimo greitį ir gali tęsti judėjimą, tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams. Minima teisės norma įtvirtina pareigą sumažinti judėjimo greitį tiek, kad galima būtų įsitikinti, jog važiuoti bus saugu. Pažymėtina tai, kad iš A. B. parodymų matyti, jog jis važiavo 15-20 km/h greičiu (kitų duomenų, kurie paneigtų jo parodymus, nėra). Vilniaus gatvėje, prieš kurios sankirtą su Gedimino prospektu, pasak apeliantės, turėjo pristabdyti E. B., tranzitinis eismas į Gedimino prospektą nevyksta, per minėtą gatvių sankirtą važiuoja tik keleivių vežimo paslaugas teikiantys automobiliai, sustojantys gatvės pradžioje, nes toliau automobilių eismas Vilniaus gatve yra draudžiamas, taigi eismas šia gatve nėra intensyvus. Remiantis tiek V. F. paaiškinimais, tiek byloje esančiomis nuotraukomis, nustatyta, jog eismo įvykio metu buvo giedra, eismo sąlygos buvo geros, Gedimino prospektas yra tiesi gatvė, todėl A. B. dviračio važiavimo greitis (15-20 km/h) tokiomis sąlygomis nelaikytinas per dideliu važiuoti dviračių taku ir nevertintinas, kaip neleidžiantis įsitikinti Vilniaus gatvės kirtimo saugumu. Kaip nepagrįsti bylos medžiaga, atmestini ir apeliantės skundo teiginiai, kad galimai dėl sveikatos būklės E. B. apskritai negalėjo važiuoti dviračiu.
18. Teismas sutinka su apeliantės teiginiu, kad pareiškėjos kaltė negali būti grindžiama teiginiu, jog ji, kaip vairuotoja ir vilnietė, žinojo apie tai, kad teismas Gedimino prospekte, Vilniuje, yra intensyvus, o dviračių takas įrengtas seniai, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad minėtos aplinkybės G. M. iš anksto buvo žinomos. Vis dėlto, atsižvelgus į tai, kas jau paminėta, akcentuotinai, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog G. M., būdama automobilio keleive, prieš atidarydama automobilio galines dešinės pusės keleivio dureles, neįsitikino, kad nesukliudys kitiems eismo dalyviams ir durelėmis kliudė dviračių taku važiavusį dviratininką E. B., padarydama jam nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 428 straipsnio 4 dalį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
G. M. apeliacinį skundą atmesti.
Palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-47-1058/2020, iš jo aprašomosios dalies pašalinus aplinkybę, kad G. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 52 punkto reikalavimą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.